Victor SEBESTIEN

Tėvas pavadino Nicolae net tris savo sūnus. Pasakojama, kad taip nutikdavo todėl, kad, kai jis, kamuojamas stiprių pagirių, nueidavo į artimiausią miestą užregistruoti jų gimimo, neįstengdavo prisiminti jokio kito vyriško vardo. Jaunasis Ceaușescu mokykloje mokėsi blogai, nors net jo pradinės mokyklos mokytojai pastebėjo, kad jis turi skvarbų protą ir beveik nesutramdomą būdą. Ceaușescu mokslai oficialiose švietimo įstaigose pasibaigė, kai būdamas keturiolikos metų jis išvyko į Bukareštą gyventi su viena iš savo ištekėjusių vyresnių seserų. Čia jis ėmė mokytis batsiuvio amato ir pasinėrė į kairiųjų radikalų veiklą – iš dalies paveiktas savo socialisto dieverio, iš dalies susižavėjęs kairiųjų pogrindininkų gyvenimu. Vienas jo amžininkas sakė: „Jį labiau traukė smurtas negu ideologija […], jis troško būti ten, kur gatvėse vyko veiksmas.“

Būsimasis Rumunijos despotas gimė mažame Skorničeščio kaime vokiečių okupuotoje Valachijoje, pietų Rumunijoje. Jo motina Alexandra ir tėvas Nicolae Andru buvo vidutiniški valstiečiai, kurie būtų gyvenę geriau, jeigu tėvas nebūtų pragėręs savo žmonos ir septynių vaikų turto.

Ketvirtajame dešimtmetyje, valdant korumpuotam ir dekadentiškam karaliui Karoliui II, Rumunija šlubčiojo nuo krizės prie krizės. Karalius buvo įsivėlęs į įvairius abejotinus finansinius sandėrius ir gyveno muilo operą primenantį meilės gyvenimą. Jo romanas su išsituokėle Magda Lupescu sulaukė dėmesio ne tik Rumunijos spaudos, bet ir daugelio kitų Europos šalių paskalų puslapiuose. Tačiau šalies ateičiai rimtesnių pasekmių atnešė karaliaus flirtas su fašizmu. Jam valdant, garsioji Geležinė gvardija įgijo didžiulę įtaką viešame gyvenime, ir jaunasis Ceaușescu tapo politiniu gatvės triukšmadariu, kovojusiu prieš dešiniuosius galvažudžius. Pirmą kartą jis buvo suimtas 1933 m., būdamas šešiolikos, ir per keliolika kitų metų dar ne kartą buvo įkalintas. Komunistų partija buvo uždrausta, ir kalėjime Ceaușescu sutiko daug marksistų intelektualų, kurie tapo jo mokytojais. Be kitų dalykų jie išmokė jį kontroliuoti mikčiojimą, nors vėliau, kai jis būdavo susijaudinęs, pavargęs ar išmuštas iš pusiausvyros, vėl imdavo mikčioti. Mokydamasis iš jų, Ceaușescu pasirodė esąs labai naudingas jiems: vykdydamas jų pavedimus, vogdavo jiems maistą ir rasdavo būdų susisiekti su išoriniu pasauliu.

Išėjęs iš kalėjimo, 1938 m. viename komunistiniame Jaunimo lygos susirinkime jis susipažino ir iš pirmo žvilgsnio pamilo labai patrauklią tamsiaplaukę merginą, kurią jos draugai vadino „Pasarica“ (paukšteliu). Ji buvo Elena Petrescu, metais vyresnė už jį ir panašios valstietiškos kilmės. Būdamas labai skrupulingas, Ceaușescu visą savo gyvenimą neturėjo lytinių santykių su jokia kita moterimi. Ji buvo labiau patyrusi ir pasitikinti savimi meilės srityje, o iki jųdviejų santuokos turėjo daug romanų. Jiems nespėjus išplėtoti savo santykių, Ceaușescu vėl buvo įkalintas, bet kai pasibaigus karui buvo paleistas iš atšiauraus Tirgu Žiu kalėjimo, jie vėl susitiko ir netrukus susituokė.

Sovietams savo Rumunijos provincijoje įtvirtinus naująjį marionetinį komunistinio režimą, Stalinas paskyrė jo vadovu šaltą, protingą ir įžvalgų politinį taktiką, labai patyrusį Gheorghe’ą Gheorghiu-Deją. Ceaușescu, susipažinęs su Gheorghiu-Deju kalėjime, žavėjosi jo intelektu ir negailestingumu. Naujasis šalies vadovas pradėjo naudoti Ceaușescu kaip problemų sprendėją, nes jis ne tik turėjo įgimtų politinių ir diplomatinių gebėjimų, bet ir mokėjo naudoti prievartą savo tikslams pasiekti. Ceaușescu buvo patikėta kurti komunistinę kariuomenę, ir vėliau ši patirtis padėjo jam kilti partijos hierarchijos laiptais. Jis dažnai atlikdavo Gheorghiu-Deju skirtą purviną darbą, organizuodamas įvairius sovietų stiliaus valymus komunistų partijoje ir jo režimui būdingas raganų medžiokles. Jis kur kas geriau orientavosi pavojingame Balkanų šalies politikos pasaulyje ir atrasdavo geriausius sprendimus greičiau negu daugelis protingesnių ir labiau išsilavinusių jo aplinkos inteligentų. Kai 1965 m. Gheorghiu-Dejas, kankinamas smarkių skausmų, mirė nuo vėžio, Ceaușescu nebuvo akivaizdus jo įpėdinis. Vyresniems konkurentams kovoje dėl valdžios sunaikinus vienas kitą, jis buvo laikomas kompromisiniu kandidatu.

Iš pradžių jis šiek tiek liberalizavo šalį, truputį sušvelnindamas cenzūrą, leisdamas steigti privačias įmones ir po pirmųjų kelių jo valdymo metų žmonės ėmė gyventi kiek laisviau. Dažnai atrodė, kad jam labiau rūpi nacionaliniai šalies interesai negu komunistinė ideologija. Bet po ilgo valstybinio vizito 1971 pabaigoje į Šiaurės Korėją ir Kiniją jis radikaliai pasikeitė. Jį labai sužavėjo Kim Il-Sung ir Mao Zedongo asmeninis stilius, valdymas, asmenybės kultas, dideli mitingai Pekine ir Pchenjane su šimtais tūkstančių žmonių, mojuojančių lyderio paveikslais ir besielgiančių su jais kaip gyvaisiais dievais. Ceaușescu buvo įsitikinęs, kad nusipelnė būti panašiai garbinamas savo šalyje, kur žmonės jį mylėjo, bet turėjo išmokti parodyti šią meilę daug akivaizdžiau. Jis vėl sugriežtino vidaus režimą šalyje ir ėmė dar negailestingiau persekioti stalinizmo priešus. Nutaręs susidoroti su tradiciniais rumunų priešais, didele vengrų tautine mažuma, gyvenančia Transilvanijoje, jis įvedė naujus įstatymus, draudžiančius vengrams mokytis savo kalba mokyklose ir turėti kultūrinius centrus. Šiems uždaviniams įgyvendinti jis smarkiai padidino finansavimą Securitate. Savo priešininkus jis arba nužudė, arba įkalino ir pavertė Rumuniją skurdžiausia ir nelaimingiausia Rytų Europos šalimi.

Rumunijos žmonės Ceaușescu vis labiau nekentė, bet užsienyje jis buvo šlovinamas. Nors Ceaușescu žiauriai elgėsi su savo liaudimi, Vakarai vertino jį palankiausiai iš visų komunistinių šalių vadovų. Priežastis buvo paprasta. Jis stengėsi įgyti kuo didesnę nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, o Šaltojo karo laikais tai buvo svarbiausia. Ceaușescu pirmtakas Gheorghiu-Dejas sėkmingai žaidė nacionaline korta. Jis išsiderėjo, kad iš Rumunijos būtų išvesta sovietų kariuomenė, ir, nors Rumunija liko ištikima Varšuvos sutarties narė, retkarčiais išsakydavo savo ypatingąją nuomonę. Ceaușescu sekė jo pėdsakais. Prieš pat Varšuvos sutarties šalių kariuomenės įsiveržimą į Čekoslovakiją 1968 m., jis atvyko į Prahą palaikyti Alexandero Dubčeko. Ceaușescu atsisakė leisti Rumunijos kariuomenei dalyvauti invazijoje ir nuolat pasisakydavo prieš Sovietų Sąjungos kišimąsi į kitų socialistinių šalių reikalus. Jis norėjo, kad Rumunijos ekonomika mažiau priklausytų nuo Rusijos, ir stengėsi užmegzti geresnius santykius su Vakarais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m