Kol mūsų švietimo ir ūkio strategai tebesiginčija, ar iš viso įmanoma Lietuvoje parengti ūkio raidos ir specialistų poreikio analizes, išsivysčiusių šalių ekspertai pateikia futuristines prognozes – kokių naujų specialybių atsiras, kurios turės didžiausią paklausą, o kokius diplomus turint darbo nepavyks rasti.

Praėjusią savaitę Švietimo ir mokslo ministerijoje vyko daug žadėjusi, bet niekuo pasibaigusi diskusija, kokių specialistų Lietuvos ūkiui reikės po šešerių metų, ką universitetai turėtų rengti ir kokias studijų programas jaunuoliai turėtų rinktis.

Šio forumo tikslas – įgyvendinti Vyriausybės sprendimą parengti 2011–2016 m. specialistų kvalifikacijų žemėlapį pagal ūkio sektorius.

Bet kalbinti diskusijoje dalyvavę specialistai ir nepriklausomi analitikai, beje, skirtingų ministerijų užsakymu pastaraisiais metais už šimtus tūkstančių mokesčių mokėtojų litų prirašę neva mokslinių tyrimų, kaip plėtosis Lietuvos ūkis, mokslas ir aukštasis mokslas, tik rankomis skėsčiojo. Girdi, jiems šiandien gėda rodyti visuomenei niekinius savo tyrimų rezultatus, nes tai, ką jie prognozavo dar prieš metus ar dvejus, visiškai nepasitvirtino. Todėl šie ekspertai ėmė išvedžioti, esą remiantis galimais ūkio raidos scenarijais Lietuvoje nerealu ir nemoksliška kalbėti apie specialistų poreikio tyrimus ir užsakymus, todėl tegul ir toliau kiekvienas abiturientas renkasi būsimą profesiją pagal savo pašaukimą. Esą galime kalbėti tik apie studijų kokybę.

Iš tiesų tokie atsikalbinėjimai nieko verti. Jie tik dar kartą parodo, kad mūsų pseudoanalitikams aktualu viena – kaip “įsisavinti” valstybės biudžeto pinigus, skirtus tyrimams. O ministerijų valdininkams svarbu parodyti, kad jie dirba – vykdo Vyriausybės programą.