"Moters savaitgalio" archyvas

Basas, lininiais plevėsuojančiais drabužiais 58-erių trijų sūnų tėvas Arkadijus Vinokuras kerta tiesiai šviesiai – būti tėvu yra sunku. Jo įsitikinimu, tėvui pagrindinis reikalavimas – nepamiršti, kad turi šeimą. O paklaustas apie tėvus, kurie, gimus neįgaliam vaikeliui, palieka šeimą, jis tyliai ištaria: “Aš tokių vyrų – tėvų nesuprantu, todėl apie tai nekalbėsiu!”

Ovalusis stalas

Anot Arkadijaus, viskas priklauso nuo požiūrio į vaikus, į auklėjimą, į šeimą. “Per kasdienius rūpesčius, karjeros siekimą labai lengva pamiršti, kad yra dar ir šeima, kurią pats sukūrei, – sako valandėlę tarp begalės darbų (www.vinokuras.lt) išplėšęs Arkadijus, įsitikinęs, kad šeimos negalima turėti “lyg tarp kitko”. Jis didžiausią dėmesį skiria bendravimui su vaikais – jaunėliu penkiamečiu Sauliuku ir viduriniuoju šešiolikmečiu Tadu (vyriausiasis iš kitos santuokos jau seniai eina savo keliu). Mėgsta – ir tai jau  tapo tradicija – susėdę prie ovaliojo stalo diskutuoti įvairiausiomis temomis. “Tapo šventu poreikiu kalbėtis apie viską, – šypteli pasididžiuodamas pašnekovas. – Štai paskutinė gana audringai skambėjusi tema – pinigai: kaip juos uždirbti, kaip jie skaičiuojami – juk tai būtina mokėti.

Tokie praktiniai pasikalbėjimai nepaprastai naudingi ir tėvams, ir vaikams. Kad matytumėte, kaip Sauliukas klausėsi!”

Pinigai pinigučiai

Užsiminus apie pinigus Arkadijus iškart patikslina, kad jų šeimoje nėra tradicinio pinigų uždirbimo būdo – juk jie abu su 47-erių žmona dailininke ir žurnaliste Aušra Chlevickaite yra menininkai. “Tarsi labiau Aušrytė prižiūri namus, tačiau ir aš tą patį darau, kai tik galiu. Nesame pasiskirstę konkrečiomis pareigomis ir atsakomybėmis: kas ką gali, tas tą daro, – pasakoja jis. – Aušrytė piešia paveikslus ir juos parduoda, aš parašau knygą, ji ją iliustruoja. Mes taip išleidome jau šešias knygas. Esame tikras tandemas. Ir niekuomet vienas iš kito nereikalaujame uždirbti nustatytos sumos pinigų ar priekaištavę vienas kitam, kad štai tu per mažai uždirbti ir pan. Kita vertus, sūnums niekuomet neteigiu, kad būtent vyras turi uždirbti pinigų, kalbame apie tai, kaip apskritai juos uždirbti iš savo darbo. Kodėl reikia uždirbti? Ogi kad išlaikytum savo šeimą! Ir tai turi stengtis daryti abu tėvai – bent jau iš lygiateisiškumo paskatų ir iš atsakomybės už savo vaikus. Žinoma, tam reikalinga profesija, ir, ačiū dievui, mūsų Tadas jau žino, kuo nori būti – būgnininku, mokosi J.Tallat Kelpšos konservatorijoje, ir tai didžiulis Aušros nuopelnas.”

Kodėl verta nurodyti kelią

Arkadijaus įsitikinimu, viena yra paleisti vaiką pačiam ieškotis profesijos, kitas daug lengvesnis kelias yra daryti tai, kas buvo daroma tūkstančius metų – vaiką nukreipti tam tikra linkme ir jį remti. “Jeigu tu nori, kad tave vaikai gerbtų ir eitų ta linkme, kuria tu manai, kad turėtų eiti – reikia daryti kompromisus ir sudaryti sąlygas tobulėti. Tai ne lepinimas, tai investicija į vaiko ateitį ir santykių supratimą. Tėvai turi savo elgesiu rodyti pavyzdį, kuriuo sūnus, tapęs tėvu, galėtų sėkmingai vadovautis jau savo šeimoje. Tik jau paskui, kai vaikas suauga ir nusprendžia, kad nori kitko, tegu ir daro tą kitą, – kalbėjo jis. – Tačiau tėvų misija jau būna atlikta ir vaikas be profesijos bet kokiu atveju nelieka. Nors mano atveju, mane tapti aktoriumi mama tikrai neskatino. Tačiau jos pavyzdys savaime tai nurodė. Juk ji, būdama labai artistiška, – jai dabar per aštuoniasdešimt metų (gyvena Izraelyje), dar dabar koncertuoja (puikiai dainuoja, ypač jidiš kalba, ir šoka) su savo bendraamžių keturių moterų grupe, kurios kapelmeisterei jau devyniasdešimt! Nežiūrint į tai, kad mamai padarytas širdies šuntavimas, jos iki šiol važinėja po Izraelį!”

Mažąjį Sauliuką netrukus jie leis į berniukų ir jaunuolių chorą “Ąžuoliukas” – juk jo mama Aušra groja akordeonu ir gitara, o tėtis Arkadijus rašo muziką, dainuoja, skambina pianinu ir gitara! “Vaikui privalu suteikti meninį išsilavinimą, svarbu, ir kokio lygio mokyklą jis lanko. Štai Tadas lankė Šalom Aleikum žydų mokyklą, ją lankys ir mažasis”, – nusprendęs pašnekovas.

Kalbėjimasis suartina

Aptariamas prie stalo ir vaikų elgesys, jų tarpusavio santykiai. Ypač įdomu išklausyti Sauliuko, lankančio darželį. “Guldant nakčiai visuomet jam skaitome pasakas – pakaitomis vieną vakarą aš, kitą Aušra. O po pasakos vyksta pasipasakojimas apie dienos įvykius darželyje, apie jo santykius su Tadu. Tuomet vaikas išsišneka apie viską, kas guli ant jo širdelės, – šypsosi kalbinamas vyras. – Toks kalbėjimasis nepaprastai suartina.”

Esu savo tėvo antipodas

Kas mokė patį Arkadijų tėvystės meno? Pašnekovas karčiai nusišypso. “Aš pats turėjau labai blogą tėvo pavyzdį, kurio jokiu būdu nenorėjau pakartoti. Mano tėvas buvo alkoholikas. Deja, jo visą šeimą Kaune karo metu išžudė lietuviai, ir jie liko tik dviese su broliu, kuriuos išvežė į Buchenvaldo stovyklą sunaikinti, bet išgelbėjo amerikiečiai. Tačiau tėvas nuo išgyvenimų palūžo – ėmė gerti, ir galiausiai tas holokaustas persikėlė į mūsų namus… Tiesa, kai su broliu užaugome, privertėme mamą išsiskirti, ir tėvas išvažiavo į Izraelį. O ten, būdamas 41 metų, po trijų mėnesių mirė.

Todėl savo vaikams siekiu duoti tai, ko pats neturėjau. Juk vienas tampa kaip tėvas, o kitas – tėvo antipodu… Jau nuo vaikystės tėvystę intuityviai įsivaizdavau kaip artimą bendravimą, išklausymą, nežeminimą. Niekuomet nemušu vaikų, nors pats gerokai gaudavau nuo girto tėvo net nežinodamas, už ką gaunu. Buvo žiauri agresija, kol su broliu pradėjome gintis, aš net savigynos treniravausi, kad galėčiau apginti mamą, jaunesnį brolį ir save. Buvo žiauru. Užtat sau ir pasakiau, kad noriu turėti gražius namus, kurių grožis prasideda nuo to, kaip tu su šeima bendrauji tarpusavyje, su savo antrąja puse ir vaikais. Ir kad vaikai neturėtų jokių baimių. O juk Aušrytė neretai mane patraukia per dantį, kad manęs vaikai nebijo…”

Kas kuria autoritetą

Anot Arkadijaus, autoritetą tėvas sukurs ir įprasmins gebėdamas išklausyti, kalbėtis ir… atsiprašyti dėl to, kad nebuvo teisus. Jis nesupranta tų tėvų, kurie nepripažįsta ir neišklauso ne tik kad ūgtelėjusio, bet ir mažiausio savo vaiko nuomonės. O juk dar daugelis mano, kad baimė – tai tas instrumentas, kuriuo reikia auklėti vaikus… O paklaustas apie tėvus, kurie, gimus neįgaliam vaikeliui, palieka šeimą, jis  tyliai ištaria: “Aš tokių vyrų – tėvų nesuprantu, todėl apie tai nekalbėsiu!”.

Tai išgirdusi ir Aušra įsitraukia į mūsų pokalbį. “Tekėdama už jo jau įsivaizdavau, koks jis bus tėvas, – patikina ji. – Nes mačiau, kaip jis bendrauja su vaikais, ir tiesiog panorau, kad jis būtų su jais. Juk vien jau kokios svarbios tos vakare skaitomos pasakos ir dar su juoku ir papokštavimais! Neįkainojamos akimirkos, kai tėvas su vaiku leipsta juokais…”

Kas ta vyriškumo mokykla?

“Vyriškumo ir tėvą, ir jaunėlį brolį šiuo metu moko Tadas, – juokdamasis pabrėžia Arkadijus. – Jo kartais paklausiu – sūneli, nuo kada pradėjai auklėti mano vaiką? Nes Tadas mano, kad ne taip auklėju Sauliuką. Tuomet klausiu jo: Taduk, aš tave kada nors mušiau? Ne. Aš kada nors ką nors verčiau daryti? Ne. Tuomet atkertu, kad mušimas yra lengviausias (ir baisiausias) auklėjimo būdas.”

“Papildysiu Arkadijų, – netyli ir Aušra. – Mano supratimu, vyriškumą formuoja išmokomas suvokimas, kad yra pareigos, kurias kiekvienam privalu atlikti, nes tai būtinybė. O tam reikalinga valia. O valią reikia išugdyti, nes be jos nieko nepasieksi.”

“Deja, aš nežinau, kas tas vyriškumo ugdymas, nes niekuomet nemąsčiau, kas tas vyriškumas”, – staiga prisipažįsta Arkadijus, kuriam svarbiausias yra žmoniškumo faktorius ir kuris pats tarnavo Izraelio kariuomenėje, po to ketverius metus dirbo Švedijos karininkų kovos mokykloje, šaudė iš visų įmanomų ginklų, šoko su parašiutu… – Žmogus turi laikytis žodžio, turi siekti savo tikslų, namie dalytis atsakomybe (ne pareigomis – jomis mes namie nesame pasidaliję).

“O aš savo sūnums, ypač Tadui, sakau, kad nebijotų sakyti gero žodžio, komplimentų, gebėtų asistuoti, būti dėmesingas – juk visa tai kuria bendrą santykių, namų, šeimos aurą tarp žmonos ir vyro, žmogiškus santykius, – tęsia pokalbį Aušra.

Menas kivirčytis

“Namie su Aušra niekada nesigėdijame apsikabinti, pasibučiuoti prie vaikų, pasakyti “aš tave myliu”, – vardija ir Arkadijus, pridurdamas, kad susipyksta dabar jie gana retai, nes ankstesni kivirčai buvę iki “nusigludinimo”. – Kita vertus, vaikai mato, kad aš moku Aušrytės ir jų atsiprašyti. Vaikai mato, kas vyksta šeimoje, tarp tėvo ir mamos – štai kur vyriškumo ir gyvenimo mokykla!”

“Džiaugiuosi, kad per penkiolika bendro gyvenimo metų išmokome bendrauti ir konfliktus išspręsti kalbedamiesi. Dabar sąmoningai sulaukiame, kai sūnūs išeina į mokyklą ir darželį, ir tuomet išsiaiškiname. Nes pagal Saulytį pastebėjome, kad jis tik išsigandęs per barnius į akis tai vieno, tai kito žiūrėdavo ir nesuprasdavo, kas vyksta”, – patirtimi dalydamasi Aušra pasidžiaugia, kad užtat Tadas nekreipia dėmesio į tarp tėvų įsižiebusias ginčo kibirkštis – jis žino, kad tai laikina ir viskas išsispręs. – O juk mums ne iš karto pavyko išmokti spręsti konfliktus.”

“Iš pradžių išmokome išsikalbėti, įsiklausyti į kito nuomonę, išklausyti, o jau paskui – kalbėti ir priimti tai, kas tau nepatinka. Aišku, kartais mano emocijos užgožia protą (esu karšto kraujo), bet visuomet atvėsęs nedelsdamas atsiprašau, o ne laukiu mėnesį ir daugiau, kad ištarčiau stebuklingą žodį,”– šypsosi pašnekovas.

Bėkite nuo smurto!

“Ir dar. Patikėkite, juokas tarp partnerių ir namie – laimingo gyvenimo garantas, jis išsklaido bet kokią įtampą, padeda išsukti sunkiausias situacijas, išgyventi nepriteklius. Mes kartu su Aušra net parašėme apie tai komediją “Šeima”. Jeigu nėra šeimoje emocinio atsipalaidavimo akimirkų (ne kumščiu ar trenksmais – juk Lietuvos smurto statistika baisi!) – blogai. Didžiuojuosi, kad mano draugų būrio šeimos darnios, vadinasi, dar ne viskas prarasta. Nors darželiuose ir mokyklose pagal berniukus matau, koks jų tėvų elgesys namie. Vaikai juk mūsų atspindys…”

Jeigu tėčio paklausi, tėtis atsakys…

“Arkadijus tolerantiškas, demokratiškas tėvas, net per daug leidžiantis augantiems sūnums, – švelniai išvardija Aušra, kai Arkadijus kelioms akimirkoms atsitraukia nuo mūsų. – Ar dažnas tėvas leis vaikui savo kabinete kapstytis po dokumentus, knygas, junginėti visokiausią aparatūrą, kompiuterį, diktofoną išbandyti, kamerą rakinėti?”

“Bet per tai vyksta vaiko pasaulio pažinimas – juk jis kapstydamasis nuolat klausinėja “kas čia, kaip veikia” ir pan., o aš parodau, paaiškinu, – grįžęs paprieštarauja Arkadijus. – Reikia ugdyti ir skatinti vaiko smalsumą. Štai penkiametis Sauliukas jau moka dirbti kompiuteriu, įsijungti programą “Earth” (mes dažnai kalbamės apie žemę, planetas, kosmosą), pats išmokęs skaityti… Mano principinis įsitikinimas: “Jeigu vaikas klausia, niekada nepalik jo be paaiškinimo!”
Arkadijaus vaikai žino: jeigu tėčio paklausi, tėtis atsakys, o jei neatsakys (retai) – reiškia, jis labai pavargęs…

Sonata Ramanauskienė

“Moters savaitgalis”