Mūsų nacijai reikia didingų tikslų ir uždavinių, nes tik kai jų turime, į priekį judame trimyliais žingsniais, tik tuomet žmonės būna susitelkę ir entuziastingi. O kai tikslų ir reikšmingesnių siekių nėra, tada riejamės ir ritamės atgal. Štai labiausiai mūsų valstybė į priekį pažengė tada, kai stengėsi patekti į NATO ir Europos Sąjungą. Ir, beje, šį tikslą įgyvendinome gana greitai. O kai jau patekome, įjungėme laisvą pavarą, ir progresas gerokai sulėtėjo.
Žinoma, galima sakyti, kad ES ir NATO – amžiaus tikslai, ir dabar jokių panašių uždavinių turėti nebegalime. Gal taip, o gal ir ne. Iš tiesų mūsų tikslus diktuoja siekis gyventi geriau ir matymas, kad kiti geriau gyvena. Tad kodėl mums neišsikelti tikslo vėl pasivyti estus, juolab kad 2003–2004 m. buvome netoli jų, arba lenkus? Kodėl mums nepuoselėti siekio ištrūkti iš ES autsaiderių ir pagal gyvenimo kokybę užimti nebe trečią vietą nuo galo, o septintą ar aštuntą?
Žinoma, galima tvirtinti, kad tai gana abstraktūs tikslai ir reikia konkretesnių, tarkime, tokių kaip laiku pasirengti Europos krepšinio čempionatui ir puikiai jį organizuoti. Bet juk turime ir tų konkretesnių – pasiekti bent dalinę energetinę nepriklausomybę. Juk tai puikus tikslas, bet jo įgyvendinimo siekiama tik kalbomis ir tik popieriuose, o į realių veiksmų fazę niekaip neperlipame.
Dar vienas iš tiesų grandiozinis uždavinys, įrašytas ir dabartinės Vyriausybės programoje, – masinė daugiabučių renovacija. Bet šio siekio jau nebeprikelsi ir nebeužkursi, jis sukompromituotas galutinai. O juk galima buvo šioje srityje uždegti daugumą žmonių, specialistų, politikų ir pasiekti proveržį. Deja.
Galime išsikelti ir dar vieną nacionalinį tikslą. Dabar kaip tik baigiasi 2007–2013 m. Europos Sąjungos finansinės paramos paskirstymo laikotarpis ir artėja naujas – 2014–2020 m., dėl kurio kaip tik šiuo metu žiebiasi aštrios diskusijos. Tad koks čia galėtų būti mūsų tikslas? Visų pirma turėtume įvertinti, kaip per visą šį dešimtmetį mums sekėsi panaudoti ES pinigus. Kiek jų panaudojome itin efektyviai ir naudingai visai šaliai, o kiek paprasčiausiai ištaškėme.
Skirtingų ekspertų vertinimu, neišmintingai panaudojome daugiau nei 80 proc. visos paramos. Taigi iš šių skaičiavimų reikėtų padaryti griežtas išvadas ir bent jau 2014–2020 m. ES pinigų dalijimą pakeisti iš esmės. Jis turėtų būti toks, kad duotų maksimalią naudą ne kokiems pavieniams asmenims ar kompanijoms, o visai valstybei.
“Veidas” nusprendė surengti apskritojo stalo diskusiją ir sukviestų ekspertų klausė, kaip panaudoti ateityje gausimus ES pinigus, kad maksimaliai padidintume Lietuvos konkurencingumą. Pasiūlymų daugybė, bet jei jie prasmegs tyruose, o mes ir 2014–2020 m. 80 proc. ES finansinės paramos paleisime vėjais, tuomet ateities kartoms teliks daryti išvadą, kad kažkas ankstesniais dešimtmečiais buvo liurbiai ir, užuot padėję tvirtus pamatus visos valstybės pažangai ateityje, iš tiesų tuos pinigus pravalgė arba nušvilpė ir pasidėjo pamatus gal tik savo asmeniniams namams.
Bet mes dar turime pakankamai laiko ir tikriausiai noro neapsijuokti tiek prieš Europą, tiek prieš savo vaikus ir anūkus.

Mes dar turime pakankamai laiko ir tikriausiai noro neapsijuokti tiek prieš Europą, tiek prieš savo vaikus ir anūkus.