"Veido" archyvas

Į Vilnių E.Kučinskas atvyksta vesti televizijos laidos, tačiau pagrindiniu savo darbu laiko įrašų studijas, koncertų sales ir Klaipėdos muzikinio teatro sceną, kur vaidina operoje “Paryžiaus katedra”

Prieš savaitę 55-erių metų gimtadienį paminėjęs Edmundas Kučinskas labai nustebo išgirdęs, kad juo domisi “Veidas”. “Juk jūs ne toks žurnalas”, – įtikėjo žurnalistę dainininkas iš Klaipėdos.

Jau kalbantis Vilniuje, į kurį Edmundas vis atvyksta dalyvauti TV3 laidos filmavimuose, paaiškėjo ir tokio skepticizmo priežastis. “Populiariosios muzikos atlikėjo profesija šiandien tokia nuvertėjusi, kad prilygsta keiksmažodžiui. O kažkada, kai Lietuvoje tebuvo keturi profesionalūs estradinės muzikos kolektyvai (“Estradinės melodijos”, “Vilniaus aidai”, “Nemuno žiburiai” ir “Nerija”), į juos patekti buvo taip pat sudėtinga, kaip krepšininkui į Lietuvos rinktinę”, – atsidūsta atlikėjas.

Garbanas nurėžė režisierius

Pats Edmundas, užaugęs Palangoje, sakosi žaidęs ne krepšinio, o tinklinio rinktinėje. Ir netgi tapęs Lietuvos jaunučių čempionu. Kamuolį per tinklą su draugų kompanija ir dabar pasitaikius progai mielai siunčia Melnragės paplūdimyje. “Patinka leisti laiką prie jūros, bet gulėti išsitiesus – ne man. Kaip ir madingi sporto klubai – kilnoti svarsčius juose paprasčiausiai nuobodu. Trūksta žaidybinio elemento”, – pasakoja Edmundas.

Tačiau šalia tinklinio sporto mokyklos vaikystėje buvo ir Palangos Stasio Vainiūno muzikos mokykla. Vėliau E.Kučinsko gyvenime buvo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija, o po jos – net dvi specialybės tuomečiuose Klaipėdos fakultetuose, dabar tapusiuose Klaipėdos universiteto Menų fakultetu. Džiazo muzikos katedroje Edmundas studijavo kaip vokalistas ir klavišininkas. “Todėl tikrai nesu atlikėjas iš gatvės”, – pabrėžia pašnekovas.

Kelios muzikinės specialybės greičiausiai padėjo jam patekti ir į tuo metu populiariausio šalyje “Nerijos” vokalinio instrumentinio ansamblio ilgaplaukių vyrukų “rinktinę”.

“Amžinatilsį Romualdas Bieliauskas, vadovavęs ansambliui dar iki mano atėjimo, norėjo, kad visi muzikantai būtų įvaldę bent porą instrumentų ir sugebėtų padoriai dainuoti scenoje. “Nerijos” stilius priminė tuometines vakarietiškas grupes, nes jie vieninteliai Lietuvoje buvo šis tas daugiau nei solistams akompanuojantis ansamblis”, – prisimena E.Kučinskas. Ir sąžiningai priduria, kad po R.Bieliausko mirties 1979-aisiais ansamblio lygis pradėjo ristis žemyn, ir ilgainiui iš pirmykštės “Nerijos” teliko garsus vardas, kuris dar ilgai buvo “eksploatuojamas”.

O kaipgi ilgi plaukai? “Plaukus praradau filmuodamasis Vytenio Pauliukaičio režisuotame muzikiniame televizijos filme “Baltijos vaivorykštė”. Beje, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas gyvenime, kai stovėjau ant burlentės. “Kuo mažiau plaukų ekrane, tuo geriau”, – pareiškė Vytenis, nužvelgęs mano pečius siekiančias garbanas. Tik ūsus nusiskutau jau gerokai vėliau. O gaila – kai dabar pamatau senus vaizdo įrašus, norisi iš gėdos lįsti po stalu”, – prisipažįsta atlikėjas.

Išsipildžiusi svajonė

Tačiau Edmundas visai nesirengia gėdytis dėl to, kad jo dainos mielai traukiamos vaišingose užstalėse ir bene dažniausiai pageidaujamos sveikinimų koncertuose. “Esu dainelių, kurios patinka žmonėms, kūrėjas. O žmonės – ne avių banda. Nebūsi populiarus ilgiau nei metus ar dvejus, jei scenoje būsi nieko vertas”, – konstatuoja pašnekovas.

Vis dėlto ir pats dainininkas norėtų, kad sveikinimų koncertuose skambėtų įvairesnė muzika, ir tvirtina, kad laidų redaktoriai galėtų labiau paveikti užsakovus ir įvairinti tokiuose koncertuose skambančių dainų repertuarą. “Tarkim, mano mamai iki šiol labiausiai patinka grupė “The Beatles”, – atskleidžia E.Kučinskas.

Nuolatiniai tokių koncertų žiūrovai, pasak atlikėjo, turėjo pastebėti, kad Edmundo pasirodymai juose išsiskiria tiek dainų tematika, tiek apipavidalinimu: “Atsisakiau pigių vaizdo siužetų, nufilmuotų kur nors pievelėse ar giružėse, nes daug patraukliau žiūrėti įrašus iš koncerto. O į prabangius vaizdo klipus atlikėjams Lietuvoje investuoti kol kas neapsimoka”.

Koncertuodamas dainininkas nemėgsta užtemdytų salių, nes nori matyti žiūrovų akis. Pasirodymo pradžioje pasirenka iš publikos vieną ar du gyvai reaguojančius veidus ir viso koncerto metu stengiasi dainuoti jiems.

Kas kita – pasirodymai teatro scenoje. Zigmaro Liepinio opera “Paryžiaus katedra”, kurioje Kvazimodo vaidmenį atlieka E.Kučinskas, Klaipėdos muzikiniame teatre baigia savo penktąjį sezoną. “Kai jaunas skaitydavau garsių artistų interviu ir jie visi kaip vienas tvirtindavo svajojantys suvaidinti Hamletą, pagalvodavau: “O aš norėčiau suvaidinti Kvazimodą”. Mėgau skaityti Victorą Hugo. Ir ką jūs manote? Sukanka penkiasdešimt metų – ir ateina toks pasiūlymas”, – šypsosi atlikėjas. Tai, kad vieno spektaklio metu scenos kolega jam netyčia sulaužė žandikaulį, dabar atrodo tik dėmesio neverta smulkmena.

"Veido" archyvas

“Nuo jaunystės laikiau save tenoru ir stengiausi dainuoti kuo aukštesniu balsu. Kol vieną sykį kažkas paprotino: “Ko taip spiegi? Tavo toks gražus žemutinis balso registras”. Dabar nebesistengiu dėl “viršūnių” – stengiuosi, kad balsas patraukliai skambėtų”, – prisipažįsta Edmundas.

Dirbdamas garso įrašų studijoje, dainą atlikėjas paprastai įrašo trečiu ketvirtu bandymu. “Pirmas kartas būna bandomasis, antras skirtas paklausymui, o trečias jau turi skambėti kaip reikiant”, – tvirtina dainininkas. Tiesa, po gero pusmečio, kai daina susiguli, neretai kyla noras ją atlikti visai kitaip. “Žinoma, niekas nedraudžia to daryti koncertuose, bet į koncertą ateina trys–penki šimtai žmonių, o įrašų klausosi tūkstančiai”, – sako E.Kučinskas.

Ūkininkai ir menininkai

Televizijos laidos vedėjo darbas, kurio, prisipažįsta, ėmęsis ne iš gero gyvenimo, dainininko karjerai, Edmundo įsitikinimu, labiau trukdo nei padeda. Ypač po jo buvusių kolegų demaršo į Seimą. “Viena yra šmėžuoti ekrane 3–5 minutes dainuojant, bet visai kas kita – televizijos studijoje praleisti valandą. Per tiek laiko neišvengiamai ką nors leptelėsi. O laidos montuotojams vedėjų nusišnekėjimai turbūt labai patinka, nes jie dažniausiai ir patenka į ekraną”, – pasakoja atlikėjas.

Kvietimo eiti į Seimą E.Kučinskas sulaukė ne kartą, bet jo politines ambicijas visiškai patenkina ir darbas Klaipėdos miesto taryboje. Į ją dainininkas pateko kaip Liberalų ir centro sąjungos atstovas, darbuojasi Socialinių reikalų komitete. Ką svarsto? Pasak paties Edmundo, ūkiškus reikalus: jungti ar nejungti miesto ligonines (“nesu radikalių reformų gerbėjas”), dažyti ar ne sienas neįgaliųjų internate, buriavimo ar krepšinio sporto mokyklai skirti didesnę paramą.

“Jei būtų mano valia, į miesto tarybą rinkčiau žmones ne pagal priklausomybę partijoms. Kai prasideda partinės rietenos, nebelieka vietos darbams. O šiaip tai tiesiog torto gabalas, kurį stengiesi kaip galėdamas sąžiningiau padalyti. Tik dabar iš jo beliko labai plonas gabaliukas”, – aiškina pašnekovas.

Ar save laiko ūkišku žmogumi? “Greičiau vadovaujančiu ūkininku. Nors patinka medžio darbai ir tikriausiai būčiau galėjęs tapti neblogu staliumi. Tik žinot, kokie iš menininkų būna ūkininkai… Naujos dainos idėją nešiojiesi galvoje kelis mėnesius ir visą tą laiką vaikštai šiek tiek apdujęs, atitrūkęs nuo buities”, – neslepia Edmundas.

Jam sunkoka prisiminti, kiek kompaktinių plokštelių yra išleidęs, o jubiliejinius koncertus vertina nebent kaip būdą privilioti į koncertus daugiau žmonių.

“Kadangi pradėjau dainuoti dar tais laikais, kai kiekvieną viešai atliekamą kūrinį tvirtindavo specialios komisijos, visą gyvenimą buvau aršus cenzūros priešininkas. Sakydavau, kad žmonės geriau atsirenka, ko jiems klausytis, o ko ne. Tačiau stebėdamas tai, kas popkultūroje vyksta šiandien, nemigo naktimis pradedu manyti, kad atranka vis dėlto reikalinga. Juk į sceną, vedami agresyvių prodiuserių, veržiasi visi, kurie gali. Aš suprantu: jaunimui tai galimybė pasirodyti klubuose ar restoranėliuose ir gauti po 200–300 litų už vakarą, o per mėnesį surinkti didesnį atlyginimą, nei uždirba dvidešimties metų stažą turintis valstybės tarnautojas. O merginoms – dar ir puiki proga pademonstruoti savo kūną, kad jį pamatytų kuo daugiau vyrų, geriau – turtingų. Kai tris dešimtis metų sukiesi toje pačioje srityje, tikruosius žmonių motyvus regi kiaurai”, – be iliuzijų šneka E.Kučinskas.

Nežinomi autoriai jam neretai siūlo savo parašytas dainas. “Iš patirties žinau: jei natos surašytos pedantiškai tvarkingai, daina – nieko verta. Amžinatilsį Benjamino Gorbulskio natos primindavo keistus hieroglifus”, – prisimena atlikėjas. Kokia jo paties rašysena? “Kaip ginekologo – neįskaitoma”, – juokiasi Edmundas. Intuityviai metusi akį į bloknotan suguldytas savas keverzones pasidžiaugiu, kad neapsikiaulinau.