Nors bendra Lietuvai suteikta ES finansinė parama, skirta mūsų ekonominiam ir socialiniam atsilikimui likviduoti, sparčiai artėja prie 100 mlrd. Lt (vienų metų Lietuvos BVP), Vakarus esame linkę griežtai kritikuoti ir net pamokyti juos užsienio politikos. Susidūrę su Kremliaus agresija Ukrainos atžvilgių, iš Vakarų tikimės griežtos retorinės ir net karinės paramos, duodant atkirtį agresoriui.

Bet Vakarai apsiriboja ekonominėmis sankcijomis ir švelniais politiniais pabarimais. Nesulaukę iš Vakarų to, ko tikimės, demonstruojame atvirą nepasitenkinimą ir net priešiškumą. Kyla pagrįsta abejonė, ar mes suprantame Vakarus ir ar tikrai esame jų dalis.

Nors Europos Sąjungos šalių vadovai kitą savaitę svarstys, ar griežtinti sankcijas Rusijai dėl stiprėjančios sumaišties Rytų Ukrainoje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel jau viešai išdėstė savo nuomonę, kad tokių priemonių veikiausiai nebus imtasi. Viena įtakingiausių Europos politikių antradienį pareiškė, kad Europos Sąjunga neplanuoja naujų ekonominių sankcijų prieš Rusiją dėl smurto proveržių Ukrainoje. „Mistral“ karo laivai gal bus perduoti Kremliui, Vakarų bankų lobistai greitai pasieks pergalę spausdami savo politikus neriboti verslo galimybių bendrauti su turtinga, bet atsilikusia Rusija. Kremliaus politinė parama Vakarams reikalinga kituose karštuose konfliktų taškuose. Akivaizdu, kad Vakarai visiškai pripažins dalies Rytų Ukrainos faktinį prijungimą prie Rusijos. Yra reali politinė galimybė, kad istorinė Miuncheno, Ribbentropo-Molotovo paktų grandinė turės tesinį.

Kokias istorines paraleles galime išvesti ir kaip turime reaguoti į tokį Vakarų elgesį? Suprasti Vakarus ir jų kapituliantišką, oportunistinę dvasią mums gali padėti Vilniuje gimęs ir čia savo jaunystę pasitikęs garsus Prancūzijos rašytojas Romainas Gary (tikroji pavardė Romanas Kacevas). Po emigracijos į Prancūziją pakliuvęs į Antrojo pasaulinio karo verpetus, jis buvo priblokštas prancūzų nenoro priešintis Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių beprotybei. R.Gary „Aušros pažade“ rašo: „Nejaučiu pagiežos pralaimėjusiems ir 1940 metų kapituliantams. Puikiai suprantu tuos, kurie atsisakė sekti paskui De Golį. Jiems buvo pernelyg jauku tarp savo baldų, kuriuos jie pavadino žmogaus dalia. Jie puikiai išmoko ir mokė „išminties“, mokė gerti pasaldintas nuolankumu, išsižadėjimu ir susitaikymu apnuodytas ramunėles, kurias įprotis gyventi pamažėle vis pila mums į gerklę. Apsišvietę, mąstantys, svajotojai, subtilūs, išsilavinę, skeptiški, iš gerų šeimų, gerai išauklėti, puikiai išmaną humanitarinius mokslus, širdies gilumoje jie visada žinojo, kad žmoniškumas – neįmanoma pagunda, tad priėmė Hitlerio pergalę kaip savaime suprantamą.  Akivaizdžią mūsų biologinę ir metafizinę vergystę jie sutiko natūraliai pratęsti politine ir socialine vergyste. Nenorėdamas nieko įžeisti, pasakysiu dar daugiau: jie buvo teisūs gudrumo, apdairumo, nuotykio atsisakymo, lošimo rizikos išsižadėjimo prasme, žodžiu, tąja prasme, kuri sukliudytų Jėzui mirti ant kryžiaus, Van Gogui tapyti, mano Moreliui ginti dramblius, prancūzams būti sušaudytiems, ir dar neiškilusios katedros bei muziejai, negimusios civilizacijos bei imperijos būtų pasmerktos vienodai nebūčiai neleidus joms užgimti“. <…> Negaliu pykti ant tų žmonių, kurie, negimę rusų stepių pakraščiuose iš sumišusio žydų, kazokų ir totorių kraujo, susikūrė kur kas ramesnį ir santūresnį Prancūzijos įvaizdį.“

Kaip ir Vakarų demokratijos, laisvės, sąžiningumo ir kūrybos laisvės emigracijoje Prancūzijoje ieškojęs vilnietis R.Gary, mes šiandien išgyvename natūralizuoto ES piliečio, ką tik pabėgusio iš kovos lauko su Bizantijos tamsa ir atsilikimu, naujojo Vakarų demokratijos piliečio Vakarų pažinimo ir nusivylimo jais sindromą.

ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas, matyt, jau persismelkęs Vakarų dvasia ir dėl sotaus atlyginimo bei sveikintinos karjeros jau nebeslegiamas Rytų stepių baimės, mums geranoriškai bandė paaiškinti, kad Vakarai į Rusiją – net ir kruvinos Kremliaus agresijos Ukrainoje akivaizdoje – žiūri kitaip. Viešai pasisakydamas apie Lietuvos žiniasklaidos pernelyg vienpusiškai neigiamus pranešimus apie Rusiją ir nepateikiamą subalansuotą objektyvią nuomonę, bandė būti ne Lietuvos, bet visos ES ambasadoriumi. O mes, pamiršę, kad V.Ušackas – ne Lietuvos, bet visos ES ambasadorius, sudorojome jį be gailesčio ir supratimo. Ambasadorius buvo priverstas atsiprašyti už savo žodžius apie Rusiją dėl šios šalies nesubalansuoto nušvietimo paviršutiniškoje Lietuvos žiniasklaidoje, atsiprašyti už visiškai pagrįstą dalies žurnalistų profesionalumo kvestionavimą.

Bet ambasadorius, pasisakydamas apie paviršutinišką Lietuvos žiniasklaidą, yra teisus. Lietuvos žiniasklaida (ne visa) dažnai yra primityvi ir buka. Toks dabartinis žodžio, teksto hiperinfliacijos Lietuvoje metas. Kuo daugiau žodžių ir tekstų, tuo daugiau ir „click“, už kuriuos moka reklamos užsakovai. Mėgaujamės Vakarų demokratijos teikiamais malonumais, visi naudojamės žodžio laisve, dažnai nebesuprasdami tos laisvės atsakomybės ribų. Viešojo diskurso dalyviams pergyvenus grafomanijos ir kitokių priklausomybių laikotarpį, kažkada turėtų būti grįžtama prie vertingesnės, gilesnės žurnalistikos. Bet dar teks gerokai palaukti, kol nebebus painiojamos ne tik idėjos, bet ir elementarios sąvokos.

Paviršutiniškai Lietuvos žiniasklaidai Rusija, Maskva ir Kremlius yra tapačios sąvokos, dažnai vartojamos kaip sinonimai. Bet tai klaidingas ir paviršutiniškas požiūris. Jo reikia atsikratyti savo pačių labui, siekiant mūsų santykių su Rusijos piliečiais, savo neišvengiamais ir nepakeičiamais kaimynais, harmonizavimo tikslų.

Maskva yra viena iš pasaulio kultūros, mokslo ir verslo sostinių. Joje yra visko. Nors ten stūkso Kremlius, bet Maskvoje yra net ir aukščiausios prabos pasaulio piliečių, intelektualų. Tai ignoruoti gali tik nuo karvių mėšlo apdujęs provincialas. Rusija, jos piliečiai kenčia nuo Kremliaus ne mažiau kaip Ukraina ir ukrainiečiai. Tik ne visi rusai tai suvokia. Vis dar sutinka mokėti didelę savo atsilikimo ir vergystės kainą, būdami Kremliaus propagandos ir manipuliacijų įkaitais. Bet mes negalime įžeidinėti rusų, privalome jiems padėti kovoti prieš Kremlių, padėti išsivaduoti nuo Kremliaus diktatūros. ES ambasadorius, matyt, tai ir norėjo paaiškinti, tik nerado tinkamų žodžių.

Belieka savęs sąžiningai paklausti, ar ir mes apsiginkluosime gudrumo, apdairumo, nuotykio atsisakymo, lošimo rizikos išsižadėjimo dvasia ir tapsime Vakarais. Ar vis dėlto sugebėsime oriai, garbingai ir neagresyviai atlikti savo buvimo ES ypatingą misiją, ar suderinsime savyje tiek vakarietišką racionalumą, tiek gebėjimą blaiviai matyti ir nekapituliuoti prieš Kremlių.