Būtų didelė klaida norinčiuosius tautiškai švęsti Kovo 11-ąją vertinti taip pat, kaip ir skanduojančiuosius šūkį „Lietuva lietuviams“.

Stebint Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo eitynes kyla pagrįstas klausimas, ar lietuvis turi vaizduotę. Ar ardamas dirvą, sukdamasis apie kiaulių ir galvijų uodegas, maniakiškai prilipęs prie televizoriaus ekrano, kuriame mato tik silpnapročiams ir idiotams skirtas pramogines bei informacines laidas, skaitydamas tekstus interneto socialiniuose tinkluose ir portalų komentaruose, kuriuos fekalinės saviraiškos laisvės „herojai“ stebuklingu būdu perkėlė į modernią šiuolaikinę komunikaciją tiesiai nuo sovietinių viešųjų išviečių sienų, jis gali mokytis nepriklausomai mąstyti ir matyti toliau nei ta dirva, uodegos, televizijų kretinai ir internetinės išvietės?

Ar toks „modernus“ lietuvio gyvenimo būdas skatina mąstyti ir blaiviai vertinti, kas vyksta, kas slepiasi už horizonto ir kas mūsų visų laukia rytoj? Ar tarp šiandienės Lietuvos kultūros, politikos debatų, viešosios erdvės kunkuliavimo lietuvis gali tinkamai pasinaudoti ta laisve, dėl kurios tiek šimtų metų kovojo jo protėviai, džiaugtis laisvo gyvenimo teikiamais malonumais, naujovėms, ar jis sugebės kritiškai vertinti save ir savo aplinką, būti pakantus kitokiems?

Ar asmuo, kuris neturi vaizduotės, proporcijos ir perspektyvos jausmo, gali suvokti, kaip jaučiasi jo kaimynas ir bendrapilietis lenkas, žydas, rusas ar baltarusis, išgirdęs, kad per Valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos šventines eitynes bliaunama „Lietuva lietuviams“? Ar šiandien bliovikai gali suvokti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ir jo gyvenimas Lietuvoje yra ypač svarbus ir reikšmingas Lietuvos valstybės išlikimui? Ir kad ta valstybė bus moderni bei konkurencinga pasaulyje tik tada, jei lietuviai sugebės į ją pritraukti prie jos kūrimo ir modernumo galinčių prisidėti kitų tautybių piliečių.

O kaip jaučiasi į Lietuvą Gedimino laiškų dvasia mūsų profesūros ir modernių įmonių vadovų pakviesti ir Lietuvoje tarptautinėse biotechnologijų įmonėse dirbantys mokslų daktarai, kurie su šeima atvažiavo penkeriems ar dešimčiai metų iš Pietų Korėjos, Portugalijos ar Kanados, gauna čia tokią algą ir sumoka tokius mokesčius, kuriuos vargu ar sumoka penki po savo dirvą ropinėjantys lietuviai? Ką jie grįžęs papasakos savo kolegoms apie šią valstybę prie Baltijos jūros? Ar tie, „tautiškai nusiteikę“ jaunuoliai turi vaizduotę, ar jie mąsto, ar suvokia savo atsakomybę už atviros ir konkurencingos Lietuvos valstybės ateitį?

Galima suprasti ir tuos neagresyvius, agresyvių nacionalistinių šūkių neskanduojančius lietuvius, kurie Kovo 11-ąją mato kaip tautinę šventę ir nori ją švęsti kaip dar vieną Dainų šventę. Jei formuojasi tokia valia, kad lietuviams reikia dar vienos Dainų šventės, kurį vyktų Kovo 11-ąją, ir ne Vingio parke, o Gedimino prospekte, tuomet ją reikėtų kuo greičiau įteisinti ir organizuoti. Juk daugelis tautiniais drabužiais apsivilkusiųjų ir dalyvavusiųjų Kovo 11-osios eitynėse kalba apie pakilią nuotaiką, pasijutimą tautos dalimi. Vadinasi, vien oficialūs vėliavų pakėlimų, politikų kalbų renginiai tautai įspūdžio nebedaro, ir žmonės nori švęsti patys.

Konstitucija įstatymų leidėjus ir jų vykdytojus įsakmiai įpareigoja tokią žmonių valią gerbti ir jiems netrukdyti. Žinoma, tautiškai nusiteikę lietuviai neturėtų pamiršti pakviesti į savo šventę ir bendrapiliečių lenkų, žydų, rusų, kurie taip pat yra prisidėję prie Lietuvos valstybės laisvės kovų ir jos klestėjimo. Kaip tikras sovietinis idiotizmas atrodo tai, kad Kovo 11-ąją centrinėje sostinės gatvėje turi budėti šimtai policininkų ir saugoti Gedimino prospektą nuo norinčiųjų švęsti atkurtos nepriklausomybės dieną.

Bet būtų didelė klaida norinčiuosius tautiškai švęsti Kovo 11-ąją vertinti taip pat, kaip ir skanduojančiuosius šūkį „Lietuva lietuviams“. Tai visiškai skirtingos politinės valios reiškiniai. Pirmieji nori linksmintis ir džiaugiasi būdami lietuviai, jie neturi jokio poreikio menkinti kitas tautas ir kitos tautybės bendrapiliečius, o štai skanduotojai ieško savo tapatybės konfliktuodami su ne lietuvių kilmės bendrapiliečiais. Jie neišsipildžiusių ar net liguistų lūkesčių nesėkmę nori užkelti ant pečių tiems, kurie yra kitokie.

Tai jokia naujiena. Tokio nacionalizmo pasireiškimo pilna visur – nuo Prancūzijos iki Rusijos, nuo Italijos iki Norvegijos. Tačiau tautinė diskriminacija neturėtų būti toleruojama. Tiems neandertaliečiams, kurie lietuvybę supranta kaip savo olos gynimą nuo bet kurio pašaliečio, centrinėje Lietuvos valstybės sostinės gatvėje nėra ką veikti. Jei ši gatvė būtų užimta tautiškai Kovo 11-ąją švenčiančių lietuvių, akivaizdu, kad kelios dešimtys nacionalistų paskęstų kaip lašas jūroje.

Modernus pasaulis yra globalus. Tik keičiantis idėjomis, darbo vietomis, mokslo laimėjimais, technologiniais atradimais, universitetų auditorijomis, laboratorijų darbuotojais, galima užsitikrinti savo konkurencingą ir orų buvimą pasaulyje, tolesnį vystymąsi ir pažangą, pasinaudojant viso pasaulio piliečių civilizaciniais pasiekimais, kultūra. Jokios, net ir etniškai monolitiškesnės valstybės už Lietuvą šiandien neina tautinio gryninimo keliu.

Štai Vokietija turi naują “gastarbaiterių” kartą. Į šią šalį vėl atvyksta tūkstančiai ispanų, graikų, portugalų ir prancūzų. Atvykstantieji yra puikūs inžinieriai, mokslininkai, technologai, menininkai. Juos Vokietija priima su viltimi, kad ir toliau sugebės išlikti viena konkurencingiausių pasaulio valstybių. Politikai mato šio proceso neišvengiamumą, nes jaunieji vokiečiai yra aptingę ir ne tokie uolūs inžinerinių mokslų srityje. Gerų inžinierių tiesiog trūksta, o ir konkurencija Vokietijos jaunimui pasitarnaus kaip teigiamas impulsas. Neonaciai, kurie prieštarauja šiam procesui, tuoj turėtų būtų paskelbti esantys už įstatymo ribų.

Neseniai Lietuvos ir pasaulio istorikų išleistoje knygoje “Lietuvos žydai” atskleistas pagrindinis

litvakų bruožas, skiriantis juos nuo kitų žydų, – intelektualinis racionalumas, apsisprendimas šviestis, mokytis ir realistiškai suprasti aplinką, sugebėti keistis. Tai tas bruožas, kuris šiandien būtinas Lietuvos piliečiams, tikrai norintiems išlaikyti Lietuvos valstybę globaliame pasaulyje.

Lietuvos piliečių lūkestis yra gerovės valstybė. Jei nebus sukurta gerovės valstybė, didelė dalis Lietuvos piliečių šią valstybę vienokia ar kitokia forma, vienu ar kitu metu paliks. Palikdami tūkstančius nesugebančių keistis ir mokytis. Tokie dirbtinai užsidariusieji jokios gerovės sukurti negalės. Nesugebėjus sukurti gerovės visada atsiras talentingų politikos manipuliatorių, kurie toliau žais populistiniais šūkiais ir neįgyvendinamų lūkesčių kūrimu.

Tokia yra uždaros, kitus menkinančios, nuolat kaltųjų ieškančios, nesugebančios užtikrinti visų savo piliečių santarvės valstybės pabaiga. Norisi tikėti, kad Lietuvai taip nenutiks.