Lig šiol lietuviai per visą katalikybės istoriją turėjo vieną šventąjį – Kazimierą ir vieną palaimintąjį – Jurgį Matulaitį. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju iškilmės Vilniuje vyks birželio 25-ąją. Tokia ceremonija Lietuvoje – pirmą kartą.

Aušra LĖKA

Kaip tampama palaimintuoju ir kodėl Lietuva jų turi daug mažiau nei daugelis kitų valstybių, galų gale kam XXI amžiuje reikia šventųjų ir palaimintųjų, klausiame Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapeliono, kanoninės teisės daktaro Mindaugo Sabonio, dirbusio Teofiliaus Matulionio bylos postulatoriumi. Postulatorius – vyskupo paskirtas dvasininkas, kuris rūpinasi beatifikacijos byla, rengia vadinamąją „positio“ – kandidato į palaimintuosius ar šventuosius pristatymo dosjė, išsamiai aptariančią kandidato herojiškas dorybes, kankinystę ir stebuklus.

– Kuo jums pačiam T.Matulionio asmenybė pasirodė išskirtinė?

– Man patiko to meto vyskupams nebūdingas Matulionio paprastumas. Tai buvo žmogus, kuris nesislėpė už savo titulų ar insignijų, nesistengė gauti privilegijų. Ryškiausias to pavyzdys – įkalinimas Solovkuose, kur net patys artimiausi jo bičiuliai nežinojo, kad jis yra vyskupas.

Iš byloje surinktos medžiagos ir liudininkų liudijimų nesunku suprasti, kad prie Matulionio prieiti, jį užkalbinti ir su juo pabūti galėdavo kiekvienas be išimties. Būtų net galima teigti, kad jam nebuvo blogo žmogaus. Savo persekiotojus ir kankintojus Matulionis prisimindavo su gailesčiu, už juos melsdavosi. Liudininkai prisiminė, kad darant kratą jo apartamentuose besirausiančius saugumo agentus Matulionis dažnai maloniai pakalbindavo, pasiūlydavo obuolį.

Žvelgdamas į nacistinės okupacijos metais Matulionio išgelbėtą žydų mergaitę, prašymą leisti vykti pas Leningrado (ten vyko vieni intensyviausių Antrojo pasaulinio karo mūšiai) katalikus tęsti sielovadinio darbo ar sužeistiems rusų kariams Kaišiadorių kurijoje įsteigtus slaugos namus, vartydamas tardymo protokolus ar drąsius Matulionio laiškus, protestus ir pareiškimus sovietinio režimo funkcionieriams, neretai susidariau įspūdį, kad Matulioniui nelabai rūpėjo, kokia valdžia ar režimas tuo metu šėlsta. Jam svarbiausia buvo žmogus. Reikėtų paminėti ypatingai ryškų Matulionio norą padėti Rusijai, tiesti režimo engiamiems rusams pagalbos ir susitaikymo ranką.

Teofiliui buvo svarbi kunigystė ir vyskupystė. Į savo pašaukimą jis žiūrėjo labai rimtai. Kai mokėsi Petrapilio seminarijoje, laikydamas save nevertu kunigystės net buvo nusprendęs ją mesti. Apie ištikimybę savo pašaukimui liudija daugybė Matulionio biografijos faktų: tapęs klebonu ir vėliau vyskupu Peterburge (vėliau pervadintame Leningradu) net ir nepritekliaus metais, rizikuodamas būti suimtas ar nužudytas, iš ten nesitraukė, negrįžo tėvynėn (nors už ją nuolat meldėsi ir sekmadienio pagrindinių Mišių metu prašydavo jai „nepriklausomybės ir liuosybės“), bet liko su savo ganomaisiais. Tapęs Kaišiadorių vyskupu darė tą patį su savo vyskupiečiais. Kai buvo akivaizdu, kad antroji sovietų invazija į Lietuvą neišvengiama, savo dekanams ir kunigams uždraudė trauktis į Vakarus ir deportacijos atveju liepė savanoriškai vykti ten, kur bus vežama didesnė parapijiečių dalis.

Nereikėtų pamiršti, kad okupavusi Lietuvą sovietų valdžia savo teisėtumui patvirtinti ir intensyviam partizanų pasipriešinimui slopinti šaukėsi vyskupų „pagalbos“. Matulionis, jei būtų tapęs režimo politiniu žaisliuku, be abejo, būtų išvengęs trečio įkalinimo ir garantavęs sau saugų ir patogų gyvenimą.

Praėjusiame šimtmetyje, pažymėtame nuožmia rasine diskriminacija, etniniu ir religiniu persekiojimu, žiauriu genocidu, Matulionį būtų galima pavadinti ryškiu teisingumo ir tikėjimo žmogumi pavyzdžiu. Ir Antrojo pasaulinio karo metu, ir neramiais geležinės uždangos metais jis nepataikaudamas smerkė ideologinę diskriminaciją ir žmogiškosios bei dieviškosios teisės nepaisymą. Tai dar viena Matulionio savybė, kurią norėčiau išskirti, – arkivyskupo drąsa nepataikauti, jo lietuviškas užsispyrimas ir orumas.

– Beje, gal galite patikslinti, kaip Matulionis mirė, nes jo mirties aplinkybės skirtinguose šaltiniuose nurodomos nevienodai.

– Jei kalbėsime apie pačią bylą, Matulionio kankinystė netilpo į klasikinius kankinystės rėmus, kai persekiotojas tiesiogiai kėsinasi nužudyti kankinį. Vatikano komisijoms pristatydamas Matulionio „positio“ turėjau pripažinti, jog būtų sunku su visišku tikrumu teigti, kad paskutinė saugumo atlikta krata Matulionio apartamentuose (1962 m. rugpjūčio 18 d.) ir buvo arkivyskupo mirties priežastis (Matulionis mirė rugpjūčio 20 d.). Vatikano komisijų prašiau Matulionio kankinystei taikyti modernaus tipo kankinystės logiką (dar kitaip vadinamą „ex aerumnis carceris“), kai persekiotojas netiesiogiai lemia kankinio mirtį. 2016 m. balandžio 19 d. Teologų komisija patvirtino, kad Matulioniui galima taikyti šį kankinystės apibrėžimą.

– Ar turi šansų tapti palaimintaisiais ir kiti kunigai kankiniai: Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius, Juozas Zdebskis? Kodėl kreiptasi dėl T.Matulionio, o ne dėl jų?

– Kai kalbama apie pačią kankinystę ar šventumą, mūsų procesai ir iškilmingi dekretų skaitymai tam įtakos neturi. Beatifikacijos ar kanonizacijos procesas – tai ilgas ir skrupulingas kelias, kuriuo einama norint patvirtinti tiesą, pasiekti moralinį tikrumą, kad kandidatas į šventumą gali būti pristatomas kaip sektinas pavyzdys.

Lietuvoje tampa tendencinga beatifikacijos bylas pristatyti kaip išskirtinai vyskupijose parengtų medžiagų ar dokumentų kratinį, kurį Apaštalų Sostas vertina, sprendžia, analizuoja. Be abejo, dieceziniu (vyskupijos) lygmeniu reikia kaip galima geriau surinkti visus tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai su kandidatu susijusius dokumentus. Paprastai pradėjus tvarkyti tokio pobūdžio bylas iškyla daug nenumatytų uždavinių ir iššūkių. Atsiranda naujų liudininkų, nuorodų į šaltinius, vertingų istorinių publikacijų.

Kad ir kaip būtų, pagrindinis darbas laukia Romoje. Vatikano radijo publikuotame straipsnyje kardinolas Angelo Amato taip apibūdino beatifikacijos ir kanonizacijos bylas: tai su kongregacija bendradarbiaujančių postulatorių ilgo, dalykiško ir sunkaus darbo vaisius. Tiek beatifikacijos (skelbiant palaimintaisiais), tiek kanonizacijos (skelbiant šventaisiais) pagrindą sudaro kandidato į šventuosius pristatymo dosjė – „positio“, išsamiai aptarianti kandidato herojiškas dorybes, kankinystę ir stebuklus. Ta proga man knieti Lietuvos vyskupams palinkėti rūpintis ne tik bylomis, bet ir tais, kurie prie jų dirba.

– Ar palaimintieji, jais tapę dėl kankinystės, turi tokias pačias galimybes kada nors tapti šventaisiais, kaip ir palaimintaisiais tapusieji dėl dorybių ar stebuklų? Beje, kuris atvejis dažnesnis tapti palaimintuoju – dėl kankinystės ar dėl dorybių?

– Palaimintiems kankiniams ir išpažinėjams (palaimintaisiais tapusiems dėl dorybių) šventumo bylose taikomi tie patys reikalavimai: tai ekspertų (dažnai netikinčių ar nekrikščionių) patvirtintas stebuklas. Vaizdingai tariant, tai matomas, konkretus, antgamtinis ženklas, kuriuo Dievas paliudija tokiose bylose. Dėl to dar XII a. popiežiaus Celestino III buvo suformuluotas svarbiausias šiose bylose galiojantis principas: šventumo skelbimas yra labiau dieviškas, o ne žmogiškas sprendimas. Pasak popiežiaus, neretai reikia laukti, iki aiškiai suprasime, ką mums Aukščiausiasis liepia daryti.

Išpažinėjų beatifikacijos procesas paprastai būna ilgesnis. Reikalaujama didesnio skaičiaus liudininkų ir laukiama stebuklo. Išpažinėjų „positio“, kur krikščioniškųjų ir pagrindinių dorybių perspektyvoje reikia kuo nuodugniau ir detaliau išnagrinėti kiekvieną kandidato į šventumą biografijos vingį, savo apimtimi siekia kelis tūkstančius puslapių. Bylą vainikuoja dviejų dekretų paskelbimas: dėl stebuklo ir dėl dorybių praktikavimo.

Kankinių kelias skelbiant palaimintaisiais trumpesnis. Čia svarbu pristatyti persekiotoją, materialiąją ir formaliąją kandidato kankinystę, jo dvasinį profilį, tikinčiųjų pamaldumą į šventąjį. Stebuklui yra prilyginamas kandidato noras kentėti ir aukotis dėl Kristaus.

– Patikslinkite, kas turi teisę siūlyti asmenį pripažinti palaimintuoju, kokia procedūra, kas lemia pagrindinį sprendimą, kiek maždaug visa tai trunka?

– Beatifikacijos procesui pradėti reikia, kad kandidatą pažinoję žmonės (parapija, vienuolyno kongregacija, bendruomenė, kurioje dirbo etc.) išsirinktų postulatorių ir per jį kreiptųsi į vyskupą, prašydami pradėti diecezinę (vyskupinę) fazę. Reikalavimai, kurių reikia laikytis norint pradėti bylą, yra tokie: praėjo ne mažiau kaip penkeri metai po kandidato mirties, tarp tikinčiųjų yra tvirtas įsitikinimas kandidato šventumu („fama sanctitatis“) ir pamaldumas į būsimąjį palaimintąjį („fama signorum“). Vyskupas, nusprendęs pradėti beatifikacijos bylą ir suburti specialų tribunolą, iš Vatikano turi gauti leidimą („nulla osta“). Beatifikacijos bylose gali būti tik vienas postulatorius.

Matulionio beatifikacijos byla buvo pradėta 1990 m. Pirmasis arkivyskupo Matulionio bylos rengimo diecezinėje fazėje etapas truko šešerius metus. 1998 m. nuspręsta bylą išplėsti ir papildyti. Vatikanui ji buvo pateikta 2008 m. 2010-aisiais tapau šios bylos postulatoriumi Romos fazėje. 2011 m., padedamas Šventųjų skelbimo kongregacijos specialisto, pradėjau rašyti Matulionio „positio super martyrio“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m