"Veido" archyvas

Visuomenė žiniasklaidos priemonėse veltui ieško informacijos apie jų savininkus ir jų interesus – tokios informacijos paieškos prilygsta tyrimui

Nors formaliai jau visos Lietuvos žiniasklaidos priemonės deklaruoja savo akcininkų pavardes, tikrieji pretendentai formuoti tautos nuomonę neretais atvejais visomis išgalėmis stengiasi likti šešėlyje.

Vis dėlto pažanga akivaizdi: dar prieš keletą metų galėjai prarasti viltį, mėgindamas išsiaiškinti, kas yra Lietuvos žiniasklaidos priemonių savininkai, o dabar ši informacija – viešai prieinama už visuomenės informavimo politiką atsakingos Kultūros ministerijos (leidiniai ir interneto portalai) arba transliuotojo licencijas išduodančios Radijo ir televizijos komisijos (radijo ir televizijos stotys) tinklalapiuose.

Tačiau oficialūs žiniasklaidos savininkai Lietuvoje nebūtinai yra tie, kurie iš tiesų formuoja jos turinį. Paradoksalu, bet aiškiausia situacija dėl tos žiniasklaidos, kurią valdo didieji Lietuvos verslo magnatai: visiems suprantama, kodėl Bronislovo Lubio “Achemai” priklausanti žiniasklaida taip nemėgsta dabartinių Lietuvos energetikos politikų, o Dariaus Mockaus “MG Baltic” žiniasklaidos grupė nuožmiai kritikuoja alkoholio akcizus ir vis nepraleidžia progos įgelti Artūrui Zuokui.

Užtat aplink kai kurias kitas žiniasklaidos priemones, kurios formaliai nėra susijusios su verslo ar politikos grupėmis, tvyro tokia tiršta migla, kad kalbėti apie jų objektyvumą iš viso nesiverčia liežuvis. Įdomu, ar Lietuvoje yra bent vienas naivuolis, tikintis, kad didžiulį “Balso” žiniasklaidos tinklą savo lėšomis kuria vienintelis akcininkas Rimantas Miknius, o kone pusę “Dienos” grupės akcijų pernai įsigijo niekam nežinomas Vytis Gudavičius, vadovaujantis audito ir buhalterinių paslaugų bendrovei, kurios metinis pelnas tesiekia kelis tūkstančius litų?

Migla aplink “Balsą” ir “Dieną”

Tiesą sakant, susigaudyti, kas – bent formaliai – vadovauja dabar labiausiai augančiai Lietuvos žiniasklaidos grupei “Balsas.lt leidiniai”, taip pat nėra paprasta. Oficialiai jos vieninteliu akcininku pristatomas R.Miknius, nors, Registrų centro duomenimis, šios bendrovės vienintelė savininkė nuo pernai metų lapkričio yra Liudmila Ivleva. Matyt, tarp akcininkų jau susipainiojo ir pati “Balso” grupė – pernai gruodį, kai ji iš Gedimino Žiemelio įsigijo “Valstiečių laikraštį”, šį sandorį interneto portale balsas.lt komentavo vieninteliu akcininku pristatomas R.Miknius.

Beje, “Balso” žiniasklaidos priemonėse dirbantys žurnalistai šio savo vadovo nė akyse nėra matę: pasakojama, kad gamybiniuose pasitarimuose visuomet dalyvauja tik jo sūnus Arūnas Miknius, labai aiškiai įvardijantis, kas yra šios leidinių grupės draugai, o kas – priešai. Draugas Nr. 1 – “ŽIA valda” vadovas Gediminas Žiemelis, apie kurio nepaprastą sėkmę aviacijos versle rašyti privalu, o apie aferas suskaldant “FlyLAL” – šiukštu draudžiama.

Kitas herojus irgi Gediminas – iš pelenų mėginantis pakilti politikas Vagnorius, savo partijoje priglaudęs verslininko tėvą Vidmantą Žiemelį, kuris “Balso” žiniasklaidoje dosniai dalija patarimus, kaip teisingai būtų galima valdyti Lietuvą.

Be jo, tą puikiai sugebėtų daryti ir Viktoras Uspaskichas, kurio formalių ryšių su šia grupe nėra, bet visi dar prisimena, kaip steigiant grupę čia iš peties darbavosi dabartinis Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Vytautas Gapšys bei kiti “darbiečiai”, ir bent jau čia dirbantys žurnalistai manė, kad šios žiniasklaidos priemonės savininkas yra V.Uspaskichas.

Beje, simpatijų V.Uspaskichui neslepia ir kiti “Balso” leidiniai: štai naujausiame grupei priklausančiame žurnale “Ieva” jis – “nuodėmingasis lyderis”.

“Balso” priešai taip pat akivaizdūs – tai premjeras Andrius Kubilius ir visa dabartinė Lietuvos Vyriausybė.

Buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys savo garsiojoje pažymoje mini, kad G.Žiemelis su A.Mikniumi pernai gruodį įsigijo didelę dalį UAB “Diena Media Group” akcijų. Tačiau ir šios grupės atveju formalių G.Žiemelio sąsajų su žiniasklaida – jokių. Suprantama, jos nederėtų su viešais verslininko pareiškimas, esą jis pardavė valdytas žiniasklaidos priemones dėl to, kad nuo šiol koncentruosis į tarptautinį aviacijos verslą. Taigi oficialiai 40 proc. “Vilniaus dieną”, “Kauno dieną”, “Klaipėdą” valdančios bendrovės akcijų įsigijo vos prieš porą metų Kaune įregistruota įmonė “Stornas”, kuri iki tol teikė audito ir buhalterines paslaugas ir kurios 2009 m. pelnas tesiekė 9,3 tūkst. Lt.

Akcininkų slapukavimas – šioje leidinių grupėje ne naujiena. Vienas Ūkio banko savininkų Vladimiras Romanovas iki šiol nėra prisipažinęs dėl savo sąsajų su pernai kontrolinį “Dienos” grupės akcijų paketą (50,15 proc.) įsigijusia bendrove “Baltijos įmonių finansai”.

Slaptumas griauna pasitikėjimą

Korupcijos prevencijos tarptautinės organizacijos “Transparency International” Lietuvos biuro vadovas Sergejus Muravjovas sako, kad žiniasklaidos priemonių skaidrumas visų pirma ir prasideda nuo viešo savininkų pristatymo.

“Visame versle savininkai diktuoja taisykles. Žiniasklaida – ypač jautrus, visuomenei reikšmingas verslas, tad čia skaidrumo taisyklės tiesiog būtinos”, – tvirtina jis.

Deja, pasak S.Muravjovo, Lietuvoje šių taisyklių visiškai nesilaikoma: net ir tos nesugadintos reputacijos žiniasklaidos priemonės, kurioms nėra ko slėpti, nepateikia informacijos apie savininkus savo tinklalapiuose. Prieš dvejus metus buvo atliktas Lietuvos, Latvijos ir Estijos dienraščių palyginimas pagal šį parametrą, ir padėtis Lietuvoje buvo blogiausia.

Apžvalgininkas Romas Sakadolskis, daug metų dirbęs žurnalistu JAV, tvirtina, kad demokratiniuose Vakaruose aiškiai įvardyti žiniasklaidos priemonių savininkus – nekvestionuojama norma. “Niekada nebūna taip, kad savininkai neturėtų jokių interesų. Bet kai jie viešai atskleisti ir deklaruoti, visuomenė yra saugesnė – ji žino, kas stovi vienos ar kitos žiniasklaidos priemones užnugaryje”, – pabrėžia pašnekovas.

Žiniasklaidos etikos problemas daug metų nagrinėjanti socialinių mokslų daktarė Audronė Nugaraitė teigia, kad Visuomenės informavimo įstatyme trūksta nuostatos, kuri įpareigotų žiniasklaidos savininkus deklaruoti ne tik santykius su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, bet ir su kitais ūkio subjektais.

Tai, kad Lietuvoje žiniasklaidos savininkai nenori parodyti savo valdomos priemonės priklausomybės nuo vienos ar kitos įmonės ar organizacijos, ji vadina nematoma žiniasklaidos rinkos ledkalnio dalimi. “Tai gali būti susiję su labai skirtingais dalykais: organizacijos reputacijos saugojimu, nenoru deklaruoti savo pažiūrų, monopolio įgijimu, kurį draudžia įstatymas”, – galimas priežastis vardija A.Nugaraitė.