Istorija prisišaukiama ir istorija prisišaukia, bet didžiausia jos pamoka ta, kad dirbtinai, per prievartą jos pamokų niekaip neprisišauksi, nors visos valdžios, visos ideologijos visada labiausiai to ir siekia.

Būtent gūdžiausiu sovietmečiu labiausiai iš rankų į rankas keliavo Vincas Kudirka, Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, ir būtent pirmaisiais nepriklausomybės metais išleistas pilnas to paties V.Kudirkos “Raštų” dvitomis knygynuose dūlėjo tol, kol atpigo iki vieno lito. Sovietmečiu istorijos reikėjo kaip tautą telkiančio elemento, tada ji išties buvo patirties ir išminties motina, o ta patirtimi ir išmintimi tapus pačiai kasdienybei, pačiai tikrovei, istorija vėl virto nuobodžia privaloma mokykline disciplina. Tokia, kokia sovietmečiu buvo TSKP istorija. Ir nieko dirbtinai čia mes nepakeisime.

Tik šypseną kelia visos patriotinio ugdymo programos, visi oficialūs minėjimai, nes visa tai teįrodo, kad šiandien mūsų istorinis išgyvenimas tėra išmoktų, įkaltų klišių kartojimas, be jokio vidinio išgyvenimo, ir todėl jis vertas tik atlaidžios šypsenos. Pasiklausykite per radiją muzikų ir LATGA-A paskelbto konkurso “Daina – Lietuvai” laureatų kūrinių ir susiimsite už galvos: ta pati per tą pačią nuvalkiota melodija ir tie patys nuvalkioti žodžiai apie tėvynės amžinumą ir amžiną saulę virš galvos.

Paklauskite “Literatūros ir meno” paskelbto eilėraščio, skirto Žalgirio pergalės 600-mečiui, kunkurso vertintojų, ką jie perskaitė užklijuotuose vokuose, ir išgirsite pasibaisėjimo šūksnius: klišės, klišės ir pseudoromantinė retorika. Štai kiek teliko iš mūsų istorijos pažinimo ir giluminio patyrimo, ir dėl viso šito kaltas ne kas nors kitas, o mūsų kultūrinis, socialinis ir visų pirma politinis gyvenimas. Būtent mūsų politikų siekimas istoriją palenkti sau ir savo tikslams. Todėl ne sveikintini, o greičiau jau nusikalstami politinių kalinių ir tremtinių protestai prie Švietimo ir mokslo ministerijos, reikalaujantys daugiau dėmesio mokyklose skirti naujajai ir naujausiajai istorijai, kažkuo primenantys liūdnai pagarsėjusius Vytauto Landsbergio priekaištus mokyklinių vadovėlių autoriams dėl per mažo dėmesio atgimimo istorijai. Šitaip brukama istorija virsta savo antipodu ar geriausiu atveju savo parodija, ir bent jau apyjauniam žmogui, nepraradusiam realybės jausmo, nelieka nieko kita, kaip tik kurti istorinius anekdotus.

Šiandien Lietuvoje sugyvena bent penkios skirtingos Lietuvos: dažnai absoliučiai beraščių biurokratų, kurie nepasižiūrėję į lapelį net savo gimimo datos neprisimena (tad ką jau kalbėti apie Žalgirio mūšio datą), pasipūtusių oligarchų, kurie negali suprasti, kaip gali būti, kad istorijos neįmanoma išmatuoti milijonais, jaunų verslininkų, kuriems verslo partnerio tautybė ir pažiūros mažiausiai rūpi, visiškai nuskurdusios inteligentijos, kuri net norėdami neįstengs nusipirkti naujo istorijos veikalo, ir nevaldomų paauglių, kurie mokyklose ne ko nors mokosi, o patys mokytojus moko naujų smurto būdų ir nuvoriško žargono.

Su kuria iš šių Lietuvų, sakykit, kalbėti apie Lietuvos okupacijos septyniasdešimtmetį? Su suvulgarėjusiais politikais? Bet jiems tektų priminti, kad jei Lietuvos inteligentija nebūtų buvusi tokia nusivylusi ir pasibaisėjusi A.Smetonos valdžia, tauta greičiausiai būtų pati pasipriešinusi rusų okupacijai, o tada ir tarptautinės okupacijos pasekmės būtų kitokios. Ir tektų pridurti, kad ir dabartinė valdžia kasa sau lygiai tokią pačią duobę.

Gal apie tautos patirtį kalbėti su oligarchais? Bet tada tektų paklausti, kodėl anuomet į sibirus dundėjo turtuolių pavaldiniai, smulkieji amatininkai ir ūkininkai, o jie patys atsidūrė kas kur – paskui savąjį kapitalą. Ir dar reikėtų perklausti: o kodėl šiandien paskui tarptautinį kapitalą iš Lietuvos bėga ne jie, o tiesiog piliečiai, be kurių ir patys oligarchai tuoj tuoj neturės ką veikti?

O gal kalbėti su elgetomis paverstais inteligentais? Su jais kalba būtų sunkiausia. Rusų armija Lietuvą okupavo 1940 m. birželio 14 d., vadinasi, praėjus vos penkiems mėnesiams nuo lietuviško Vilniaus universiteto atidarymo (atidarytas 1940 m. sausį). Tad kas sudarė ano meto “liaudies seimą”, kuris 1940 m. liepos 21 d. pasiprašė priimamas į “broliškų tautų sąjungą”? Intelektualinis plebsas, kurį visada lengviausia “nustatyti pagal reikiamą programą”, o jei taip, tai ar ir šiandien mus valdo ne tas pats plebsas, kuriam alkoholio prekyba spaudos kioskuose daug svarbiau už alternatyvių energijos išteklių paieškas?

Nelengva būtų apie okupaciją kalbėti ir su moksleiviais. Bet juk jie jau seniai yra nebe švietimo sistemos ir švietimo programų produktas. Prieš daugelį metų esu rašęs, kad geriausią istorinio ugdymo pamoką mums gali pateikti prancūzai, kurie į savo pasakų knygas visada įtraukia ir savo istorinius pasakojimus. Dabar taip neberašyčiau.

Dabar rašyčiau, kokie nelaimingi yra šiandieniniai nepriklausomybės augintiniai ir kokie laimingi, palyginti su jais, buvo jų tėvai. Nes jie pergyveno, patyrė dvi epochas, dvi civilizacijas, todėl gali palyginti dvi vergijos formas. Ir todėl gali pasakyti: ana, sovietinė, vergija buvo mažiau pavojinga, nes ji buvo svetima, todėl ir skatino domėtis savo kultūra, papročiais, istorija. Sava vergija yra gerokai pavojingesnė, nes apauta auksinėm kurpaitėm ant žaizdotų kojų, todėl ir istorijos jai nereikia.

Nepatogus mokslas ta istorija, todėl antika ją ir laikė ne mokslu, o menu. Ypač ji pavojinga politikams, nes demaskuoja istorikai juk ne paprastą dirbantį žmogų, o pirmiausia vadovą, valdovą, strategą, ir pabandykite dabar suskaičiuoti, kiek mokslininkai istorijoje surado herojų, o kiek žudikų, niekšų, sukčių. Pastarųjų aiški dauguma. Todėl politikai istoriją ir klastoja. Arba bent jau nutyli. Manau, Lietuvoje šiais metais bus nutylėtas ir okupacijos septyniasdešimtmetis. Vien jau todėl, kad dar niekad per dvidešimt metų nebuvo taip sunku su Rusija kalbėtis apie Rusiją ir jos istoriją. Bet kitaip jau nebus. Bent kol bus gyvas Vladimiras Putinas. O kalbėtis reikės.