BFL

Iškiliam poetui Justinui Marcinkevičiui atminti Trakų urėdijoje pasodinta giraitė. Į miškasodžio talką buvo pakviesti poeto giminės, Lietuvos rašytojų sąjungos nariai.

Nors neišskirdavęs kurio nors medžio, poetas, pasak jo dukros, mėgęs vaikščioti po Dzūkijos pušynus ir pats mielai sodindavęs medelius, pranešė LTV naujienų laida „Šiandien“. Ketvirtadienį (2011 05 05) J. Marcinkevičiui atminti plunksnos broliai sodino giraitę Trakų urėdijos Žėronių miške.

„Iš viso bus pasodinta 11 tūkst. sodmenų. Kai kas jau pasodinta, nes pradėjo lapuoti, vegetuoti, o šiandien kviečiame sodinti pušį ir ąžuolą“, – kalbėjo Trakų miškų urėdas Vygantas Mierkis.

Kai kas iš literatų pirmą sykį paėmė sodiklius, kiti, kaip Gediminas Isokas, sako ne kartą talkinąs miškasodyje.

„Justinas Marcinkevičius buvo geriausias mano draugas. Ir jis sakydavo: „Kerta jauną medį – lyg taip pjauna mano širdį“. Jis labai jaudindavosi, buvo jautrus dėl medžių kirtimo“, – prisiminė rašytojas G. Isokas

„Justinas Marcinkevičius apie medį labai gražiai buvo parašęs: „Kai nuo vėtrų, nuo uragano tu pasilenki ties bedugne, tai toks mano esi, toks mano, kad atrodo, nulauš mane“, – teigė literatūros kritikas Vilius Gužauskas.

„Savo atminimą įamžino poetas savo kūriniais, o mes jį tik norime prisiminti. Tas šilo pasodinimas irgi yra gražus prisiminimo ženklas. Aišku, ir „Poezijos pavasaris“ bus proga prisiminti, bus tam skirtų renginių. Ir ateityje daug bus daroma darbų“, – kalbėjo Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas.

„Į mišką mes visad eidavom kaip į svečius. Manau, kad nuo šios dienos aš mišką eisiu kaip į namus. Iš tiesų galvoju, kad šiame miškelyje, kuris kada nors užaugs, bus šiek tiek tėtės“, – sakė poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė.

Tarp tūkstančių medelių šiame miške žaliuos pušaitė, išauginta iš popiežiaus Benedikto XVI pašventintų sėklų.

J. Marcinkevičiui atminti pasodinta giraitė, anot miškininkų, bus aptverta, prie kelio įrengta rodyklė.

Lietuvos rašytojų ir miškininkų iniciatyva ošia jau ne vieno rašytojo, pavyzdžiui, Pauliaus Širvio, Antano Miškinio, Anzelmo Matučio ir kitų, vardais pavadinti šilai.

www.voruta.lt

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį pareiškė užuojautą dėl poeto Justino Marcinkevičiaus mirties velionio artimiesiems, bičiuliams, Lietuvos žmonėms ir visiems jo talento gerbėjams.

Šalies vadovė sako, kad netekome išskirtinės Lietuvai asmenybės – iškilaus piliečio, tautos poeto, dramaturgo, tikrojo Lietuvos Mokslų akademijos nario, publicisto, įvairių premijų laureato, žmogaus, tituluoto Lietuvos sąžine.

“Didžio kūrėjo talentas, atsiskleidęs įvairiose meninės ir visuomeninės veiklos sferose, mums ir ateities kartoms bylos apie žmogų – asmenybę, jo meilės, dvasingumo ir kūrybingumo triumfą prieš gyvenimo smulkmenas, apie nuolatinį žmogaus siekį mylėti be kompromisų ir išlygų, jausti ir kurti tik aukščiausiais sąžiningumo kriterijais remiantis, niekuomet neišduoti savo idealų ir meilės Tėvynei išaukštinimo”, – Prezidentūros pranešime cituojama D.Grybauskaitė.

Prezidentės teigimu, J.Marcinkevičiaus žodis, kylantis iš pačių giliausių tautos kultūros gelmių, vienodai artimas ir suprantamas visiems tautos sluoksniams.

“Nes labai tiksliai išreiškia tai, ką mes jaučiame, bet neturime tokio didžio talento išreikšti. Susitapatiname su juo, tarsi tai būtų mūsų pačių pasakyta. Tai patvirtina ir liaudies dainomis virtę poeto tekstai, ir neblėstantis domėjimasis jo kūryba”, – sakė ji.

“Justinas Marcinkevičius visiems laikams išliks mums pavyzdžiu žmogaus ir piliečio, kokiu mes siekiame tapti, o jo kūryba ugdys ir taurins mus ir kitas kartas”, – sakė prezidentė.

Rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas J.Marcinkevičius mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 11-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Vienas iš Lietuvos Sąjūdžio įkūrėjų Arvydas Jozaitis trečiadienį mirusį poetą Justiną Marcinkevičių apibūdina kaip nepolitinio mąstymo žmogų, kuris savo eilėmis rengė Lietuvą atgimimui.

“Galima net sakyti, kad žymia dalimi jis mus parengė atgimimui”, – BNS sakė filosofas, diplomatas, rašytojas A.Jozaitis.

Jis prisiminė, kad poetą viešai pasisakyti tekdavo įkalbinėti. Net Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje poetas esą kukliai atsisakinėjo dalyvauti, tačiau sutiko steigiamojo susirinkimo metu to pareikalavus salei.

“J.Marcinkevičiui nebuvo būdingas aktyvus politinis veiksmas, nebuvo netgi būdingas politinis mąstymas. Mums per vargą pasisekdavo jį įkalbinti pasisakyti viešai ar tarti viešai žodį, jis varžėsi. Tačiau jo žodis skambėjo eilėse ir ypač sunkiais momentais arba džiaugsmo valandą eilėraščiai, kurios perskaitydavo aikštėje ar kitam gausiam žmonių susirinkime, būdavo reikšmingiausias renginio akcentas, įprasminantis jį”, – dėstė A.Juozaitis.

“Tokie žmonės, žinoma, yra Dievo dovana kiekvienai tautai, nedažnai tenkanti, ir mums pasisekė, kad jis būtent šiuo laikotarpiu gyveno”, – kalbėjo jis.

Pasak A.Juozaičio, J.Marcinkevičius visus savo didžiausius darbus padarė iki atgimimo.

“Aš pats asmeniškai gerai prisimenu, jog minint J.Marcinkevičiaus penkiasdešimtmetį jau buvo tokia nuojauta, kad jis viską, ką galėjo, padarė tautai, ir dabar mums tik reikia, kaip jis pats sakydavo, “deramai nešt save kaip vėliavą”. Ir mes tą darėme”, – teigė A.Juozaitis.

Trečiadienį miręs poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius buvo tautos autoritetas ir iškiliausias pastarųjų dešimtmečių kūrėjas, sako literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Jį vienu žymiausių poetų vadina ir kūrėjas Marcelijus Martinaitis.

“J.Marcinkevičiaus kūrybos veiklos pagrindinis motyvas buvo Lietuvos tautos, kultūros, kalbos išlikimas. Aukščiausio lygio kūriniais jis nusipelnė tautos pagarbos, buvo suvokiamas kaip tautos autoritetas, jo žodis buvo išklausomas, imamas į širdį. Sunku surasti kitą pastarųjų dešimtmečių asmenybę, su kuria galima būtų jį palyginti”, – BNS sakė V.Sventickas.

Anot jo, J.Marcinkevičiaus reikšmę rodo ir tai, kad ne vienas prezidentas jautė pareigą aplankyti poetą, su juo pasikalbėti, išgirsti palinkėjimus. Tačiau kūrėjas to nesureikšmino ir išliko kuklus, santūrus, šiltas bei jaukus žmogus.

“Įspūdį daro nuostabi kūrybos ir asmenybės dermė”, – teigė literatūros kritikas.

V.Sventickas taip pat pabrėžia, kad J.Marcinkevičiaus priklausė tai kūrėjų kartai, kuri pradėjo gaivinti lietuvių literatūrą ir ragino atsisakyti sovietmečiui būdingos patetikos.

“Jo karta atsirėmė į liaudies dainų, folkloro, S.Nėries kūrybos tradiciją, atgaivino tikrąjį meną, lyrizmą, intymų kalbėjimą iš širdies į širdį. Literatūra pradėjo darytis tikra literatūra, o ne kompartijos ruporu”, – BNS sakė V.Sventickas.

Vienas žymiausių lietuvių poetų Marcelijus Martinaitis teigia, kad J.Marcinkevičiaus mirtis minint Vasario 16-ąją – viena iš didžiausių šio laikmečio netekčių.

“Toks simbolinis išėjimas – viena iš didžiausių pastarųjų metų netekčių. Sunku ir suvokti, bus didelė tuštuma kultūroje, literatūroje. Jis būdavo atrama – net nebūtinai turėjo kalbėti, rašyti, kažkur dalyvauti, bet žinodavai, kad yra J.Marcinkevičius, kad yra jaukumas, atspara”, – BNS sakė poetas.

“J.Marcinkevičius – vienas iš žymiausių poetų. Jo tekstai, dainos apie tėvynę ir kitomis temomis – tais laikais buvo giedama sąjūdžio mitinguose. Dabar visiems proga prisiminti, atnaujinti suvokimą, kas jis buvo ir ką nuveikė”, – kalbėjo M.Martinaitis.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė, reikšdama užuojautą dėl trečiadienį mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus, sako, kad klausydama jo kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai pakaks jėgų atgimimui.

“Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai, gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė”, – sako I.Degutienė.

Ji pareiškė užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms rašytojams, visiems Lietuvos kultūros kūrėjams, pranešė Seimo pirmininkės sekretoriatas

“Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją – mūsų laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo Jonas Basanavičius, o dabar – kitas iškilus lietuvių tautos sūnus. (…) Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba telydi tautos Poeto Justino Marcinkevičiaus vardą ir atminimą”, – sakė parlamento vadovė.

Anot jos, su J.Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos karta, velionio eilėraščiuose, dramose, eseistikoje nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo “1946-ieji”, iš “Mindaugo”, “Mažvydo” ir “Katedros” mokytasi tautos ir valstybės istorijos, atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes.

I.Degutienės teigimu, kiekvienas, skaitęs J.Marcinkevičiaus knygas, klausęs jo kalbų ar bendravęs su juo, gavo labai vertingą likimo dovaną.

“Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir dvasingumo šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino dvasiškai”, – kalbėjo Seimo vadovė.