Savaitgalį posėdžiavęs Latvijos ministrų kabinetas sutarė dėl ateinančių metų biudžeto konsolidavimo priemonių. Sekmadienį Finansų ministerijos išplatintame pranešime įvardinta bendra fiskalinės konsolidacijos suma – 290,7 mln. latų.

Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą nuo ateinančių metų numatyta didinti nuo 21 iki 22 proc., o lengvatinį PVM tarifą, kuris taikomas vaistams, medicinos įrangai, šilumos energijai, gamtinėms dujoms, malkoms, knygoms, laikraščiams, transporto ir viešbučių paslaugos, – nuo 10 iki 12 procento. Lengvatinio PVM atsisakoma

elektros energijai. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, kuriais apmokestinamas šalies gyventojų būstas, dvigubinami.

Gyventojų pajamų mokesčio tarifas mažinamas vienu procentiniu punktu iki 25 proc., tačiau neapmokestinamas pajamų minimumas didinamas daugiau kaip ketvirtadaliu – nuo 35 iki 45 latų.

82 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio kitąmet atiteks savivaldybių biudžetams, 18 proc. – valstybės iždui.

Privalomojo socialinio draudimo mokesčio tarifas didinamas iki 35 proc., didinant darbuotojų mokamą mokesčio dalį.

Minimalus mėnesio atlyginimas didinamas nuo 180 ik 200 latų. Kitąmet įsigalios finansų sistemos mokestis – iš šalyje

veikiančių bankų šio mokesčio planuojama surinkti 6,5 mln. latų. Iš viso, ateinančių metų Latvijos biudžeto pajamų planas didinamas 157 mln. latų, išlaidos mažinamos 88,8 mln. latų. Dar 44,9 mln. latų numatyta konsoliduoti paliekant galioti sumažintą į antros pakopos privačius pensijų fondus pervedamo privalomojo socialinio draudimo mokesčio dalį (2 proc.).

Planuojamos Latvijos 2011 metų iždo pajamos – apytikriai 4 mlrd. latų, išlaidos – maždaug 4,8 mlrd. latų. Parlamentui projektas bus pateiktas gruodžio 7-ąją ir turėtų būti priimtas iki gruodžio 17 dienos.

Lietuvos menininkai, sportininkai, atlikėjai, mokslininkai sulaukė dar vienos nemalonios žinios: nuo sausio kai kurių iš jų papildomos pajamos bus apmokestinamos 21 proc. pridėtinės vertės mokesčiu. Ši tvarka galios tiems, kurie bent kartą per metus ES šalyje gaus honorarą. Grįžę į Lietuvą jie iškart taps pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojais. Ir už kiekvieną suteiktą paslaugą teks papildomai mokėti 21 proc. mokestį. Tokia tvarka įsigalios visoje ES, nes priimta nauja PVM direktyva.

„Lietuvos rytas“ rašo:

Lietuvos operos ar estrados solistas, kompozitorius ar muzikantas, rašytojas ar paskaitininkas, užsienyje gavęs bent litą honoraro, grįžęs namo turės gerai pagalvoti, ar jam verta tėvynėje papildomai uždarbiauti.

Mat kiekvienas papildomas darbas čia bus apmokestinamas 21 proc. PVM. Pajamos nuolatinėje darbovietėje dėl to nenukentės.

Iki šiol tokie reikalavimai galiojo tik tiems žmonėms, kurių metų pajamos viršydavo 100 tūkstančių litų. Dabar bus apmokestinami visi.

Tiesa, jei paslaugos užsienio šalyje patenka į neapmokestintų PVM sąrašą, Lietuvoje bus išvengta mokesčių.

Lietuvos finansų ministerija teigia vykdanti Europos Sąjungos direktyvą, kuri galioja visoms Bendrijos šalims.

„Lietuvos ryto“ teigimu, menininkai Lietuvoje ir taip nemenkai apmokestinami. Gaudami atlygį, jie privalo sumokėti 15 proc. siekiantį pajamų mokestį, 2 proc. „Sodrai” ir 6 proc. – sveikatos draudimui.

Kitais metais menininkų ir mokslininkų pečius užguls ne tik papildomas 21 proc. PVM, bet ir vienu procentu ūgtelėjęs „Sodros” mokestis. Pridėjus 21 proc. PVM, iš jų bus nuskaityta kone pusė atlygio.

„Ieškome būdų, kaip tokius asmenis atleisti nuo šio papildomo mokesčio.

Bet registruotis PVM mokėtojais jie vis tiek privalės”, – tvirtino Finansų ministerijos atstovė Giedrė Balčytytė.

Rašytojas Sigitas Parulskis įsitikinęs, kad menininkas Austrijoje ir Lietuvoje skirtingai pakelia mokesčių naštą.

„Mes norime su ES žengti koja kojon, tačiau esame elgetos. Gal kokiam austrui tokia tvarka nieko bloga nepadarys. Bet mums, gaunantiems varganus honorarus, bus labai skausminga”, – piktinosi rašytojas.

Menininkas pažymėjo, kad dėl to mažės atlygiai kūrėjams, brangs knygos: „O mes žengsime plikomis šiknomis kartu su Europos Sąjunga.”

S.Parulskis suprastų, jei tai būtų nukreipta prieš didelius atlygius gaunančius menininkus, tačiau kentės visi – ir tie, kurie uždirba nedaug.

Kokia išeitis? „Jei mokėčiau kepti bandeles, eičiau tai daryti, kaip siūlė buvęs kultūros ministras. Bet aš moku tik rašyti”, – pripažino kūrėjas

Anot „Lietuvos ryto“, operos dainininkas Vytautas Juozapaitis su kolegomis scenoje galės pasidalyti patirtimi, kaip mokėti mokesčius.

Atlikėjas pasirodo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose. Nors V.Juozapaitis dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre, honorarų gauna ir iš kitų teatrų, kuriuose dainuoja.

Jis vienas pirmųjų operos dainininkų, prieš kelerius metus įsiregistravusių kaip PVM mokėtojas. „Po kiekvieno pasirodymo mane pakvietusiam teatrui nešu PVM sąskaitą faktūrą tarsi atvežęs dešrų. Popieriuose taip ir parašyta – sąskaita už atvežtas prekes”, – pasakojo operos solistas.

Iki šiol PVM mokėtojais turi tapti tik tie asmenys, kurių metinės pajamos iš autorinių sutarčių siekia 100 tūkstančių litų.

Užsienyje ir Lietuvoje skaityti paskaitų kviečiamas politologas Raimondas Lopata teigė, kad tokiu atveju neapsimokės ieškoti papildomų pajamų.

„Tenka skaityti paskaitas svetur. Bet jei dėl to mano atlygis Lietuvoje sumažės penktadaliu, būsiu priverstas nevažiuoti, pavyzdžiui, į provinciją. Tikrai neapsimokės”, – sakė R.Lopata.

Jo nuomone, kiti lektoriai taip pat turės gerai pagalvoti, ar verta Lietuvoje skaityti paskaitas, jei iš atlygio liks tik grašiai.

„Šalyje yra daug mokslininkų, kurie gyvena iš paskaitų užsienyje ir Lietuvoje. Vadinasi, jie turės reikalauti didesnio honoraro arba visai atsisakyti pasiūlymų”, – svarstė politologas.

Kas laukia tų menininkų, lektorių ar sportininkų, kurie Mokesčių inspekcijai nepraneš, kad užsienyje gavo nedidelį honorarą?

Ar Lietuvos mokesčių prievaizdai sužiūrės kiekvieno kūrėjo pasirodymus užsienyje?

„Teoriškai kontrolė yra. Bet pats žmogus turėtų prisipažinti, kad gavo atlygį užsienyje”, – sakė Valstybinės mokesčių inspekcijos Teisės departamento netiesioginių mokesčių skyriaus darbuotoja K.Jogminaitė.

Prireiks lankstumo

Danguolė Pranckėnienė

Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė

„Lietuva turi teisę lanksčiai taikyti direktyvos nurodymus. Finansų ministerija turi teisę sušvelninti šio apmokestinimo įtaką.

Kita vertus, mokesčių našta turi užgulti visus vienodai.

Kuo dailininkas, parduodantis paveikslą užsienyje, yra pranašesnis už dažytoją, Lietuvoje dažantį tvorą? Nematau jokio skirtumo mokesčių atžvilgiu.”

Valdančiajai koalicijai prakalbus apie siūlymą grįžti prie pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos taikymo viešbučiams, analitikai įspėja, kad tai būtų ydingas precedentas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė neabejoja, jog taip valdantieji atvers Pandoros skrynią ir lengvatų ims reikalauti visi tie, kurie jas turėjo iki 2009 m. sausio – tai ir daržovių augintojai, ir mėsos augintojai bei prekybininkai ir periodinių leidinių leidėjai.

Priminsime, kad dar šį pavasarį sakęs, esą bet kokie mažesni mokesčiai Lietuvai reikštų ir mažesnes pensijas pensininkams, dabar premjeras A.Kubilius savo nuomonę keičia ir leidžiasi į diskusijas dėl 9 proc. PVM tarifo nustatymo viešbučiams. Pasak jo, tai ne lengvata, o mažesni mokesčiai eksporto prekei.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Sofija Cironkienė pažymi, kad dėl PVM lengvatos kreipiasi tie sektoriai, kuriems iš tikro yra blogai. Tačiau bėda, kad ne į visų rūpesčius ir prašymus valdžia įsiklauso. “Šiandien 21 proc. PVM tarifas iškreipia vaisių ir daržovių augintojų konkurencinę padėtį ES rinkoje. Į Lietuvą plūsta pigesni lenkiški produktai ir realizuojami šešėlinėje rinkoje. Mūsų padėtis negeresnė už viešbučių. Džiugu, kad į viešbučių problemas valdžia įsiklauso, bet tikimės, kad ir su kitais sektoriais pradės diskutuoti”, – viliasi S.Cironkienė.

“Danske Bank” analitikės Violetos Klyvienės vertinimu, bet kokios lengvatos dabartinėmis šalies makroekonomikos aplinkybėmis dar vertintinos neigiamai. “Vienos kokios naujos lengvatos įvedimas sukels pykti arba grandininę reakciją. Baisu, kad vėl prie durų neišsirikiuotų lengvatų prašytojai ir nepradėtų reikalauti palengvinimų savajam sektoriui”, – sako ji.

Paskutiniais duomenimis, lengvatinis PVM mokesčio tarifas 2011 metais bus toliau taikomas gyvenamųjų patalpų šilumai ir karštam vandeniui (9 proc.), knygoms ir neperiodiniams leidiniams (9 proc.) bei kompensuojamiesiems vaistams (5 proc.) ir tikriausiai viešbučių paslaugoms (9 proc.).

Kas penktas lietuvis gyvena ties skurdo riba, skelbia statistika. Tačiau ne ką geriau verčiasi ir vidutiniokams statistikų priskiriamos šeimos. Dienraščiui savo gyvenimo smulkmenas sutikusi atskleisti keturių asmenų šeima, kuri pagal pajamas statistinę skurdo ribą lenkia net tūkstančiu litų, turi gyventi spausdama centus. Šeimai, kurioje dirba abu tėvai, pinigų užtenka tik būtiniausiems poreikiams – maistui, mokesčiams, automobilio eksploatavimo išlaidoms, vaikų mokymosi reikmėms. Apie kultūros poreikius ir atostogų keliones net negalvojama.

„Vakarų ekspresas“ rašo:

„Anot neseniai paskelbtų duomenų, vienas gyvenantis asmuo atsiduria skurde, jei jo pajamos per mėnesį nesiekia 831 lito (46,9 proc. visų vienišų asmenų), o šeima, kurią sudaro du suaugę ir du vaikai iki 14 metų – 1 746 litų (19 proc. tokių šalies šeimų).

Šeimoje abu tėvai yra samdomi darbuotojai, dirba biudžetinėse įstaigose. Sūnus pilnametis, bet dar mokosi profesinėje mokykloje, gyvena su tėvais, yra jų išlaikomas. Dukra – moksleivė.

Tėvų algas sudėjus, šeimos pajamos per mėnesį – 2 700 litų (šiuo metu vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius uostamiestyje siekia 1 659 litus). Tad šeimos pajamos beveik tūkstančiu litų viršija skurdo ribą. Sūnus dar gauna 60 litų stipendiją, bet ji į bendrą katilą nepatenka, paliekama pačiam vaikinui.

Gyvena šeima dviejų kambarių bute daugiabučiame name, priemiestyje. Namas šildomas malkomis, kurios pigesnės nei centralizuotai tiekiama šiluma. Malkas perka vasarą – apie 500 litų mokėjo už mašiną. Per žiemą sukūrenti reikia dviejų mašinų malkų – maždaug tūkstančio litų.

“Jeigu reikėtų kaip mieste po 300-350 litų kas mėnesį per šildymo sezoną mokėti, būtų krachas”, – sako pokalbininkė Jurgita.

Šeima dar turi automobilį, internetą, mobiliuosius telefonus.

“Vakar piniginėje dar turėjau 100 litų, – pasakoja Jurgita. – Susirgo vaikai, reikėjo vaistų, vaistinėje palikau 50 litų. Parduotuvėje pirkau paprasčiausių būtiniausių produktų – sumokėjau 47 litus. 100 litų nebėra, o valgyti yra tik vienai dienai, kone vienam vakarui. Šiandien nebeturiu nė 10 litų. Ačiū Dievui, tuoj bus mokami avansai.”

Jurgita neslepia, jog su vyru svarsto “gal nebemokame gyventi”.

“Vyrui sakiau, kad pats matė, ką vakar pirkau. Grietinė, kuri tik ką kainavo 3,89 lito, dabar jau kainuoja 4,19 lito. Kava, kuri kainavo per septynis litus, dabar jau atsieina beveik devynis. Centas prie cento ir susideda. Kai maisto kainos pakilo, geriausių produktų atsisakėme. Labai norėčiau pirkti šaltai rūkytos dešros už 30 litų, bet perku dešras ir dešreles po 8 litus už kilogramą”, – sakė moteris.

Šeima mėsą, žuvį valgo tik savaitgaliais. Kasdieniniai patiekalai – sriubos iš daržovių, bulvės, makaronai, daržovių troškiniai.

“Būna, kad rytą ant duonos tepu tik sutarkuotų morkų su majonezu ir česnaku, – prisipažįsta Jurgita. – Pietų kavinėse, valgyklose aš pati niekada nevalgau, įsidedu iš namų.”

Jurgita sako negalinti nė įsivaizduoti, kaip iš minimalių algų, kai į rankas gaunama tik 670 litų per mėnesį, gyvena šeimos su dviem trimis vaikais: “Jie tikrai negali išgyventi. Ką jie valgo? Nebent gauna pašalpas, kompensacijas, ar nemokamą maitinimą vaikams?”

Mokesčių – komunalinių, už internetą, mobiliuosius telefonus – Jurgitos šeima sumoka per mėnesį apie 500 litų.

Kad keturių asmenų šeima “normaliai” maitintųsi, maistui per dieną tenka išleisti 40-50 litų, per savaitę – apie 350 litų, per mėnesį – apie 1 400.

“Anksčiau skaičiuodavome, kad užtenka per savaitę prasimaitinti ir 200 litų”, – sakė moteris.

Maistpinigių vaikams duodama po 3-4 litus. Per mėnesį išeina apie 160 litų.

Jurgitai į darbą reikia važinėti kasdien. Važiuoja su bendradarbiais ar pakeleivingomis mašinomis – kelionė per dieną kainuoja 5 litus, per mėnesį – 120 litų.

Šeima yra pasiėmusi paskolą, už kurią įsigijo automobilį. Dabar bankui reikia grąžinti po 220 litų per mėnesį.

“Viską susumavus, iš 2 700 litų turėtų likti apie 300 litų. Bet jie skiriami kuro išlaidoms, higienos, buities prekėms. Drabužių negalime pirkti. Ruduo atėjo, tik dukrai pirkome batus ir džinsus, o sūnui – nieko. Dar dukrai reikėjo anglų pratybų sąsiuvinių, vadovėlio – vėl per 100 litų išėjo”, – sako moteris.

Apie spektaklius, kino filmus Jurgita su vyru gali tik pasvajoti. Mėgsta knygas skaityti, bet į knygyną net neina – skolinasi knygas iš draugų, bendradarbių.

Visos šeimos atostogos – namuose.

“Kai atlyginimus per krizę sumažino, labai atsiliepė, – sakė pokalbininkė. – Juk niekas nepinga, nežinau, kaip toliau reikės verstis, jeigu kainos dar kils. O kuo vaikas didesnis, tuo daugiau reikia išlaidų”.

Apie savo vaikų ateitį motina kalba su dideliu rūpesčiu, nes dukra gerai mokosi, norės siekti aukštojo mokslo.

“Mes, vidutiniokai, negalėsime jos išleisti į mokslus, jeigu negaus studijų krepšelio. Imti studijoms paskolą vos pilnametystės sulaukus ir nežinant, ar turėsi darbą, didžiulė rizika. Kas tą paskolą grąžins? Tėvai? Mes tikrai negalėsime jos grąžinti”, – sako moteris.

Sūnus, anot motinos, nenorėjo siekti aukštesnio mokslo. Įgis profesiją, bet ar turės darbo? Darbdaviai dabar reikalauja, kad būtum jaunas ir su patirtimi, o iš kur tos patirties pasisemti, kai niekas tavęs į darbą nepriima?

“Vaikai mūsų išvažiuos į užsienį juodo darbo dirbti, – sako Jurgita. – Sūnus tik apie tai ir kalba. Mes, keturiasdešimtmečiai, šiokius tokius darbus turintys, dar nejudame, mums dar gerai Lietuvoje, dar brangus savo kraštas, bet vaikų mes nebeturėsime – jie išvažiuos. Bet kokio jaunuolio paklauskite, jie savo ateities su Lietuva jau nesieja.”

Keturių asmenų šeimos mėnesinis biudžetas

Pajamos – 2 700 litų.
1400 litų – išlaidos maistui.
500 litų – mokesčiams.
160 litų – dviejų vaikų dienpinigiams.
120 litų – kelionei į darbą.
220 litų – paskolai grąžinti.
300 litų – higienos, buities prekėms, kurui, vaikų mokymosi reikmėms, drabužiams, batams pirkti.

Skaičiai

1 922 Lt – tokios yra vidutinės šalies namų ūkio pajamos per mėnesį.
838 Lt – tiek pajamų tenka vienam namų ūkio nariui per mėnesį.
25 proc. namų ūkių pajamų gauna iki 1 000 Lt per mėnesį (vidutinės pajamos per mėnesį šioje grupėje sudaro 786 Lt).
23 proc. kaimo vietovių namų ūkių pajamos yra mažesnės už vidutines (1 481 Lt). Didžiuosiuose miestuose namų ūkių pajamos – 2 378 Lt per mėnesį. Kituose miestuose jų pajamos siekia 1 709 Lt.
26 proc. namų ūkių apskritai nėra pajamų už darbą gaunančių asmenų. Tai – visiškai ar iš dalies priklausomi nuo socialinių išmokų žmonės.
1 637 Lt – tiek siekia vidutinės viso namų ūkio išlaidos per mėnesį. Namų ūkio išlaidų struktūroje didžiausią dalį sudaro maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai (34 proc.), būsto išlaikymas (17 proc.) ir išlaidos transportui, kurui (8 proc.).
27 proc. namų ūkių turi vienokių ar kitokių finansinių įsipareigojimų.
14 proc. namų ūkių atstovų, jų nuomone, šiandien gyvena skurdžiai, dar 27 proc. savo gyvenimo lygį vadina žemesniu už vidutinį.

“Swedbank” Asmeninių finansų instituto užsakymu 2010 m. rugsėjo 2-24 d. “Sprinter tyrimų” atlikto tyrimo duomenys

Prezidentė Dalia Grybauskaitė grąžino Seimui pakartotinai svarstyti Gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio pataisas dėl pajamų mokesčio lengvatos taikymo jūrininkams.

Šiuo metu Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių laivuose dirbantys Lietuvos jūrininkai atleisti nuo pajamų mokesčio. Kitų šalių laivuose dirbantiems jūrininkams tokia lengvata netaikoma. Įstatymo pataisomis siūloma nuo mokesčio atleisti visų šalių laivuose dirbančius jūrininkus, jeigu per kalendorinius metus reisuose jie praleidžia ilgiau kaip 183 paras.

Prezidentės teigimu, tokia įstatymo nuostata diskriminuoja Baltijos jūroje dirbančius jūreivius, nes dėl ES Tarybos apribojimų, taikomų žvejybai Baltijos jūroje, ir nepalankių oro sąlygų jie negali praleisti jūroje daugiau nei 120-150 dienų. Tokiu skirstymu taip pat būtų diskriminuojami ir kiti jūrininkai, kurie dėl ligos, šeimyninių aplinkybių, etatų mažinimo ir kitų objektyvių priežasčių neišbuvo reisuose 183 parų ir dėl šios priežasties lengvata jiems negalės būti taikoma.

“Jūrininkai suklaidinti. Tokios įstatymo pataisos panaikins šiuo metu taikomas mokestines lengvatas daugiau nei 2 tūkstančiams žvejų-jūreivių, dirbančių Lietuvos, Olandijos, Švedijos, Norvegijos, Ispanijos ir kitų ES šalių žvejybiniuose laivuose ir paskatins jūreivius emigruoti į ne ES šalių laivus, kur nebus užtikrintos socialinės garantijos”, – pažymi Prezidentė.

ES teisės aktai leidžia teikti valstybės pagalbą tik išimtinais atvejais. Tokiam sprendimui reikalingas išankstinis Europos Komisijos pritarimas. Priimant pataisas toks leidimas nebuvo gautas, todėl nesumokėti mokesčiai būtų išieškoti iš pačių jūrininkų.

Įstatymo pataisos apsunkina galimybę pasinaudoti mokesčio lengvata ir tiems jūrininkams, kuriems ji priklauso. Susigrąžinti permoką jie galėtų tik pasibaigus kalendoriniams metams, pateikę mokesčių administratoriui prašymą ir įrodymus, patvirtinančius, kad tikrai buvo reisuose daugiau kaip 183 paras per metus.

Prezidentės teigimu, įstatymo nuostatos gali sužlugdyti smulkųjį žvejybos verslą ir sumažinti Lietuvos jūros transporto konkurencingumą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pasitikėjimo telefonu gaunant vis mažiau pranešimų apie atlyginimų mokėjimą vokeliuose ir įvertinus nelegalaus darbo rinkos padėtį, mokesčių inspektoriai sukūrė naują jų mokėtojų gaudymo metodą, kuris juos, tikėtina, turėtų nuvesti tiesiai prie neapskaitytų pajamų šaltinio.

Pasak VMI viršininko pavaduotojo Artūro Klerausko, iš gyventojų gaunant mažiau informacijos apie šešėlį, imtasi aiškintis ne atlyginimų mokėjimo vokeliuose atvejus, bet mokesčių nemokėjimo priežastis. “Procesas sudėtingas, bet yra pakankamai požymių, kurie išduoda, kad įmonėje netvarkingai elgiamasi su pinigų srautais. Pagrindiniai kriterijai – veiklos pelningumas, pridėtinei vertei kurti patiriamų sąnaudų ir išlaidų santykis, jo nukrypimas nuo vidurkio, taip pat darbo užmokesčio vidurkių lyginimas skirtingais pjūviais: pagal veiklos šakas, darbuotojų kvalifikaciją, regionus ir pan. Pagal nustatytus mokesčių nemokėjimo rizikos kriterijus VMI išanalizavo visus mokesčių mokėtojus ir sudarė tikrintinų subjektų sąrašą”, – pasakojo A.Klerauskas.

Apskričių mokesčių inspektoriai jau pradėjo darbus pagal tris metodus. Jeigu įmonė patenka į mažiau rizikingų subjektų sąrašą, jos vadovui siunčiamas tik laiškas, kuriame išdėstomi įtarimą keliantys nukrypimai nuo ekonominių rodiklių ir paprašoma juos argumentuoti. Labiau rizikingesnių įmonių vadovai kviečiami ant kilimėlio.

Tvirtinama, kad Kaune pasikalbėjus su dešimties įtariamų įmonių vadovais aštuoni iš jų pranešė didinantys darbo užmokestį.

Į rizikingiausiųjų grupę patenkančios įmonės sulauks netikėtų operatyvinių VMI patikrinimų be jokio išankstinio pranešimo. Pagal VMI sudarytą rizikingumo sąrašą pirmose gretose rikiuojasi paslaugų, statybų ir mažmeninės prekybos įmonės. Mažiausiai rizikingas finansų ir draudimo sektorius, kuriame galimybė gauti neapskaitytų pajamų yra minimali arba visai neįmanoma, pavyzdžiui, bankuose.

Nuo krizės pradžios Lietuvoje nebeliko beveik 220 tūkst. mokesčių mokėtojų, tai yra maždaug 15 proc. visų dirbančiųjų. Panašiai proporcingai padaugėjo socialinių išmokų prašytojų.

Jau aštuoniolika mėnesių dirbančių pagal verslo liudijimą, taip pat užsiimančių individualia veikla žmonių Lietuvoje nuosekliai mažėja, o uždaromų įmonių – daugėja.

Tuo tarpu socialinės paramos prašytojų daugėja kur kas sparčiau, nei planuota dėliojant šių metų biudžetą. Štai savivaldybės neseniai paprašė Vyriausybės skirti papildomų lėšų socialinėms išmokoms ir kompensacijoms. Vietos valdžiai šiuo metu stinga daugiau nei 239 mln. Lt, o iš Vyriausybės gavo tik 150 mln. Lt. Lėšų stygius atsirado dėl nenumatytai spartaus socialiai remtinų žmonių gausėjimo – 2009 m. pirmąjį pusmetį socialinę pašalpą Lietuvoje gaudavo 56,9 tūkst. žmonių, o šių metų pirmąjį pusmetį tokių atsirado jau 159,7 tūkst.

Kur trumpa – ten trūksta. Vyriausybė negali prisipiešti naujų pinigų vis gausėjančiam iš valstybės tik gaunančių, o jos iždo niekuo nepildančių žmonių būriui išmaitinti – tenka skolintis. Tačiau ekonomistai pastebi ir akivaizdžių jos pačios padarytų klaidų, paskatinusių spartesnį dirbančiųjų gretų retėjimą. Nedovanotinu laikomas krizės jau ir taip talžomos ekonomikos apkrovimas padidintais mokesčiais, kurių atsiradimas per vieną naktį ir arogantiškas elgesys nesistengiant įtikinti tautos jų būtinybe ne tik realiai pablogino daugelio įmonių ir dirbančių žmonių padėtį, bet ir pajuodino nepasitikėjimo valdžia nuotaikas bei sudarė palankias sąlygas šešėlinei ekonomikai atsigauti. Tuo tarpu darbo rinkos liberalizavimas, parama smulkiojo verslo steigimui jau gali būti įrašyti į ekonomikos vadovėlius – tame skyrelyje, kuriame pateikiami blogieji pavyzdžiai, kai lemiamu momentu tik daug šnekama, bet iš tikrųjų nieko nepadaroma.

Darbo rinkai nepadėjo

Antrąjį krizės rudenį, tolumoje lyg ir šviesėjant ekonomikos atsigavimo dangui, jau galima pradėti skaičiuoti gyvus likusius viščiukus. Štai Vokietija ką tik paskelbė, kad 7,6 porc. siekiantis jos nedarbo lygis yra netgi žemesnis, nei fiksuotas iki krizės pradžios. “Tai neabejotinai išmintingos Vokietijos vyriausybės politikos pasekmė”, – įsitikinęs ekonomistas Romas Lazutka.

Efektyvus buvo sprendimas subsidijuoti naujų automobilių įsigijimą, taip paskatinant jų pirkimą, gamybą ir Vokietijoje ypač išplėtotos automobilių pramonės veiklą. Per krizę pasiteisino ir Vakaruose kur kas labiau nei Lietuvoje paplitusi nepilnos darbo savaitės darbo kultūra – nemažai įmonių finansinius sunkumus sprendė trumpindamos darbo savaitę, bet neatleidinėdamos žmonių. “Tuo tarpu pas mus priešingai – geriau viršvalandžius krauti vienam žmogui, nei tą patį darbo krūvį paskirstyti dviem”, – pastebi R.Lazutka.

Pačiam darbdaviui toks elgesys natūraliai naudingesnis – jam nereikia kurti naujos fizinės darbo vietos, pigiau valdyti mažesnį kolektyvą. “Bet gal čia ir galėjo pasireikšti Lietuvos vyriausybės kūrybingumas, skatinant darbdavius įdarbinti daugiau žmonių. Deja, jokių netradicinių sprendimų neišvydome”, – konstatuoja ekonomikos profesorius.

Galime kiek norime svajoti apie tai, kad Lietuva virsta smulkiajam ir vidutiniam verslui palankia valstybe, bet užtenka išvykos į patį artimiausią užsienį, jog suprastume vis dėlto esantys stambiajam verslui palankios aplinkos valstybė. Lenkijoje visose pakelėse mirganti smulkiųjų paslaugų reklama gal ir neatrodo itin estetiškai, bet akivaizdžiai liudija tų paslaugų – ir jas teikiančių žmonių mokamų mokesčių – gausybę. Tuo tarpu Lietuvoje lauko reklamos sąlygos ir įkainiai tokie, kad įkandami tik stambiojo verslo įmonėms: didžiuliai greitkelio pakraščių stendai reklamuoja tik didžiausių prekybos tinklų prekes.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis ilgai galvoja, bet negali prisiminti nė vieno mūsų Vyriausybės sprendimo, kuris būtų padėjęs stabdyti natūralų pasaulinės krizės lemiamą darbo rinkos byrėjimą.

Užtat dirbančiųjų šienavimą paspartinusios klaidos – kaip ant delno. “Staigus mokesčių pakėlimas turėjo labai stiprų psichologinį poveikį. Įmonės jau ir taip buvo pradėjusios važiuoti žemyn, o valdžia sudavė dar vieną smūgį. Padidėjusi įtampa lėmė darbuotojų atleidimų bangą – neretai tai buvo daroma tik dėl viso pikto, baiminantis galimų finansinių sunkumų ateityje”, – dėsto ekspertas.

“DnB NORD” banko Lietuvoje vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis atkreipia dėmesį, kad sunkiausiu metu gyvavimo sąlygos labiausiai buvo pablogintos būtent smulkiesiems verslininkams – mokesčiai labiausiai didėjo dirbantiesiems pagal verslo liudijimą, individualios veiklos pažymą, autorinę sutartį. Rezultatas akivaizdus: dirbančiųjų labiausiai sumažėjo būtent šiose srityse.

Duoda žuvį, bet ne meškerę

B.Gruževskis perspėja, kad net prasidėjus ekonomikos atsigavimui dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių daugės labai iš lėto. Jis išanalizavo pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos ekonomikos statistiką ir konstatuoja, kad dirbančiųjų gretos gausėja vidutiniškai du tris kartus lėčiau, negu retėja. “Jei per metus prarandame 100 tūkst. dirbančiųjų, tai į darbo rinką jie sugrįžta tik per dvejus trejus metus”, – aiškina ekonomistas. Taigi galima prognozuoti, kad dabar prarastų 220 tūkst. dirbančių žmonių netektis bus kompensuota tik apie 2013 m.

R.Rudzkio manymu, Vyriausybė galėtų paspartinti greitesnį darbo rinkos atsigavimą gerindama verslo aplinką. “Receptai amžinai tie patys: kuo liberalesnės verslo pradžios sąlygos ir kuo paprastesnė bei aiškesnė mokesčių sistema. Deja, Lietuvoje to vis dar galima tik tikėtis – jokios krizės čia nepadėjo”, – apgailestauja analitikas.

R.Lazutka pabrėžia, kad didžiausia Lietuvos blogybė yra korupcijos ir kyšininkavimo apraizgyta verslo aplinka: “Mokesčių bazė pas mus panaši į daugelio užsienio valstybių, bet apie užsienio investicijų bumą galime tik svaičioti – joks užsienietis nesiverš čia mokytis mūsų nerašytų užkulisinių taisyklių”.

Ekonomistas dalijasi savo asmenine patirtimi: neseniai viename mažų Lietuvos miestelių jam teko laidoti mamą ir sunkiai sekėsi rasti šarvojimo patalpas. Miestelio gyventojai vyresnio amžiaus, mirčių daug, o štai šarvojimo salė – tik viena. Verslo nišą šioje vietoje įžvelgęs giminaitis pasakoja greitai planų atsisakęs: higienos, priešgaisrinės apsaugos reikalavimai itin griežti, o savivaldybės tikrintojai lojalūs vieninteliam šį verslą miestelyje jau turinčiam žmogui.

“Apmaudu, nes tokią paslaugą galėtų teikti kas antras gyventojas – miestelyje pilna ištuštėjusių namų”, – pastebėjimais dalijasi R.Lazutka.

B.Gruževskis kritikuoja ir Lietuvos socialinės paramos sistemą – ji neskatina žmonių grįžti į darbo rinką, o tik juos maitina. “Mums nepavyko atsikratyti sovietinės praeities, kai valstybės įsipareigojimai žmogui buvo totalūs, o paties žmogaus laisvė ir atsakomybė buvo kategoriškai slopinama”, – pabrėžia jis. Socialinių išmokų sistema pas mus pririšta tik prie žmonių poreikių ir valstybės galimybių balanso, o patys veiklos ir pajamų sugebantys prasimanyti remtinieji už tai yra tik baudžiami, panaikinant jiems valstybės paramą.

R.Lazutka atkreipia dėmesį, kad sukurti idealią socialinės paramos sistemą sunku visur, ne tik Lietuvoje. Ši problema ypač aktuali turtingesnėse valstybėse, galinčiose mokėti pakankamai dideles pašalpas ir taip sukuriančiose vadinamuosius skurdo spąstus, kai žmonės praranda motyvaciją dirbti už minimalų atlyginimą, nes jam beveik prilygsta parama.

“Matyt, mūsų premjeras supainiojo Lietuvos ir Vakarų realijas – keista jį girdėti kalbant apie augančią valstybės išlaikytinių minią taip, lyg žmonės patys norėtų mesti darbus ir sėdėti ant krosnies už 315 Lt siekiančią darbo neturinčio žmogaus pašalpą. Lietuviai nori dirbti – tai liudija emigrantų srautai, bet namie darbo nėra, ir Vyriausybė šios problemos išspręsti nesugebėjo”, – apibrendrina R.Rudzkis.

Gyventojų, neišgalinčių laiku sumokėti valstybei mokesčių, prašymų atidėti įmokas šiemet per pusmetį sulaukta tiek pat, kiek pernai per visus metus. Tuo tarpu mokesčių įmokas prašančių pavėlinti įmonių taip sparčiai nebedaugėja.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, sudaryti mokestinės paskolos sutartis, kurių pagrindu gali būti atidedamos nesumokėtų mokesčių sumos, šiemet per pusmetį prašė 521 gyventojas. Pernai panašaus skaičiaus prašymų sulaukta per visus metus – 583. VMI šiemet patenkino 325 asmenų prašymus, kuriuose nurodyta bendra suma siekia 7,7 mln. Lt.

Tuo tarpu įmonių prašymų sudaryti mokestines paskolos sutartis šiemet sulaukta 563, o per visus 2009-uosius – 1061. VMI patenkino 328 įmonių prašymus dėl 78,6 mln. Lt sumos.

VMI Mokesčių apskaitos ir nepriemokų išieškojimo skyriaus vedėja Lolita Petrutytė tvirtino, kad daugiausia mokesčių mokėtojai prašo atidėti pridėtinės vertės mokesčio, antroje vietoje – pelno, o trečioje – gyventojų pajamų mokesčio įmoką.

Per pastaruosius dvejus metus ES narės griebėsi įvairiausių priemonių, kaip sušvelninti krizės padarinius, – kai kurios pasirinko kelti mokesčius, tačiau kartu nepamiršo įvesti papildomų lengvatų verslui ar paramos mažiausiai uždirbantiems gyventojams. Deja, Lietuvoje į pagalbą dėmesio kreipta mažai.

Europos Sąjunga pasižymi ne tik socialine gerove, bet ir dideliais mokesčiais. “Eurostato” parengta apmokestinimo tendencijų ES šalyse 1995–2008 metais studija parodė, kad 2008 m. mokesčių našta visoje ES siekė 39,3 proc. BVP, – šis rodiklis daugiau nei trečdaliu aukštesnis nei JAV ir Japonijoje. Mokesčių lygis ES didelis, palyginti ne tik su šiomis dviem, bet ir su kitomis pasaulio šalimis.

Ryškūs skirtumai ir pačioje ES – nuo 28 proc. BVP mokesčių naštos Rumunijoje iki 48,2 proc. BVP Danijoje. Šie dideli skirtumai priklauso nuo šalies socialinės politikos krypties: ar tokios paslaugos, kaip sveikatos apsauga, išsilavinimas ir pensijos, yra sutelkta valstybės, ar privačiose rankose. Mokesčių naštos, palyginti su BVP, rodiklis daug didesnis ES senbuvių penkioliktuke negu dvylikoje naujųjų narių. Nenuostabu, nes ir socialinė apsauga pastarosiose šalyse gerokai skurdesnė.

2008 m. Lietuva pagal mokesčių naštą ES atsidūrė penkta nuo galo – mūsų šalyje ši našta siekė 30,3 proc. BVP. Jeigu šis rodiklis būtų skaičiuojamas dabar, greičiausiai šoktelėtume į aukštesnę poziciją. Kita vertus, šalyje, kurioje socialinės išmokos, pensijos, pašalpos ir atlyginimai vieni mažiausių ES, dideli mokesčiai būtų sunkiai suvokiami.

“Ne paslaptis, kad Lietuvoje mokesčių pavidalu perskirstoma santykinai mažesnė dalis BVP nei kitose ES šalyse. Tai, kad mūsų valstybė per mokesčius surenka ir išdalija mažiau pinigų negu kitos valstybės, reiškia, kad ji liberalesnė, o dauguma ES šalių labiau socialistinės. Mano giliu įsitikinimu, gerai, kad esame tarp šalių, kuriose mokesčių našta mažesnė, nes daugiau pinigų lieka mūsų sprendimams, o privatus verslas yra efektyvesnis negu valstybė”, – komentuoja mokesčių ekspertas, “Ernst & Young” partneris Kęstutis Lisauskas.

Ekspertas mano, kad pelno mokestis, gyventojų pajamų, įmonių nekilnojamojo turto mokesčiai Lietuvoje nedideli. Tuo tarpu PVM mokesčio tarifas Lietuvoje atitinka ES vidurkį, o akcizai, norsmums ir atrodo dideli, yra prie žemesnės ES ribos. “Lietuvoje didelės tik “Sodros” įmokos”, – pabrėžia ekspertas.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertės Kaetanos Leontjevos vertinimu, “Eurostato” pateikiamas rodiklis tik rodo, kokia dalis mokesčių surenkama ir paskirstoma valstybėje, bet nėra tikroji našta, kurią patiria kiekvienas mokesčių mokėtojas.

“Lietuvoje mokesčiai tikrai nėra maži. Pavyzdžiui, Kipre mokesčiai mažesni, tačiau minėtas rodiklis išeina didesnis – įmokos “Sodrai” siekia 12 proc., PVM – 15 proc., pelno mokestis – 10 proc., o mokesčių našta apskaičiuota 39 proc. BVP. Iš tiesų Lietuvoje padidinus mokesčius smuko ir iš jų surenkamos pajamos – ir dėl krizės, ir smarkiai išaugus šešėliui. Vadinasi, kas moka mokesčius, moka jų daugiau, o nemažai gyventojų jų visai nemoka, todėl mokesčių surenkama ir paskirstoma mažiau”, – aiškina ekspertė.

ES šalyse – naujos lengvatos būtiniausioms prekėms

Per šią krizę ES šalys mokesčius tiek mažino, tiek didino. Kaip pabrėžiama “Eurostato” apžvalgoje, recesijos pradžioje šalys skatino ekonomiką mokesčius mažindamos, o šiemet jau dažniau mokesčius kėlė, stengdamosi mažinti biudžeto deficitą.

Štai nuo 2007 m. bendrąjį PVM tarifą padidino devynios šalys, o sumažino tik Airija. Tačiau “Eurostato” statistika taip pat rodo, kad atskiroms prekių grupėms 2009–2010 m. PVM tarifą sumažino vienuolika šalių – įvedė naujų lengvatų maisto bei kitoms reikalingiausioms prekėms. Pavyzdžiui, Suomija padidino bendrą PVM tarifą vienu procentu, tačiau sumažino šį mokestį maisto produktams nuo 17 iki 13 proc., restoranams – nuo 22 iki 13 proc. Belgija PVM tarifą maistui restoranuose ir kitose maitinimo įstaigose sumažino nuo 21 iki 12 proc., socialinių ir nuosavų būstų statybai – iki 6 proc. O Vokietija pritaikė lengvatinį tarifą apgyvendinimo paslaugoms. Tuo tarpu Lietuvoje Vyriausybė elgėsi atvirkščiai – daugumą lengvatų panaikino ir paliko tik tris laikinas. Beje, Lietuvai padidinus šio mokesčio tarifą iki 21 proc., jis viršijo ES vidurkį (20,2 proc.).

K.Leontjeva mano, kad PVM didinimas itin neigiamai atsiliepė Lietuvos ekonomikai. “Valdžia turėjo pažiūrėti, koks bus didinamų mokesčių efektas pajamoms – ar iš tikrųjų jų bus surenkama daugiau. Jau pirmąjį 2009 m. ketvirtį buvo aišku, kad PVM mokesčio surenkama daug mažiau, nei planuota, tad valdžia, užuot sumažinusi mokesčius, sumažino jų surinkimo planą”, – pabrėžia ekonomistė.

Kita vertus, K.Lisausko nuomone, tos šalys, kurios mažino bendrąjį PVM tarifą ar įvedė naujų lengvatų, siekė paskatinti vidaus vartojimą, tačiau Lietuva pasirinkti šio ekonomikos stimuliavimo būdo negalėjo. “Lietuvoje pasirinkta mokesčius didinti dėl to, kad nelabai buvo kitų variantų. Stimuliuoti ekonomiką ir mažinti mokesčius gali tos valstybės, kurios turi sukauptus rezervus. Mes rezervų niekada neturėjome, visada išleisdavome daugiau, negu turėdavome. Be to, pasiskolinti už protingą kainą tuo metu irgi nebuvo galimybės, tad kažin ar Lietuva turėjo variantų mažinti PVM tarifą”, – svarsto K.Lisauskas.

Pelno mokestis kasmet mažėja

“Eurostato” apžvalgoje pabrėžiama, kad net krizė nepaveikė jau daugelį metų besitęsiančios pelno mokesčio mažėjimo tendencijos. Per penkiolika metų pelno mokesčio vidurkis ES sumažėjo nuo 35 proc. 1995 m. iki 23 proc. 2010 m.
Kai kurios šalys – Čekija, Graikija, Lietuva, Vengrija ir Slovakija – bendrąjį pelno mokesčio tarifą ir šiemet sumažino, ir nė viena 2010 m. jo nepakėlė. Apskritai per 2009–2010 m. bendrą pelno mokesčio tarifą bei įvairioms išimtims taikytą tarifą padidino tik šešios šalys, o sumažino net dvidešimt. Tiesa, Lietuvos Vyriausybė 2009 m. jį buvo pakėlusi, tačiau susiprato padariusi klaidą ir netrukus grąžino galiojusį 15 proc. tarifą.

K.Lisausko žodžiais, pelno mokesčio padidinimas buvo neprotingas sprendimas. “Šis sprendimas buvo priimtas neva sprendžiant 2009 m. biudžeto problemą, tačiau pamiršta, kad jei ir bus efektas, jis pasijus tik 2010 m. rugsėjį, nes pelno mokestis mokamas praėjus devyniems mėnesiams po metų pabaigos. Be to, kriziniais metais įmonės pelnų ir taip neturi, todėl tarifo padidinimas jokios fiskalinės naudos nedavė, o psichologinę žalą padarė didelę”, – tvirtina mokesčių ekspertas.
Kita vertus, Lietuvoje pelno mokestis vienas mažiausių ES. Mažesnis šio mokesčio tarifas tik Bulgarijoje ir Kipre (10 proc.) bei Airijoje (12,5 proc.). “Toks pelno tarifas labai teigiamas ir svarbus dalykas, kai kalbama apie užsienio verslininkų pritraukimą į Lietuvą”, – teigia K.Lisauskas, įsitikinęs, kad svarbu išlaikyti šį mažesnį pelno tarifą.

Europos bendrijoje daugelį metų tęsėsi ir gyventojų pajamų mokesčio mažėjimo tendencija, tačiau sunkmečiu 0,4 proc. padidėjo daugiausiai uždirbančių ES gyventojų apmokestinimas. Pastaraisiais metais gyventojų pajamų mokesčio tarifą atskiroms gyventojų grupėms padidino 12 šalių, o sumažino 21 ES narė. Labiausiai šis mokestis buvo pakeltas gaunantiems didžiausias pajamas, apmokestintos įvairios premijos, dividendai, o sumažintas uždirbantiems mažiausiai. Tačiau, kaip ir kitų mokesčių kėlimo atveju, dažnos šalies vyriausybė nepamiršo ir paramos priemonių. Pavyzdžiui, Austrija pristatė mokestinės pagalbos šeimai paketą – padidino pašalpas vaikams, suteikė mokesčių lengvatų vaikų priežiūros išlaidoms ir t.t.

Beje, ES gyventojų pajamų mokesčio vidurkis – 37,5 proc., o žemiausias jis tose šalyse, kuriose egzistuoja proporcinė mokesčių sistema ir visi gyventojai apmokestinami vienodu tarifu. “Eurostato” duomenys rodo, kad proporcinę gyventojų pajamų mokesčių sistemą turi tik Bulgarija, Čekija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija ir Slovakija.

Įmokas, kurias daugiabučių gyventojams gali tekti kas mėnesį mokėti būsimiems seno namo remontams, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas lygina su sovietiniu amortizaciniu mokesčiu.

Pasak jo, kokią konkrečiai privalomąją įmoką turės kaupti bendrija, turėtų priklausyti nuo namo techninės būklės. Už kvadratinį metrą turėtų būti centai.

G.Kazlauskas interviu dienraščiui “Lietuvos rytas” sako, kad tokio mokesčio galimybė Civiliniame kodekse įteisinta labai seniai.

“Bet tokią prievolę įgyvendina tik apie 10 proc. daugiabučių namų gyventojų. Dabar ši prievolė turėtų tapti skaidresnė. Šį kaupiamąjį mokestį galima pavadinti senuoju sovietiniu amortizaciniu mokesčiu, kurį visi mokėdavo ir niekas neklausdavo, kodėl”, – sako ministras.

G.Kazlausko teigimu, šiuo metu daugiau kaip 30 bendrijų yra apsisprendusios renovuoti namus pagal naująjį modelį. Apie dešimt jų atsisakė senojo modelio ir pripažino, kad naujasis ne prastesnis. Dabar bendrija turi mokėti 15 proc. išlaidų, o kitus pinigus skolintis su 3 proc. fiksuotomis palūkanomis.

Ministras sako, kad renovacija vyksta lėtesniais tempais negu planuota dėl informacijos stokos: “Iki šiol trūksta aktyvesnio darbo su konkrečiomis bendrijomis. Juk reikia kalbėti, kad pasinaudoję šia programa žmonės sutaupys apie 20 proc. dabar patiriamų šildymo išlaidų. Manau, ateinantis šildymo sezonas parodys, kad būtų galima sutaupyti dar daugiau”.

Siekiant paskatinti bendrijas apsispręsti dėl namų renovavimo ministerija siūlo kompensuoti iki 100 proc. investicinio projekto parengimo kainos, bet ne mažiau kaip 50 proc. kaštų.

“Tokią nuostatą turi patvirtinti Seimas. Manau, kad pradžioje, kol bus išjudintas mechanizmas, turėtų būti kompensuojama 100 proc.”, – teigė G.Kazlauskas.

Pasak jo, šalyje yra 200-300 socialinių pastatų, kuriuos kitais metais galima pradėti renovuoti.

Vyriausybė yra numačiusi iki 2020-ųjų renovuoti 70 proc. iki 1993 metų statytų namų.

Seimas priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama paskatinti darbdavius priimti į darbą patirties neturinčius asmenis. Už šias pataisas balsavo 90 Seimo narių, prieš – 10, susilaikė 16.

Darbdaviai, pirmą kartą pagal darbo sutartį įdarbinę samdomo darbo patirties neturėjusius asmenis, bus atleisti nuo dalies socialinio draudimo įmokų mokėjimo iki vienerių metų. Tačiau ši lengvata galiotų tik tiems asmenims, kurių darbo užmokestis neviršys 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio.

Priimtos pataisos įsigalios rugpjūčio 1 d. ir šia lengvata bus galima naudotis laikinai – iki 2012 m. liepos 31 d.

Visgi darbovietės, kuriose nereikia didelės darbo patirties, gali pradėti piktnaudžiauti naujuoju įstatymų – po metų atleisti naujai priimtus darbuotojus ir į jų vietą vėl priimti darbo rinkos naujokus.

Vyriausybė ketina nepritarti Seimo nario Algirdo Butkevičiaus parengtoms įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma nuo 2011 metų lengvatinį 10 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą taikyti devynioms prekių ir paslaugų grupėms.

Vyriausybė teigia įvertinusi itin ženklius galimus valstybės biudžeto pajamų netekimus ir tai, “kad vartotojai vis tiek nepajus tiesioginės naudos”, taigi projektui pritarti neketina.

A. Butkevičius siūlė lengvatinį 10 proc. PVM tarifą taikyti šioms prekėms ir paslaugoms:

1) visuomeniniam transportui, įskaitant keleivių pervežimą geležinkeliu ir vidaus vandenimis;

2) knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams;

3) vaistams, veterinariniams vaistams, specialios paskirties kūdikių maisto produktams, taip pat medicinos įrangai;

4) viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms;

5) šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams;

6) šviežiai atšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams;

7) gyvoms, šviežioms ir atšaldytoms žuvims;

gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo paslaugoms, už kurias mokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis;

9) šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti, bei į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui.

Anot Vyriausybės, dėl lengvatinio PVM tarifo taikymo metiniai valstybės biudžeto pajamų netekimai sudarytų apie 428 mln. litų, taigi vietoje to, kad reikėtų sumažinti 4,5 mlrd. litų biudžeto deficito, tektų deficito sumažinimo uždavinį padidintų iki beveik 5 mlrd. litų.

Lengvatinių PVM tarifų taikymo buvo atsisakyta nuo 2009 m. sausio 1 d., įgyvendinant Vyriausybės programos nuostatas. Kaip teigiama Vyriausybės pranešime, dėl įvairių lengvatų prarandamas mokesčių sistemos vientisumas ir skaidrumas: lengvatiniai PVM tarifai iškraipo santykines prekių ir paslaugų kainas, o tai lemia nevienodas konkurencijos sąlygas panašioms prekėms ir paslaugoms.