J. Gurauskės nuotr.

Balsai. Balandžio 23-iąją Vilniaus šventos Kotrynos bažnyčioje – vyrų vokalinio ansamblio „Quorum“ jubiliejinis dešimtmečio koncertas.

„Gyvenimo tempai greitėja, žmonės dažniau keičia savo pomėgius ar migruoja, todėl šiais laikais dešimt metų bet kuriam nuolatinės finansinės paramos neturinčiam ansambliui jau yra solidus brandos laikotarpis. „Quorum“ per dešimtmetį sulaukė nemažai sekėjų, besiorientuojančių į ~a cappella~ muzikos repertuarą, tačiau visi jie pasirodydavo besą „projektiniai“, trumpaamžiai. Tai veikiausiai lemdavo idėjiškumo stoka, nes ilgesniam ansamblio gyvavimui būtinas tvirtas tikėjimas savo misija. Be to, ~a cappella~ – įnoringas žanras, reikalaujantis kompetencijos, juodo darbo ir kartu muzikinės fantazijos“, – teigia „Quorum“ meno vadovas Vitalijus Neugasimovas.

Veiklos dešimtmetį ansamblis pasitinka atsinaujinęs. Savais keliais pasuko buvę ansambliečiai kontratenoras Viktoras Gerasimovas ir vokalinės perkusijos (~beatbox~) meistras Žygimantas Gudelis. Juos pakeitė vokalinės perkusijos meistras Šarūnas Navickas ir kartais su kolektyvu bendradarbiaujantys jauni solistai tenoras Andrius Bartkus bei baritonas Dainotas Varnas. Su kolektyvu pasiliko kontratenoras V.Neugasimovas, tenoras Marius Turlajus, baritonas Gintautas Skliutas ir bosas Romanas Savickas.

2005-aisiais „Quorum“ buvo įkurtas kaip senosios muzikos atlikėjų ansamblis. Kadangi istorijoje būta laikotarpių, kai scenoje dominuodavo būtent vyrų vokalas, yra išlikęs turtingas tokiems ansambliams skirtas repertuaras. Kūrinių vyriškiems balsams rašo ir šiuolaikiniai kompozitoriai, tačiau Lietuvoje nebuvo pajėgių šios muzikos atlikėjų.

Pirmuosius savojo kolektyvo veiklos metus vienas jo įkūrėjų V.Neugasimovas šiandien vadina „garažiniais“: „Tai buvo juodo darbo, asmeninių investicijų ir neišvengiamos kritikos laikotarpis, kurį išgyvena visi jauni kolektyvai. Daugiau buksavom, negu judėjom į priekį. Netgi mūsų ansamblio pavadinimas buvo įgavęs negatyvią prasmę: sunku tobulėti, kai į repeticijas nuolat pajėgia susirinkti tik pusė ansamblio narių.“

Vokalinės muzikos entuziastai, iš pradžių šiam pomėgiui skirdavę savo laisvalaikį ir asmenines lėšas, stojiškai atlaikė mėgėjams neišvengiamos kritikos bangas. Tačiau pirmiesiems įrašams ryžosi tik po šešerių metų, o pirmąją kompaktinę plokštelę išleido tik kolektyvo dešimtmečiui.

Vadybos atžvilgiu proveržio „Quorum“ vyrai pasiekė dalyvaudami TV projektuose: po jų vyriškas kolektyvas tapo žinomas ir kviečiamas koncertuoti visoje Lietuvoje. Tik lotyniškas ansamblio pavadinimas išlieka iššūkiu tiek koncertų vedėjams, tiek TV režisieriams: vyrai linksmai komentuoja įvairias TV ekranuose spindėjusias nemokšiškas „Quorum“ rašybos interpretacijas. O labiausiai jiems „patiko“ vienoje laidoje būti pristatytiems kaip „mišriam vyrų ansambliui“…

Pats ansamblio meno vadovas – daoizmo filosofijos šalininkas, todėl vengia ryškiai išreikštos vienvaldystės modelio ir stengiasi maksimaliai remtis kiekvieno ansambliečio turimomis kompetencijomis – žinoma, kiek tai neprieštarauja bendrai kolektyvo stilistikai. Kai jaunuoliai „apsiplunksnuoja“ ir pirmenybę pradeda teikti soliniams koncertams ar ~beatbox~ čempionatams, jų ir „Quorum“ keliai paprastai išsiskiria.

Dabartinis „Quorum“ vokalinės perkusijos meistras, profesionalus aktorius Š.Navickas savo vaidmenį ansamblyje vadina čepsėjimu. „Anksčiau mama už tokį  „muzikavimą“ mane išbardavo arba paprašydavo keliauti į kitą kambarį, o dabar ji tapo didžiausia mūsų ansamblio gerbėja. Ir labai džiaugiasi, kad jai nervus gadinęs „čepsėjimas“ man padeda užsidirbti pragyvenimui“, – neslepia vaikinas.

Jubiliejiniame koncerte Vilniuje dalyvausiantis baritonas D.Varnas prisimena įspūdį, kurį jam padarė pirmas matytas „Quorum“ koncertas: „Balti marškiniai, raudoni šalikai, aiškūs tembrai… Nė nepajutau, kai po penkių išklausytų kūrinių pradėjau žiotis dainuoti kartu“, – teigia populiarių TV projektų dalyvis.

Akompanimentą atliekamiems kūriniams vyrukai sugeba susikurti balsais, nenaudodami jokių muzikos instrumentų. Tai gali būti ne tik orkestro imitacija, bet ir paukštelių čiulbėjimas, jūros ošimas, traukinio dundesys ar netgi rankinis pjūklas. Pasak boso R.Savicko, būtent tomis akimirkomis geriausiai atsiskleidžia ansamblio narių meistriškumas.

~A cappela~ žanras sudėtingas tuo, kad tam tikri pereinamieji registrai tarp falceto ir natūralaus vyriško balso skamba silpniau, o muzikos instrumentų, galinčių pridengti šią vokalinę „duobę“, scenoje nebūna. Todėl tokių ansamblių koncertuose itin svarbus tampa garso režisieriaus vaidmuo.

„Mums pasisekė, kad prieš keletą metų „prisijaukinome“ tikrą savo amato meistrą Aivarą Stankevičių, dabar lydintį mus tiek TV studijose, tiek kondensatoriniais  mikrofonais garsinamuose pasirodymuose. Jis – buvęs profesionalus muzikantas, išmanantis technologijas, bet kartu puikiai jaučiantis mūsų problemas ir lūkesčius“, – pasakoja M.Turlajus.

Atrinkdami kūrinius pirmajai „Quorum“ kompaktinei plokštelei vyrai stengėsi, kad kūrinių sąrašas būtų kaip įmanoma lietuviškesnis, mat užsienietiško repertuaro įrašai neatsiejami nuo oficialiai patvirtintų autorių leidimų, kuriuos gauti dažnai pasirodo sudėtinga. Tiesa, plokštelėje neapsieita be populiariosios suomiškos „Ievos polkos“, kuria dažnai baigiami ansamblio koncertai, ir iš įvairių melodijų bei pamėgdžiojamų statybos garsų sudarytos muzikinės kompozicijos „Traukinys“. Ji buvo sukurta specialiai geležinkelio aplinkkelio atkarpos Kyviškės–Valčiūnai atidarymui, kurį rengė AB „Lietuvos geležinkeliai“, kartais pakviečiantys „Quorum“ vyrus koncertuoti ir užsienyje rengiamose logistikos parodose.

Ansamblis jau koncertavo ir tokių respektabilių verslo įmonių, kaip „Orlen Lietuva“, „Achema“, „Švyturys-Utenos alus“, renginiuose, taip pat dalyvavo euro įvedimui Lietuvoje skirtoje koncertinėje programoje, rodytoje Europos Parlamente Briuselyje. Šiuo metu kolektyvas turi kvietimus koncertuoti Bratislavoje (Slovakija) ir Detroite (JAV). O Lietuvoje jau daugelis miestelių su koncertais per dešimt metų ansamblio vyrų aplankyta.

„Žinoma, užsakovų būna įvairių: vieni išties pažįsta ir vertina ~a cappella~ repertuarą, kitus labiau domina atraktyvus šou, kurį „Quorum“ sugeba pademonstruoti. Šarūnas „pačepsės“, Vitalijus iš burnos išsitrauks mažytę „triūbytę“, Romanas papūs nematomą tūbą, perbrauks per bosinę gitarą arba kontrabosą… Daug žiūrovų Lietuvoje to dar nėra gyvai regėję“, – tvirtina M.Turlajus.

Būna ir priešingai: vyriausybinės ar religinės organizacijos pageidauja kuo rimtesnio senovinės muzikos koncerto, tačiau solistai, pagailėję snausti pradedančių žiūrovų, pasirodymo pabaigoje ima ir užtraukia linksmesnę melodiją. Publika kaipmat pabunda, ir renginio nuotaika būna išgelbėta.

„Tikrai nė karto nebuvome nušvilpti. Neverta bijoti įvairesnio repertuaro, jeigu jį scenoje pristato kultūringas, kelnių nesimaustantis ir konfeti nelaidantis kolektyvas“, – tvirtina V.Neugasimovas.

Dažniausiai „Quorum“ koncertuoja nedidelei, 100–400 žmonių auditorijai. Jei patalpos parametrai leidžia, ansamblio vyrukai mielai pasirodo scenoje be mikrofonų. Sako, kad šiuolaikiniam muzikantui tai malonumas, prilygstantis lakstymui basam per žolę: yra tikimybė skaudžiai susibadyti padus ar netyčia užminti ant širšės, tačiau betarpiško bendravimo pojūtis atperka galimus pavojus.

Ar „Quorum“ Lietuvoje turi savęs vertų konkurentų? „Laikausi požiūrio, kad nuoširdžiai dirbantys, savo kelią muzikoje turintys atlikėjai apskritai negali turėti konkurentų – juos regi tik kitus scenoje kopijuojantys muzikantai. Bet jeigu klaustumėte, iš kokių kolektyvų dažniausiai renkasi mus kviečiantys koncertų organizatoriai, paminėčiau Artūro Noviko vadovaujamą „Jazz Island“, Egidijaus Kavecko vadovaujamą mišrų vokalinį ansamblį „Balsai“ ir Kęstučio Jakeliūno vadovaujamą Kauno vokalinį ansamblį „Accusto“. Tačiau kiekvienas iš paminėtų kolektyvų pasižymi skirtinga sudėtimi ir repertuaru“, – pabrėžia V.Neugasimovas.

Paprašyti analogų pasidairyti plačiau, muzikantai mini britų ansamblį „King’s Singers“, švedų „The Real Group“, retai bekoncertuojantį latvių „Cosmos“, amerikiečių ~a cappella~ grupes „Take 6“ ir „Pentatonix“.

Renata Baltrušaitytė

Kinas. Prieš aštuonerius metus įspūdingai Valstybiniame jaunimo teatre debiutavusiai aktorei šiandien priklauso nacionalinė Rusijos kino premija „Auksinis erelis“ ir Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimas, skirti už geriausiu pripažintą vaidmenį filme „Žvaigždė“.

„Naują rusų kino filmą reklamuoja nuoga aktorė Severija Janušauskaitė“, – prieš metus skelbė lietuviško interneto portalo antraštė. Ir nežinia, kas joje tautiečius turėjo šokiruoti labiau: tai, kad aktorė nuoga, ar tai, kad reklamuojamas filmas – rusų.

Pati S.Janušauskaitė į panašius straipsnelius ar jų antraštes teigia nebekreipianti dėmesio, o savo nuomonę tiek apie nuogo kūno filmavimus, tiek apie intervencinę Rusijos politiką seniai išdėsčiusi. „Įdomiausia, kad tame filmo plakate – netgi ne mano kūnas. Jo kūrėjai panaudojo fotomontažą“, – juokiasi Severija, neslepianti, kad tokiomis nekaltomis gudrybėmis plakato kūrėjai sąmoningai stengėsi apsaugoti vaidinusias užsienietes nuo bereikalingo puolimo.

Net jeigu kūnas plakate būtų pačios aktorės – vargiai išeitų jį pavadinti nuogu, mat viską nuotraukoje dengia storas, neperšviečiamas, ryškų kombinezoną primenantis dažų sluoksnis. Tų dažų „džiaugsmus“ filmuojant „Žvaigždę“ teko patirti ir Severijai: jos vaidinama filmo veikėja Rita, turtingo sugyventinio išvyta iš namų, kūno atspaudais kurdama šiuolaikinį meną mėgina užsidirbti pragyvenimui.

Lietuvoje daug kas įsitikinę, kad lietuvių aktoriai rusų kinematografui „parsiduoda“ už labai solidžius honorarus. Bet S.Janušauskaitė tvirtina, kad filmas filmui nelygu: jei esi kviečiamas dirbti populiariame TV seriale ar komedijoje, kuri sėkmingai atsipirkdama suksis kino teatruose, gali tikėtis padoraus atlyginimo, tačiau festivaliams skirtų autorinių filmų prodiuseriai turi ribotą biudžetą ir pinigais nesišvaisto. Žymesnės tai sau galinčios leisti rusų žvaigždės tokiose juostose apskritai sutinka filmuotis be atlygio, šitaip sąmoningai palaikydamos nekomercinio kino kūrėjus. Taip pat elgiasi ir nemaža dalis filmavimo grupės personalo: kostiumininkai, grimuotojai, dailininkai…

Žinodami, kad filmas bus demonstruojamas užsienio festivaliuose, daug garsių specialistų patys siūlo savo paslaugas Anos Melikian vadovaujamai filmavimo grupei, ką jau kalbėti apie masinėms scenoms kviečiamus studentus.

Lietuvaitė tvirtina, kad tokio kruopštaus ir sąžiningai atliekamo „darbo iš idėjos“, kaip „Žvaigždės“ filmavimo aikštelėje, jai dar nebuvo tekę regėti. Dėl pernai Rusijoje priimto įstatymo, draudžiančio keiksmažodžius filmuose, teatro vaidinimuose ir žiniasklaidoje, „Žvaigždė“, kaip ir daugelis kitų naujų rusiškų juostų, turi dvi versijas: viena skirta užsienio festivaliams, kita, be draudžiamos necenzūrinės leksikos – demonstravimui Rusijoje. „Kino pavasaryje“ buvo rodoma festivalinė filmo versija, kuri, vertinant mums įprasto ankstesnio rusų kino kontekste, keiksmažodžių gausa anaiptol nepasižymėjo.

„Kam tokio įstatymo reikėjo, nesupranta ir pačios Rusijos menininkai. Alkoholinių gėrimų reklamos elementai ekrane irgi uždrausti, kalbama, kad netrukus pasirodys įstatymas, drausiantis tabako gaminių propagavimą: tada filmų personažai nebegalės rūkyti… Visa tai vienaip ar kitaip kerta per ir taip dėl bendros ekonominės situacijos suliesėjusius rusų kino gamybos biudžetus. Suplanuoti filmavimai dėl lėšų stokos jau dabar neretai atidėliojami mėnesį ar du“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Antra vertus, aktorė pastebi, kad filmavimai Rusijoje dažnai užtrunka ir dėl specifinio vietos mentaliteto: „Maskvoje vėluoti į darbą valandą, dvi ar tris laikoma normaliu dalyku, nes patekęs į automobilių spūstį gatvėse žmogus tiesiog neturi kitos išeities. Antra vertus, net jei pėsčiomis ar metro aktorius iš savo namų filmavimo vietą galėtų pasiekti per pusvalandį, Maskvoje toks keliavimo būdas laikomas nesaugiu ir nepriimtinu: studija būtinai siunčia automobilį, kuris savo ruožtu neišvengiamai įstringa spūstyse. Todėl numatytu laiku filmavimai Rusijos sostinėje niekuomet neprasideda, bet dėl to niekam galvos neskauda: jiems svarbiausia, kad aktorius saugus ir sėdi automobilyje“, – aiškina S.Janušauskaitė.

Nors „Žvaigždėje“ jos vaidinama Rita filmo pradžioje švilpia miesto gatvėmis įspūdingu limuzinu, pati Severija didmiesčio gatvėmis niekuomet nevairuoja ir iki šiol, nors prie vairo teko sėdėti jau keliuose filmuose, netgi neturi vairuotojo pažymėjimo.

Po filmo premjeros Vilniuje paklausta, kuo skiriasi filmavimai Rusijoje ir Lietuvoje, aktorė rėžė tiesiai: „O argi iš rezultatų nesimato? Vieni darbą dirba, kiti jį imituoja.“

Vis dėlto po savaitės žurnalistei tai priminus, S.Janušauskaitė pasistengė būti diplomatiškesnė. „Tai tėra iš konteksto ištraukta frazė. Nors Rusijoje kino industrija nepalyginti labiau išvystyta ir todėl galima rasti itin aukštos kvalifikacijos įvairaus profilio kino aikštelėje reikalingų specialistų, tai nekeičia filmo kūrėjų asmenybių. Ten irgi sutikau bejėgiškų, diletantiškų režisierių, visus svarbius sprendimus užkraunančių aktoriams… O Lietuvoje, manyčiau, kino kūrėjai pernelyg susireikšminę: visi vieni kitus pažįsta, bet vis tiek organizuoja „kastingus“, kad galėtų pademonstruoti savo statusą. Išankstinės filmo reklamos dažnai būna daugiau, nei atgarsių jam pasiekus kino ekranus. Pastebėjau, kad kuo daugiau keliama išankstinio triukšmo, tuo prastesnis būna filmas. Stiprūs kūriniai į ekranus ateina tyliai, tarsi iš niekur“, – įsitikinusi aktorė.

Filmuodama „Žvaigždę“ armėnų kilmės režisierė A.Melikian jokių interviu nedalijo ir apskritai žurnalistų filmavimo aikštelėn neįsileido. Severijos manymu, tokia prodiuserių strategija pasiteisino: kuo labiau slepiamos proceso detalės, tuo labiau visiems maga jas sužinoti. Tai, kad pagrindiniai vaidmenys atiteko užsienietėms, galiausiai irgi pasiteisino: tiek žurnalistams, tiek žiūrovų auditorijai knietėjo suprasti, kodėl režisierės pasirinkimas buvo būtent toks.

Vis dėlto žiūrimumo aukštumų „Žvaigždė“ Rusijos ekranuose, žinoma, nepademonstravo: A.Melikian filmas puikiai sutinkamas kino festivaliuose, tačiau anaiptol nėra pritaikytas masinės auditorijos skoniui. Žiūrovas, nesidomintis kino menu, tačiau ateinantis pasidėti reikalingo „premjerinio pliusiuko“ ar pamatyti serialinių žvaigždžių, šiandien Rusijoje sudaro svariausią auditorijos dalį.

S.Janušauskaitė skeptiškai vertino šansus, kad jos darbas rusų filme galėtų būti įvertintas „Kino pavasario“ auditorijos, todėl festivalio uždarymo metu buvo išvykusi į Maskvą ir dalyvavo Rusijos kino akademijos skiriamų apdovanojimų „Nika“ teikimo ceremonijoje. Tiesa, ši dėl politinių niuansų irgi praėjo, anot lietuvės, dviprasmiškai, o apdovanojimai šįkart ją aplenkė.

Pasimatymą „Veido“ žurnalistei sostinės Senamiestyje skyrusi aktorė stebisi, jog nemažai tautiečių, netgi jos kolegų, šventai įsitikinę, kad Lietuvoje Severijos ir pėdsakai atšalę… Kaskart iš filmavimų pas Vilniuje likusią šeimą skubanti aktorė pati neatsikrato įspūdžio, kad saviems režisieriams buvo tapusi nereikalinga, o iš Rusijos atkeliavę darbo pasiūlymai tiesiog išgelbėjo ją nuo slegiančios priverstinės kūrybinės tinginystės.

„Pasirinkau intensyvų darbą, o ne teatro rutiną. Į serialus nesiveržiau, etatų valstybiniuose teatruose niekas nebesiūlė. Režisierių, norinčių regėti mane savo spektakliuose, atsirasdavo, tačiau kai jie užsimindavo apie savo ketinimus teatrų trupėms – kildavo toks šaršalas, kad nesunkiai įsivaizdavau pragarą, kurį privalėčiau įveikti tenai pasirodžiusi“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Prievarta veržtis ten, kur nėra pageidaujama, ji nematė prasmės. Užtat dabar, „Kino pavasariui“ pristačius „Žvaigždę“, S.Janušauskaitė visuose interviu verčiama teisintis, kodėl filmuojasi ne Lietuvoje, o Rusijoje. Šviesiai tiesiai rėžia, kad teisintis jau nusibodo.

„Supraskite: dabartinė situacija, kai lietuvių menininkai, drįstantys pereiti Rusijos sieną, automatiškai laikomi vos ne tėvynės išdavikais, daug kam patogi ir naudinga. Užtenka čia užsilipus ant taburetės pareikšti, kad atsisakai dalyvauti kokiame nors rusų projekte, o visi juose dalyvaujantieji yra „blogiečiai“, ir iškart tampi pirmųjų antraščių didvyriu. Politikuodamas Lietuvoje sulauki didesnio atgarsio, nei pelnytum dorai savo darbą dirbdamas. Bet juk menininkas pripažinimą turėtų pelnyti darbais, o ne politiniais pareiškimais“, – vis dar tiki S.Janušauskaitė, neslepianti, kad pastaraisiais metais nestokojo progų pakoreguoti nuomonę kai kurių savo kolegų atžvilgiu.

Aktorės manymu, užsidarymas ir kultūrinės geležinės uždangos palaikymas savaime neišreiškia stiprios pilietinės pozicijos: atvirkščiai, gebėjimas būti ir išbūti lietuviu tenai, atsidūrus „tarp dviejų ugnių“, iš menininko reikalauja gerokai daugiau pilietinių pastangų.

„Juk kasdien jauti, kas tave filmavimo aikštelėje palaiko, o kas nusiteikęs priešiškai. Ir supranti, kad žmonės, dirbantys šalia, dėl to irgi dažnai jaučia įtampą. Galbūt ne asmeniškai prieš tave, bet platesniame kontekste, mat ne visi rusų grandai teigiamai vertina užsieniečių aktorių buvimą rusų filmuose. Man patinka tuos procesus iš šono stebėti, apie tai kalbėtis, aš neužsidarau ir nepuolu nuo kitaip manančiųjų slėptis krūmuose. Todėl bent jau nutuokiu iš vidaus, kaip dabar jaučiasi rusų menininkai ir kas iš tikrųjų su jais vyksta. Bet parvažiavusi čia matau, kad sėdint savo kaime postringauti apie gyvenimą svetur lietuviškam mentalitetui apskritai labai būdinga“, – sako S.Janušauskaitė.

Šiauliuose vidurinę mokyklą baigusi Severija teatro kasdienybę pažino dar vaikystėje, nors jos tėvai nėra teatro žmonės: mama – mokytoja, tėtis – energetikas. Užtat visi kaimynai buvo Šiaulių dramos teatro aktoriai. Su jų vaikais mergaitė bendraudavo kieme, vėliau kartu lankydavosi ir spektakliuose. Būtent šio teatro užkulisių atmosfera ir kyštelėjo Severijai mintį pačiai mokytis vaidybos.

Tais metais Valstybinio jaunimo teatro, kurio scenoje vėliau Severija pasirodydavo dažniausiai, režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko aktorių kursą, skirtą Rusų dramos teatrui. Į jį šiaulietė nestojo, nes nesuprato rusų kalbos. Metus pasimokiusi teatro ir kino grimo specialybės, pateko į kursą, surinktą savo vaikystės miesto teatrui. Bet vėliau kategoriškai atsisakė grįžti į gimtuosius Šiaulius…

„Todėl, kad Šiauliai tapo liūdnu miestu. Parvažiavusi namo ir keliaudama centriniu miesto bulvaru sutikdavau vos kelis žmones… Dėl aktorių, su kuriais kartu (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) vakarais šiukšles į kiemą nešdavom, irgi nebeturėjau ypatingų iliuzijų“, – prisimena pašnekovė.

Užtat būta iliuzijų dėl greitos aktorės karjeros Vilniuje. Po to, kai vieną po kito sukūrė tris reikšmingus vaidmenis Jono Vaitkaus spektakliuose (karalienės spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, Liucijos „Patriotuose“ ir Barboros spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“), atrodė, kad režisieriai puls dėl jos, tokios talentingos, varžytis. Bet laikas bėgo, o naujų vaidmenų scenoje niekas nebesiūlė.

„Teatre tikrai galėjau nuveikti kur kas daugiau, negu nuveikiau. Į kiną pasukau todėl, kad teatrui nebesijaučiau reikalinga“, – dar kartą tvirtina Severija, dėl „Žvaigždės“ filmavimų turėjusi atsisakyti ir paskutinio išlikusio teatro vaidmens „Patriotuose“.

Pagrindinė „Žvaigždės“ herojė, kurią suvaidino gruzinų aktorė Tina Dalakišvili, net neabejojo, kad kelią į sceną merginai šiais laikais teatveria plastinė chirurgija. Ar daug panašiai mąstančių ir tokiais metodais „padarytų“ aktorių Severijai tenka sutikti filmavimo aikštelėse?

„Filmavimo akimirkomis svarbu tik tai, kaip žmogus sugeba įtikinti vaidindamas priešais kamerą. Ten niekam neberūpi, ar gili tavo asmenybė, ar lipai kitiems per galvas siekdama gauti vaidmenį arba kiek kartų dėl jo gulei ant operacinio stalo. Jeigu vaidybos rezultatas įtikina, visa kita tiesiog nebetenka reikšmės“, – tvirtina aktorė.

Rusų kalbos, kaip ir vairavimo, Severijai teko išmokti jau rengiantis vaidmeniui. Ji nedrįsta savęs vadinti rusų kino žinove, tačiau pastaraisiais metais stengiasi žiūrėti daugiau rusiškų filmų, kad pakviesta į kino bandymus žinotų, su kuo turės reikalų. Po „Žvaigždės“ jau teko suvaidinti ir amerikietę žurnalistę Timuro Alpatovo aštuonių dalių filme „Krikšto tėvas“, ir anaiptol ne gražuolę Brunhildą Alionos Zvancovos komedijoje „Norvegas“… Dabar dvylikos serijų režisieriaus Aleksejaus Papagrebskio juostoje darbiniu pavadinimu „Optimistai“ ji ruošiasi įkūnyti dešimtmečiu už save vyresnę septintojo dešimtmečio „krimplino epochos“ moterį. „Kai per bandymus man padarė šukuoseną, išvydau savo mamą senose šeimos fotografijose“, – šypsosi Severija.

O štai scenarijus, kurie tesiūlo paviršutiniškus fatališkos moters plano personažus, lietuvė sako iškart negailestingai atmetanti: „Nenoriu vaidinti seksualios medicinos seselės, su kuria filme visiškai nieko nevyksta. Nekalsiu pinigų tokiu būdu nei čia, nei svetur.“

Pasak jos, rusai yra išsaugoję gerų daugiaserijinių filmų tradiciją, neturinčią nieko bendra su pigiomis muilo operomis. „Kiekviena tokio filmo serija prilygsta kokybiškam meniniam filmui su puikiais aktoriais. Dabar tokių filmų daugėja, ši mada perimama iš rimtų amerikietiškų serialų“, – teigia pašnekovė.

Kaip didžiausią įspūdį pastaraisiais metais padariusį kino filmą S.Janušauskaitė išskiria Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogų-paukštį“: „Tai labai originalus, keistas, komercinio kino neprimenantis kūrinys, kuris, nepaisant to, gerai suprantamas ir priimamas žiūrovų. Puiku, kad tokie filmai šiais laikais dar „Oskarus“ pelno.“

S.Janušauskaitė pastebi, kad autorinis kinas Europoje atsirėžia vis didesnę auditorijos dalį, tačiau kino festivaliams būdingos tam tikros madų tendencijos. Pavyzdžiui, gan ilgai juose dominavo ir pagrindinius prizus susižerdavo filmai apie homoseksualus, tačiau šiuo metu, nepaisant lietuviškos „Sangailės vasaros“ pasirodymo, šią tendenciją jau galima apibūdinti kaip „nueinančią“. Šiuo metu aktualesnė tampa karinių konfliktų tema, į ekranus sugrįžta skaudžios socialinės problemos.

Aktorė neslepia besitikinti anksčiau ar vėliau suvaidinti ir Europos režisierių filmuose. „Mums, lietuviams, ten prasiveržti daug paprasčiau nei rusams, angliškai kalbantiems su baisiu akcentu. Tačiau tam, žinoma, reikia netingėti, stengtis, mokytis užsienio kalbų. Neverta tikėtis, kad užsienio režisierius pamatys tavo genialų vaidmenį Lietuvos teatre ir iškart pakvies į Holivudą“, – ironiškai šypsosi S.Janušauskaitė.

Renata Baltrušaitytė

Premjeros. Šventes teatralai pasitinka su muzika: balandį numatomos vos dvi dramos premjeros ir net keturi nauji muzikiniai spektakliai.

Penktadienį, kai pasirodo šis „Veido“ numeris, švenčiama Tarptautinė teatro diena, su kuria ir sveikiname visus mūsų skaitytojus teatralus. Jau dabar aišku, kad šventinėse iškilmėse, kurios šįmet rengiamos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, negalės dalyvauti visas būrys žymių aktorių. Negalės dėl paprastos pateisinamos priežasties: jie penktadienio vakarą dirba savo įprastą darbą – vaidina scenoje.

Nacionalinis dramos teatras būtent šį vakarą išleidžia „Didvyrių aikštės“ pirmąją premjerą, kurioje vaidina tokie teatro meistrai, kaip Valentinas Masalskis, Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė… Vilniaus mažajame teatre šį vakarą rodomas vis dar premjerinis „Minetis“, Rusų dramos teatre – puikusis Jono Vaitkaus „Eugenijus Oneginas“, o Valstybiniame jaunimo teatre – reikšmingą trupės dalį sutelkiantis „Skrydis virš gegutės lizdo“, spektaklis, kuriame dar pernai vaidino per Tarptautinę teatro dieną asmeninį gimtadienį minėdavęs aktorius Antanas Šurna.

Šį spektaklį prisiminiau ir todėl, kad Vilniuje, nepaisydamas jokių kitų švenčių, toliau šėlsta „Kino pavasaris“. O teatras iš kino pastaraisiais metais mėgsta skolintis patikrintus siužetus: tarkim, to paties Valstybinio jaunimo teatro repertuare neseniai pasirodė „Aštuonios mylinčios moterys“, Rusų dramos teatre prieš porą metų – „Gronholmo metodas“. Prieš trejus metus „Kino pavasaryje“ rodytas Romano Polanskio „Kivirčas“ skirtingais pavadinimais („Skerdynių dievas“ ir „Karo dievas“) vėliau išdygo net dviejų šalies teatrų repertuare, o ką jau kalbėti apie animatorių išgarsintą Kurmį spektaklyje „Kurmis ir ramunė“, naujai vaikų kartai atgaivintą Keistuolių teatro.

Dabar „kinofilinis“ dramos teatrų repertuaras praturtėja dar viena premjera: Dainiaus Kazlausko režisuotu „Sekliu“. Prisimenate, kaip sulaikę kvapą stebėjote Michaelo Caine’o ir Jude’o Law dvikovą Kennetho Branagh 2008 m. filme? Vyresnieji žiūrovai dažniau „sirgdavo“ už senjorą M.Caine’ą, o jaunesnieji (ypač jaunesniosios) beatodairiškai palaikydavo gražuolį J.Law.

Veikiausiai panašios sirgalių stovyklos formuosis ir teatrų salėse. Reikia pripažinti, kad Mantas Jankavičius – puikus pakaitalas J.Law gerbėjoms, o štai Darių Meškauską ar tuo labiau D.Kazlauską įsivaizduoti žilagalvio M.Caine’o vietoje sunkoka. Artimiausias filmo herojui lietuviškas tipažas veikiausiai būtų Arūnas Storpirštis, bet ši „Seklio“ komanda pasiryžusi garbingai ieškoti savų siužeto sprendimo būdų.

1970 m. parašyta Anthony Shafferio pjesė lietuviško teatro scenoje pasirodo pirmą kartą. Nemačiusiems filmo priminsime, kad personažai – senasis ir jaunasis – varžosi dėl moters, kuri pati scenoje taip ir nepasirodo. Garsiam pagyvenusiam rašytojui ta moteris – žmona, taksistu dirbančiam jaunam aktoriui – meilužė. Nepaisant socialinės padėties ir gyvenimiškos patirties skirtumų, abu pasirodo esantys vienas kito verti varžovai. Jie pradeda sudėtingą, daug nervų reikalaujantį psichologinį taktinį žaidimą, į kurį įsitraukus pirminė konflikto priežastis – konkrečios moters meilė – nebetenka lemiamos reikšmės. Svarbiausia – bet kokia kaina paguldyti ant menčių priešą…

Kartais besigalynėjantys varžovai mėgina įveikti vienas kitą fizine jėga, kartais draugiškai šnekučiuojasi mėgaudamiesi gėrimais, tačiau neapsigaukite: po tariamos taikos ar netgi seksualinės simpatijos skraiste teslypi dar vienas sekinančios dvikovos etapas. Tai vienas, tai kitas varžovas atsiduria ties fizinio ir psichologinio išsekimo riba, tačiau nė vienas nesutinka savo noru pasitraukti iš žaidimo.

Nacionaliniame dramos teatre kitą savaitę numatytame „Seklio“ spektaklyje senjorą rašytoją žada vaidinti pats spektaklio režisierius D.Kazlauskas. Tai neabejotinai vienas pačių ryškiausių charakterinio amplua lietuvių aktorių, tik gaila, kad profesionalių teatro (priešingai nei kino ar TV) režisierių jau baigiamas pamiršti ir savo talento vertų vaidmenų sulaukiantis vis rečiau. Tie, kurie prieš daugelį metų regėjo Dainiaus diplominį monospektaklį – „Pamišėlio užrašus“, tie, kurie pamena jo vaidybą Oskaro Koršunovo pastatyme „Labas Sonia Nauji metai“ arba Gintaro Varno „Nusikaltime ir bausmėje“, puikiai supranta, apie ką kalbu. Ir jiems visai nebūtina aiškinti, kodėl verta atkreipti dėmesį į dabar privačių prodiuserių kompanijos pristatomą „Seklį“.

O.Koršunovas su savo LMTA vadovaujamu aktorių kursu tuo metu irgi rengiasi premjerai pagal britės Sarah Kane pjesę „Apvalytieji“. Režisierius tą pačią dramaturginę medžiagą prieš dvylika metų jau inscenizavo Stokholmo karališkajame dramos teatre. Tai buvo pirmasis „Apvalytųjų“ pastatymas Švedijoje, sulaukęs tokios aštrios reakcijos, kad O.Koršunovas geram dešimtmečiui atidėjo ketinimus statyti ją Lietuvoje.

„Apvalytieji“ – trečioji dramaturgės pjesė, vadinama pačia asmeniškiausia ir autobiografiškiausia. Ne veltui pirmuose trijuose premjeriniuose spektakliuose, netikėtai susirgus aktorei, pagrindinį vaidmenį joje yra vaidinusi pati S.Kane. Kraujomaišos temą narstantys „Apvalytieji“ dar kartą revizavo anksčiau nustatytas teatro ribas ir galimybes.

Lietuviams, kitaip nei švedams, O.Koršunovo spektaklis nebus pirmasis susidūrimas su „Apvalytaisiais“: dar 2004-aisiais „Sirenose“ viešėjo lenko Krzysztofo Warlikowskio režisuota šios pjesės versija. Spektaklyje šalia jaunųjų aktorių, tarp kurių bus ką tik „Kankinyje“ neprastai užsirekomendavę Kęstutis Cicėnas ir Laurynas Jurgelis, matysime ir patyrusį scenos meistrą Dainių Gavenonį.

Vis dėlto pačiai masiškiausiai atlikėjų skaičiumi premjerai balandį rengiasi Valstybinis jaunimo teatras, kuriame Vidas Bareikis inscenizuoja Bertoldo Brechto dviejų dalių muzikinį spektaklį „Geras žmogus iš Sezuano“. Ši pjesė, kurios pirminis pavadinimas buvo „Meilė kaip produktas“, dramaturgo parašyta Antrojo pasaulinio karo metais. Tai istorija apie skurdžiai gyvenančią ir parsidavinėti priverstą jauną moterį Šen Tė. Po to, kai mažame miestelyje pasirodę dievai įteikia netikėtą dovaną už jos gerumą, Šen Tė bando sau ir kitiems įrodyti, kad galima gyventi dorai, nepaisant likimo siunčiamų iššūkių. Brutaliai miestelio bendruomenei nepatikėjus moters nuoširdumu, Šen Tė susikuria savo ~alter ego~ – protingą prekybininką pusbrolį Šui Tą, ginantį jos interesus.

B.Brechto pjesėje kiekvienas charakteris atstovauja tam tikrai visuomenės moralinei ydai. V.Bareikis, pradėjęs statyti „Gerą žmogų iš Sezuano“, ketina tyrinėti, ką reiškia būti geru žmogumi dabartiniais laikais, kai gerumas, anot populiaraus aforizmo, tikrai nėra profesija, o juo labiau pelninga. „Gyvename tokiu laiku, kai sarkazmas, kaukė, ironija, kandumas tampa tiesiog norma ir netgi didele vertybe. Aiškinsimės, kiek kainuoja likti ištikimu sau ir tiesiog gero siekiančiu žmogumi“, – teigia spektaklio režisierius.

Premjeras visuomet rizikinga reklamuoti skaičiais, tačiau teatras pabrėžia, kad šiame spektaklyje repetuoja kone visa „jaunimiečių“ trupė – net 25 aktoriai, nuo veteranų iki karjerą pradedančiųjų. O pagrindiniam Šen Tė vaidmeniui pakviesta režisieriaus žmona dainininkė Jurga Šeduikytė.

„Kai aplinkui tiek daug kandumo bei sarkazmo, darosi nebeaišku, ar apskritai daryti gera dar verta, ar tai nėra atgyvenęs reikalas. Esant daugeliui situacijų sausi iš balos išlipa būtent kandieji ir begėdžiai, tad gal reikia rinktis lengvesnį kelią, siekti naudos sau? Šie klausimai rūpėjo ne tik B.Brechtui – į juos kiekvieną dieną atsakymų ieškome ir mes“, – apie būsimąjį spektaklį kalba J.Šeduikytė.

Scenoje taip pat matysime net keturis aktorių Storpirščių dinastijos atstovus: Arūną ir jo sūnų Simoną, Gediminą ir jo sūnų Ainį. Pasirodys ir Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Sergejus Ivanovas, Dalia Brenciūtė, Kristina Andrejauskaitė bei daugelis kitų. Originalią muziką spektakliui „Geras žmogus iš Sezuano“ parašė pats V.Bareikis.

Visos kitos balandžio premjeros – dar labiau muzikinės. Imkime kad ir atlikėjų skaičiumi vilniečių spektakliui tikrai nenusileisiantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomą miuziklą „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, kuriame dainuos Vaidotas Baumila, Aurimas Raulinavičius, Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Mindaugas Rojus ir dar visas būrys solistų.

1952 m. pasirodžiusi Shepherdo Meado knyga „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (angl. „How to succeed in business without really trying“) JAV akimirksniu tapo bestseleriu. Šis ironiškas karjeros instrukcijų vadovas, nukreiptas prieš stambiojo verslo įpročius, netrukus tapo ir kompozitoriaus Franko Loesserio miuziklo literatūriniu pagrindu. Miuziklo premjera Brodvėjuje įvyko 1961 m., po metų šis spektaklis jau buvo apdovanotas Pulitzerio premija. 1967 m. „United Artists“ miuziklą perkėlė į kino ekranus. 2011 m., jo premjeros 50-mečio proga, Brodvėjus išleido antrąją „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ versiją, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko garsus britų aktorius Danielis Radcliffe’as. Ši versija buvo įvertinta  „Grammy“ apdovanojimu.

Nemažai miuziklo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ dainų yra tapę savarankiškais hitais: tai „I Believe in You“ („Tavimi tikiu“), „The Company Way“ („Kaip firmai geriau“), „Been a Long Day“ („Dirbom ilgai“), „Brotherhood of Man“ („Žmonių brolija“).

Kaip ir pagrindinis knygos bei miuziklo herojus Finčas, rašytojas Sh.Meadas darbą reklamos agentūroje kadaise pradėjo būdamas pašto klerku, o netrukus pakilo iki viceprezidento posto. Čia jaunuolis susidūrė su konkurencija ir apkalbomis, romantika ir intrigomis, lengvai prasisukančiais verslo „bebrais“, gražiomis sekretorėmis, kompanijos vakarėliais, kavos manija ir, žinoma, tikra meile… Lietuvišką miuziklo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ versiją, klaipėdiečiams įsigijus kompanijos MTI licenciją, kuria režisierius Vilius Malinauskas ir iš Rusijos atvykęs dirigentas Markas Kadinas.

Tuo metu Kauno valstybinis muzikinis teatras rengia Antano Jasenkos „Dryžuotą operą“ vaikams. Tekstą parašė režisūros griebęsis populiarus aktorius Vaidotas Martinaitis, diriguos Virgilijus Visockis, o dainuos Živilė Lamauskienė, Andrius Apšega, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas ir kiti teatro solistai.

Pirmiausia būtina žinoti, kad „Dryžuota opera“, sutrumpinus „Do“, – tai pirmoji gamos nata, nuo kurios prasideda vaikų kelionė į Muzikos šalį. Šios šalies karaliui Ritmui ir karalienei Harmonijai gimsta princesė Melodija, kuri laiminga auga, lanko muzikos mokyklą ir mokosi būti princese. Tačiau vieną dieną į Muzikos šalį atsėlina piktosios jėgos ir sujaukia ramybę, nes princesę Melodiją, nepaisydamas rūmų sargybinių – Boso ir Smuiko raktų, pagrobia piktasis burtininkas Komercijus. Princesės vaduoti iškeliauja jos bičiulis Triukšmutis…

Kūrėjai tikisi, kad „Dryžuota opera“ padės mažiesiems klausytojams geriau įsiminti muzikos terminiją.

O štai Nacionalinis operos ir baleto teatras pristatys vienaveiksmių baletų triptiką „Bolero+“. Dar genialiojo impresarijaus Sergejaus Diagilevo praėjusio amžiaus pradžioje propaguotas vienaveiksmio baleto žanras iki šių dienų išliko populiarus baleto scenose. Būta jų ir Vilniaus repertuare: patys įsimintiniausi – „Karmen“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Šventasis pavasaris“.

Balandį didžiausias sostinės teatras vienoje premjeroje ketina pristatyti dar tris trumpus skirtingų choreografų darbus. Tai teatro baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Bolero“ pagal Maurice’o Ravelio muziką, žymaus Izraelio choreografo ir dailininko Itziki Galili „Things I Told Nobody“ („Dalykai, kurių niekam nepasakojau“) bei trupės šokėjo Martyno Rimeikio pirmasis repertuarinis choreografinis kūrinys „Visur, kur mes nebuvome“.

Anksčiau M.Rimeikis jau atkreipė į save dėmesį tęstiniame teatro projekte „Kūrybinis impulsas“, kurio tikslas ir yra ugdyti savus choreografus nacionalinio baleto trupėje. Ne visiems šokėjams savarankiška choreografinė kūryba pasirodė prie širdies, o štai M.Rimeikiui tiesiog „prilipo“: vienas pagrindinių trupės artistų vis drąsiau save išreiškia ne tik vaidindamas scenoje, bet ir kurdamas originalaus braižo šokio spektaklius.

Artėjančios premjeros muzikos vadovas – dirigentas Modestas Barkauskas.

Renata Baltrušaitytė

Šešios balandžio mėnesio teatro premjeros

3 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Seklys“. Rež. Dainius Kazlauskas

9, 10, 16 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Apvalytieji“. Rež. Oskaras Koršunovas

10, 11 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Bolero+“. Choreografai Itzik Galili, Martynas Rimeikis, Krzysztofas Pastoras

11, 16, 23 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“. Rež. Vilius Malinauskas

17, 18 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Geras žmogus iš Sezuano“. Rež. Vidas Bareikis

19, 26 d. 12 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Dryžuota opera“. Rež. Vaidotas Martinaitis

Ansamblis. „FortVio“ nariai prisimena, kad sunkiausia susikaupti ir „neišbyrėti“ buvo tuomet, kai po pergalių užsienio konkursuose šuoro tėvynėje muzikantus pasitiko abejinga tyla.

Praėjusią savaitę fortepijonis trio „FortVio“ vienintelis iš muzikos atlikėjų šįmet buvo apdovanotas Lietuvos Vyriausybės premija. Valstybinio lygio pripažinimas tris draugus – pianistę Indrę Baikštytę, smuikininkę Ingridą Rupaitę-Petrikienę ir violončelininką Povilą Jacunską pasiekė pačiu laiku: jų ansamblis ruošiasi išleisti antrą lietuviškos kamerinės muzikos kompaktinę plokštelę, be to, derina repertuarą dešimtmečio jubiliejiniam koncertui, kuris Nacionalinėje filharmonijoje turėtų įvykti maždaug po metų.

„Jau girdėjome klausimų, kodėl tokiems jauniems, kodėl taip anksti… Tačiau premijos prasmingiausios būtent tuomet, kai skatina žmones dirbti toliau, o ne pasiekia juos kaip seniai pelnytas atlygis“, – svarsto pianistė Indrė.

Fortepijoninis trio „FortVio“ susibūrė jo nariams, buvusiems „čiurlioniukams“, studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu visi trys ansamblio nariai joje dėsto patys ir netgi dirba toje pačioje – Kamerinio ansamblio katedroje. Tačiau groja skirtinguose orkestruose: violončelininkas Povilas griežia Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, o Ingrida yra Šv. Kristoforo kamerinio orkestro smuikininkė.

Ansambliečiai teigia, kad išlaikyti daug metų darniai grojantį muzikinį kolektyvą reikalauja ne mažiau pastangų, nei išlaikyti santykių darną šeimoje. Juolab visi ansamblio nariai  turi po dvi tris darbovietes.

„Tačiau pirmiausiai esame draugai ir bendraminčiai, todėl rasti laiko bendram muzikavimui nėra sunku. Jei reikia – susitinkam repetuoti akademijoje naktimis arba septintą ryto. Su Indre esame bendraklasės, draugaujam nuo mokyklos suolo, tik Povilas – keleriais metais jaunesnis“, – neslepia I.Rupaitė.

2006-ųjų pradžioje studentai, paakinti Indrės mamos – profesorės Dalios Balsytės, ėmė drauge ruoštis tarptautiniam Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursui. Jame jaunieji muzikantai laimėjo pirmą vietą. Jau tuomet kamerinių ansamblių žiuri pirmininkas prof. Avo Kuyumjianas iš Austrijos pabrėžė, kad šis trio spinduliuoja labai gerą, sielą gydančią energiją. Kilo dar didesnis įkvėpimas groti…

Nuvažiavę į tarptautinę vasaros muzikos akademiją Reichenau mieste Austrijoje, muzikantai ten pat surengtame konkurse atliko neseniai išmoktą Josepho Haydno kūrinį, o kitą rytą sužinoję, kad konkursą laimėjo, patys tuo negalėjo patikėti. Rudenį buvo apdovanoti dar viename tarptautiniame Johanneso Brahmso konkurse Austrijoje: tuomet jau skraidė kaip ant sparnų.

„O tada nusileidi Vilniaus oro uoste laurais aptekęs ir dairaisi, kur tas raudonas kilimas, kur dūdų orkestras… Nei vieno, nei kito nėra. Netrukus įsitikini, kad ir muzikantų pergalės Lietuvoje įdomios tik patiems muzikantams. Tuomet nebelieka motyvacijos, nusvyra rankos. Siūlai tarptautinių laureatų koncertą už tris šimtus litų, bet niekam jo nereikia“, – prisimena Povilas.

Po pirmojo pergalių antplūdžio būta ir nesėkmių, kai trio nepatekdavo netgi į antrąjį konkurso turą. Tuomet išlaikyti tikėjimą savo jėgomis ir „neišbyrėti“ būdavo dar sudėtingiau… Vis dėlto šiandien „FortVio“ muzikantai tvirtina, kad pralaimėjimai irgi buvo reikalingi: jie leido pajusti, kad yra žmonių, palaikančių kolektyvą ir tokiomis nedėkingomis akimirkomis.

„Kai po ilgo tylos laikotarpio vėl susitikome akademijos auditorijoje, po pirmų kartu sugrotų akordų neišlaikę puolėm vienas kitam į glėbį kartodami, kaip to skambėjimo pasiilgome“, – pasakoja Ingrida.
Lietuvoje žinomi trys profesionalūs fortepijoniai trio: Armonų trio, „Kaskados“ ir „FortVio“. Kadangi visi jie – skirtingų kartų muzikantų, klausytojų auditorijos irgi šiek tiek skiriasi. Tad aštrios tarpusavio konkurencijos nėra, vietos po saule visiems užtenka. Kaip akademijos dėstytojai, ansamblio nariai netgi džiaugtųsi, jei jų studentams pavyktų sukurti dar vieną panašų ilgai gyvuojantį ansamblį.

Fortepijoniniai trio nėra nuskriausti repertuaru: šiai atlikėjų sudėčiai kompozitoriai rašo muziką jau nuo klasicizmo epochos pradžios. Apskritai fortepijoniniai trio kilę iš šeimyninio muzikavimo tradicijų, o profesionalioje scenoje panašūs ansambliai pradėjo rodytis tik nuo kompozitoriaus J.Haydno laikų. Šiuo metu Vakarų Europoje gausu prestižinių kamerinių ansamblių festivalių, ką jau kalbėti apie kamerinei muzikai skirtas puikios akustikos koncertų sales.

Tačiau Lietuvoje, kur namų muzikavimo tradicijos istoriškai nebuvo plačiai įsišaknijusios, kamerinės muzikos mėgėjų ir šiandien nėra daug, o klasikos gerbėjai pirmenybę teikia simfoninių orkestrų koncertams. Pastarieji labiau matomi ir rėmėjų, todėl „FortVio“ nariai laimingi atradę savo mecenatą – verslininką, vieną koncertų salės „Piano.lt“ įkūrėjų Joną Žiburkų. Tai jo dėka trio stygininkai gali griežti nuostabiais devyniolikto amžiaus pabaigos Prancūzijos meistrų pagamintais instrumentais.

„Piano.lt“ salėje su prabangiu „Fazioli“ fortepijonu buvo įrašyta ir „FortVio“ kompaktinė plokštelė. Būtent fortepijonai, kurių kokybei labai jautri pianistė I.Baikštytė, apriboja galimų trio koncertinių erdvių pasirinkimą Lietuvoje.

„Su styginių kvartetu „ArtVio“ vasarą esame groję netgi rugių lauke. Tačiau fortepijoninio trio pasirodymui būtinas padorus koncertinis fortepijonas, o jo dėl vieno koncerto į laukus tikrai niekas negabentų“, – juokiasi P.Jacunskas.

Muzikantai pasakoja, kad nauju smuiku ir violončele kone labiausiai apsidžiaugė būtent pianistė Indrė, nes prie kokybiškų, garsiai grojančių styginių jai priderinti tinkamą fortepijono skambesį tapo gerokai lengviau.

„Kai Ingrida su Povilu užgrojo naujaisiais instrumentais, man siela uždainavo. Nebereikia savęs prilaikyti, stengiantis skambinti tyliau, galiu laisvai muzikuoti ir džiaugtis. O tada atsiveria daugybė naujų tembrinių galimybių“, – įsiterpia pati I.Baikštytė.

Ar fortepijoniniame trio pianisto žodis visada būna galutinis? „Nebūtinai, tačiau mūsų ansamblyje taip susiklostė, kad vadybininkės darbas patikėtas man. Kai tuo užsiima visi, reikalų galai nebesueina, pasimeta. Tačiau tai neturi jokios įtakos muzikavimui: scenoje visi esame lygiaverčiai partneriai, dėl bendro rezultato pasiryžę kompromisams“, – tvirtina Indrė.

Žinoma, niekas neabejoja, kad turėti profesionalų vadybininką, ieškantį progų koncertuoti, o patiems užsiimti vien „si bemoliais ir fa diezais“ būtų gerokai paprasčiau. Siūlyti savo paslaugas muzikantams nėra smagu – kiekvienąkart tenka peržengti orumo barjerą.

„Tarkim, išleidome savo kompaktinę plokštelę, tačiau kol kas niekas nepasiūlė jos pristatyti. Darysime tai patys ir, žinoma, nemokamai. Lengviausia būtų gauti salę Muzikos ir teatro akademijoje, tačiau joje susirinktų vien mūsų kolegos dėstytojai ir studentai, o norėtųsi platesnės kamerinės muzikos mėgėjų auditorijos. Tačiau tam tinkamos salės nuoma kainuoja. Tarkim, už koncertą Vilniaus rotušėje, kur bilietai dažniausiai nepardavinėjami arba jų kaina tebūna simbolinė, turėtume iš savo arba rėmėjų kišenės pakloti 2 tūkst. Lt (beveik 600 eurų). Po Šv. Kotrynos bažnyčioje surengto pirmojo „FortVio“ rečitalio, iš surinktos bilietų kasos atskaičiavus mokesčius, mums trims teliko 99 Lt. Honoraro net nesidalijome: po koncerto pasėdėjome kavinėje“, – prisimena I.Rupaitė-Petrikienė.

I.Baikštytė džiaugiasi, kad šalies miestelių kultūros centruose randasi salių su tinkamais skambinti fortepijonais, nors dažniausiai jie perkami kabinetiniai, o ne koncertiniai. Sostinėje taip pat daugėja vietų su padoriai skambančiais instrumentais: fortepijoniniai koncertai jau rengiami ir Vytauto Kasiulio muziejuje, ir Valdovų rūmuose. Tačiau koncertinių organizacijų, galinčių pasiūlyti atlygį kamerinės muzikos atlikėjams, tėra vos kelios: Nacionalinė filharmonija, Kauno filharmonija ir Klaipėdos koncertų salė. Kiekvienoje jų yra galimybė pasirodyti ne dažniau nei kartą per trejus metus. O kur atlikėjui užsidirbti likusiu metu?

„Užregistravau mūsų ansamblį tinklalapyje ~versliukai.lt~ ir nuo to laiko reguliariai gaunu laiškų su pasiūlymais groti vestuvėse, nes tuoktuvių ceremonijos dvarininkų stiliumi dabar labai populiarios. Dažniausiai siūlytojai tikisi, kad fortepijoninis trio į nuošalią provincijos bažnyčią už juokingą atlygį atsigabens ir nuosavą fortepijoną“, – su šypsena pasakoja I.Baikštytė.

Tačiau muzikantai džiaugiasi, kad jų nepamiršta lietuvių kompozitoriai. „FortVio“ turi ir specialiai jam dedikuotą kūrinį, kurį parašė kompozitorius Jurgis Juozapaitis. Šis kūrinys vadinasi „Trys nuotaikos“, o trio nariai iki šiol neišsiaiškina, kuri nuotaika kuriam iš jų skirta. Koncertuose „FortVio“ dažnai atlieka ir Anatolijaus Šenderovo bei Fausto Latėno kūrinius, kurie sulaukia puikių atsiliepimų.

Trio karjerai padeda ir draugystė su violončelininku Davidu Geringu, kurio pastangomis atlikėjai gauna kvietimų groti bendruose koncertuose užsienyje. Žymus violončelininkas padėjo ansambliečiams rasti užsienyje ir vertus įsigyti kokybiškus instrumentus.

Nuo 2012 m. trio „FortVio“ dalyvauja tarptautinėje ECMA (~European Chamber Music Academy~ / Europos kamerinės muzikos akademija) programoje. Šios organizacijos centrinė būstinė yra Vienoje, o jos veikloje dalyvauja įvairių Europos šalių muzikos akademijos. Atrinkti kolektyvai per dvejus metus dalyvauja mažiausiai aštuoniose meistriškumo kursų sesijose, vykstančiose skirtingose valstybėse. Taip trio nariai jau tobulinosi Anglijoje, Austrijoje, Norvegijoje. Būtent ECMA programos dėstytojams jie dėkingi už galimybę ugdyti kamerinio muzikavimo profesionalumą.

„Žinoma, savojo instrumento profesionalais buvome ir iki dalyvavimo ECMA programoje, tačiau muzikuojant ansamblyje reikia šio to daugiau – gebėjimo preciziškai girdėti vienas kitą. Ir jeigu nors vienas iš mūsų dėl kažkokių priežasčių daugiau nebegalėtų groti kartu, pamainos jam neieškotume – „FortVio“ tiesiog nebeliktų“, – bendrą kolektyvo apsisprendimą išdėsto I.Baikštytė.

Renata Baltrušaitytė

Teatras. Vilniaus mažasis teatras savo jubiliejų pasitinka Rimo Tumino režisuotu spektakliu „Minetis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka vienas trupės senbuvių Arvydas Dapšys.

Thomo Bernhardo pjesės tekstas mirga kovingomis frazėmis, raginančiomis kovoti su dvasios šiukšlėmis, su visuomenės, geidžiančios paviršutiniškų pramogų, bukaprotiškumu. Tačiau jas skelbiantis senas aktorius Minetis nebeturi vilčių ką nors šiame pasaulyje pakeisti: jis tetrokšta viešai išsakyti tai, kas dusino jį tris dešimtmečius, praleistus be scenos. O savo atsisveikinimo spektakliui pasirenka Kalėdas švenčiantį provincijos viešbutį, kadaise gražų, dabar – apšepusį. Paskutiniais Minečio žiūrovais ir jo isteriškų pareiškimų liudininkais tampa atsitiktiniai šio viešbučio svečiai.

„Ar Minetis pasako daug tiesos?“ – teiraujuosi šį personažą premjeriniuose spektakliuose vaidinančio Arvydo Dapšio.

„Tai komplikuoti dalykai: gali būti įsitikinęs, kad pasakoji tiesą ir tik tiesą, o kitas tave stebi ir svarsto, ką meluodamas slepi… Taip ir Minetis: įsitikinęs, kad sako tiesą, bet ar visada jam pavyksta? Ar klausytojai juo tiki? Nes visąlaik jaučiama, kad mano personažo elgesys nenatūralus, žodžiai – neadekvatūs pristatomai situacijai, kalbos ritmas – keistas, trūkinėjantis… Tik vėliau, gerai įsiklausęs, pradedi įžvelgti, kad tikroji tiesa galbūt slypi Minečio fantazijose ir daugiau tiesos jis perteikia netyčia, tuomet, kai visai neketina jos atskleisti“, – samprotauja aktorius.

Pjesės tekste nėra skiriamųjų ženklų, vadinasi, prieš aktorius atsiveria skirtingų traktuočių, dviprasmybių erdvės. „Taip, turbūt tai „Minečio“ stiprybė, kad autorius nepabijojo palikti laisvą farvaterį: jei norite, patys pasirinkite kryptį ir tada plaukite kartu su mano tekstu, pažiūrėkite, kur jis jus nuneš… Tai leidžia sau tik stiprūs dramaturgai, siūlantys ne linijinį siužetą, o paralelių visumą. Th.Bernhardo pjesės tiesos anaiptol nėra tiesmukos, jos „įskaitomos“ tik aplinkybių, emocijų, minčių visumoje, o ne paskirose frazėse“, – pritaria A.Dapšys.

Minetis lieja nuoskaudas dėl to, kad senatoriai jį buvo nuteisę ir ištrėmę. Tačiau, pasak aktoriaus, iki galo nėra aišku, ar dėl tris dešimtmečius trukusios tremties jis labiau nėra kaltas pats, ar nebuvo pats „išsitrėmęs“.

„Kai kurie žmonės, ypač jei jie – politikai, iškenčia visus teismus, pasmerkimus ir toliau žengia užsibrėžtu keliu, nepasitraukę, kaip Minetis, auginti kopūstų ir svogūnų. O jis, man rodos, nuteisė ir pats save… Daug kūrybos žmonių šiandien jaučiasi lyg gyveną tremtyje, tačiau nemažai ir tokių, kurie leidosi ištremiami savų ambicijų, neišsipildžiusio savojo ego“, – pastebi pašnekovas.

Pastaruosius trejus metus A.Dapšys kartu su žmona, diplomate Daiva Dapšiene, praleido gyvendamas Kijeve, iš kurio sugrįžo tik praėjusį rudenį, jau po žiauriojo Ilovaisko mūšio. Aktorius užsimena tuo metu turėjęs kvietimą už neblogą (t.y. dosnesnį nei lietuvių siūlomą) honorarą Vilniuje filmuotis rusiško filmo epizode, tačiau iš arti stebėdamas įvykius Ukrainoje nusprendė pasiūlymo atsisakyti.

Ar Kijeve praleisti metai nebuvo A.Dapšio savanoriška tremtis iš mūsų teatrinio gyvenimo? „Na, jie sunokino savų vaisių. Tarkim, tėvynė dabar atrodo gražesnė: tikriausiai buvo atėjęs laikas iššokti „iš dėžutės“ ir pamatyti ją iš šalies. Sugrįždavau čia kaip gaivaus oro gurkšnio įkvėpti… Iki Maidano įvykių iš viso nesupratau, kaip Ukrainoje gyvenimas sutvarkytas. Pinigų ten daug, Kijevo centre – didžiuliai salonai, kuriuose gali „gyvai“ pačiupinėti naujausio modelio mersedesą ar ferarį. Jeigu pasiturintis ukrainietis turguje pirks džiovintų vaisių už dvidešimt grivinų, tai davęs šimtinę aštuoniasdešimt būtinai paliks pardavėjui arbatpinigių. Tačiau žmonės vis tiek labai įsitempę, įtarūs, nepasitikintys vieni kitais. Ir skurdas už sostinėje tvyrančios prabangos – neaprėpiamas“, – pasakoja aktorius.

Ar apie Ukrainos padėtį jam jau teko padiskutuoti su Rimu Tuminu, kuris, dirbdamas Maskvoje, turėjo galimybę iš vidaus stebėti priešingos stovyklos reakcijas? „Ne, kol kas neteko. Branginome repeticijų valandas ir skyrėme jas tiktai „Minečiui“, – tvirtina A.Dapšys.

R.Tuminas teigė, kad yra kupinas nevilties, kurią stengiasi įveikti kurdamas teatro meną: „Visuomet pradedu nuo nevilties ir einu į viltį. Tai vienintelis kelias.“

Ar Minetį vaidinantis aktorius galėtų patvirtinti tokius režisieriaus žodžius? „Kaip čia jums geriau sumelavus, kad daugiau tiesos pasakyčiau, – mąsliai atsidūsta A.Dapšys. – Žinoma, nevilties mano personažui netrūksta, nes jis apsisprendęs užbaigti savo gyvenimą. Ir šia proga kuria ištisą mirties spektaklį… Randa dailininką, kuris pagamina Karaliui Lyrui skirtą kaukę, tačiau vaidindamas jos nepanaudoja – užsideda kaukę tik išeidamas. Po ta Lyro kauke išsenka dar vienas beviltiškas gyvenimas, nugyventas ne taip, kaip tikėtasi ir svajota. Tačiau jis baigiasi taip, kaip pasirinko Minetis, o aktoriui tai jau šiokia tokia prabanga.“

Pasak jo, reikšmingiausios pasaulio tiesos priklauso bepročiams, ir tai – didžiausias mūsų egzistencijos paradoksas. Kaip ir tai, kad mūsų tiesos „juda“, jos nėra amžinos, nėra statiškos. Kaip tik tuomet, kai atrodo, kad kažką pagaliau supratai, sužinojai, išmokai, kai norisi kitiems pasigirti arba sušukti „eureka!“, viskas ima ir subyra į šipulius. Ir vėl tenka prisipažinti, kad nieko nebežinai…

„Štai prieš kelias dienas perskaičiau kvantinės fizikos mokslininkų išvadą, kad jokio didžiojo sprogimo niekada nebuvo – visata buvo ir bus visada. O jeigu nėra atskaitos pradžios – daug kas keičiasi mūsų supratime apie pasaulį, santykiuose tarp žmonių ir religijų. Juk tuomet, tarkim, išeina, kad nebuvo ir septintosios dienos, kai kurdamas pasaulį Dievas ilsėjosi: taigi arba jis visą laiką kūrė, arba… Bet gali būti, kad po kelių dienų perskaitysiu dar vieną pasaulio atsiradimo teoriją, paneigiančią visas ankstesniąsias“, – šypteli A.Dapšys.

Minetis tvirtina: „Vaidybos menas yra pavojingas menas.“ O teatruose aktoriai dažnai klausinėja vienas kito: „Kada susirgai teatru?“ Nes jeigu juo susergi, tai jau sergi, išsigelbėjimo nebėra: liga visada su tavimi, dieną ir naktį. Ir „emigracijos“ iš teatro procesai būna labai skausmingi.

„Dažnai iš mano kolegų gali išgirsti lakią frazę: „Aš nieko kita nemoku, tik vaidinti.“ Tačiau žinau, kad daugelis jų sugeba daugiau. Tie, kurie rimtai nesusirgo arba laiku pagijo, puikiausiai sukasi ir versluose, ir žiniasklaidoje. Blogiau „nepagydomiems“, kuriems visa kita paguodos nebeteikia. Taip ir iš teatro išvarytas Minetis tarsi nepražuvo: laistė kopūstus, pynė į kasas savo užaugintus svogūnus, tačiau vis tiek svajojo apie „Karalių Lyrą“, – sako A.Dapšys.

Pats prisipažįsta „sergąs“ nuo šešiolikos metų, kai atėjo vaidinti į liaudies teatrą, veikusį sostinės Statybininkų kultūros rūmuose. Įdomus sutapimas: būtent 1976 m., kai tai įvyko, Th.Bernhardas ir parašė „Minetį“. Tačiau pirmajame savo gyvenimo teatre aktorius debiutavo vaidindamas Aleksandro Vampilovo pjesėje „Atsisveikinimas birželį“, kuri anuomet vadinta „tarybiniu Hamletu“. Nors buvo tik paauglys, scenoje įkūnijo dvidešimt penkerių metų studentą, įsimylėjusį rektoriaus dukrą ir priverstą rinktis ją arba universiteto diplomą.

„Į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą (dabar – Nacionalinis dramos teatras) 1982 m. atėjome netikėtai – jam buvo rengiama kita, kito pedagogo vadovaujama mūsų didelio kurso aktorių grupė. Tačiau susiklostė taip, kad trupę papildė būtent R.Tumino mokiniai. Iš pradžių, žinoma, užpildėme visų spektaklių masines scenas, bet išaušo diena, kai to nebeužteko. Tada patys pradėjome repetuoti Pierre’o de Marivaux pjesę „Dvigubas nepastovumas“, nes mūsų buvęs pedagogas tuo metu buvo užsiėmęs teatro veteranais. Galiausiai išprovokavome jį pastebėti ir mus, bet  „Dvigubas nepastovumas“ sceną išvydo tik po septintos peržiūros: net šešis kartus teatro prievaizdams neįtikome ir savo spektaklį perdarinėjome. Buvome per stipriai kitokie, nei buvo leidžiama būti šiame teatre“, – liudija A.Dapšys.

Aišku, pasiryžimą kurti savo atskirą teatrą ta patirtis tik sustiprino, nes tai, kas anuomet vyko svarbiausiame šalies dramos teatre, jaunosios kartos netenkino. Buvo minčių netgi įkurti prievaizdų silpniau kontroliuojamą liaudies teatrą, nes tokie teatrai dėl suprantamų priežasčių kartais tapdavo net populiaresni už valstybinius.

Aktorius prisimena fiktyvų Vilniaus mažojo teatro atidarymą, surengtą pasklidus gandams, kad atsirado kitų įtakingų pretendentų į teatrui numatytas patalpas. „Pinigų remontui vis dar nebuvo, tačiau kai į patalpas nusitaikė kaimynystėje reziduojantys „Vilniaus brigados“ šefai, nusprendėme nedelsdami parodyti, kad čia jau veikia teatras. Sukvietėme žurnalistus ir suvaidinome dvidešimties minučių trukmės spektaklį „Helgelando karžygiai“. Toks buvo pirmasis mūsų meninis vyksmas būsimo teatro griuvėsiuose“, – pasakoja A.Dapšys.

Pirmųjų spektaklių repeticijos naujose patalpose, pasak jo, vykdavo kartu su dirbančių statybininkų „benefisais“: „Kai jie smarkiai įsitriukšmaudavo, mes eidavome gerti kavos arba patys repetuodavome rėksmingiausius dramų epizodus. Bet nesibardavome, nepykome – supratome, kad viskas daroma mūsų labui.“

A.Dapšys ne kartą tapo R.Tumino statomų spektaklių bendraautoriumi. Taip nutiko ir su Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaru“, kai paaiškėjo, kad dramaturgo atneštas tekstas neatitinka režisieriaus siūlytos vizijos. „O aš su Mariumi jau buvau dirbęs prie kelių pastatymų, todėl pradiniame darbo etape pabandžiau pakeisti R.Tuminą. Kadangi spektaklis galiausiai pasiekė sceną, vadinasi, pastangos pasiteisino“, – kukliai pripažįsta A.Dapšys.

Faktiškai aktorius, atlikdamas vieną pagrindinių vaidmenų, režisavo ir pirmąją M.Ivaškevičiaus „Artimo miesto“ versiją, tačiau galiausiai spektaklį į savo rankas perėmė pats dramaturgas. Deja, nesėkmingai: „Artimas miestas“ po oficialios premjeros gyvavo nebeilgai. „Kai pradėjome repetuoti antrąją spektaklio versiją, viskas buvo smarkiai kitaip. Tiek kitaip, kad netrukus pasitraukiau iš komandos suvokdamas, jog niekuo nebegaliu būti jai naudingas“, – liudija A.Dapšys.

Vilniaus mažojo teatro branduolį sudarė ir dabar tebesudaro buvę to paties pedagogo – R.Tumino studentai. Ar tai gerai, ar blogai? Ar pirmoji – teatro įkūrėjų karta kolektyve jaučiasi kažkuo privilegijuota? Aktorius svarsto, kad gerumas ar blogumas iš šalies turbūt geriau matyti. Tačiau prisimena, kad amžinatilsį Vytautas Šapranauskas, kuris nebuvo R.Tumino studentas, teatro kolektyve greitai tapo savas. „Dedovščiną“ taip pat sunku būtų įrodyti, nes kai prireikė aktorių etatų naujam R.Tumino diplomantų kursui, A.Dapšys savojo etato atsisakė ir nuo tol teatre pasirodo kaip nepriklausomas aktorius.

„Dabartinis jaunimas – aktyvus, jam ir pridera perimti teatrą į savo rankas: ko gi laukti? Jie jau spėjo padirbėti ir su kitais teatro meistrais, o tai – į naudą. Man patinka naujieji Gabrielės Tuminaitės kurti spektakliai „Savižudis“ bei „Dėdės ir dėdienės“. Pastarajame turiu ir vaidmenį, nes pakeičiau senjorą Regimantą Adomaitį. Tiesa, prancūziškai kalbėti man sekasi prasčiau nei jam, todėl svetimkalbius monologus režisierei teko apkarpyti“, – prisipažįsta pašnekovas.

Jis neslepia, kad šiandien lietuviškos trupės nebėra taip garbstomos kaip prieš dešimtmetį, tačiau neabejoja, jog Vilniaus mažasis teatras turi visas prielaidas gyvuoti ir vystytis. O  įtampos ir atsipalaidavimai, potvyniai ir atoslūgiai kiekvieno teatro istorijoje – natūralūs procesai. Norint nustatyti jų priežastis, kiekvieną konkretų atvejį tektų nagrinėti tarsi detektyvą: kiekvieno „įtariamojo“ klausti, kur jis stovėjo tuo metu, kai buvo smogta. Kitaip neįmanoma išsiaiškinti, ar tavo stovėjimas po medžiu pasirodė lemtingas, ar tai tebuvo paprasčiausias stovėjimas po medžiu…

„Prisimenate, kaip Lietuvoje Atgimimo metais amžinatilsį Kazimieras Antanavičius žadėjo, kad po septynerių metų lietuviai gyvens kaip švedai? Bėda ta, kad tuos metus švedai irgi nestovėjo vietoje, o mes taip ir likome besivejančiųjų bei geresnio gyvenimo laukiančiųjų vaidmenyje. Mano mama sako: sunkiausia gyvenime laukti ir vytis. Bet ar tai, ką turime šiandien, labai blogai?“ – retoriškai teiraujasi A.Dapšys.

Atsisveikindama paklausiau, ko aktorius laukia dabar. Atsakė – pavasario.

Renata Baltrušaitytė

Rimas Tuminas: „Mažiukais buvome vadinami dar akademiniame teatre“

Šią savaitę Vilniaus mažasis teatras mini savo 25-erių metų jubiliejų. Ta proga jo įkūrėjas Rimas Tuminas prisiminė, kaip kovojant dėl dabartinių patalpų jam teko panaudoti ir aktorinius gebėjimus, nes kiekvienąkart užsukus apžiūrėti geidžiamos salės tekdavo apsimesti tai valdininku, tai architektu, tai meistru…

„Mažiukais“ jo studentų kursas buvo neoficialiai pakrikštytas dar dirbdamas Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, mat nuolat verždavosi repetuoti į tuomet tik darbuotojų partiniams susirinkimams naudotą Mažąją salę. Joje buvo statomas ir garsusis septynias peržiūras patyręs Marivaux „Dvigubas nepastovumas“.

Tačiau tam, kad teatro administracija sutiktų Mažąją salę atverti žiūrovams, R.Tuminui teko pirmiau joje režisuoti kamerinę Haroldo Muellerio dramą „Tyli naktis“. Šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliko Monika Mironaitė, o jai niekas nieko nedrįsdavo atsakyti… Taip žymios artistės dėka „mažiukai“ gavo laikiną sceną, kurioje besiglausdami 1990 m. kovo 2 d. ir paskelbė apie Vilniaus mažojo teatro įkūrimą.

Įkurtuvių naujajam teatrui skirtose atskirose patalpose jiems buvo lemta laukti net 15 metų: Vilniaus mažasis teatras savo salės duris žiūrovams atvėrė 2005 m. Šiuo metu R.Tuminas svajoja apie antrąją vaidybos aikštelę Labdarių gatvėje esančiame dabartiniame teatro sandėlyje, kuriame planuoja įkurti kultūrinį centrą „Teatro sodas“.

Dailė. Jubiliejinę parodą „Juozas Art“ galerijoje surengęs tapytojas Saulius Kruopis liko ištikimas sau: paties paveikslams erdvioje salėje skyręs kelias kerteles, likusį ekspozicijos plotą atidavė savo draugams, su kuriais du dešimtmečius dalijosi pastoge Nidos pleneruose.

Kęstutis Šiaulytis jubiliejinėn parodon atnešė paveikslą „Saulius virš marių“, kuriame tėviškas jubiliato veidas kaip tekanti saulė prasišviečia pro medžių kamienus. Kas yra lankęsis Nidoje rengiamuose pleneruose, gali paliudyti, kad toks įspūdis ten iš tiesų susidaro, – tapydamas pats, S.Kruopis jam vienam suprantamu būdu visuomet spėja žinoti, kur ir ką tuo metu veikia dar gera dešimtis plenero dalyvių: kas ryte maudėsi jūroje, kas paišė eskizus miške, o kas iki pietų iš savo kambario nebuvo iškišęs nosies. Kūrybinės energijos semtis gamtoje dailininkams niekas netrukdo, tačiau palaimingai atsipalaiduoti nuo menų Nidoje neleista niekam.

„Dabar taikliai sakoma, kad kiekvienas kaimas turi po plenerą, tačiau jie trumpalaikiai – tai atsiranda, tai numiršta. Tokie plenerai labiau primena menininkų „tusovkes“, o ne kūrybines stovyklas“, – negailestingai apibūdina jubiliatas.

Negaili jis kritikos ir kultūros funkcionieriams, kurie vis jaunėja ir projektuose vis atkakliau dairosi „naujo meno“. „Tai, ką darome mes, – jiems tik nuobodi „tradicija“. O kas pleneruose gali būti esmingai naujo? Nidos pleneras tuo ir vertingas, kad rengiamas jau du dešimtmečius ir yra tradicinis. Ar tiek jau daug Lietuvoje turime savo tradicijas sukūrusių plenerų? Vilniaus pleneras, Chaimo Sutino vardo pleneras, dar Antano Samuolio vardo pleneras… Na, ir „Nidos ekspresija“, – lenkia pirštus S.Kruopis.

Kas prieš du dešimtmečius vilnietį pastūmėjo imtis vasarą kolegas sukviesti Nidon? „Buvau iš Niujorko atvykusio dėstytojo Kęstučio Zapkaus kurso studentas, o jis tuos, kuriems rūpėjo savo kailiu patirti aktualiausias menų tendencijas, drąsino siekti tarptautinių stipendijų ir neužsidaryti vienoje šalyje. Dabar pusės mano bendrakursių Europoje nebėra: Juliaus Ludavičiaus, Žilvino Kempino, Aido Bareikio, Ievos Martinaitytės… Visi Niujorke. Kas norėjo tapti pasaulio menininkais – tie ir išvažiavo, vos sienoms atsivėrus. Bet aš tame kurse buvau pats vyriausias, jau norėjau šeimos ir niekur neišvažiavau. O K.Zapkus mums nuolat kartodavo: burkitės į grupes, nes po vieną prasimušti sudėtinga, menininkų grupei lengviau sukurti ir paskleisti savo mitą. Todėl nusprendžiau suburti tuos, kurie pasiliko, – tokius pat sėslius, ramius tinginius kaip aš pats“, – aiškina tapytojas.

S.Kruopis pasakoja, kad į pirmąjį plenerą kolegas kvietė vasarą eidamas sostinės gatve. Jam pačiam tai buvo kaip žaidimas. Sutiko tada Liną Liandzbergį, ką tik grįžusį iš Honkongo ir vėl besidžiaugiantį Lietuva: puiku, atvažiuok. Palabino Audrių Gražį: ir tu atvažiuok… Štai tokiu ekspresionistiniu, pritinkančiu istorinėms Nidos menininkų kolonijos tradicijoms metodu ir buvo surinkti plenero „pirmeiviai“.

Kiekvienas Nidos pleneras turi savo temą: dangus, vėjas, laikas, kurortas, lietus, mauduolės… S.Kruopis neslepia kasmet visiems suvažiavus užsimenantis, kad kolegos tapytojai paieškotų originalesnių motyvų, nesitenkintų vien kopų ir marių peizažais. Tačiau atvykėlius, o ypač anksčiau čia nebuvusius užsieniečius Nidos vaizdai taip pakeri savo harmonija, kad jokie plenerų organizatoriaus įspėjimai nuo peizažų „apsergėti“ negali.

Dar vienas tradicinis Sauliaus prašymas plenero dalyviams – patiems įamžinti savo darbo ir buvimo Nidoje akimirkas: „Kas fotografuoja varnas, o kas – savo pėdas smėlyje… Tačiau visuomet prašau, kad menininkai Nidoje jaustųsi svečiais, įsiklausytų į supančią aplinką: reikia pajusti ypatingą Neringos dvasią, kitame krante palikti miesčioniškas dienotvarkes ir matymų inercijas, tik tuomet Nida, tarsi dieviška dovana, tau galbūt atsivers.“

Nedidelio formato paveikslėliai keturių gamtos stichijų tema – dar viena Nidos plenerų tradicija. „Kiekvienam plenerui nupirkdavau dešimt–dvylika standartinių nedidelių drobelių, kas nori – ant jų improvizuoja. Ir štai matot – kokia susirinko stilių, motyvų, spalvų įvairovė… Kiekvienoje plenero parodoje iš sukauptų paveikslėlių sudėliojame skirtingą stichijų mozaiką, ir ji visuomet prikausto žiūrovų žvilgnį“, – pasakoja S.Kruopis.

Tokių parodų, surengtų įvairiose pasaulio šalyse, skaičius jau perlipo 170. Plenero organizatorių saugomas paveikslų fondas per du dešimtmečius sukaupė maždaug 800 darbų, kurių rinkiniai su „Nida Art“ vėliava nuolat keliauja po pasaulį, skleisdami žinią apie dailiame Lietuvos kampelyje rengiamą plenerą.

„Nesu nei Popovas, nei Tretjakovas, pats paveikslų nekolekcionuoju, todėl Nidos plenerų darbų kolekciją ketinu perduoti Neringos savivaldybei. Viskas išsaugota, neišdalyta, neišparduota, nors pasiūlymų pirkti atskirus paveikslus tikrai buvo. Kol kas geriausiu atveju gausime Nidoje kuklų kambarėlį, kuriame paveikslai galės būti laikomi. O kada ir ar iš viso atsiras jiems nuolatinė ekspozicijų erdvė, kurioje paveikslus galės apžiūrinėti kurorto lankytojai, – negaliu atsakyti“, – prisipažįsta penkiasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiantis menininkas.

Jis prisimena, kaip kažkada į plenerą atvažiavo viena žymi lietuvių menotyrininkė ir vienu mostu „išrūšiavo“ jo dalyvius po lentynėles: šitas – rimtas menininkas, šitas – nerimtas, kam tokį iš viso kviesti… Tačiau S.Kruopis laikosi požiūrio, kad menininkų bendrija nėra nei vienminčių partija, nei sekta. „Kartais su savo šalių meno organizacijų rekomendacijomis pas mus užklysta ir grafikų, tekstilininkų, keramikų ar skulptorių, kuriems tapyba tėra laisvalaikio pomėgis. Jų nutapyti darbai meistriškumu galbūt neprilygsta kolegų tapytojų paveikslams, tačiau argi galima dėl to menininkus paskelbti antrarūšiais?“ – stebisi plenerų organizatorius.

Štai Arvydas Kašauskas, Dailės institute baigęs freskos-mozaikos specialybę, visuose tapybos pleneruose laukiamas svečias, nes per savaitę geba užbaigti devynis didelius, „metrinio“ formato darbus. Produktyvumu Nidos plenere jo dar niekas nepralenkė, mat Arvydas dirba nuo ryto iki vakaro, nesustodamas: tris aliejinių dažų sluoksnius vieną po kito ant drobės čikšt, čikšt, čikšt… Su įprastais mažyčiais teptukais, pasak kolegų, jis nė neprasideda – su freskininko užmoju tapo plačiomis tinkuotojų „lopetomis“.

Meno vertinimai, anot S.Kruopio, šiandien pakibę ore. Muzikui sunku nuo klausytojo nuslėpti netikslią natą, aktoriui nuo žiūrovo – dirbtinę vaidybą. O šiuolaikinio meno vertę kuria ir nustato menotyrininkai ir meno kuratoriai, turintys labai skirtingus, kartais net kontrastingus vertinimo kriterijus. Beje, naujausias mados „klyksmas“, atsklindantis iš Niujorko, – pačių kuratorių sukonstruojamos ir be menininkų pagalbos įgyvendinamos parodos. Profesionalumas mene jau nuvertėjo tiek, kad teoretikai nusprendė patys, apeidami kūrėjus, žengti į rinką.

Daug metų Nidos pleneruose viešėdavo menininkai iš kaimyninio Karaliaučiaus krašto. Kol Lietuva nebuvo ES narė, Nidoje susirinkę dailininkai kasmet išsinuomodavo autobusą ir nuvykdavo pasidairyti po Rusijos anklavo sostinę. Vėliau prasidėjo problemos dėl vizų, o dabar dėl politinių niuansų ir bendradarbiavimas su Karaliaučiaus kolegomis ėmė trūkinėti.

Su vokiečių menininkais – kita istorija. S.Kruopis ilgai stebėjosi, kad vokiečiai, kalbėdami apie Nidos menininkų kolonijos tradicijas, linkę priskirti jas vien savajai kultūrai, pamiršdami čia tapydavusius lietuvius, pavyzdžiui, Petrą Babicką ar Petrą Kalpoką. Todėl pirmąjį plenero dešimtmetį svečių iš Vokietijos ir nebūdavo.

„O dešimtajame plenere Jonas Gasiūnas, su kuriuo anksčiau kartu mokėmės Kauno Stepo Žuko dailės technikume, mane sukritikavo: „Sauliau, kodėl niekada nepakvieti vokiečių? Juk jie galėtų būti mums naudingi.“ Kitais metais, padedamas Vokietijos ambasados, sukviečiau iškart vienuolikos vokiečių menininkų „desantą“. Taip užsimezgė ryšiai ir prasidėjo mūsų plenero parodos Vokietijoje“, – pasakoja S.Kruopis.

Dabar jau trejus metus lietuvių menininkai dalyvauja Darso salos Prėrovo miestelyje rengiamuose pleneruose. „Prėrovą mums „atrado“ nuolatinis Nidos plenerų dalyvis tapytojas Arturas Savickas, kuris ten gyveno gavęs stipendiją. Jis mane įtikino, kad reikėtų pabandyti užmegzti draugystę su to krašto vokiečių menininkais. Parašiau laiškus septynioms vietos galerijoms, gavau šešis formalius atsakymus, o štai septintasis – galerininkas Arminas Riegeris ėmė ir atvažiavo į Nidą. Jis iš pradžių padėjo rengti mūsų darbų parodas Vokietijoje, o po ketverių metų prasidėjo ir bendri tarptautiniai plenerai Prėrove“, – pasakoja S.Kruopis.

Pernai išleistame  albume „Nida Art“ menininkų kūriniai gretinami su istorinėmis kuršių krašto fotografijomis. „Pastaraisiais metais vėl prisiminiau meninę fotografiją, kurios jaunystėje mokiausi S.Žuko dailės technikume. Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų, taip pat ir senų, istorinių. Kai kurias net į paveikslus mainydavau. Bet tapau anaiptol ne tik pajūrio vaizdelius… Štai dabar šiauliečiai pažadėjo surengti mano jubiliejinę parodą. Sakau – puiku, atvešiu nematytų darbų, abstrakcijų… Nereikia, sako, mums abstrakcijų – vežk savo Nidos namelius, prie kurių visi pripratę“, – liūdnai šypsosi Nidos plenerų organizatorius.

Renata Baltrušaitytė

Galerininkas, verslininkas, viešbučio „Europa City“ savininkas Juozas Pranckevičius: „S.Kruopis užsiima filantropine veikla ir daug savęs išbarsto organizaciniams reikalams. Sugeba sukviesti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkus, rūpinasi kolektyvinių parodų maršrutais. Tai reta kūrėjo savybė, nes menininkai dažniau būna individualistai, tesirūpinantys savo pačių kūriniais. Net prisišaukti kolegų padėti galerijoje iškabinti kolektyvinės parodos paveikslus nebūna lengva. Ir atvirkščiai – tie, kurie mėgsta būti vadybininkais, retokai kuria patys.

S.Kruopis – „simbiozinis“ menininkas ir organizatorius, gebantis aplink save suburti ir išlaikyti įvairių pažiūrų žmones. Jis tolerantiškas, apsiskaitęs pašnekovas, daug galintis papasakoti apie pasaulio menininkus. Pagal tradiciją kiekvienos šalies svečiams jo rengiamuose pleneruose būna skirtas atskiras vakaras, kuriame atvykėliai pristato savo šalies menininkų katalogus ir pasakoja apie ryškiausias gimtinės meno tendencijas.“

Premjeros. Kovą teatrų žiūrovai turės iš ko rinktis: į premjeras pakvies Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Paulius Ignatavičius ir svečias iš Lenkijos Krystianas Lupa.

Kam reikia, tas žino: virš mieguisto Gedimino prospekto, pranašaudamas sąmyšį lietuvių protuose, brėkšta Thomo Bernhardo mėnuo. Brėkšta, ir tiek: jokių kompromisų. Nebesulaikysi jo, kylančio, įsikabinęs lietpaltin.

Klausimas: kodėl būtent čia, būtent dabar? Kas bendra tarp savo tėvynę su tuberkuliozininko aistra beatodairiškai smerkusio austro ir mūsų, vaikštančių trispalvėmis nukabinėtu prospektu? Nes pasiteisinimai Vilniaus mažojo teatro jubiliejumi ar įtempta lenkų režisieriaus Krystiano Lupos darbotvarke nėra jokie pasiteisinimai.

„Iš tiesų ši šalis dabar pasiekė absoliučią krizę, pasakė Rėgeris, ir greitai ji išleis savo paskutinę dvasią, praras prasmę ir tikslą. Ir visur šie pasibjaurėjimą keliantys demokratijos tauškalai! Jūs einate į gatvę, kalbėjo jis, ir nuolat turit užsidengti akis, ausis ir net nosį, kad išgyventumėt šioje šalyje, kuri galiausiai tapo labai pavojinga visuomenei valstybė, pasakė Rėgeris. Kiekvieną dieną jūs netikite savo akimis ir savo ausimis, pasakė jis, kiekvieną dieną su augančiu siaubu jūs patiriate šitos sugriautos šalies ir šitos korumpuotos valstybės, ir šitos sukvailėjusios tautos smukimą. O žmonės šioje šalyje ir šioje valstybėje nieko nesiima, pasakė Rėgeris, būtent tai be perstojo ir kamuoja tokį žmogų kaip aš.“ (Ištrauka iš Th.Bernhardo „Senųjų meistrų“, vertė Jurgita Mikutytė.)

O gal mums, dabar demonstratyviai susirūpinusiems laužomais vaikų likimais ir jų ateitimi, aiškinant rašytojo neapykantos savo valstybei ir jos kultūrai fenomeną labiau tiktų prisiminti daug metų eksploatuotą psichoanalitinę reikalo versiją: vargšelis Thomas – nelauktas, tėvo atstumtas ir motinos nemylėtas nesantuokinis vaikas, dar paauglystėje susirgęs visą gyvenimą jį persekiojusiomis širdies ir plaučių ligomis. Štai kodėl išgarsėjęs ir praturtėjęs jis gyvendavo rūpestingai aptvertose provincijos pilyse, prie kurių vartų budėdavo dėmesio ištroškę žurnalistai. Kaimynai juos įsileisdavo, pardavinėdami savo sočias kaimiškas gėrybes, o Th.Bernhardas įsileisdavo tik ypatingais atvejais, nusiteikęs sustiprinti savąją legendą. Maža to – tose pilyse rašytojo dažnai net nebūdavo, nes kurti jam labiau patikdavo viešbučiuose.

Sudėlioti daugmaž patikimą šio atsiskyrėlio biografiją – iki šiol nepavykusi užduotis: pats rašytojas tikrovę taip meistriškai mistifikavo prasimanymais, kad jos nebeįmanoma atskirti nuo hiperbolizuotų jo fantazijos vaizdinių.

„Th.Bernhardui būdingas nuolatinis nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas tuo, ką daro jis pats, ir tuo, kas vyksta aplinkui. Aš taip pat esu kupinas nevilties. Nevilties, kurią turiu nugalėti per žaidybos meną ir vėl pakilti į tikėjimą. Kad ir kur būčiau – Lietuvoje, Anglijoje, Izraelyje ar Rusijoje, visuomet pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį“, – teigia režisierius Rimas Tuminas.

Pagrindinį „Minečio“ personažą, seną aktorių, statantį savo svajonių „Karalių Lyrą“, pirmuose kovo premjeriniuose spektakliuose vaidins Arvydas Dapšys, vėliau scenoje išvysime ir Vladą Bagdoną. Klausydamiesi prieš tris dešimtmečius iš teatro išvaryto Minečio liejamų nuoskaudų, žiūrovai pamažu supranta, kad tai ne šiaip sau vaidinimas: šis Lyras puikiausiai žino, kad aplodismentams jis nebeprisikels…

Manoma, kad Th.Bernhardui (1931–1989) Minečio prototipu pasitarnavo vokiečių aktorius Werneris Kraussas (1884–1959), pasirodydavęs Berlyno „Deutsches Theater“ spektakliuose, tačiau tikrojo populiarumo sulaukęs tuomet, kai suvaidino pagrindinį vaidmenį nebylioje siaubo juostoje „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920). Filmas po filmo, ir W.Kraussas tapo „žmogumi su tūkstančiu veidų“ – tokią pravardę kritikai jam prilipdė už gebėjimą persikūnyti.

Tačiau aktoriaus karjera sutapo su Trečiojo reicho iškilimo laikotarpiu. W.Kraussas palaikė nacionalsocialistų idėjas ir paties Adolfo Hitlerio buvo vertinamas kaip nacistinės Vokietijos kultūros ambasadorius. Aktoriui už palankumą atsidėkota premijomis, svarbiais postais ir atleidimu nuo karinės tarnybos, tačiau visa tai truko neilgai: po karo W.Kraussui uždrausta vaidinti tiek teatre, tiek kine, o jo ankstesni filmai Vokietijoje kurį laiką nebuvo demonstruojami. Gyvenimo pabaigoje jį retkarčiais vėl prisimindavo pakviesdami dalyvauti vokiško kino festivaliuose, aktorius netgi pelnė juose kelis apdovanojimus. W.Kraussas spėjo išleisti ir savo autobiografiją, kurią pavadino „Mano gyvenimo pjesė“ (1958).

Minetis nusižudo pjesės pabaigoje, o paskutinės Th.Bernhardo pjesės „Didvyrių aikštė“ veikėjas profesorius Jozefas Šusteris tą padaro dar pasakojimo pradžioje. Žydų kilmės filosofas, nuo nacių persekiojimo pabėgęs į Oksfordo universitetą, Vienos burmistro kvietimu po daugelio metų sugrįžta gyventi tėvynėn, tačiau ši jam tebeatrodo priešiška: pro šalia Didvyrių aikštės esančio buto langus aidi tie patys nacistiniai sveikinimo šūksniai. Pasak režisieriaus K.Lupos: „Visuomenė, kurioje įvyko nusikaltimas, mutavo, čia negalima grįžti, įleisti šaknų, rasti savo gyvenimo prasmę, savo tėvynę. Pagedimo čia niekas neištaisė, visuomeniniuose procesuose ir žmonių sielose jis sukėlė paslaptingas permainas – mirtis yra kaip lakmuso popierėlis, atskleidžiantis pabaisos veidą.“

„Didvyrių aikštė“ pirmąkart buvo parodyta Vienoje 1988-ųjų lapkritį, likus vos trims mėnesiams iki Th.Bernhardo mirties. Tais metais garsus Vienos teatras „Burgtheater“, kuriame kadaise vaidino ir W.Kraussas, minėjo šimtmečio jubiliejų, o visa Austrija – prieš pusę amžiaus, 1938-aisiais, įvykusį „anšliusą“ – Austrijos prijungimą prie nacistinės Vokietijos, apie kurį A.Hitleris, džiūgaujant miestiečiams, skelbė būtent Vienos Didvyrių aikštėje.

Vis dėlto režisierius K.Lupa, repetuojantis šią pjesę Nacionaliniame dramos teatre, užsimena, kad lietuviškame „Didvyrių aikštės“ pastatyme galbūt regėsime visai ne Vieną: „Vilniuje ieškosime konkrečių peizažų, kurie tiktų spektaklio projekcijai. Th.Bernhardas visuomet yra truputį kontroversiškas, tačiau mano kurti jo pastatymai Lenkijoje buvo priimti palankiai, jie vertinami kaip vieni geriausių. O kaip „Didvyrių aikštę“ sutiks Lietuvos publika – didelė mįslė.“

Lenkų režisierius taip pat negailėjo komplimentų mišriai lietuvių aktorių komandai, surinktai šiam spektakliui: Valentinui Masalskiui, Eglei Gabrėnaitei, Vytautui Rumšui, Arūnui Sakalauskui, Vytautui Anužiui, Viktorijai Kuodytei, Eglei Mikulionytei, Doloresai Kazragytei, Rasa Samuolytei.

Dvylikos metų Th.Bernhardas, karui įpusėjus, buvo atiduotas į nacionalsocialistinį valstybinį internatą ir mokyklą. Ten jautėsi vienišas, silpnas, nevisavertis. Po karo mokykla pervadinta katalikiškąja, uniformuotus kareivas joje pakeitė sutanoti kunigai, tačiau auklėjimo metodai išliko labai panašūs… Nenuostabu, kad rašytojo požiūris į Katalikų bažnyčios veikėjus vėliau buvo panašus kaip ir į valstybės veikėjus (1972 m. Th.Bernhardas išstojo iš Katalikų bažnyčios).

O kaip tikėjimo klausimus sprendžia nūdienos paaugliai? Tai bandys parodyti kita Nacionalinio dramos teatro premjera, režisuota Oskaro Koršunovo. Vokiečių dramaturgas bei režisierius Marius von Mayenburgas pjesę „Kankinys“ parašė 2012-aisiais ir tais pačiais metais ją pastatė Berlyno „Schaubühne“ teatre.

Pjesės centre – paauglys Benjaminas, kurį augina vieniša motina. Pradėjęs skaityti Bibliją, moksleivis Šventąjį Raštą paverčia aplinkinių kankinimo priemone, nes manosi vienintelis žinąs, kas gerai, o kas blogai. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš Evangelijų, netgi mokyklos pastorius nebesugeba atsikirsti į jo citatų tiradas. Benjaminui iššūkį meta tik pati į Bibliją pradėjusi gilintis biologijos mokytoja. Tuomet užverda žiauri mokytojos ir mokinio dvikova.

„Vakarietiškos vertybės yra savotiška migla, savotiška šizofreniška situacija. Vertybės tarsi aprėpia labai didelį spektrą, bet to spektro spalvos tarpusavyje labai disonuoja. Tai buvo puikiai parodyta mano statytame M.von Mayenburgo „Ugnies veide“. Visuomenė nekonfliktiška, nes ji tiesiog per silpna realiai pripažinti savo ligą – šį nesuderinamumą. Būtent abejotinas vakarietiškos visuomenės vertybes, jos silpnus pamatus ir atskleidžia naujoji M.von Mayenburgo pjesė „Kankinys“.Nustebau, kad atsirado nauja pjesė, kuri taip aiškiai, ryškiai tai parodys. Visuomenė, kuri save laiko krikščioniška, iš esmės meluoja. Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Ji netoleruoja jokio fundamentalizmo. Jeigu tik atvirai ir tiksliai įvardiji šiuos reiškinius, viskas griūva. Visi gyvena stengdamiesi neįvardyti reiškinių jų tikraisiais vardais“, – samprotauja O.Koršunovas.

Iš 27 trumpų ir konkrečių scenų sudėliotas „Kankinys“ primena kino scenarijų: vyksta idėjų kova, svarstoma apie ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Benjamino vaidmenį O.Koršunovas patikėjo savo studentui Kęstučiui Cicėnui, motiną pasikeisdamos vaidins Nelė Savičenko ir Jolanta Dapkūnaitė, o įsisiautėjusį paauglį bandančią sutramdyti mokytoją – Monika Vaičiulytė. Taip pat spektaklyje išvysime Algirdą Dainavičių, Marių Repšį, Džiugą Siaurusaitį, Remigijų Bučių.

Dar viena kovą laukianti bernhardiškos tematikos premjera – „Hefecas, arba visi nori gyventi“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Ir nesvarbu, kad pjesės autorius šiuo atveju – Izraelio dramaturgas ir režisierius Hanochas Levinas (1943–1999): jis, kaip ir Th.Bernhardas, nuolat kritikavo savo šalies visuomenę ir jos konformistines ideologijas, jo, kaip ir Th.Bernhardo, dramaturgija persmelkta juodojo humoro ir nihilistinių nuotaikų. Po H.Levino kūrybiniu „skalpeliu“ taip pat paprastai gula tamsiosios, nuvertinamos bei nepastebimos žmogaus sielos pusės. Jo pjesėse justi ciniškas, ironiškas požiūris į žmogaus savižudybę, mat mirtį H.Levinas dažnai traktuoja kaip būtinybę kitų kartų gerovei.

Ne išimtis ir pjesė „Hefecas“, kurioje pagrindinio personažo mirtis tampa ką tik ištekėjusios merginos būsimos šeimos  gerovės pagrindu ir kartu visų personažų geidžiamu spektakliu.

„Patyčios ir savižudybė – dvi didelės temos Lietuvoje: abi jos susijungia juodojo absurdo komedijoje „Hefecas, arba visi nori gyventi“, atskleidžiančioje nemalonią tiesą: žmogaus savižudybė globaliame kontekste nieko nereiškia ir tėra jo paties egocentrizmo ir susireikšminimo rezultatas. Ankstesniame savo spektaklyje „Žaidimo pabaiga“ mėginau parodyti, kad gyventi – reiškia žaisti suvokiant, jog žaidimas neturi prasmės. Šiame spektaklyje klausiu savęs, kas yra mūsų taip siekiama laimė, vardan kurios tampame pernelyg reikšmingi patys sau ir pamirštame apie tą kitą, artimą, kuris yra šalia ir laukia trupučio mūsų dėmesio. Visi nori būti centre, ir dėl to yra labai nelaimingi, visi nori gyventi – ir tie, kurie tyčiojasi, manydami, kad jų laimės pagrindas yra kito nelaimė, ir tie, kurie žudosi. Jie gal net labiausiai iš visų nori gyventi“, – svarsto spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius, vaidinti Panevėžyje, šalia šio miesto teatro aktorių, pakvietęs ir savo studijų laikų bendramokslį Tadą Gryną.

Tačiau ne visos kovo mėnesio premjeros bus tokios „sunkiasvorės“. Nes, kaip vėlgi rašė kovo teatriniam paradui vadovaujantis Th.Bernhardas: „Nesijuokiama iš juokdario, kuris visiškai normalus. Ne, jis turi būti šlubas arba vienakis, arba kas trečiame žingsnyje griuvinėti, arba kad jo subinė sprogtų ir iš jos iššautų žvakė, arba dar kas nors. Iš to žmonės juokiasi – visad iš trūkumų ir baisiausių ydų.“

Ką lietuviams tai primena? Visų pirma populiarųjį „Domino“ teatrą. O jame dabar statoma lenkų dramaturgo Andrzejaus Saramonovicziaus pjesė „Testosteronas“ – pasak anonsų, nejuokinga komedija apie juokingus vyrus, arba juokinga komedija apie nejuokingus vyrus.

Prabangiame restorane kelneris rūpinasi paskutinėmis iškilmingos šventės detalėmis, laukdamas bet kurią akimirką užgriūsiančių vestuvininkų. Tačiau į restoraną įsiveržia tik įsiutęs jaunikio tėvas, lydimas jaunikio draugų. Maža to – su savimi jie atsitempia vargšą sumuštą vyrą, neleisdami pratarti jam pasigailėti maldaujančio žodžio… Po kelių burnelių emocijoms nuraminti pradeda aiškėti, kad vestuvės neįvyko nuotakai pabėgus nuo altoriaus. Paliktas ir šoko ištiktas jaunikis, guodžiamas šešių artimiausių bičiulių, bando išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Tačiau jo pastangos netrukus išvirsta į karštakošiškas muštynes, kurias pertraukia vis girtesni tostai ir diskusijos, atskleidžiančios daugybę praeities paslapčių…

Po palyginti subtilių ir nekaltų „Vyrų laiškų“ šįkart režisierius Olegas Šapošnikovas žada „atleisti vadžias“ ir įspėja, kad vyriškos diskusijos be cenzūros intymiausiomis temomis scenoje tikrai bus vertos indekso N-18. Vaidins rinktinis, iš įvairių teatrų ir ne teatrų suburtas vyriškas ansamblis: Algis Ramanauskas, Andrius Bialobžeskis, Andrius Žiurauskas, Algirdas Gradauskas, Julius Žalakevičius, Gytis Ivanauskas, Eimutis Kvoščiauskas, Nerijus Gadliauskas, Dalius Skamarakas ir Jokūbas Bareikis. Kadangi „Domino“ pastatymai ištisai keliauja po Lietuvą ir visur sulaukia dosnaus  publikos dėmesio, nebeverta stebėtis, kad visus šiuos vyrus premjerai ir vėl aprengs Juozas Statkevičius.

Kažką panašaus (tik be griežtų indeksų) turėtų išvysti ir Kosto Smorigino režisuojamos Sigito Parulskio komedijos „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“ žiūrovai. Pagrindinius vaidmenis kuriantys „Humoro klubo“ vyrukai Mantas Stonkus ir Justinas Jankevičius ragina palikti istorijos vadovėliams ir bibliotekų pelėms viską, ką iki šiol buvote skaitę apie Lietuvos didvyrius Steponą Darių ir Stasį Girėną. Mat legendiniai didvyriai taip pat buvo žmonės, veikiami gyvenimiškų kuriozų ir moteriškų kerų (juos tarp pilotų uniformomis aprengtų vyrukų skleis aktorė Rasa Marazaitė). Publikos laukia sąmojų dangoraižiai ir kvatojimas, prilygstantis pasivažinėjimui per duobėtas Kauno gatves.

Į panašią publikos juokinimo pusę vis dažniau krypsta ir Keistuolių teatro jaunimas. Šįkart jauna režisierė, Aido Giniočio kurso auklėtinė Giedrė Kriaučionytė Keistuolių scenoje, pakeitusi keletą aktorių, pristatys savo diplominį darbą „Moteris“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“. Šis vienaveiksmis veikalas apie pirmąją meilę, visai netinkamą dieną po poros dešimtmečių ryžtingai pastuksenančią į duris, gali būti vienodai sėkmingai paverstas tiek meilės trikampio drama, tiek iš tos pačios situacijos išplaukiančia banalia komedija. Tačiau turbūt geriausiai nuskamba tuomet, kai tragiški ir komiški momentai jautriai sustyguojami tarpusavyje.

Prieš devynerius metus ją interpretuodamas „Menų spaustuvėje“ panašiu keliu suko tada dar pradedantis režisierius Agnius Jankevičius – gaila, jo bandymas taip ir nevirto repertuariniu spektakliu. Tačiau žiūrovai iki šiol prisimena žaviąją ano spektaklio Romi – aktorę Severiją Janušauskaitę. Keistuolių teatre savo praeities meilę nusprendusią susigrąžinti gražuolę Romi vaidins Aldona Vilutytė.

Baleto gerbėjų dėmesys kovo mėnesį bus sutelktas į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuriame savo pirmąjį savarankišką pastatymą profesionalioje scenoje rengia dabar San Diege (Kalifornijoje) įsikūrusi žinoma balerina Eglė Špokaitė. Ji neslepia, kad kurti „Žydrojo Dunojaus“ choreografiją irgi padėjusi Ramiojo vandenyno pakrantė: ja kasdien vaikštinėdama vienoje bangoje aiškiai išvydo Anos ir Franco dueto suktukus.

„Pati spektaklio idėja buvo nepaprastai populiarų, bet saldoką, naivių štampų persotintą baletą bandyti pastatyti šiuolaikiškai. Ne moderniai, bet šiuolaikiškai, nes nūdienos balete daugiau simbolizmo, daugiau perkeltinių prasmių. Tikrai nebandome iš melodramos padaryti gilaus filosofinio veikalo – ne, tik šiuolaikine šokio kalba pasakojame apie menininko savęs ieškojimus ir meilę“, – teigia spektaklio statytoja.

E.Špokaitė prikišo ranką ir prie muzikinės spektaklio kompozicijos, nes „Žydrasis Dunojus“ nėra paties Johanno Strausso sukurtas baletas: kompozitoriaus kūriniai baleto spektakliui buvo atrinkti ir pritaikyti vėliau. Kiekvienas baletmeisteris tą „komplektą“ savaip perskirstydavo, įtraukdavo arba išbraukdavo atskiras muzikines dalis. E.Špokaitė stengėsi J.Strausso polkų ir valsų rinkiniui suteikti daugiau siužetinio pasakojimo bruožų. Mat „Žydrojo dunojaus“, kaip ir „Moters iš praeities“, libretas koncentruojasi į meilės trikampį, o pagal susitarimą su teatro vadovais spektaklis neturėjo kardinaliai nutolti nuo įprastos versijos. Vienam pagrindinių vaidmenų choreografė pakvietė klaipėdietę baleriną Beatą Molytę.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks Sigito Mickio operos vaikams „Zuikis Puikis“ premjera. Spektaklis garsios Eduardo Mieželaičio poemos motyvais bus rodomas teatro Kamerinėje salėje, kurioje vaikai drauge su operos veikėjais dainuos, žais ir mokysis zuikių mokyklos pamokose. Zuikį Puikį vaidins aktoriai Tomas Dapšauskas ir Tomas Pukys, o dainuos jaunieji teatro solistai: Šarūnas Šapalas, Rokas Šveisteris, Aistė Miknytė ir Vilija Mikštaitė. Režisierės Jūratės Sodytės statomame spektaklyje taip pat dalyvaus būrys šokėjų ir Vaikų operos studijos choristai (vadovė Samanta Bielskytė). Iš teatro orkestro muzikantų suburtam instrumentiniam ansambliui diriguos Juozas Mantas Jauniškis.

Vaikams skirtų premjerų kovą laukiama ir dramos teatruose. Štai Vilniaus kameriniame teatre Vidas Fijalkauskas stato spektaklį „Princesė ant žirnio, arba laimė ir triufeliai“ Hanso Christiano Anderseno pasakų motyvais. Režisierius neketina jų „restauruoti“, o bando pažvelgti į pasakas šiuolaikinio vaiko akimis. Princo svajonės apie tikrą princesę, jos pasirodymas audros metu, minkščiausi žąsų pūkų patalai, įsiliepsnojusi karšta princo meilė ir net mažutis žirnis – viskas alsuoja poezija ir subtilia ironija… Be to, visiems žinoma istorija spektaklyje įgyja netikėtą tęsinį.

O Valstybiniame Šiaulių dramos teatre Arvydas Lebeliūnas stato Daivos Čepauskaitės pjesę „Kaštonė“ pagal to paties pavadinimo Antono Čechovo apsakymą. Pasak režisieriaus, tai spektaklis apie grįžimą namo, net jei dėl to tenka atsisakyti brangios draugystės, atkakliu darbu pasiekto populiarumo ir tikėtinos šlovės.

Veiksmas A.Čechovo apsakyme buvo perteiktas kalytės Kaštonės akimis. Benamę ją priglaudžia cirko artistų šeima. Kaštonei puikiai sekasi triukai, ji susiranda naujų draugų: žąsiną Ivaną, katiną Fiodorą ir kiaulę Chavronją. Jaudinantį debiuto vakarą lyg tyčia cirko pasirodymo ateina žiūrėti buvę kalytės šeimininkai. Kaštonei tenka rinktis: likti cirke ar grįžti pas išsiilgtą šeimą…

Spektaklio inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė išsaugojo tik A.Čechovo apsakymo veikėjų vardus ir charakterius. Todėl kalaitė Kaštonė, žąsinas Ivanas, katinas Fiodoras ir kiaulė Chavronja spektaklyje – tai vaikai, dėl kokių nors priežasčių praradę savo namus, pamesti, pabėgę ar paklydę, o galiausiai priglausti cirke. Tačiau progai pasitaikius visi jie tikisi sugrįžti į savo namus, apie kuriuos niekada nesiliovė svajoti.

Ir kaipgi čia vėl neprisiminsi Th.Bernhardo bei Lietuvoje rengiamų vaikų globos įstaigų reformų… „Dar prieš penkiasdešimt metų Europa buvo išvien pasaka, o visas pasaulis – pasakų pasaulis. Šiandien dar daug žmonių gyvena šiame pasakų pasaulyje, bet tai miręs pasaulis ir viskas sukasi jame apie mirtį. Tas, kas dar nemirė, gyvena, bet ne pasakoje; ir jis pats nėra pasaka.“ (Ištrauka Th.Bernhardto teksto „Aiškumas tik stiprina šaltį“, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.)

Renata Baltrušaitytė

Vienuolika kovo mėnesio premjerų

5, 6 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Moteris“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

5, 6, 17 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“, 27 d. 18 val. „Compensa“ koncertų salėje – „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“. Rež. Kostas Smoriginas

5, 6, 27, 28 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Minetis“. Rež. Rimas Tuminas

6, 7, 8, 13 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Žydrasis Dunojus“. Rež. Eglė Špokaitė

6, 17, 24 d. 19 val., 7 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kankinys“. Rež. Oskaras Koršunovas

11, 15 d. 13 val. Vilniaus kameriniame teatre – „Princesė ant žirnio, arba laisvė ir triufeliai“. Rež. Vidas Fijalkauskas

13, 14, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hefecas, arba visi nori gyventi“. Rež. Paulius Ignatavičius

14, 15 d. 15, 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 28 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Testosteronas“. Rež. Olegas Šapošnikovas

14, 28 d. 12 val., 15 d. 16 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Zuikis Puikis“. Rež. Jūratė Sodytė

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Kaštonė“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

27, 28 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Didvyrių aikštė“. Rež. Krystianas Lupa

Opera. Dvi Asmik: viena – nedrąsi scenos debiutantė, kita – tarptautinė operos žvaigždė. Kuo jos panašios ir kas jas skiria, be prabėgusių dešimties metų?

Šiandien ji – užsienio scenose laukiama dainininkė, pati pasirenkanti sau mielus vaidmenis. Ir pasirengusi dar aukščiau kelti savo reikalavimų kartelę – dainuoti paties aukščiausio rango pasaulio teatruose. Asmik Grigorian neseniai Tamaros vaidmeniu triumfavo Maskvoje atliktoje Antono Rubinšteino operoje „Demonas“, nurungdama savo garsųjį partnerį – lietuvių publikai neblogai pažįstamą Dmitrijų Chvorostovskį. Impozantiškasis rusas šioje operoje atliko pagrindinę Demono partiją, tačiau rusų kritikai liaupsėmis apipylė ne jį, o lietuvių sopraną.

Triumfališku kritikai vadino ir pernai A.Grigorian sukurtą Čio Čio San vaidmenį Švedijos karališkojoje operoje Stokholme. Kiek anksčiau jai pakluso Nastasijos partija Piotro Čaikovskio operoje „Burtininkė“ – tai įvyko Austrijos sostinės „Theatre an der Wien“.

Tačiau grįžkime kone dešimtmečiu atgalios – į 2005-ųjų gruodį. Tuomet dvidešimt ketverių metų solistė A.Grigorian ruošėsi savo debiutui Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Tai buvo Violeta sero Jonathano Millerio itin natūralistiškai perskaitytoje Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“: visą ketvirtąjį operos veiksmą mirštanti Violeta dainuodavo nebepakildama iš lovos… Asmik, reklaminiame plakate įamžintos su kamelijomis plaukuose, debiutas tuomet įvertintas palankiai, tačiau, nepaisant garsios britų režisieriaus pavardės, rūsti „Traviatos“ interpretacija repertuare ilgai neužsibuvo: netrukus ją pakeitė ligi šiol Vilniuje rodomas gerokai spalvingesnis režisieriaus Chen Shi-Zhengo spektaklis.

„Traviatos“ premjerai besiruošianti dainininkė į susitikimą kavinėje anuomet, prieš dešimtmetį, atbėgo gerokai vėluodama: mat staiga pradėjo karščiuoti sūnelis Nojus, teko laukti gydytojo… Prisėdusi prie staliuko, tamsiaplaukė užsisakė karšto vyno su medumi, prisidegė cigaretę (tada tai dar nebuvo laikoma nusikaltimu) ir pradėjo pasakoti savo vingiuotos kelionės į operos sceną istoriją. Kaip nuo mažens norėjusi tapti balerina, tačiau, vieningu pedagogų nuosprendžiu, mergaitės duomenys baletui netiko. Kaip mokydamasi fortepijono klasėje susilaužė ranką, o ją gydydamasi smarkiai atsiliko nuo bendramokslių. Beliko griebtis chorvedybos ir galiausiai – pradėti dainuoti… Tarsi kokia nematoma ranka būtų laiku pristabdžiusi ir apsaugojusi nuo kitų, dainininkės karjerai nebūtinų, užsiėmimų.

Prisiminė Asmik ir tai, kad įstojusi į Muzikos ir teatro akademiją nenoromis turėjo pradėti specialybės studijas pas savo mamą – pedagogę Ireną Milkevičiūtę, mat kiti vokalo dėstytojai nepanoro savo klasėje regėti „žvaigždžių dukters“. Kaip kurį laiką Nicoje gyveno pas tėvą, Gehamą Grigorianą, tačiau jis tuo metu pats įtemptai dirbo ir laiko dukters vokalui tobulinti rasdavo nedaug…

Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad rengdama klausimus šiam interviu, pagalvojau: o būtų įdomu palyginti, kaip per dešimtį metų pasikeitė pati Asmik, ne tik jos vokalas. Taigi klausimais pasitarnavo anos, 2005-ųjų naujametinės premjeros debiutantės Asmik interviu kavinėje citatos, o komentuoja jas jau šiandieninė – tarptautine operos žvaigžde tapusi Asmik.

„Ir mamos, ir tėčio intonacijos įstrigusios manyje nuo vaikystės. Visada galiu įsivaizduoti, kaip jie atliktų vieną ar kitą ariją, „išspręstų“ vokališkai sunkiausias kūrinių vietas. Kartais nejučiomis iš jų patirties kažką pasiskolinu.“

A.G.: Taip, profesinis šeimos paveldas iki šiol labai praverčia. Būtų kvaila nesinaudoti tokia patirtimi. Tėtis ir mama yra mano svarbiausi pedagogai, todėl įsiklausau į jų patarimus, nes jie žino daug vokalinių paslapčių, puikiai jaučia mano balso ypatumus. Visada džiaugiuosi galimybe padirbėti kartu su tėčiu, kai rengiu naujus vaidmenis. Jis buvo atvažiavęs į Vilnių pernai prieš  G.Verdi „Trubadūro“ premjerą, režisuotą Dalios Ibelhauptaitės. Kartu rengėme Leonoros vaidmenį. Mat darbas su vokalo pedagogu ir su pastatymo dirigentu operos solistui – skirtingi dalykai. Rezultato kokybė būna visai kitokia, kai šalia turi dar vieną „ausį“…

O jeigu tą patį vaidmenį atlieki jau kitame teatre, kitame pastatyme – jis keičiasi taip smarkiai, kad pačiam atlikėjui atrodo tarsi visiškai naujas pasaulis, naujas vaidmuo. Tik kartais sunku būna to senojo praeities bagažo atsikratyti… Net kai tame pačiame spektaklyje po ilgesnės pertraukos išeini į sceną – daug dalykų jau būna pasikeitę. Juk pasaulis keičiasi kiekvieną sekundę, tai kaipgi per tris mėnesius galėtų nepasikeisti, tarkim, kovo mėnesį „Trubadūre“ vėl pasirodysianti Leonora? Naujų niuansų ieškojimas turbūt ir vadinamas tobulėjimu…

Tačiau aš kol kas dažniau vis dar mokausi naujus vaidmenis. Vien praėjusiais metais sudainavau šešias naujas operos partijas. Iš viso mano bagaže jų jau per keturias dešimtis, ir šiandien negalėčiau savęs įvardyti kaip kurio nors vieno ryškaus vaidmens atlikėjos. Vis dar įdomu gilintis į naują medžiagą, įsikūnyti į naujus personažus.

Vis dėlto šiais metais, ačiū Dievui, jų numatyta nebe taip gausiai. Po minėtų „Trubadūro“ spektaklių dainuosiu jau išmėgintą Manon vaidmenį Giacomo Puccini „Manon Lesko“ pastatyme Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje. Tuomet didelis, man visai naujas Rachelės vaidmuo lauks Jacques’o Fromentalio Halevy operoje „Žydė“, kuri bus statoma Belgijoje, Vlaamso operoje Antverpene. Dabar labiausiai bijau šito spektaklio, nes partija sunki, laiko ją mokytis liko nedaug, o ir pati esu pavargusi.

Vasarą dainuosiu šešiuose G.Puccini „Madam Baterflai“ spektakliuose Romoje – tai bus pirmasis mano darbas Italijoje. Dar, regis, trys tos pačios operos spektakliai bus Stokholme, Švedijos karališkojoje operoje. Na, ir galiausiai laukia Juditos vaidmuo Belos Bartoko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“ Visbadeno operoje Vokietijoje. Toks netrumpas darbų sąrašiukas manęs laukia dar šį sezoną, iki rugsėjo.

„Kartais, būna, dainuoja žmogus – vokaliniu požiūriu viskas gerai, tvarkinga, tačiau niekaip nesupranti, ką jis savo balsu norėjo pasakyti. Nes jis pats – tiesiog tuščia vieta.“

A.G.: Negaliu patikėti, kad tada taip sakiau… Bet – taip, tokių dainininkų sutinku ir užsienyje, nes žmogaus turinys neturi nieko bendra su solistų sutarčių sistema.  Visokių jų yra, turbūt visokių žmonių ir reikia. Nors ryškiausi operos „grandai“ paprastai būna įdomios asmenybės. Stengiuosi ir pati tokia būti. Tačiau tai nereiškia, kad kovoju su režisieriais ar kitais spektaklio statytojais už savo įsivaizduojamą herojės interpretaciją. Atvirkščiai – iki repeticijų pradžios stengiuosi neturėti savos vaidmens interpretacijos, kad su niekuo nereikėtų kovoti. Nes spektaklis yra visos kūrybinės komandos bendras darbas. Jeigu kiekvienas solistas į repeticiją ateis su savo ryškiomis vizijomis (o žmogaus fantazijos, žinia, yra beribės…), tai kas beliks statytojams ir koks galiausiai bus spektaklis?

„Turiu tokią savybę – koncertinė įtampa man padeda, dainuodama scenoje rodau tai, ko negaliu pasiekti repeticijose. Todėl pasitikiu savimi.“

A.G.: Iš kur tai ištraukėt, negi tai tikrai mano žodžiai?.. Na, laikui bėgant pasitikėjimas savimi didėja, tačiau reiklumas sau – taip pat. Neturiu mėgstamų ar nemėgstamų salių, tačiau geriausiai jaučiuosi dainuodama ten, kur gera akustika. Jeigu nebūtina dainuoti visu balsu, tuomet mieliau atidirbu rytinėje repeticijoje ir turiu laisvą vakarą, bet jei reikia plėšytis iš visų jėgų – tuomet tam palankesnis būna vakaras. Kažkaip ypatingai savo balso labiau tausoti nepradėjau: tiesiog metams bėgant suvoki, kad nebegali nubėgti tos pačios distancijos kaip prieš dešimtį metų, nepridėjęs papildomų pastangų. O ko ir kaip atsisakyti – tai jau kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Be to, pradedi jausti tą beribį laikinumą… Ir tuomet norisi save patausoti, kad ilgiau pasimėgautum buvimu su mylimais žmonėmis šioje žemėje.

Bet jeigu premjeros plakatai jau išklijuoti visame mieste, o gerklę netikėtai pradeda kutenti virusai, darau absoliučiai viską, ką ir reikia esant tokiai situacijai daryti: ryju vaistus, einu į pirtį, deduosi kompresus ir visaip kitaip panikuoju.

Apskritai renkantis laikiną būstą užsienyje man svarbiausia, kad jame būtų šilta. Apsistojusi nepažįstamuose miestuose dažniausiai iš pradžių aplankau pirtis, o jau po to muziejus ir tradicinės virtuvės restoranus. Bet neklauskite, į kurią siūlomo naujo kontrakto eilutę pirmiausia užmetu akį: vietoj manęs tai padaro mano agentas, gerai žinantis mano reikalavimus.

„Kartais suirztu vakare, išbaru Nojų dėl smulkmenų ir vėliau pati graužiuosi, prisiminusi savo vaikystę, kai pasaulis atrodė dvigubas – vaikų ir suaugusiųjų. Dabar esu „priešų stovykloje“, o mano vaikas dėl to kenčia.“

A.G.: Šiandien jau žinau, kad tik išmintis, ateinanti su amžiumi, bei kryptingas darbas padeda jaustis geresne mama. O atstumas, kuris tarsi turėtų motinos ir sūnaus santykius apsaugoti nuo irzlių smulkmenų, tam tikrai nepadeda. Tačiau to irzlumo savaime pradeda mažėti, kai imi suvokti minėto laikinumo didybę… Be to, kartais sūnus aplanko mane užsienyje, ir vis dažniau. Labai tuo džiaugiuosi. Ir šiuolaikinės elektroninės bendravimo priemonės yra nuostabus dalykas! Nors rašyti laiškus ranka man taip pat patiktų… Tik būnant toli kartais sunku iškart pagauti vaiko nuotaikas ir jo rūpesčius, sudėtinga išklausti esminių dalykų, nepasitenkinti vien rutininiu „man viskas gerai“. Bet mes stengiamės.

Apskritai Nojaus charakteris panašus į manąjį, kai dar pati buvau „anoje stovykloje“. Tačiau dėkoju Dievui, kad reikalai mokykloje jam klostosi daug palankiau nei man: sūnui netenka samdyti privačių mokytojų, kad galėtų nelankyti nuobodžių pamokų… Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Ką pati savo vaikystėje mielai pakeisčiau, vertindama iš dabartinės „suaugusiųjų stovyklos“? Baimę būti atstumtai ir laiko švaistymą, stengiantis būti mylimai visų.

Renata Baltrušaitytė

Erdvės. Vilniaus koncertų ir sporto rūmus jau ketinta rekonstruoti 2009 m. vykusiems „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos renginiams, 2011 m. rengtam ESBO ministrų susitikimui ir 2013 m. Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai.

Per pastarąjį dešimtmetį juose dar ketinta įkurdinti Guggenheimo-Ermitažo, Jono Meko vizualinių menų, Litvakų meno ir Meno švietimo centrus… Dabar tikimasi, kad Sporto rūmai koncertų sale atgims Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio jubiliejui, kurį minėsime 2018-aisiais.

Prieš porą savaičių premjeras Algirdas Butkevičius smagiai prajuokino TV žinių žiūrovus, užsimojęs apleistuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, vilniečių tebevadinamuose tiesiog Sporto rūmais, įrengti „daugiau tokio kamerinio tipo su maždaug trimis tūkstančiais sėdimų vietų“ koncertų salę. Nieko sau „kamerinis tipas“, kurio salės dydis prilygsta trejiems Kongresų rūmams arba trims Nacionaliniams operos ir baleto teatrams. Įdomu, su kuo lygindamas premjeras būsimosios simfoniniams koncertams skirtos salės kameriškumą vertino: gal su 14,5 tūkst. vietų „Žalgirio“ arena?

Dar įdomiau, kad šis premjero komentaras „atsitiktinai“ pasirodė paskutinę dieną, kurią Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) bankroto administratorius – UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ – dar tikėjosi sulaukti norinčiųjų įsigyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kompleksą paraiškų. Tiksliau – nebesitikėjo, nes Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašo „stogas“ sėkmingai saugo šį peraugusio baravyko formos pastatą nuo investuotojų jau beveik dešimtmetį.

„Veido“ skaitytojams priminsime, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos vieningu balsavimu į minėtą sąrašą buvo įtraukti 2006-ųjų liepą. Oficiali argumentacija: unikalios architektūrinės savybės, atspindinčios sparčiai naikinamos dvidešimto amžiaus pabaigos architektūros bruožus. Be to, teritorija, kurioje stovi Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, yra istoriniame Žvejų priemiestyje, kuris 1536 m., pastačius pirmąjį tiltą per Nerį, tapo neatsiejama miesto dalimi. Pastato sklypas terasomis žemėja upės link, o terasos vertingos kaip viena svarbiausių Neries ir Vilnios slėnių,  pilių teritorijos ir Senamiesčio apžvalgos aikštelių. Nepamiršta paveldosaugininkų ir Atgimimo laikų istorija: pabrėžta, kad 1988 m. spalio 22–23 d. Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1991 m. sausio 14–16 d. visuomenė atsisveikino su šiame pastate pašarvotais Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto, o tų pačių metų rugpjūtį ten buvo pašarvoti ir Lietuvos pareigūnai, nužudyti Medininkų pasienio poste.

Dėl pastato unikalumo įprasta ginčytis, mat anksčiau nei Vilniuje panašūs rūmai iškilo Minske. Tačiau ilgiausiai iš pastato kūrėjų gyvenęs inžinierius, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vyriausiasis konstruktorius Henrikas Karvelis yra išdėstęs, kodėl tai nutiko: „Į Baltarusiją gyventi ir dirbti persikėlė tuometis „Miestprojekto“ vyriausiasis architektas, „priglobęs“ daugybę mūsiškių brėžinių, eskizų, projektų. Tarp jų buvo ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų konkursą laimėjęs Eduardo Chlomausko projektas. Netrukus Baltarusijoje buvo pastatyti Sporto rūmai, akivaizdžiai nukopijuoti nuo E.Chlomausko sukurtųjų. Paaiškėjo, kad projektą kaip savo pateikė buvusio „Miestprojekto“ vyriausiojo architekto sūnus, vos baigęs architektūros studijas. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai buvo pastatyti 1971-aisiais, maždaug penkeriais metais vėliau nei Minske, tačiau abu pastatai labai skyrėsi. Minsko rūmai buki ir neekspresyvūs. Mūsų rūmus išskirtinius daro specialiai jiems sukonstruotas stogas. Tai savaip išgelbėjo architektų reputaciją.“

Terasų ir pačių rūmų sklypo atžvilgiu jau priimant sprendimą dėl įtraukimo į vertybių sąrašą savo nuomonę buvo garsiai pareiškusios užsienio žydų organizacijos, primindamos, kad čia – buvusių žydų kapinių teritorija. Jų delegacijos tuomet kėlė tarptautinį triukšmą dėl šalimais nugriauto „Žalgirio“ baseino vietoje kylančių Karaliaus Mindaugo apartamentų, neva irgi statomų ant žydų kaulų. Statybos užsakovai gindamiesi tikino, kad kapinių būta atokiau – būtent Vilniaus koncertų ir sporto rūmų komplekso teritorijoje. Archyvai liudija, kad šios žydų kapinės carinės Rusijos valdžios buvo uždarytos 1831 m., o sovietai jų antkapius sunaikino 1949–1950 m. Statant Sporto rūmus dalis kaulų buvę išvežta su žemėmis.

Tai primename ne šiaip sau. Mat dėl gretimų apartamentų projekto plėtotojų patirties visi potencialūs investuotojai, fantazavę nugriauti renginių apleistus Sporto rūmus ir jų vietoje statyti kažką modernaus, puikiai nutuokė, su kieno ir kokiu pasipriešinimu neišvengiamai tektų susidurti. Vietinių „berečių“ parypavimai yra viena, o štai ortodoksų mitingai Izraelyje ir JAV senatorių laiškai Lietuvos ambasadoriams – visai kas kita…

Politikai dar geriau tai suprato, todėl apie naujas statybas šioje vietoje viešai užsiminti nebedrįsdavo – tik apie Sporto rūmų rekonstrukciją, kapinių atminimo atžvilgiu išsaugančią ~status quo~. Ir todėl apleistų rūmų pastarojo dešimtmečio (nuo pat 2004-ųjų, kai ŪBIG perėmė pastato kontrolę) istoriją neklysdami galėtume apibūdinti kaip nesibaigiantį Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės flirtą su Sporto rūmų savininkais. Flirtą, kuris, atrodo, truks ilgiau, nei buvo lemta gyvuoti pačiam ŪBIG.

Čia nerkime dar giliau į praeitį ir pažvelkime, kokiu būdu kiaurai praskolinti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai (LPSK) kartu su dar keliais akcininkais priklausę Elijaus Romanovo vadovaujami Vilniaus koncertų ir sporto rūmai perėjo į kito Romanovo rankas.

2002 m. gruodį skolų užspeistas direktorius E.Romanovas paėmė trumpalaikę 280 tūkst. Lt paskolą iš UAB Turto valdymo centro. Pusantro mėnesio trukmės sutartyje buvo numatytos 8 proc. metinės palūkanos, užtat itin apčiuopiami delspinigiai, siekiantys 2240 Lt už pradelstą dieną. Taip pat numatyta galimybė grąžinti skolą, perduodant bendrovei kai kurias rūmų patalpas, o tai faktiškai reiškė rūmų dalies įkeitimą.

Pasipiktinusi tokia sutartimi LPSK 2003-iųjų pabaigoje mėgina skubiai parduoti jai priklausantį 59 proc. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų akcijų paketą už beveik 11 mln. Lt, tačiau nesėkmingai. Mat Vilniaus miesto savivaldybė laikosi pozicijos, kad pastatas privalo išlaikyti ligšiolinę – sporto ir kultūros renginių vietos paskirtį, ir nesutinka, jog ši paskirtis būtų keičiama. Norint pakeisti objekto paskirtį, pagal įstatymus savivaldybės sutikimas yra būtinas.

Pati sostinės savivaldybė tuo metu neslėpė ketinimų Sporto rūmuose įrengti tarptautinį konferencijų centrą, kurio reprezentacinė vieta tiktų svarbiems tarptautiniams renginiams. 2004-aisiais galvota, pavyzdžiui, apie 2011 m. Vilniuje numatytą rengti ESBO Ministrų Tarybos susitikimą ir kitus reikšmingus ateities įvykius, kurie, kaip žinome, galiausiai gavo ieškotis prieglobsčio kitur.

Tačiau 2004-ųjų rugpjūtį LPSK už 6,2 mln. Lt vis dėlto parduoda jai priklausantį Vilniaus koncertų ir sporto rūmų akcijų paketą nežinomai įmonei „Nota Aurorae“. Smulkieji rūmų akcininkai, tarp kurių buvo ir vieną akciją simboliškai valdanti sostinės savivaldybė, apie rengiamą pardavimo sandorį netgi nebuvo informuoti. Netrukus minėtas akcijų paketas perėjo Šveicarijoje registruotai bendrovei „Cofis Compagnie Fiduciaire“, kuri siejama su ŪBIG. Ūkio bankas rūmų skoloms padengti suteikė 3 mln. Lt paskolą.

O 2004 m. spalį Vilniuje pradeda veikti „Siemens“ arena, į kurią persikelia masiniai koncertai bei sportinės varžybos. „Pro duris švilpauja vėjai, pastato viduje tvyro nejauki tyla, o tuščių koridorių skelbimų lentose išlikę tik evakuacijos planai. Šitaip dabar atrodo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Nuo spalio šitas statinys nešildomas, jame nevyksta jokie renginiai“, – konstatavo žiemą pastate apsilankę kolegos.

Kol mero Artūro Zuoko valdoma sostinės savivaldybė kuria planus, kaip Sporto rūmus būtų galima išpirkti, naujieji savininkai irgi nesnaudžia – pasitelkę architektus kuria projektus, kaip ateityje galėtų atrodyti didžiulė šiuos rūmus bei greta esantį „Žalgirio“ stadioną apimanti teritorija. Projekto koncepcijos autoriumi pasirinktas žymus lietuvių kilmės italų architektas Massimiliano Fuksas pasiūlė vientisą dengto stadiono, aikštės ir daugiafunkcio parodų ir koncertų centro komplekso idėją. Aplink šį kompleksą būtų išdygę dvylika dangoraižių, numatytų pelningesnei paskirčiai – butams, biurams ir viešbučiams.

Nors anksčiau Lietuvoje lankęsis M.Fuksas viešai žavėjosi Sporto rūmų architektūrine verte, jo projektiniuose pasiūlymuose šių rūmų paprasčiausiai nebeliko. Garsenybė savo sprendimą teisino tuo, kad rūmai esą jau griūva ir išgelbėti jų vis tiek nebeįmanoma. Tačiau tuomet didelio aukštingumo statyboms istoriškai jautrioje vietoje vėl pasipriešino savivaldybė, pageidavusi, kad investuotojai rekonstruotų tik „Žalgirio“ stadioną, o Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, išlaikydami visuomeninę paskirtį, taptų moderniu kultūros ir konferencijų centru, labai reikalingu artėjant 2009-iesiems, kai Vilnius turėjo tapti Europos kultūros sostine.

„Su ŪBIG radome būdų, kaip suderinti tas koncepcijas ir strategijas, kurių reikia Vilniaus miestui. Sutarėme, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai turi būti savivaldybės“, – teigė A.Zuokas 2006-aisiais, kai miesto taryba buvo nutarusi išpirkti rūmų pastatą.

Štai tuomet, skubiai užkertant kelią gresiančiam nugriovimui, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai paveldosaugininkų įrašomi į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, o ŪBIG bandymai skųsti tokį sprendimą teismams baigiasi nesėkme.

2007-ųjų kovą Vilniaus miesto savivaldybė ir į kampą speičiamas ŪBIG po ilgų derybų pasirašo sutartį, pagal kurią miestas įgijo pirmumo teisę nupirkti Sporto rūmus už 25 mln. Lt. Tą pavasarį spauda dar krykštauja apie naują idėją: „Kiekvieno vilniečio ir kiekvieno lietuvio širdžiai brangūs Vilniaus koncertų ir sporto rūmai keliasi vėl gyventi – čia bus įkurtas daugiafunkcis Guggenheimo-Ermitažo kultūros centras…“ Panašiame kontekste dar minėti Jono Meko vizualinių menų, Litvakų meno ir Meno švietimo centrai. Tačiau balandžio viduryje A.Zuoką Vilniaus mero poste pakeičia Juozas Imbrasas,  o susitarimai su ŪBIG palaidojami stalčiuje. Nepaisant A.Zuoko tikinimų, kad vien žemės po rūmais (t.y. buvusių žydų kapinių žemės) tuometinė rinkos vertė siektų apie 50 mln. Lt.

Manote, tuo flirto istorija baigėsi? Anaiptol.

2008-aisiais pradėta kalbėti, kad paveldosauginis stogas, apsaugojęs Sporto rūmus nuo nugriovimo, neva užkerta kelią radikalesniam jų pertvarkymui. Esą būtent todėl naujoji miesto valdžia atsisakė idėjos išpirkti rūmus iš verslininkų, nors jau tuomet sklandė mintis rūmus paversti ne konferencijų centru, o klasikinės muzikos sale. Tačiau to nebūtų įmanoma įgyvendinti neperstačius rūmų vidaus ir iš esmės nepagerinus salės akustikos. Architektai įžvelgė rekonstrukcijos reikalavimų  nesuderinamumą su siekiu išsaugoti tokius vertingais pripažintus pastato elementus, kaip svarbių asmenų baras, ložės interjeras arba centriniai laiptai.

Nepaisant to, tų pačių 2008-ųjų pavasarį Kultūros ministerija kartu su ŪBIG Seime stumia idėją skelbti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus nacionalinės svarbos objektu. Šįkart rūmus ketinama gaivinti su artėjančio 2013 m. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai politine vėliava. Tikėtasi, kad nacionalinės svarbos objekto statusas atvers kelius į ES struktūrinių fondų paramos lėšas, mat skaičiuota, kad rūmų pertvarkymas į modernų konferencijų centrą atsieitų apie 105 mln. Lt (beveik 32 mln. eurų). Tai, beje, vienintelė konkreti suma, oficialiai minėta kaip galima Sporto rūmų atgaivinimo kaina. Tuomet juose planuota įrengti vieną didelę pagrindinę salę, kurią būtų galima transformuoti į kelias mažesnes, tinkamas įvairiems renginiams ir koncertams. Šalia pagrindinio pastato ketinta statyti priestatą, kuriame būtų įrengta dar viena konferencijų salė ir patalpos, skirtos delegacijoms.

2008 m. spalį, krizei jau minant ant kulnų, Vyriausybė Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pritaikymo konferencijų centrui projektą išties pripažino valstybei svarbiu kultūriniu projektu, tačiau valdžion atėję konservatoriai pasipiktino ketinimu esant sunkiai ekonominei situacijai skirti 10 mln. Lt ES lėšų milijonieriaus Vladimiro Romanovo valdomai bendrovei.

2009 m. Sporto rūmus (tiksliau, salę ir jos prieigas, neįskaitant administracinių patalpų dalies) Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba oficialiai uždraudė eksploatuoti. Iki tol vis atsirasdavo drąsių renginių organizatorių, kuriuos traukdavo ištuštėję rūmai. Tarkim, 2007-aisiais juose makabrišku belgų menininko Jano Fabre spektakliu prasidėjo „Sirenų“ teatro festivalis, o pasitinkant 2009-uosius ir atidarant Europos kultūros sostinės programą rūmų fojė parodytas šventinis miuziklas „@hoffmann Spragtukas“. Net ir 2010-aisiais antrame rūmų aukšte savo parodą sugebėjo surengti netradicinės erdvės ieškojusi rusų kilmės britų tapytoja Olga Baby.

Sporto rūmai retkarčiais tapdavo prieglobsčiu komercinėms produktų parodoms, taip pat – kino filmavimo aikštelėms. Tačiau apskritai menininkų sąlytis su šia vieta buvo nutrūkęs iki pat 2013-ųjų, kai įkeitusi visą savo turtą ŪBIG tapo bakrutuojančia bendrove, o režisierė Dalia Ibelhauptaitė dėl neįtikėtino atkaklumo su bendraminčiais vėl prasiveržė į Sporto rūmus su koncertu „VCO Rock“.

Žvarbų lapkritį į ugniagesių mašinų ir žarnų apsuptus rūmus VCO vadovė drąsiai pakvietė 2 tūkst. žiūrovų ir solidžius, prabangias savo prekes prieš koncertą scenoje demonstravusius rėmėjus. Rūbinių rūmuose išdaužytais fasado langais žiūrovams, žinoma, neprireikė (nors salėje šiltą orą pūtė galingi pramoniniai šildytuvai), prie vertybėmis laikomų barų net prisiartinti nebuvo leista, o avarinės evakuacijos instruktažas prieš renginį truko gerokai ilgiau negu įprasta skrydžiui parengtame lėktuve. Visa tai kartu sudarė keistą, savaip nerealią ir kartu maištingam rokui pritinkančią undergroundo atmosferą.

Evakuotis avariniu būdu neprireikė, tačiau budintiems ugniagesiams susivyniojus savo žarnas rūmai vėl ištuštėjo. Nutilo ir kalbos apie rūmų gaivinimą, nors ta pati D.Ibelhauptaitė kiekviena proga primena stokojanti VCO pastatytų operų spektakliams tinkančios pastogės. O ką jau kalbėti apie Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą (LVSO), kurio meno vadovas Gintaras Rinkevičius naujos koncertų salės būtinybę jau dešimtmetį akcentuoja visose savo spaudos konferencijose. Pasak jo, vieta, kur būtų įrengta šiuolaikinius akustinius reikalavimus atitinkanti salė, ne tokia jau svarbi, nes tinkamų vietų mieste daug. O kas miestui labiau apsimoka: statyti visiškai naują pastatą ar rekonstruojant antram gyvenimui prikelti seną – klausimas, į kurį turėtų atsakyti kartu su akustikos specialistais ir architektais padirbėję ekonomistai.

„Tiesa, klausantis viešojoje erdvėje rengiamų diskusijų man kyla abejonė, ar politikai ir architektai iš tiesų suvokia, kokia turėtų būti šiuolaikinė koncertų salė. Kiekvienai meno rūšiai reikalinga jai pritaikyta erdvė: teatro spektakliui – salė su scena ir visa jai būtina įranga, vertingam tapybos paveikslui – muziejus, patalpose užtikrinantis kūrinio saugumą ir jam laikyti tinkamas sąlygas. Muzikos kūriniui atlikti taip pat reikalinga ne bet kokia, o specialiai pritaikyta erdvė, kurioje tas kūrinys skambėtų geriausiai“, – pabrėžia dirigentas.

Todėl, jo įsitikinimu, pirmiausia savo išvadas dėl konkrečių salės parametrų ir galimų naudoti statybinių medžiagų turėtų parengti kvalifikuoti akustikos specialistai, ir tik vėliau, turėdami tas išvadas ant stalo, savo kūrybines fantazijas turėtų pradėti rutulioti architektai.

„Man keista skaityti, kai architektas ir muzikantas Algirdas Kaušpėdas Sporto rūmuose buvusią akustiką vadina puikia. Mikrofonais įgarsintiems roko koncertams ji gal ir tiko, tačiau iš klasikinės muzikos pozicijų apie akustiką ten iš viso neverta kalbėti. Kaip iš arenos, pritaikytos sporto varžyboms, galima reikalauti natūralaus garso akustikos? Tokių dalykų net negalima lyginti“, – įsitikinęs LVSO meno vadovas.

G.Rinkevičius tvirtina, kad lig šiol nė viena koncertų salė Lietuvoje nebuvo pradėta projektuoti nuo akustinių matavimų ir skaičiavimų. Rezultatai – ne akivaizdūs, užtat muzikantų ir melomanų ausiai puikiai girdimi. Net ir neprofesionalas, neišmanantis akustinių subtilybių, pradėjęs dažniau lankytis koncertuose neišvengiamai pajus, kad vienose erdvėse simfoninė muzika skamba laisvai ir lengvai, o kitose – sausai arba sunkiai. Ir tai nereiškia, kad jose blogiau grojo simfoninis orkestras.

Kurios dabartinės šalies salės simfoninei muzikai dėkingiausios? Lietuvos nacionalinės filharmonijos salę maestro vadina vienintele mūsų šalyje, turinčia patenkinamą akustiką. Tačiau simfoninio orkestro koncertams čia tiesiog per maža erdvės – jos pritrūksta tobulam garso skambėjimui. Be to, parterio gale yra tokių žiūrovams skirtų vietų, kuriose sėdėdamas gali klausytis, pavyzdžiui, bosinio klarneto solo: vienas orkestro gale skambantis instrumentas konkrečiame salės taške „išlenda“ iš simfoninės visumos, o taip neturėtų būti.

Klaipėda mėgsta girtis savo neseniai rekonstruota koncertų sale, tačiau jos akustika, dirigento vertinimu, dėl pernelyg žemų lubų ypatingų pagyrų nenusipelno. „Smetoniniais laikais“ statytoje Kauno filharmonijoje simfoninė muzika skamba palyginti neblogai, tačiau 450 vietų salė akivaizdžiai per maža tokio dydžio miestui. Netgi mažai kam girdėtas Jehvio miestukas Estijos šiaurėje turi puikios akustikos 900 vietų koncertų salę, dydžiu pranokstančią mūsų Nacionalinę filharmoniją, tad lietuviams prieš estus turėtų būti gėda. Kaip ir prieš kaimynus lenkus, pastaraisiais metais su ES parama įrengusius naujas koncertų sales Krokuvoje, Katovicuose, Ščecine ir Vroclave.

Lietuvoje klasikinės muzikos koncertai dažnai rengiami bažnyčiose. Tačiau jose garso reverberacija neretai trunka penkias šešias sekundes, todėl sunku klausytis simfoninio orkestro, o ypač – greitesnio tempo muzikos kūrinių. Mat kol nuskamba vienas garsas, kitas ant jo „užlipa“ ir galiausiai viskas, anot maestro, tiesiog susivelia į bendrą gaudesį. Tai mažiau aktualu palyginti nedidelei sostinės Šv. Kotrynos bažnyčios erdvei, tačiau Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje arba Katedroje jau virsta problema.

„Bažnyčiose geriausiai skamba bažnytinė muzika – lėta, su chorais ir vargonais. Tačiau kai jose simfoniniai orkestrai mėgina atlikti dramatinius kūrinius, tarkim, Ludwigo van Beethoveno arba Gustavo Mahlerio simfonijas, klausytis tampa problemiška“, – teigia dirigentas.

Kongresų rūmuose, kuriuose dažniausiai koncertuoja LVSO, simfoninei muzikai tiesiog pritrūksta patalpos aukščio, nes salė buvo projektuojama per mikrofonus transliuojamiems partijos veikėjų pranešimams, o ne gyvos akustikos klasikinės muzikos koncertams. Perėmę šiuos rūmus muzikantai bandė padėtį taisyti, salėje nuo lubų nuimdami dekoratyvinio aliuminio plokštes, kurios buvo „akustikos košmaras“. Skambėjimas pagerėjo, tačiau ne tiek, kiek norėtųsi save ir klausytojus gerbiančiam orkestrui. Garso reverberacija Kongresų rūmų salėje dabar – maždaug 1,1 sekundės, o tokia akustika muzikų vadinama sausa. Idealus reverberacijos intervalas koncertų salėje yra 1,9–2,2 sekundės.

Istorijos apie Nacionalinio operos ir baleto teatro salės akustikos netobulumus visiems girdėtos. Pasak G.Rinkevičiaus, tai geriausias pavyzdys, kas išeina, kai architektai pirmenybę teikia salės grožiui, o ne griežtai stačiakampio formai, kurios reikalauja akustikos dėsniai.

Tarp geriausiomis akustinėmis savybėmis pasižyminčių šiuolaikinių pasaulio salių maestro mini ką tik atidarytą Paryžiaus filharmoniją, 1966 m. pastatytą Berlyno filharmoniją, Suomijos miesto Tamperės ir Sankt Peterburgo Marijos teatro naujajame korpuse esančią koncertų salę, populiariai vadinamą „Mariinskij 3“. Įrengti šios salės buvo pakviesti Japonijos specialistai.

Viena garsiausių šiuolaikinės architektūros akustikos nesėkmių – taip pat Rusijoje: tai Maskvoje iškilę Tarptautiniai muzikos namai, kuriuose, beje, reziduoja ir Vladimiro Spivakovo vadovaujami „Maskvos virtuozai“, kovo mėnesį koncertuosiantys Vilniuje, naujojoje „Compensa“ salėje.

„Maskviečiai dabar bando gelbėtis scenos garsą Tarptautiniuose muzikos namuose šiek tiek stiprindami sienose paslėptomis kompiuterinėmis sistemomis. Tai tarsi tarpinis etapas tarp natūralios ir dirbtinės akustikos, kartais pasitelkiamas architektų didesnio tūrio erdvėse“, – aiškina dirigentas.

Yra ir seniau statytų koncertinių erdvių, turinčių puikią akustiką, pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“, Vienos „Musikverein“ ir „Konzerthaus“, taip pat Maskvos valstybinės P.Čaikovskio konservatorijos salė. G.Rinkevičius pats yra dirigavęs Niujorko „Avery Fisher Hall“, kuriai irgi neturėjo jokių priekaištų.

„Įdomu, kad beveik kiekviena gera sena salė turi savo legendą. Tarkim, Sankt Peterburgo filharmonijos statytojai, siekdami tobulos akustikos, po scena buvo pridaužę stiklinių butelių. Bet remontuodami pastatą statybininkai susėmė ir išvežė šukes – nuo to laiko muzika salėje ėmė skambėti prasčiau, todėl teko daužyti stiklus iš naujo. Legendos legendomis, tačiau tai, kad koncertų salių remontas dažnai baigiasi akustikos nuostoliais – seniai žinoma tiesa“, – pasakoja G.Rinkevičius.

Dirigento vertinimu, vilniečių poreikiams užtektų 1,5–2 tūkst. vietų koncertų salės. „Trys tūkstančiai sėdimų vietų“, kuriuos minėjo premjeras, greičiausiai atėję iš praeities konferencijų centro projekto, tačiau vertėtų nepamiršti, kad kuo didesnė koncertų salė – tuo sudėtingiau ir brangiau joje išlaikyti reikalavimus atitinkančią natūralią akustiką.

„Visi žino garsiąją 5 tūkst. vietų Londono „Royal Albert Hall“, tačiau netgi joje akustika dėl salės dydžio ganėtinai komplikuota. O ten, kur paskutinėje eilėje sėdintis klausytojas negirdi scenoje balsu ištartų žodžių, apie natūralią akustiką kalbėti neverta“, – tvirtina maestro. Todėl nei Lietuvos didmiesčiuose išdygusios arenos, nei, tarkim, Vilniuje duris atvėrusi 2400 vietų „Compensa“ koncertų salė tikrų melomanų neišgelbės.

Kaip alternatyvus Sporto rūmų gaivinimo variantas dažnai minimi ant Tauro kalno stovintys Tautos namai, vilniečių nuo seno vadinti Profsąjungų rūmais. Tiesą sakant, po pernykščių lenkų menininko M-City uždėtų „tatuiruočių“ to, kas dabar belikę iš grakštaus pastato, tikrai netinka vadinti rūmais. Jų privatizavimo ir bandymų susigrąžinti iš naujųjų savininkų istorija – tokia pat ilga ir tuščiavidurė, architektūrinėmis idėjomis bei praeities antkapiais pamarginta, kaip ir Sporto rūmų. Tiesa, kapinių šioje vietoje būta ne žydų, o evangelikų, o ir nekilnojamąja kultūros vertybe Profsąjungų rūmai niekada nebuvo paskelbti. Todėl valdininkų nuosprendis buvo aiškus iš karto: griauti.

Nebedėstydami „flirto“ nuosekliai, apsiribosime paskiausiais beveik metų senumo pranešimais, iš kurių aiškėja, kad Tautos namų komplekso sąmatinė vertė siektų 250–300 mln. Lt (75–90 mln. eurų). Už tiek ant Tauro kalno meras A.Zuokas ketina įkurdinti 1,5–1,8 tūkst. vietų klasikinės muzikos salę su papildoma 600 vietų sale, taip pat Atgimimo istorijos muziejų. O dalį lėšų šiam kompleksui statyti, kaip ir Sporto rūmų atveju, planuota gauti pardavus dabartinę LVSO pastogę – Kongresų rūmus. Iš to, kaip uoliai įvairių partijų politikai siūlo būtent šį Vyriausybės kaimynystėje esantį pastatą parduoti, iškeliant iš jo LVSO, galima spėti, kad potencialus Kongresų rūmų pirkėjas jau šmėkščioja užkulisiuose.

G.Rinkevičius mini ir dar vieną sovietinių laikų objektą, tinkamą naujai koncertų salei statyti, – tai buvę VRM kultūros ir sporto rūmai Žirmūnuose, šalia turintys didelį laisvos valstybinės žemės sklypą, kuriame po rekonstrukcijos puikiausiai išsitektų naujai koncertų salei skirtas priestatas.

Be to, orkestrui greta reprezentacinės didžiosios salės reikalinga ir kamerinė, maždaug 500–600 vietų salė, kurioje būtų galima repetuoti arba rengti mažesnio atlikėjų sąstato koncertus. Taip pat kiekvienai orkestro instrumentinei grupei reikėtų atskiro repeticijoms bei instrumentų saugojimui tinkamo kambario – tai jau penkiolika atskirų kambarių. Kongresų rūmuose nei LVSO muzikantai, nei jų instrumentai tokiu komfortu pasigirti negali. Nėra tinkamų sąlygų saugoti net brangų koncertinį fortepijoną, kuriam ypač kenkia dideli temperatūros svyravimai, mat scenoje į jį koncertų metu plieskia seni, daug šilumos išskiriantys salės prožektoriai. Be to, šiuolaikinėse salėse niekas tokių instrumentų iš scenos į užkulisius nebestumdo: fortepijonas po koncerto turėtų būti saugiai nuleistas į specialiai jam po scena įrengtą patalpą.

Per savo istoriją patyrusi jau nemažai naujos salės statybos iniciatyvų, ypač suaktyvėjančių prieš įvairius rinkimus, LVSO administracija savo ruožtu rengia Kongresų rūmų patalpų modernizavimo projektus, kuriuos ketina pateikti Kultūros ir Energetikos ministerijoms, administruojančioms 2014–2020 m. perspektyvos ES struktūrinių fondų lėšas. Tikimasi pertvarkyti esamą salę taip, kad nors kiek pagerėtų jos akustika (tam tektų paaukoti dalį žiūrovų vietų), taip pat pakeisti rūmų stogą, langus, įrengti ekonomiškesnes apšvietimo, šildymo bei vėdinimo sistemas. Planuojama, kad šie darbai kainuotų apytiksliai 5 mln. eurų – kuklus „mizeris“, palyginti su Sporto rūmų rekonstrukcijos ar tuo labiau Tautos namų statybos užmojais.

Beje, potencialūs Vilniaus koncertų ir sporto rūmų komplekso pirkėjai paskutinę šių metų sausio darbo dieną taip ir nepasirodė. Bankroto administratoriai pažadėjo ateityje, nustatę pradinę kainą, skelbti Sporto rūmų varžytynes, o premjeras – sudaryti darbo grupę, nagrinėjančią šių rūmų rekonstrukcijos galimybes ir preliminarias sąmatas.

Tačiau LVSO atstovai nuogąstauja, kad gali išsipildyti liūdniausias scenarijus: ministerijose bus nuspręsta, kad kišti ES milijonus į Kongresų rūmų patalpas, kurias valstybė planuoja parduoti aukcione privatiems investuotojams, netikslinga, o vėliau paaiškės, kad Sporto rūmų gaivinimo idėja tokia pat laki, neapčiuopiama, ilgaamžė ir neįpareigojanti, kaip ir 1907 m. Jono Basanavičiaus iškelta Tautos namų idėja… Bet tuo metu ES lėšos jau bus paskirstytos kitiems projektams.

Renata Baltrušaitytė

Vasario 19–22 dienomis vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje viešės keliasdešimt užsienio rašytojų. Atkreipiame dėmesį į ryškiausius šių metų svečius: Michailą Šiškiną, Sallą Simukką, Imbi Paju, Gregory Feiferį, Andrzejų Franaszeką ir Susanną Kubelką.

Renata Baltrušaitytė

Kasmet giriamės, kad tarptautinė Vilniaus knygų mugė – reikšmingiausia Baltijos šalyse. Tačiau tokių renginių svarbą ir mastelį neišvengiamai lemia vietinės skaitytojų rinkos apimtys, todėl, atvirai šnekant, keistoka būtų, jei latviškai arba estiškai gebančios skaityti auditorijos pranoktų lietuviškąją. Kol nepranoksta – didžiausia Baltijos šalių knygų mugė vyksta savo vietoje.

Bet štai leidėjų įkvėpimas vilioti Vilniaus mugėn užsienio rašytojus (kalbu apie svetimtaučius, o ne emigravusius tautiečius, kurie patys noriai veržiasi) per penkiolika metų baigia išvėsti. O juk prisiminti tikrai yra ką: 2004-aisiais čia viešėjo Alessandro Baricco, 2005-aisiais – Jensas Christianas Grondahl, o 2008-aisiais – Johnas Irvingas, turbūt ryškiausia iki šiol Vilniuje žibėjusi literatūros žvaigždė. Vėliau dar lankėsi Andrei Makine’as, Josteinas Gaardneris, Joanne Harris… Kas šįmet juos pakeis?

Pasiklydusių laiškų autorius

Patinka tai kam ar ne, tačiau laukiamiausiu artėjančios mugės svečiu pretenduoja tapti rusas Michailas Šiškinas. Dviejų lietuvių kalba išleistų romanų – „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“ – autorius jau turi apsčiai gerbėjų tarp apsiskaičiusių Lietuvos moteriškių. Tuo nesunku įsitikinti internete pervertus grožinės literatūros rijikių rašomus tinklaraščius.

„Laiškų knyga“ parašyta labai paprastu stiliumi, superpaprastu. Bet tas paprastumas yra didžiausia šios knygos vertybė ir brangenybė. Ir jokiais žodžiais neperpasakosiu kodėl. Tai tarsi didinga, melodinga odė mažiems ir, atrodo, nereikšmingiems kasdieniams dalykams, iš kurių ir susideda šis pasaulis, ši visata, ši laimė ir visi mes joje. Knyga nuostabi, ir taškas“, – teigia viena skaitytoja.

„Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs“, – tvirtina trečia.

Tokių lietuviškų atsiliepimų sulaukė „Laiškų knyga“, 2011-aisiais M.Šiškinui pelniusi nacionalinę Rusijos literatūros premiją „Didžioji knyga“ – garbingiausią Rusijos rašytojų apdovanojimą, kurio piniginė išraiška siekia 100 tūkst. JAV dolerių. Likus savaitei iki apdovanojimų teikimo ceremonijos „Didžiosios knygos“ laureatą balsuodami rinko ir skaitytojai, kurių nuomonė sutapo su komisijos nuomone: taip „Laiškų knyga“ pelnė ir Skaitytojų premiją.

„Ivanas Buninas išmokė mane nesivelti į kompromisus ir pasitikėti savimi. Antonas Čechovas perdavė humaniškumo jausmą ir suvokimą, kad kūriniuose negali būti absoliučiai negatyvių personažų. O iš Levo Tolstojaus pasimokiau nebijoti būti naivus“, – prisipažįsta rusų rašytojas.

Jis taip pat yra teigęs, kad išties geros knygos retai patenka į bestselerių sąrašus, o reikšmingos tampa ir skaityti pradedamos dažniausiai jau po autoriaus mirties, nes genialių autorių kūryba pralenkia laiką. Paradoksalu, tačiau paties M.Šiškino kūriniai buvo greitai pastebėti ir apdovanoti garbingiausiomis tėvynės premijomis. Mat Rusija buvusiam maskviečiui jau du dešimtmečius – tiktai tėvynė: vedęs šveicarę, 1995 m. M.Šiškinas apsigyveno Ciuriche, kuriame lig šiol vertėjauja ir verčiasi kalbų pamokomis.

„Laiškų knygos“ veikėjams gyvenimo atskaitos tašku tampa viena laiminga vasara, po kurios Ji lieka gyventi savo mieste, o Jis išvyksta į karą. Abu rašo laiškus, tačiau sklandus įsimylėjėlių susirašinėjimas tėra iliuzija, nes, kaip pamažu atskleidžiama skaitytojui, visi Jo tekstai rašyti per keletą mėnesių nuo išsiskyrimo, o Ji savuosius raitė dar gerus du dešimtmečius po mylimojo žūties. Abiejų laiškai pasiklysta laike ir erdvėje. Galiausiai tampa net nebesvarbu, koks tai buvo karas, kiek laiko Ji laukė Jo sugrįžtančio… Kai du žmonės ilgai bendrauja laiškais, žodžiai tampa apgavikais: jie „žada pasiimti tave į jūrą, o paskui patyliukais išplaukia iškėlę visas bures, kai tu lieki ant kranto“. Bet laiškų rašymas ir Jam, ir Jai buvo sielą raminantis išsigelbėjimas: „Jeigu tavęs nebūtų, nuskęsčiau savyje, kapanodamasi savo tuštumoje, nerasdama į ką atsispirti.“ Siela negali būti vieniša, kitaip jai skauda. „Nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi“, – tvirtina autorius.

Ankstesnis M.Šiškino romanas, nors ir vėliau pasiekęs lietuvių skaitytojus, –  „Veneros plaukas“. Taip vadinamas augalas, kurio lotyniškas pavadinimas ~Adiantum capillus-veneris~.  Rusijoje jis puoselėjamas namuose, nes be šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai paprasta piktžolė, šimtmečiais savaime siūruojanti laukuose. Romanas komponuojamas panašiu principu kaip ir „Laiškų knyga“, tačiau pasakojimas gerokai komplikuotesnis: jį sudaro Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui; šio liūdna meilės istorija Italijoje ir laiškai savo sūnui, kuriuose cituojamos vertėjo skaitomos mitologinės knygos; ir galiausiai – dainininkės, kurios biografiją jis ketinęs rašyti, dienoraščiai. Ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai knygoje gali neturėti tarpusavio ryšio. Kaip ir „Laiškų knygoje“, čia nėra gyvų personažų, tik jų imitacijos dienoraščių, protokolų, laiškų, oficialių apklausų atspindžiuose.

Nepaisant to, „Veneros plaukas“ Rusijoje ne tik pelnė analogišką „Didžiosios knygos“ apdovanojimą, bet ir buvo pripažintas nacionaliniu bestseleriu. Vokietijoje šis romanas 2011-aisiais pelnė Tarptautinės literatūros prizą, skiriamą geriausiam į vokiečių kalbą pirmąkart išverstam užsieniečių prozos  kūriniui, o JAV 2013-aisiais – Geriausios verstinės metų knygos prizą. Tokios premijos bet kam nešvaistomos, todėl M.Šiškiną ir vadiname tituluočiausiu šįmet Vilniaus knygų mugėje viešėsiančiu rašytoju.

Ir dar – žmogumi, kuris „Laiškų knygoje“ taikliai pastebėjo: „Ko gero, laimė ir turi būti tokia, tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur karas, o visa tai kartu ir yra laimė.“

Jaunimo trileriai iš Suomijos

Artėjančios mugės pagrindinė diskusijų tema – detektyvai, tad natūralu, kad leidėjai pasistengė pakviesti ir šio populiaraus žanro atstovų. Iš Suomijos atvyksta kriminalinių romanų, skirtų jaunimui, autorė Salla Simukka. Pirmoji jos trilogijos knyga „Raudona kaip kraujas“ sulaukė stulbinamos sėkmės: vos per dvi savaites nuo pasirodymo buvo pradėta versti į 18 kalbų. Šiuo metu teises į šią knygą yra įsigijusios net 42 pasaulio šalys, tarp kurių – Japonija, Malaizija ir Tailandas. Tokia staigi tarptautinė romano sėkmė leidžia jį lyginti su švedo Stiego Larssono bestseleriu „Mergina su drakono tatuiruote“.

„Šios knygos idėja atėjo nelauktai – stovint knygyne ir vartant jaunimui skirtas knygas. Pastebėjau, kad jos paprastai skirtos arba suaugusiems, arba paaugliams, bet beveik nėra tokių, kurios parašytos būtent jaunimui, ypač trilerių. Taigi nusprendžiau tokią knygą parašyti pati. Iš karto žinojau, kad pagrindinės veikėjos vardas bus Snieguolė, nes visada maniau, kad pasakos labiausiai skirtos jaunimui – juk būtent jos dažniausiai parodo, kaip jauni žmonės staiga tampa suaugusiais“, – savo pasisekimo priešistorę žurnalistams dėstė S.Simukka.

Ji, kaip ir pagrindinė „Raudona kaip kraujas“ veikėja septyniolikmetė Snieguolė Anderson, ligi šiol gyvena prie ežerų įsikūrusiame Tamperės mieste, kuriame – šaltos žiemos ir slogios nuotaikos. Be literatūrinės kūrybos, S.Simukka žinoma kaip švedų kalbos vertėja, rašo knygų recenzijas dienraščiams ir žurnalams, dirba jaunimo literatūros leidinio „LUKUfiilis“ redaktorės pavaduotoja.

O štai jaunosios Snieguolės gyvenime pilna sukrėtimų. Viskas prasidėjo nuo to, kad mergina mokyklos fotolaboratorijoje aptiko ant virvutės padžiautus krauju permirkusius banknotus. Radinys Snieguolei pasirodė keistas, todėl ji ryžtasi išsiaiškinti jo paslaptį. Ši mergina, dažniausiai pietaujanti atskirai, niekam neleidžia prieiti per arti. Ji – vieniša kovotoja, kuriai patinka pačiai rinktis priešininkus. Ji – dėlionės gabalėlis, kuris netinka niekur ir tinka visur…

Kol kas lietuviškai turime tik pirmąjį S.Simukkos detektyvinį romaną „Raudona kaip kraujas“, tačiau šįmet jį turėtų pasivyti kitos trilogijos dalys: „Balta kaip sniegas“ ir „Juoda kaip juodmedis“.

Dokumentiniai liudijimai

Iš Suomijos atvyks ir dar viena rašytoja žurnalistė Imbi Paju, tik šioji – estė, dirbanti Helsinkyje estiškų dienraščių korespondente. Iki tol, kol įsikūrė kaimyninėje valstybėje, I.Paju teko ir padainuoti Tartu „Vanemuine“ operos teatro chore, ir padirbėti samdoma žurnaliste vienai iš Suomijos televizijų. Ji – kelių dokumentinių filmų, pasakojančių Baltijos šalių istoriją, autorė. Kino analogą turi ir lietuviškai pasirodžiusi autorės dokumentinė knyga „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“. Tai pasakojimas apie Suomijos ir Estijos moterų organizacijų bendradarbiavimą.

1940-ųjų vasara. Po alinančio Žiemos karo Suomija ką tik sudariusi paliaubas su Sovietų Sąjunga. Į estaičių skaučių vasaros stovyklą atvyksta suomės – mažosios lotos. Joms atostogaujant Estija okupuojama. Esčių šaulių organizacijų vadoves ištinka Estijos karininkų likimas – jos negailestingai nužudomos sovietų. Kitapus įlankos po karo uždraudžiama suomių moterų organizacija „Lotta Svärd“, kuri, Sovietų Sąjungai reikalaujant, paskelbiama fašistine. Vartai tarp dviejų valstybių ilgam užsiveria…

Beje, 2009-aisiais I.Paju kartu su kita žymia Suomijoje gyvenančia estų rašytoja Sofi Oksanen (Vilniaus knygų mugėje viešėjusia 2011 m.) išleido esė rinkinį „Už visko buvo baimė“, kuriame pasmerkė sovietų vykdytus Baltijos šalių gyventojų trėmimus. Prieš šios knygos pristatymą Helsinkyje protestavo vietos antifašistinės organizacijos.

Apie Rusijos praeitį ir šiandieną publicistinę knygą parašė amerikietis, buvęs „National Public Radio“ korespondentas Maskvoje Gregory Feiferis. Beveik dešimtmetį jis rengė reportažus iš Rusijos, šiandien savo tekstus publikuoja „The Washington Post“.

Informacijos knygai „Rusai. Žmonės už valdžios fasado“ Harvardo universiteto absolventas sėmėsi iš asmeninių pokalbių. Jo pašnekovai – nuo pasakiškai turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Knygoje taip pat pateikiama pirmuoju asmeniu pasakojama G.Feiferio motinos rusės, kurią jaunystėje lydėjo bohemiška Maskvos menininkų elito aplinka, ir jo amerikiečio tėvo, diskusijose prie degtinės bandančio išvengti KGB pinklių, istorija.

„Aš keliavau nuo Rusijos vakarinių sienų per devynias laiko juostas į Tolimuosius Rytus, nuo subtropinės Juodosios jūros pakrantės iki visada šaltos Tolimosios Šiaurės. Tačiau daugiausia žinių pasisėmiau ne iš interviu, per kuriuos rusai retai kada būna atviri, bet dalyvaudamas jų kasdieniame gyvenime ir ilguose neskubriuose pokalbiuose, kurie atskleidė man žmonių požiūrį į seksą, degtinę, religiją ir Vakarus“, – tvirtina amerikiečių žurnalistas, savo knygoje pateikęs gyvą, intymų ir įspūdingų kraštutinumų saistomą šiandieninės Rusijos portretą.

Išsamiai apie nobelistą

Storumu tarp mugės naujienų nepralenkiama žada tapti lenkų autoriaus Andrzejaus Franaszeko studija „Milosz. Biografija“. Šios knygos apimtis (kartu su kelis šimtus puslapių užimančiais paaiškinimais) viršija tūkstantį puslapių.

Tai pirmoji tokia išsami ir nuodugniai parengta Czesławo Miłoszo biografija. Ir tikriausiai  ilgam – vienintelė. Mat pats Nobelio literatūros premijos laureatas nebuvo linkęs viešai atskleisti savo ir jam artimiausių žmonių reikalų, nesipasakojo ir apie asmeninius išgyvenimus. Todėl jo biografijos autoriaus lenkų literatūrologo, radijo ir televizijos literatūrinių laidų redaktoriaus A.Franaszeko laukė išties titaniška užduotis.

Tačiau Cz.Miłoszas buvo produktyvus rašytojas, o A.Franaszekas puikiai išmano visą jo kūrybą. Cz.Miłoszas, be to, mėgdavo rašyti laiškus, kurie jo biografui įgavo neįkainojamos vertės. Be to, tuomet dar trisdešimtmetį vaikiną savo biografu nobelistas, rūpinęsis būsimuoju intelektualiniu įvaizdžiu, pasirinko pats, o A.Franaszekas šį pasirinkimą pripažino sau privalomu.

Jam buvo patikėta ir anksčiau nežinoma Cz.Miłoszo palikta archyvinė medžiaga antrašte „Materiały do mojej biografii“ („Medžiagos mano biografijai“): knygos prierašuose gausu nuorodų būtent į ją. A.Franaszekas daug dalykų atskleidė pirmą kartą, pavyzdžiui, aprašė Cz.Miłoszo ryšius su moterimis ir jam svarbiausius bičiuliškus bei meilės santykius. Knygoje pateikta ir poeto didelių meilių portretų galerija, ir Paryžiuje atrastas 1956 m. Cz.Miłoszo santuokos su Janina Cękalska liudijimas. A.Franaszekas sumaniai parodo, kokią daugybę puikių ir įžymių žmonių pažinojo Cz.Miłoszas, ir su kiekvienu jį siejo vis kitoks ryšys.

Pirmą kartą nuosekliai atspindėtas poeto pabėgimas iš Varšuvos po 1939 m. rugsėjo okupacijos, gyvenimas Rumunijoje ir grįžimas į Varšuvą po kelionės per Rusiją: apie šį savo gyvenimo etapą Cz.Miłoszas nemėgdavo kalbėti. Nepaisant to, jis jautė neišvengsiąs literatūrinės skaistyklos, todėl norėjo kuo objektyvesnės savo biografijos.

Ilgaamžės jaunystės paslaptys

Austrų rašytoją, „amžinai jauną“ Susanną Kubelką Vilniaus knygų mugėje jau matėme 2003-iaisiais, todėl daugeliui vyresnių skaitytojų tai nebebus pirmoji pažintis. Iš anos, pirmosios viešnagės skaitytojos labiausiai įsiminė ilgą pasakojimą apie visus aristokratiškai poniai likimo skirtus vyrus ir ypač tuometį, amžiumi tikusį jai į anūkus. Prancūzijoje gyvenanti S.Kubelka teigė, kad panorėjusi tokia laime galėtų džiaugtis kiekviena pagyvenusi dama, ir, kaip ir savo knygose, gausiai žarstė kūno priežiūros, elegancijos, subtilaus moteriško flirto bei ilgamečių seksualinių santykių patarimus.

Tuomet jai pačiai buvo šešiasdešimt, dabar – septyniasdešimt dveji. Smalsuolės turės progą įvertinti patarimų efektyvumą, kuris, sprendžiant iš tęsiamų rašytojos susitikimų su skaitytojais, vis dar neblėsta.

Lietuvių kalba išleistos bene septynios S.Kubelkos knygos, populiariausios iš jų – „Ofelija mokosi plaukti“, „Šiandien madam pareis vėliau“, „Pagaliau per 40“ –  pastaraisiais metais sulaukė naujų leidimų.

Vasarį – šešios premjeros, tačiau tik pusė iš jų – Vilniuje. Klaipėdiečiai galynėsis su Henriku Ibsenu, panevėžiečiai – su Fiodoru Dostojevskiu, o kaunietis Artūras Areima pažadėjo spektaklyje vaikams apsieiti be necenzūrinių žodžių.

Renata Baltrušaitytė

Sveiki po kirvio mergaitės Jelizavetos Bam, sveiki po raudono „Ledo vaikų“ bumbuliuko. Ir po „Geismų tramvajaus“ Šiauliuose – mieste, kuris pernai iš tikrųjų buvo pradėjęs sapnuoti dangaus tramvajų, nors iki šiol neturi net elementaraus troleibuso. Iš sapnų valdininkus pažadino šalia įsikūrusios NATO oro policijos atstovai, įtarę, kad oro tramvajus – ne kas kita, kaip gudrios rusų šnipų užmačios.

Jei pamenate, išsipusčiusi Tennessee Williamso herojė Blanša į sesers namus Naujojo Orleano darbininkų kvartale taip pat atkako tramvajumi viltingu pavadinimu „Geismai“. O išvyko iš ten jai skirto milijonieriaus laukti tiesiai į „durnyną“…

Kaip vaikai virsta antimis

Dar tragiškiau senos paslaptys, atverdamos geismų ir realybės bedugnes, sklaidosi Henriko Ibseno „Laukinėje antyje“, pagaliau nutūpusioje Klaipėdos dramos teatre. Ilgai ji, vargšė, suko ratus virš uostamiesčio: jau prieš dešimtmetį režisuoti šią dramą Klaipėdoje buvo pasišovęs Oskaras Koršunovas, tačiau galiausiai iškeitė į Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“. Vėliau klaipėdiečiai „Laukinę antį“ bandė įbrukti režisieriui ornitologui Gintarui Varnui, tačiau ir šis nesutiko tokio paukščio priglobti.

Pagaliau atvyko iš sostinės ne bet kas, o Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis, ir tuomet jau H.Ibseno plunksnelės pradėtos kedenti. Tiesa, prieš tai luktelėjus, kol Vytauto Paukštės, vaidinsiančio senąjį Verlė, sveikata pakankamai sustiprės repeticijoms.

R.Rimeikis „Veidui“ tvirtino, kad „Laukinės anties“ pajūryje prisiprašė pats. Mat vienas pirmųjų jo, kaip aktoriaus, reikšmingų teatro vaidmenų ir buvo teisybės ieškotojas Gregersas Verlė dar 1973 m. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre Henriko Vancevičiaus režisuotoje „Laukinėje antyje“.

„Buvau įvestas į šį pastatymą kaip pagrindinio Gregerso vaidmens atlikėjo Juozo Rygerto dubleris. Nuo tų laikų šis siužetas tyliai tūnojo mano atmintyje. O dabar jis vėl aktualus, turint omenyje silpnėjančius tėvų ir vaikų ryšius bei nepilnamečių savižudybių skaičių Lietuvoje. Tiesa, būsim priversti H.Ibseno kūrinį smarkiai kupiūruoti, nes nenorima, kad spektaklis Klaipėdoje truktų ilgiau nei dvi su puse valandos“, – teigė R.Rimeikis.

Pasak režisieriaus, savo šeimoje užauginusio keturis vaikus, vietoj tiesioginio rūpinimosi savo artimaisiais žmonės neretai iki pat senatvės egoistiškai eikvoja laiką keistiems užsiėmimams, kurie ilgainiui virsta priedanga nuo skaudžios tiesos, kad nei jų darbai, nei jie patys užaugusiems vaikams nebereikalingi. Ne veltui H.Ibsenas vieno personažo lūpomis teigia: „Atimti iš paprasto žmogaus jo kasdienį melą – tai tas pats, kaip atimti iš jo laimę.“

Savo ruožtu vaikai, jausdami tėvų santykių nenuoširdumą, užauga dvasiškai pažeidžiami. Toks yra fanatiškas tiesos ieškotojas Gregersas, tokia ir tėvo atšiaurumo priežasčių nepajėgianti suvokti Hedviga. Būtent ji norvegų dramaturgo simboliškai tapatinama su medžioklėje pašauta antimi, laikoma Ekdalų namų palėpėje vien tam, kad anksčiau ar vėliau taptų patogiu taikiniu namų šeimininkui. Supratusi, kad visos pastangos pelnyti tėvu laikyto žmogaus palankumą baigsis nesėkme ir „namine“ tapti dėl motinos praeities nuodėmės jai niekada nebepavyks, nusivylusi paauglė šautuvo vamzdį pati įremia sau krūtinėn.

„Mūsų spektaklio finale laukinė antis tiesiog išskris iš kalėjimu virtusios palėpės. Žinoma, tai nebus tikra gyva antis, bet vis dėlto… Tačiau jokių buitinio stiliaus dekoracijų spektaklyje nesitikėkite“, – pataria R.Rimeikis.

„Laukinei ančiai“ susibūrė įvairiausios klaipėdiečių aktorių kartos: nuo senjoro V.Paukštės iki Hedvigą vaidinsiančios Simonos Šakinytės. Taip pat matysime Rimantą Pelakauską, Reginą Arbačiauskaitę, Eglę Jackaitę, Nijolę Sabulytę ir kt.

Vienintelio vyro mirtis

Dar viena šeimos drama bus atskleista Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“. Tiesa, ji mirtimi ne baigiasi, o prasideda, ir siužetas čia artimesnis detektyvinei komedijai, o ne dramai.

Prieš Kalėdų šventes savo kambaryje prabangiame užmiesčio name randamas nužudytas vienintelis šeimos vyras. Kaip paaiškėja, kiekviena moterų – uošvė, žmona, dukros, kitos giminaitės ir net tarnaitės turėjo pakankamai svarią priežastį su juo susidoroti, bet kartu pasirūpino ir tvirtais alibi. Jos pačios imasi nagrinėti, kuri galėjo padaryti šį nusikaltimą. Įtarimų šešėlis krinta tai ant vienos, tai ant kitos namų gyventojos. Per visą šią suirutę atsiskleidžia nuostabūs moterų portretai, jų tarpusavio santykiai ir aistringos gyvenimo istorijos.

Kažką primena? Nenuostabu – tos pačios Roberto Thomaso pjesės motyvais Francois Ozonas buvo pastatęs filmą, kuriame subūrė visą plejadą įžymių prancūziškojo kino damų: Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Emmanuelle Beart, Fanny Ardant… Kas pakeis jas lietuviškame analoge?

Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas (jis, beje, Šiauliuose ir statė „Geismų tramvajų“) ne kartą prisipažino, kad su vaidmenų stokojančiomis aktorėmis teatre – tikra bėda. O jo sūnus režisierius Balys Latėnas šią problemą ėmėsi spręsti, repeticijoms sukvietęs moteriškąją trupės dalį: Kristiną Andrejauskaitę, Dovilę Šilkaitytę, Aušrą Pukelytę, Neringą Varnelytę, Rasą Marazaitę, Jonę Dambrauskaitę bei pridūręs dvi kviestines aktores – Gabrielę Malinauskaitę ir Rūtą Žibaitytę.

Įdomu, kad pjesės autorius R.Thomasas, būdamas aštuoniolikos, pats vaidindavo epizodinius vaidmenis įvairiuose Paryžiaus teatruose. Jis ypač domėjosi komedijos žanru, jo konstravimo būdais ir atkakliai dirbdamas tapo pripažintu psichologinių bei kriminalinių dramų meistru, išgryninusiu komedinio trilerio žanrą. Todėl jo kūryboje skleidžiasi elegantiškas humoras, grakštūs sąmojai ir nenuspėjami siužeto vingiai. Žinoma, viskam vadovauja emocijos ir jausmai, kylantys iš netikėtų situacijų, į kurias patenka aštuonios žavios, protingos, gundančios ir pavojingos moterys.

Šiukšliadėžės slenkstis

Lenkų poetė Wislawa Shymborska irgi garsėjo sveiku humoro jausmu. Tai pabrėžė netgi Nobelio komitetas, savąjį 1996 m. sprendimą grindęs laureatės gebėjimu rimtas temas nagrinėti su humoru. W.Szymborska buvo devintoji moteris, pelniusi nuo 1901 m. skiriamą Nobelio literatūros premiją. Nors ji ir iki tol laikyta viena populiariausių Lenkijos poečių, iki šio apdovanojimo drovią ir tyliai kalbančią kūrėją pasaulyje mažai kas pažinojo. W.Szymborska nepriskirdavo savęs prie jokios poetinės krypties, ji sukūrė savo rašymo mokyklą, savo kalbą – atitolusią nuo didelių istorinių įvykių, biologinių žmonių egzistavimo sąlygų, visuomeninio poeto vaidmens, filosofinių sistemų, ideologijos, nepatikrintų tiesų, įpročių, stereotipų, slopinimų.

Vis dėlto poetė, kuri taip pat buvo literatūros kritikė ir prancūzų poezijos vertėja, po 1957-ųjų, kai buvo panaikinta stalinistinė cenzūra, išleido vos kelis plonus poezijos tomelius. Ji išsižadėjo ankstesnės savo kūrybos, kurioje atsispindėjo stalinizmo eros literatūrinis stilius ir turinys. Nors W.Szymborskos kūrybinis kelias truko šešis dešimtmečius, išleista mažiau nei 400 jos eilėraščių. Paklausta, kodėl negali pasigirti dideliu produktyvumu, poetė atsakė: „Mano kambaryje yra šiukšliadėžė. Vakare parašytus eilėraščius vėl perskaitau iš ryto. Jiems ne visada lemta išgyventi.“

Aktorė Dalia Michelevičiūtė pristato jau trečią monospektaklį pagal šios poetės tekstus. Pirmasis buvo „Neparašyta vasaros istorija“ 2008-aisiais, vėliau – „Nuostaba“ (2011), o dabar ateina eilė „Moters portretui“ Nacionaliniame dramos teatre. Tikėkimės, šiam pastatymui scenoje bus lemta išgyventi ilgiau nei anksčiau paminėtiems. W.Shymborskos eilėraščius į lietuvių kalbą vertė Sigitas Geda, Algis Kalėda, Mindaugas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, Tomas Venclova.

Diplominis studentų Dostojevskis

Panevėžyje jaunatvišką šurmulį toliau kelia Veltos ir Vytauto Anužių studentų kursas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prieš trejus su puse metų suburtas specialiai šio miesto teatrui. Po sėkmingai atgaivintų Kazio Sajos „Devynbėdžių“ ir Maurice’o Maeterlincko „Nekviestosios“ panevėžiečiams ką tik parodytas Davido Gieselmanno „Ponas Kolpertas“, o vasarį profesionalion scenon iškeliaus ir Fiodoro Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“.

Išties retas studentų kursas gauna galimybę savo diplominius spektaklius rodyti viešai ir netgi įterpti juos į valstybinio teatro repertuarą, taigi „anužiukai“ šiuo požiūriu privilegijuoti. Antra vertus, neaišku, kiek laiko jų pastatymai galės gyvuoti, nes maža vilčių, kad baigę bakalauro studijas visi aštuoniolika jaunuolių liks Panevėžyje, o  ilgainiui keičiant aktorius bendri spektakliai neišvengiamai pradės byrėti.

Vis dėlto vienas kurso vadovų V.Anužis nusiteikęs optimistiškai, nes prisimena savo ankstesnius studentus iš Latvijos, Klaipėdoje rengtus Liepojos teatrui. Visi šešiolika šio kurso studentų jau penkerius metus vaidina Liepojoje, maža to, pastebimai atgaivino šio miesto kultūrinį gyvenimą ir, pelnę puikius šalies kritikų vertinimus, sulaukė pripažinimo visos Latvijos mastu. Kas galėtų tvirtinti, kad panaši istorija nepasikartos Panevėžyje? Juolab ne viskas J.Miltinio dramos teatro trupėje pastaraisiais metais klostėsi sėkmingai, o naujų pajėgų įsiliejimas į kolektyvą galėtų ištempti iš duobės.

„Kai iš kurso susiformuoja teatro trupė, žmonių vidinė priklausomybė vienas nuo kito sustiprėja. Todėl mes su žmona Velta labai nesistebėtume, jei visi aštuoniolika studentų liktų dirbti Panevėžyje. Be to, aktoriai šiais laikais lankstūs ir dirba savo pačių vadybininkais, todėl net jei žmogus pasirinktų kitą miestą ir teatrą – tai dar nereiškia, kad jis nebevaidintų bendruose kurso spektakliuose“, – „Veidui“ teigė V.Anužis.

Rimčiausiu savo auklėtinių darbu dėstytojaujantis aktorius laikytų būtent „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, nes tai – sąlytis su pasauline literatūros klasika. „Bandėme nuvalyti istoriją, kurios pagrindiniai veikėjai – jauni žmonės, nuo išankstinių įsivaizdavimų ir dostojevskiškų stereotipų. Neatkūrinėjame rašytojo laikmečio, akcentuojame tai, kas šiandien svarbu aktorių bendraamžiams“, – pasakoja kurso vadovas.

Rašytojo antrininką Ivaną Petrovičių spektaklyje vaidins Rolandas Normanas, jį išduodančią Natašą – Goda Petkutė, o epileptikę Nelę – Agnieška Ravdo, kurią į savo spektaklius Džuljetos bei Ninos Zarečnajos vaidmenims jau pakvietė O.Koršunovas.

Legenda baltoje palapinėje

Vasarį dvi įdomios premjeros laukia jaunųjų žiūrovų. Menų spaustuvėje Stalo teatras ir jo įkūrėja Saulė Degutytė kviečia mažuosius į edukacinį spektaklį „Stebuklingas sodas“ pagal švedės Selmos Lagerlof kūrinį „Legenda apie Kalėdų rožę“. Edukacinis jis visapusiškai: pirmiausia tuo, kad scenovaizdžiui bus pasitelkta Giotto di Bondone ir kitų ankstyvojo Renesanso dailininkų tapyba, be to, vokalinis kvartetas žiūrovams atliks XVI a. ispanų kompozitoriaus  Tomás Luis de Victoria motetą „O Magnum Mysterium“. Pagaliau nenuvertinkime ir S.Lagerlof – pirmosios pasaulyje moters, apdovanotos Nobelio literatūros premija (ta garbė jai buvo suteikta 1909-aisiais).

Rašytojos papasakotą legendą vaikams seks Valstybinio jaunimo teatro aktorius Jurgis Damaševičius, kuris vienas vaizdingu žodžiu įkūnys penkis kūrinio veikėjus: Geingeno miško plėšiką, jo žmoną, vienuoliuką, abatą Joaną ir arkivyskupą Abesalomą. Siužetą čia rutulioja dvi „stovyklos“: plėšikų šeima, kuri šventai saugo paslaptį apie Kalėdų metu stebuklingai sužaliuojantį mišką, ir vienuolyno gyventojai, deklaruojantys šventumą, tačiau kartais neišlaikantys tikėjimo išbandymų. Spektaklį žiūrovai stebės sėdėdami ne salėje, o scenoje, apsupti baltos „palapinės“, ant kurios sienų ir pražys Geingeno miško stebuklingas sodas. Vienu kartu spektaklį gali stebėti tik trisdešimt žiūrovų, todėl bilietais patariama pasirūpinti iš anksto.

Tėvus ramina: keiksmažodžių nebus

Šiek tiek augesni vaikai laukiami Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurio atstovai, ramindami dažniau šį teatrą lankančius tėvus, neatsitiktinai pabrėžia: šį kartą Artūro Areimos spektaklyje nebus nė vieno necenzūrinio žodžio! Prancūzijos rokerio Mathiaso Malzieu romano „Mechaninė širdis“ veikėjai jame atgims mistišku ir vizualiu stimpanko stiliumi, kurio adeptai įkvėpimo semiasi iš prašmatniosios britų monarchės Viktorijos epochos, tų laikų tikrų ir tariamų technologijų, fantastinės literatūros bei gotų estetikos.

Mįslingas prašmatnumas atsispindės ir A.Areimos režisuotame spektaklyje. Krumpliaračiais ir laikrodžio mechanizmais dekoruotos keturios dešimtys spektaklio kostiumų, o dūmus skleidžiančios, skraidančios ir LED lemputėmis šviečiančios dekoracijos scenoje kurs stimpankui būdingą šiek tiek baugią atmosferą. Pagrindinis režisieriaus tikslas – priminti žiūrovams, kad fantazija yra gyva ir labai norint pasaulį galima apkeliauti riedlente.

„Mechaninės širdies“ veiksmas prasideda Škotijos sostinėje Edinburge 1874 m. Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio dieną, dėl to jo širdis sušąla į ledą ir nustoja plakusi. Gydytoja Madlena įsodina jam laikrodį su gegute, kuris berniukui turi atstoti tikrą širdį. Norėdamas išgyventi Džekas privalo laikytis trijų taisyklių: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį ir niekada, niekada, niekada neįsimylėti… Bet pabandyk įsakyti širdžiai, kad gudrus. Net jeigu ji mechaninė… Džeko vaidmuo atiteko Sauliui Čiučeliui, kitus personažus vaidina Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Tomas Erbrėderis, Eglė Grigaliūnaitė, Vainius Sodeika ir Edgaras Žemaitis.

O pabaigoje vilniečiams patarsime vasarį nepraleisti ir Klaipėdos jaunimo teatro gastrolių Menų spaustuvėje. Valentino Masalskio vadovaujama uostamiesčio trupė sostinėje vasario 10–11 d. rodys Neringos Krunglevičiūtės režisuotą spektaklį mažiesiems „Knygų personažai atgyja“, Giedriaus Kuprevičiaus antioperą „Pamoka“ pagal Eugene’o Ionesco kūrinį ir naujausią Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Man netinka tavo kostiumas“, kurioje greta jaunųjų vaidins žymus aktorius Valerijus Jevsejevas. Sako, Klaipėdoje per šio spektaklio premjerą ką tik baigtame rekonstruoti „Kultūros fabrike“ netikėtai prasmego visa žiūrovų kėdžių eilė. Vilniečiai kviečiami patikrinti, kas – teatralai ar statybininkai – buvo kalti dėl šio incidento…

Šešios vasario premjeros

1 d. 12 val., 22 d. 12, 15 val. Menų spaustuvėje – „Stebuklingas sodas“. Rež. Saulė Degutytė

1 d. 15 val., 13 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Mechaninė širdis“. Rež. Artūras Areima

12, 27 d. 18 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose – „Laukinė antis“. Rež. Ramutis Rimeikis

13, 14 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Aštuonios mylinčios moterys“. Rež. Balys Latėnas

21, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Moters portretas“. Rež. ir akt. Dalia Michelevičiūtė

27, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Rež. Vytautas ir Velta Anužiai