Visoje Lietuvoje siaučiant gripui ir viršutinių kvėpavimo takų virusinėms infekcijoms, dvigubai daugiau žmonių kreipiasi į gydytojus, tačiau dažnas išgirsta diagnozę, nustatytą „iš lubų“, be to, pasijunta taip, lyg medikui būtų sutrukdęs.

Vilnietė Monika Čežienė, prieš daugiau nei mėnesį nuvedusi kosinčią šešiametę dukrą pas šeimos gydytoją, išgirdo, kad mergaitei plaučių uždegimas. Nors nei kraujo tyrimas, nei rentgeno nuotrauka nebuvo padaryta, medikė skyrė gydymą antibiotikais. „Po savaitės išgirdusi, kad plaučiuose karkalų nemažėja, mūsų gydytoja išrašė kitos rūšies antibiotikų ir liepė gerti dvigubą dozę. Suabejojau, ar tai tikslinga, tad pradėjau ieškoti internete informacijos apie plaučių uždegimą. Visuose skaitytuose straipsniuose buvo rašoma, kad šios ligos diagnozė būtinai turi būti patvirtinta rentgeno tyrimu, – pasakoja M.Čežienė. – Kai kitą dieną vėl nuvykome į polikliniką, paprašiau, kad būtų atlikti tyrimai. Gydytoja pasipiktinusi atrėžė, kad ji dar niekad nebuvo suklydusi nustatydama ligą, tačiau skyrė tyrimus. Paaiškėjo, kad nei rentgeno nuotrauka, nei kraujo tyrimas uždegimo nerodo.“
Moteris prisimena, kad gydytoja pradėjo teisintis, esą ryte plaučiuose visada būna daugiau karkalų, tad ji juos ir girdėjusi. „Diagnozė buvo pakeista į virusinės kilmės plaučių uždegimą, kurio antibiotikai negydo, tačiau kadangi jau buvome pradėję gerti antrą dozę, gydytoja patarė išgerti ją visą. Taigi visai be reikalo maitinom dukrą vaistais, nors visai neseniai jau buvo išgėrusi kursą nuo ausies uždegimo“, – nusivylimo neslepia M.Čežienė.
Ji priduria visiškai pasitikėjimą savo šeimos gydytoja praradusi po savaitės, kai dukrai pasiskundus skausmais šlapinantis vėl be jokių tyrimų buvo diagnozuotas inkstų uždegimas ir išrašytas siuntimas į ligoninę. Čia paaiškėjo ne tik tai, kad su inkstais viskas gerai, bet ir kad nėra bei nebuvo jokių pakitimų plaučiuose.
Pastarosiomis savaitėmis tokių šeimos gydytojų kompetencija nusivylusių pacientų randasi ypač daug. Dažnai žmonės nesulaukia jokio paaiškinimo apie ligą, vos po kelių gydytojo, net nepakėlusio galvos nuo popierių, klausimų išgirsta diagnozę ir kad būtini antibiotikai. O jeigu apsilanko pas kitą specialistą, dažniausiai visai susipainioja. Mat vienas sako, kad reikia gerti kosulį skatinančius vaistus, kitas skiria jį slopinančių vaistų. Vienas diagnozuoja bronchitą, o kitas negali atsistebėti kolegos sprendimu, nes visi požymiai rodantys gerklės uždegimą. Šeimos gydytojas mato visai nežymų ausies paraudimą, tad net nemano siųsti pas specialistą, nors jau kitą dieną ausies, nosies, gerklės gydytojas apkaltina pacientą delsimu, nes tokią sunkią būklę esą seniai matęs.

Ligoninių priimamųjų medikai dirba šeimos gydytojų darbą

Kad išvengtų varginančio blaškymosi nuo vieno gydytojo pas kitą ir iškart gautų profesionalią pagalbą bei išsamius tyrimus, vis daugiau žmonių, aplenkdami poliklinikas, net dėl menkiausio kosulio ar bėrimo vėlai vakare važiuoja į ligoninių priimamuosius. VU Vaikų ligoninės 1-ojo priėmimo skyriaus skubios pagalbos poskyrio vyr. ordinatorė Daiva Vaičiūnienė patvirtina, kad per pastaruosius dvejus metus į ligoninę atvykstančių pacientų pagausėjo daugiau nei dvigubai, tačiau pusė jų siunčiami namo, nes kreipiasi ne dėl stacionaruose gydomų ligų.
„Dirbame šeimos gydytojų darbą. Vieni tėvai net nevyksta į polikliniką. Sako, neverta gaišti laiko, nes vis tiek jokių tyrimų ten nepadarys. Kiti iš savo šeimos gydytojo telefonu išgirsta, kad vyktų tiesiai į ligoninę, tačiau neretai ir su siuntimu atvažiuoja dėl, tarkim, nedidelio alerginio bėrimo. Be jokios apžiūros dažnai į priimamąjį pacientus atveža ir greitosios medicinos pagalbos automobiliai“, – teigia D.Vaičiūnienė.
Vaikų ligų gydytoja neabejoja, jog taip medikai nori apsidrausti, kad nepražiūrėtų rimtos ligos. Mat daugelis šeimos gydytojų per menkai susipažinę su vaikiškų ligų specifika, o greitosios medicinos pagalbos brigadose dažniausiai dirba felčerės ir slaugytojos. Tačiau esant tokiai situacijai labiausiai nukenčia pacientas, mat dėl to, kad į ligoninės priimamąjį atvyko ne dėl skubios pagalbos, privalo susimokėti 42 Lt.
„Tai ne gydytojų kaltė, bet sistemos, nes lieka vis mažiau pediatrų etatų, išnyko toks dalykas, kaip sergančiųjų lankymas namuose, tad pacientai, ypač kai vemia ar viduriuoja kūdikis, jam pakilusi aukšta temperatūra, nenori valandą ar ilgiau stumdytis poliklinikose. Be to, dar nesukurta paciento ir mediko pasitikėjimu paremta šeimos gydytojo institucija“, – pabrėžia D.Vaičiūnienė.
Penkerius metus vienoje Kauno poliklinikoje dirbanti šeimos gydytoja, nenorėjusi, kad būtų minima jos pavardė, atskleidė, jog ji, kaip ir nemažai kolegų, per daug nesigilindama skiria antibiotikų tik todėl, kad vėliau pacientai neapkaltintų aplaidumu. „Jeigu stebėsiu paciento būklę ir iškart neskirsiu antibiotikų, niekas nepadėkos, bet jeigu per tą laiką liga progresuos, galiu būti užtampyta po teismus. Daugelis gydytojų dabar daro viską, kad tik nelaimės atveju nebūtų prie ko prikibti“, – pasakoja gydytoja.
Deja, tokios pastangos nepakenkti pirmiausia sau pacientams pasitikėjimo nekelia. Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto atlikta apklausa atskleidė, kad net 53,3 proc. respondentų mano, jog uždarbis medikams rūpi labiau nei pas juos apsilankę pacientai, ir tik dviem procentams apklaustųjų nekyla jokių abejonių dėl medikų profesinio pasirengimo.
Rinkos tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ apklausos duomenimis, Lietuvoje žalą sveikatai, gaudami sveikatos priežiūros paslaugas, patyrė trečdalis respondentų, tačiau dėl žalos atlyginimo kreipėsi vos 4 proc. apklaustųjų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Vilniaus medikai pajuto susirgimų plaučių uždegimu pagausėjimą – nebesutelpančius ligonius tenka guldyti ir chirurgijos skyriuose, o dėl masinio antibiotikų vartojimo ši liga įgauna vis sunkesnę formą.
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo laikinai direktoriaus pareigas einantis Anatolijus Zimanas pastebi, kad šiemet sergančiųjų plaučių uždegimu daugiau nei įprastai. Didžiausią ligonių antplūdį ligoninė pajuto po švenčių, kai užplūdo sunegalavę, bet žūtbūt šventes atšvęsti norėję gyventojai. “Po švenčių sergančiuosius plaučių uždegimu guldėme net dienos chirurgijos skyriuje, nes visi pacientai netilpo”, – prisimena A.Zimanas.
Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro direktorius prof. Edvardas Danila susirgimų plaučių uždegimu pagausėjimą jaučia jau kelerius metus iš eilės. „Pastaraisiais metais pastebėjome, kad plaučių uždegimas įgauna vis sunkesnę eigą ir vis daugiau komplikuojasi. Vos ne pusė šiuo metu intensyviosios terapijos skyriuje gulinčių ligonių serga labai sunkiomis plaučių uždegimo formomis“, – konstatuoja E.Danila.
Jis mano, kad šios tendencijos priežastis – per dažnas antibiotikų vartojimas. „Šaltuoju metu peršalusiems pacientams gydytojas dažnai skiria antibiotikų. Niekada nebūna, kad visi sukėlėjai yra jautrūs tam tikram antibiotikui – jis neužmuša 100 proc. sukėlėjų, tad bent keli likę gyvi mikroorganizmai jau būna atsparūs tam antibiotikui. Jie greitai pradeda daugintis ir užima jautrių bakterijų vietą. Tad kai žmogus suserga įprastu plaučių uždegimu, antibiotikas neveikia. Ypač žalinga praktika, kai antibiotikų skiriama vaikams, vos šiems pradėjus kosėti“, – kritikuoja E.Danila.
Praėjusią savaitę smarkiai išaugo ir sergamumas gripu bei ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, praėjusią savaitę susirgo 67,2 iš 10 tūkst. gyventojų, nors pernai tuo pačiu metu bendras Lietuvos sergamumo rodiklis buvo beveik dvigubai mažesnis.

Jei kuris nors kaimynystėje gyvenantis žmogus susirgtų gyvybei pavojingu odos susirgimu, be jokios abejonės, niekas nepultų ligonio liesti ar… laižyti. Nes žmogus – ne socialus vabzdys, pastebi „Newscientist.com“. Tačiau skruzdžių kolonijoje žmonių elgesys būtų ne tik nesuprantamas, bet ir nepateisinamas.

Mat, kaip rodo tyrimų rezultatai, skruzdės puola laižyti susirgusį savo kolonijos gentainį. Akstinas – apsaugoti koloniją nuo galimų masinių infekcijų.

Silvija Kremer (Sylvia Cremer) iš Mokslo ir technologijų instituto Klosternoiburge (Austrija) su kolegomis atliko eksperimentą, kurio metu keletą Lasius neglectus rūšies skruzdžių užkrėtė infekciniu grybeliu Metarhizium anisopliae. Tyrėjų kolektyvas kiekvieną užkrėstą skruzdę perkėlė į vieną patalpą su penkiomis sveikomis gentainėmis ir stebėjo, kas vyks toliau.

Paaiškėjo, jog sveikosios skruzdės pradėjo laižyti sunegalavusią savo kolonijos narę, tokiais veiksmais mėgindamos nulaižyti pavojingą grybelį nuo ligotos skruzdės kūno. Dezinfekcijos rezultatas – lengva grybelinės infekcijos forma susirgo ir ligone besirūpinę vabzdžiai. Tačiau infekcija jų nenužudė – tokiu būdu sveikosios skruzdės tarytum pasiskiepijo nuo šio susirgimo.

Vėliau kovai su infekcija sveikųjų skruzdžių organizmuose įsijungė du „grybelinės specializacijos“ imuninės sistemos genai. Imuniteto suaktyvėjimo nebuvo pastebėta tų skruzdžių organizmuose, kurios neturėjo galimybės liesti užkrėstųjų gentainių. S. Kremer mano, jog tokio su infekuotomis skruzdėmis bendravusių gentainių elgesio motyvas – skiepai nuo infekcijos.