"Veido" archyvas

Tarp daugybės įsipareigojimų ir užduočių besisukantis šiuolaikinis žmogus įstrigo nuolatinio streso rate. Mokslininkai tvirtina, kad sumažinti stresą galima pakeitus savo mąstymo būdą.

Šiuolaikinis gyvenimo tempas toks intensyvus, kad karjerą ir šeimą derinantys žmonės stengiasi būti vienu metu dviejose vietose: vietoj pietų pertraukos reikia lėkti namo ir nuvežti sūnų pas gydytoją, pavakare atsiprašyti iš darbo anksčiau ir palydėti dukrą į šokių pamoką, o grįžus namo ir paruošus vakarienę dar peržvelgti iš darbo parsineštas užduotis.

Kvalifikuotiems specialistams, kaip tvirtina amerikiečių leidinys “Forbes”, vis sunkiau susitvarkyti su varginančiu būtinų darbų sąrašu, kuris nuolat ilgėja, – ypač moterims. “Ypač tarp moterų dabar labai paplitusi nuomonė, kad kitos sugeba atlikti daug daugiau negu jos. Moterys išgyvena, kad nepateisina vilčių, o tokia savijauta jas verčia imtis vis daugiau darbų”, – tvirtina amerikiečių psichologė Stephanie Smith.

Amerikos psichologų asociacijos neseniai atlikta apklausa atskleidė, kokią kainą moterys moka už savo streso kupiną darbotvarkę: daugiau moterų negu vyrų tvirtina, kad jų gyvenime streso lygis labai aukštas. Stresas taip pat privertė vis daugiau moterų pajusti fizinius negalavimus, tokius kaip depresija, nuovargis ir skrandžio skausmai.

Kaip kovoti su stresu

Nauji tyrimai neurologijos ir psichologijos srityje rodo, kad mes galime labiau kontroliuoti savo emocijas ir nerimo lygį, negu manėme iki šiol.

Stresas kyla iš mūsų mąstymo būdo ir reagavimo į išorinius dirgiklius, taigi į nerimą linkę žmonės reaguoja aršiau negu jų ramesni kolegos. “Reakciją į streso dirgiklius lemia smegenų dalis, vadinama prefrontaline žieve, kuri atsakinga už primityvius instinktus – kovos ar atsitraukimo reakciją”, – sako Donas Goewey,  knygos apie streso valdymą autorius.

Smegenys negali atskirti realaus ir suvokiamo pavojaus, taigi streso lygis pakyla, kai individas susiduria tiek su realia fizine grėsme, tiek su įsivaizduojama, tokia kaip kvietimas į viršininko kabinetą.

Daugumos gyvūnų smegenyse rimta grėsmė sukelia kovos ar atsitraukimo reakciją, bet kai pavojus praeina, smegenys grįžta į poilsio būseną. Nelaimei, žmonės sulaukia įvairaus intensyvumo pavojaus signalų iš tiek daug gyvenimo sričių, kad mūsų smegenys gali patekti į uždarą ratą, kai vieną streso šaltinį keičia kitas – baimė pavėluoti į darbą, įstrigti automobilių spūstyse, praleisti vaiko susirinkimą, gauti dideles sąskaitas ir t.t. Daugeliui tai reiškia gyvenimą patiriant nuolatinę padidėjusio budrumo ar baimės būseną.

Neurologijos mokslininkai dr. Robertas Sapolskis iš Stenfordo universiteto ir dr. Richardas Davidsonas iš Viskonsino Medisono universiteto, tyrinėjantys streso valdymą, tvirtina, kad žmonės gali išmokyti savo smegenis kovoti su stresu.

Smegenų gebėjimas sukurti naujus ryšius tarp neuronų smegenyse vadinamas smegenų plastiškumu. Smegenys susideda iš nervinių ląstelių (neuronų), kurios susietos tarpusavyje, ir kai šie ryšiai pasikeičia atsiradus ar pranykus ryšiams bei prisidėjus naujų ląstelių, nauja informacija išsaugoma smegenyse. “Kai išmoksti kieno nors vardą, turėdamas tikslą jį prisiminti, pasireiškia smegenų plastiškumas”, – tvirtina R.Sapolskis.

Dar neseniai manyta, jog smegenų plastiškumas būdingas tik vaikų ir paauglių smegenims, bet nauji tyrimai parodė, kad suaugusiųjų smegenys taip pat sugeba sukurti naujus ryšius ir užauginti naujų neuronų.

Taigi ką plastika turi bendro su streso valdymu? R.Sapolskis tvirtina, kad mokymasis kitaip reaguoti į tuos pačius streso dirgiklius gali priversti smegenis ramiau reaguoti į stresą. Pavyzdžiui, nuėjęs pas psichiatrą žmogus gali išspręsti kai kurias giliai įsišaknijusias problemas. Kai pacientas išsprendžia problemą, jis pradeda jaustis geriau, nes per šį procesą sukuriami nauji neuroniniai ryšiai. Ir šie nauji ryšiai gali priversti smegenis išskirti daugiau dopamino – neurotransmiterio, kuris susijęs su malonumo jausmu.

Be terapijos, mokslininkai siūlo dar keletą dalykų, kaip padėti smegenims išmokti reaguoti kitaip: meditaciją, vizualizacijos pratimus ir savęs hipnotizavimą. R.Sapolskis rekomenduoja meditaciją: “Surask tokią meditacijos formą, kuri leistų jaustis susitelkusiam visą dieną, ir taip sustiprinsi prefrontalinę žievę, kurios darbas – susilpninti migdolinį kūną. Migdolinis kūnas – smegenų dalis, nutarianti, ar mes turėtume supykti, ar tapti nervingi. O prefrontalinė žievė yra dalis, verčianti mus sustoti, galvoti ir rasti sprendimus”.

Nepriklausomos tyrimų bendrovės, kurios specializacija – smegenų tyrimai, atstovas Alvaro Fernandezas priduria, kad reikia stengtis ignoruoti dirgiklius ir atpažinti bei kontroliuoti jausmus, kylančius atsiradus tiems dirgikliams. Jei, pavyzdžiui, streso šaltinis yra automobilių spūstis, galima ją ignoruoti medituojant, giliai kvėpuojant ar atliekant kitus atsipalaidavimo pratimus, kurie sulėtina širdies plakimą ir išlaiko tolygų kvėpavimą, kol streso šaltinis išsenka.

"Veido" archyvas

Kas ir kodėl vyksta vykdant sveikatos reformą, jau beveik pusmetį ministro poste esantis Raimondas Šukys viešai aiškinti vengia

Pažadai optimizuoti ligoninių tinklą, sumažinti vaistų kainas dūžta į didžiulį pasipriešinimą, kurstomą ne tik didelių pinigų ir įtakos, bet ir sveikatos apsaugos strategų negebėjimo paaiškinti to visuomenei.

“Iš karto sakiau, kad sveikatos reformos lakmuso popierėlis bus Antakalnio, kuriame daugiau ligoninių nei troleibuso stotelių, ligoninių kompleksas. Rajonuose ligoninės, jų skyriai uždaromi, jos jungiamos, o Vilniuje dviejų ligoninių sujungimą tebesvarsto Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytos net kelios komisijos, kurios tarpusavyje konkuruoja. Vilniuje optimizacijos programa visiškai įstrigo”, – piktinasi Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojas, buvęs sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas.

Kas ir kodėl vyksta vykdant sveikatos reformą, jau beveik pusmetį ministro poste esantis Raimondas Šukys viešai aiškinti vengia. Valstybės politiką šiuo klausimu dažniausiai komentuoja jo patarėjas Martynas Marcinkevičius. Tačiau juo sunkoka patikėti, kai jis kalba apie ligoninių jungimosi būtinybę, nes pats patarėjas tebėra Vilniaus klinikinės Vasaros ligoninės, kuri kol kas nepateko į reformos mėsmalę, direktorius.

O ten, kur reforma juda, – viskas tik į bloga. Taip aiškina ir medikų, ir pacientų organizacijos. Taigi kas šiandien vyksta įgyvendinant šios Vyriausybės pradėtą gydymo įstaigų tinklo ir paslaugų restruktūrizavimo trečiąjį etapą, kokių tai duoda rezultatų? Galų gale kas žino, kas vyksta?

Rajonuose vykdoma, sostinėje diskutuojama

Reforma stringa ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Kaune. Didesni miestai – didesni įtakos laukai, didesni pinigai. Ministras R.Šukys raštu atsiųstuose atsakymuose į “Veido” klausimus tarp stringančių darbų nurodė taip ir neįvykusį Klaipėdos ligoninės (buvusios Jūrininkų) bei savivaldybės universitetinės ligoninės sujungimą, nes savivaldybė nesutiko įgyvendinti Vyriausybės nutarime priimto sprendimo perduoti steigėjo teises valstybei ir nepritarė šių ligoninių jungimui. “Galbūt tai lemia artėjantys savivaldybių rinkimai, tačiau savivaldybė priėmė sprendimą ir prisiėmė finansinę atsakomybę, ir tai sveikintina”, – aiškina ministras.

Vieno iš sveikatos reformos architektų, dėl korupcijos Sveikatos apsaugos ministerijoje atsistatydinusio ankstesnio ministro Algio Čapliko nestebina, kad reforma striginėja. “Žinojome, su kuo susiduriame, ir realiai planavome šį reformos etapą trejiems metams, nors minėjome vienus. Supratome, kad taip greitai sistemos neįveiksime, nes čia cirkuliuoja dideli pinigai, įtakingi žmonės. Susidūrėme su dideliu savivaldybių, vyriausiųjų gydytojų pasipriešinimu.

Visokių cirkų vyksta”, – neslepia A.Čaplikas, bet džiaugiasi, kad vis dėlto iki balandžio 1 d. pavyko uždaryti 25 ekonomiškai neefektyvius ir nesaugius pacientams akušerijos-gimdymo ir chirurgijos skyrius, nors iki tol per visus septynerius reformos metus buvo uždaryti aštuoni, o penkiolika iš dalies. Nuo liepos panaikinus apskričių administracijas, dar pasistūmėta optimizuojant struktūrą. Šiuo metu iš buvusios 81 ligoninės Lietuvoje yra likę 70.

Tačiau, pasak A.Čapliko, pavyzdžiui, Onkologijos institutas – atskira karalystė valstybėje. “Jei sveikatos įstaigų steigėja būtų valstybė ir ji disponuotų jų turtu, be abejo, viskas vyktų daug greičiau. Buvo mintis perimti, kaip padarė estai prieš dvidešimt metų, visas ligonines, sutvarkyti ir grąžinti. Tačiau suvokėme, kad Seimo pasipriešinimo neįveiksime”, – pripažįsta eksministras.

Dar sudėtingiau pasipriešinti farmacininkų sistemai. “Generiniai vaistai pigesni. Tačiau patentiniai brangesni, o medikai ir farmacininkai prijaukina žmogų prie jų kaip prie narkotikų, ir paskui sunku jį įtikinti, kad rinkoje yra tokių pačių, tik pigesnių. Vyksta žaidimas, tačiau farmacininkų finansiniai pajėgumai nepalyginti didesni. Štai birželį vaistai atpigo 8–9 proc. Sunku rasti sutarimą su farmacininkais, kai jų praradimai per metus sieks apie 50–100 mln. Lt.

Suardėme oligopolinę rinką, tad dabar turi atsirasti naujos žaidimo taisyklės. Be abejo, reikia stiprinti Vaistų kontrolės tarnybą, bet farmacininkai kai kuriais atvejais galingesni už valstybę”, – konstatuoja A.Čaplikas.

Vis dėlto reformos strategai turėtų pripažinti, kad planuodami pokyčius ignoravo gydytojų, specialistų organizacijų nuomonę. Gydytojas Audrius Šimaitis iš Didžiosios Britanijos prisimena, kaip sausį per konferenciją Klaipėdoje daugiau kaip šimtas jos dalyvių, atstovavusių gydytojų ir pacientų organizacijoms, priėmė rezoliuciją, siūlančią Klaipėdoje įkurti trečią universitetinį gydymo ir diagnostikos centrą, sujungiant visas tris Klaipėdos ligonines į vieną.

Keli parlamentarai kreipėsi į Klaipėdos miesto merą ir Sveikatos apsaugos ministeriją siūlydami surengti atvirą forumą šiai idėjai apsvarstyti, tačiau jis neįvyko. Ministerija ignoravo tiek Klaipėdos savivaldybės, tiek medikų nuomonę.

“Prieš pat lemiamą posėdį į Klaipėdą atvykęs viceministras Gintaras Valiukonis savivaldybės tarybai grasino nepaklusnumo pasekmėmis, esą Klaipėdoje būsiančios dvi Marijampolės lygio ligoninės. Tai ne tik Marijampolės įžeidimas – tokia aukšto pareigūno retorika kelia klausimą, ar tikrai ministerijai visų pirma rūpi pacientai. Ar jiems svarbiau, kad A būtų prijungta prie B? O jei savivaldybė mano, kad B prie A, tai tada turi būti nubausti pacientai ir neteikiamos universitetinio lygio paslaugos?” – piktinasi A.Šimaitis.

Kas žino, kaip vyksta reforma

Tačiau ir ten, kur reforma vyksta, ji nesulaukia nei medikų, nei pacientų pritarimo. “Matau vien trūkumus, kurie pradeda ryškėti, – sako Gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas. – Vyksta ne sveikatos apsaugos, o pastatų reforma – apie paslaugas niekas nešneka. Žadėta atlikti išplėstinę analizę, tačiau netesėta. Pacientui viskas tik pablogėjo. Taupėme, bet ką sutaupėme – sveikatos sąskaita”.

Parlamentaro J.Oleko manymu, dėl nesubalansuoto finansavimo gydymo prieinamumas dešimtyje rajoninėmis tapusių ligoninių pateko į kritišką padėtį, žlugdoma viena geriausių Lietuvoje įdiegtų kardiologinės pagalbos sistemų Pietryčių Lietuvoje, nes kai kurių itin svarbių procedūrų, pavyzdžiui, fibrinolizės, finansavimas sumažintas penkiskart.

Didžiulio medikų ir pacientų pasipriešinimo sulaukė ir ministerijos bandymai tramdyti farmacininkus. “Žiūrėjau rugsėjo mėnesio kainyną. Vaistų sergantiesiems astma priemokos maksimalus atpigimas – iki 3 Lt, tačiau daugumos vaistų priemokos pacientams brangsta, kai kurių net penkiskart. Tai dar nėra galutinis kainininkas, tačiau tendencijos akivaizdžios – vaistai brangsta”, – konstatuoja Eglė Kvedaraitė, Astmos klubų asociacijos pirmininkė.

Vis dėlto ar gali reforma būti nepasmerkta, jei jos rėmėjų gretos apsiriboja ne ką didesniu skaičiumi nei jos autorių ir vykdytojų? Ar galima sulaukti pritarimo, kai oficialios informacijos apie reformos eigą praktiškai nėra?

“Informacijos apie tikrąją padėtį labai mažai. Neturime duomenų, ar sumažėjo lovų skaičius. Nėra duomenų, kaip su padidėjusiais srautais susitvarko didžiosios ligoninės ir ar nenukenčia nuo to ligoniai”, – stebisi aktyviai sveikatos apsaugos reikalais Lietuvoje besidomintis gydytojas A.Šimaitis.

Jį stebina, kad visai neseniai ministerija sudarė darbo grupę sveikatos sistemos plėtros metmenims parengti, nors tai turėjo būti padaryti prieš pradedant reformą, o reformos valdymo grupės apskritai nėra.
O kai negirdėti valstybės politiką aiškinančiųjų nuomonės, labai gerai girdėti kita.

Pinigų yra. Nėra tvarkos

Vis dėlto ar šios Vyriausybės pradėtas reformos etapas, kad ir lėtai braškėdamas, bent kiek sumažins anomaliją, kai nepaisant vieno menkiausių sveikatos sistemos finansavimo ES, palyginti su gyventojų skaičiumi, esame tarp pirmūnų pagal gydytojų ir medicinos personalo, lovų ligoninėse skaičių. Tačiau nors turime kur kas daugiau medikų ir lovų ligoninėse nei kiti, esame dugne pagal pacientų pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis – tą rodo kad ir Europos sveikatos vartotojų indeksas.

Verkiame, kad mūsų sveikatos sistemos finansavimas – vienas mažiausių ES, tačiau ką tik paskelbtose Valstybės kontrolės išvadose įrodyta, kad dešimtmečiais šioje sistemoje valstybės lėšos bei turtas naudoti neefektyviai ir tik pernai pagaliau imta šiek tiek tvarkytis. Beje, eksministro A.Čapliko teigimu, optimistiniais skaičiavimais, šiuo reformos etapu planuota sutaupyti apie 300 tūkst. Lt.

O štai ISM vadybos ir ekonomikos universiteto finansų ekonomikos magistrantūros absolventė Neringa Jasaitytė tyrime apie sveikatos apsaugos sistemos finansavimą ir efektyvumą, taikydama ekonominių modelių formules, suskaičiavo, kad Lietuva, palyginti su jos tirtomis 20 Europos šalių, pagal sveikatos sistemai skiriamų lėšų panaudojimo efektyvumą – paskutinėje vietoje. Mūsų sveikatos sistemos efektyvumas, palyginti su Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos ir Lenkijos, siekia tik 60 proc. Vadinasi, jei ir esamas lėšas panaudotume kaip prancūzai ar danai, turėtume 40 proc. efektyvesnę sveikatos apsaugą. Arba netgi tais 40 proc. sumažinus finansavimą neturėtume justi skirtumo, jei tik lėšas naudotume efektyviai. Dar pridūrę, kad šalia oficialaus sistemos finansavimo gydymo įstaigose tebeegzistuoja papildomų dovanų ar kyšių sistema, gautume visai pakenčiamai finansuojamą sritį.

Tačiau srityje, kurioje ne tik veikia didžiuliai pinigai ir įtakos, bet ir sprendžiami jautriausi – gyvenimo bei mirties klausimai, keisti nusistovėjusią sistemą nelengva. Tad ir dabartinis reformos etapas daugiausia galioja tik turintiesiems menkesnę įtaką. Norėdami įgyti daugiau sąjungininkų, o ne oponentų, sveikatos apsaugos strategai turėtų bent jau visuomenei nuosekliai aiškinti, ką ji dėl tokio sistemos neefektyvumo praranda, ir būti vienodai principingi ir su rajono ligonine, ir su sostinės sveikatos sistemos “magnatais”.

"Veido" archyvas

Žmonės nuolat valgo nuodus. Piktžoles ir kenkėjus naikinančių pesticidų rasime beveik kiekvieno žmogaus kraujyje. Vos prieš penkiasdešimt metų pradėti naudoti chemikalai dabar jau visiškai įsigalėjo ir atlieka didelį griaunamąjį darbą.

Įsivaizduokime, kad specialaus skysčio užpurškus ant didkepsnio, vaisiaus ar jo įpylus į pieno stiklinę pasikeičia maisto spalva ir šitaip parodo, jog juose esama pesticidų. Tada maisto pramonei tektų pernakt iš esmės persitvarkyti. Tačiau kol kas taip nėra – tos nuodingos medžiagos yra bekvapės, bespalvės ir beskonės, joms nustatyti reikia specialių laboratorijų, o mes nematome “skaitiklio rodmenų”, kiek į mūsų organizmą patenka chemikalų.

Iš butelio paleistas džinas

Danielis Richardas, didžiausios pasaulyje aplinkosaugos grupės Pasaulio laukinės gamtos fondo Prancūzijos sekcijos prezidentas, dvylika metų gyveno nuo pramoninių baubų gerai apsaugotame kampelyje – gamtos rezervato pakraštyje Kamarge. Kai šio fondo Europos sekcija 2004 m. pradėjo neįprastą kampaniją – matuoti žmonių organizmuose susikaupusių nuodingųjų chemikalų kiekį, jis pasisiūlė būti savanoriu. Mokslininką sukrėtė žinia, kad jo organizme rasta beveik pusė tikrintų medžiagų (42 iš 109).

To paties tyrimo sumanytojai patikrino ir 39 Europos Parlamento narius bei 14 sveikatos ir aplinkos ministrų iš skirtingų Europos šalių. Visų jų organizmuose rasta teršalų, visų tyrime dalyvavusių europarlamentarų organizmuose užfiksuota trylikos grėsmingų chemikalų pėdsakų, o tiriant ministrus – dvidešimt penkių, tarp jų ir dviejų pesticidų.

Priminsime, kad vieni pesticidai naudojami sėkloms apdoroti, kiti naikina kenkėjus, kol augalas auga, dar kitais purškiama nuėmus derlių. Naudojami jie ir vaisius bei daržoves transportuojant, kad gabenamų prekių nepultų vabzdžiai ar grybelis. Iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad efektyvių, bet netoksiškų augalų apsaugos priemonių sukurti neįmanoma.

Aplinkoje ir mūsų organizmuose atsiradusios nuodingosios medžiagos iš esmės yra naujas reiškinys. Jis prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai didėjant maisto produktų paklausai kylanti chemijos pramonė tapo derliaus garantu. Tuo metu dėl chemijos poveikio žmogui niekas nesijaudino (beje, tuo metu medicinos žurnalai dar spausdino ir tabako gaminių reklamą). O apetitas ateina bevalgant: pasaulyje per metus pagaminamų sintetinių chemikalų kiekis šoktelėjo nuo milijono tonų 1930 m. iki šimto milijonų tonų šiandien. Šiek tiek susiaurinus paiešką palyginimas bus toks pat įspūdingas: pavyzdžiui, 2002 m. JAV naudota 30 kartų daugiau pesticidų nei 1945 m. Europos Sąjunga yra pagrindinis pesticidų gamintojas pasaulyje, o 72 proc. jų panaudojami pačioje ES.

Didžiausios dozės – vaikams

Mūsų organizmuose vykstantys procesai nepajėgia suskaidyti ir iki galo nukenksminti sintetinių pesticidų. Taigi ilgainiui su maistu gaunami nuodai kaupiasi, kol galiausiai prasideda rimtos bėdos. Chemijos pramonės užsakyti tyrimai būna trumpalaikiai, tad tikrosios padėties neatskleidžia, nors jų rezultatai ir yra pagrindas išduodant leidimą tiems chemikalams naudoti.

Kad ir kokią naudą duotų būdami ant medžio, patekę į žmogaus vidų pesticidai tampa žalingi. Depresija, fibromialgija, vėžys, lėtinis nuovargis, išsibalansavę nervai, Parkinsono liga, nusilpęs imunitetas, virškinimo sistemos ligos, neurologiniai sutrikimai, sunku mokytis ir sukaupti dėmesį, nevaisingumas ir kitokie lytinės sistemos sutrikimai, hiperaktyvumas, agresyvumas, psichikos ligos, šizofrenija, negebėjimas valdyti stresą ir hormonų sutrikimai, kartais netgi pakitę lytiniai požymiai ar prarasti motiniški ir tėviški instinktai – visų šių sutrikimų ir negalavimų ryšys su dabar naudojamais ar anksčiau naudotais pesticidais jau patvirtintas.

Blogiausia, kad neproporcingai didelį pesticidų kiekį gauna vaikai, nes, palyginti su kūno mase, jie suvalgo išties daug augalinių produktų. Deja, labai retai šie būna iš ekologiško sodo ar daržo.

Didžiosios Britanijos pesticidų kontrolės komiteto pirmininkas dr. Ianas Brownas sako: “Suprantu, kad žmonės nerimauja dėl pesticidų likučių savo maiste, bet aš, kaip gydytojas, negaliu primygtinai nepabrėžti, kaip svarbu kasdien suvalgyti penkias porcijas vaisių ir daržovių. Moksliniai faktai rodo, kad šių produktų nauda sveikatai yra didesnė nei juose esančių pesticidų keliama rizika”.

Gal iš tiesų neverta sukti galvos, kad obuoliai yra tarp labiausiai pesticidais užterštų vaisių ir iki nuskinant gali būti nupurškiami net dvylika kartų? Jeilio universiteto Aplinkos tyrimo skyriuje ne vienus metus aplinkos pokyčių poveikį vaikų sveikatai tiriantis dr. Johnas Wargo tvirtina: “Ekologiškas maistas vaikų organizmus užteršia tikrai mažiau. Pramonės atstovai dažniausiai ginasi: “Na, išvardyk, kas mirė nuo tokio nedidelio chemikalų kiekio”. Bet aš nenoriu, kad šitaip būtų žaidžiama su mano vaikais”.

Vandeniu nenuplausi

Deja, nuplovę vaisius apsisaugome tik nuo žarnyno ligų sukėlėjų – jei pesticidai tirptų vandenyje, juos tektų purkšti po kiekvieno lietaus. Užtat patekę į žmogaus organizmą jie linkę kauptis riebaliniame audinyje.

Teiginys apie vertingąsias medžiagas, esančias žievelėje, pirktiniams ir ypač atvežtiniams vaisiams bei daržovėms netinka. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos institutas žieveles irgi rekomenduoja nulupti.

Suprantama, civilizuotos šalys į natūrinį ūkį, kur kiekvienas užsiaugina sau maisto, tikrai negrįš, o ekologiškų produktų pasiūla ir kaina mūsų norų per vieną ar penkis sezonus tikrai nepajėgs patenkinti. Tad belieka rinktis kuo mažesnę blogybę ir mobilizuoti finansines bei intelektines išgales, ieškant tikrojo problemos sprendimo, nes laikini netrunka sugrįžti bumerangu.

Štai besivystančios šalys vis dar tebenaudoja pesticidus, jau uždraustus išsivysčiusiose šalyse, bet šios paskui importuoja su tais pesticidais augintus produktus. Todėl dabar tenka įdėti nemažai pastangų ir skirti lėšų tikrinant, ar į rinką patenkantys maisto produktai nėra užteršti pesticidais. Lietuvoje šį darbą pagal ES teisės aktus atlieka Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI).

Paleistasis džinas įgauna daug pavidalų. Manoma, kad Europoje 80–90 proc. gyventojų kontaktą su pesticidais ar insekticidais turi buityje. Deja, tokios daugybės chemikalų sąveikos ir galimos žalos nenumatysi ir pačiais brangiausiais tyrimais.

Mokslininkai įspėja ir apie dar vieną, regis, “nekaltos” chemijos pavojų. Pavyzdžiui, saulėkaitoje stovinčio plastikinio butelio minkštikliai dėl UV spindulių ima tirpti ir patekę į gėrimą veikia panašiai kaip hormonai – nepaisydami membranų gali patekti į ląstelių vidų ir nenormaliai jas aktyvuoti. Tad tokios medžiagos – puikus pagalbininkas įvairioms vėžio atmainoms atsirasti.

Dažniausiai per daug pesticidų randama vaisiuose ir daržovėse

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Karpovienė, paklausta, kiek galime būti tikri, kad perkamuose vaisiuose ir daržovėse nėra per daug nuodingos chemijos, sakė: “Europos Sąjungos teisės aktai reikalauja nuolat kontroliuoti pesticidų likučius žmogaus maistui vartojamuose produktuose. Kasmet Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sudaro maisto produktų ir pašarų stebėsenos programos bei kontrolės planus, o tyrimus ir rizikos vertinimą šalyje atlieka Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas”.

Stebėsenos ir maisto produktų kontrolės programos apima tiek Lietuvos ūkininkų išaugintą, tiek iš kitų ES bei trečiųjų šalių įvežtą produkciją. Mėginiai tyrimams atlikti imami iš didmeninės prekybos, realizuoti paruoštos ūkininkų produkcijos ir mažmeninės prekybos įmonių. Trečiųjų šalių produkcijos kokybė tikrinama tada, kai prekės kerta sieną. Be stebėsenos programos, atliekama valstybinė importo ir rinkos kontrolė. Ir pačios prekybos įmonės užsiima savikontrole: atlieka tyrimus pesticidų likučiams nustatyti, prieš išleisdamos produktus į rinką, arba tiria joje jau esančius gaminius.

Tiriami grybai, kūdikių maistas, miltai, kruopos, riešutai, ryžiai, sėklos, sultys, vanduo ir kiti maisto produktai, bet dažniausiai didžiausią leistiną kiekį (DLK) viršijantys pesticidų likučiai aptinkami vaisiuose ir daržovėse.

Ar galima tvirtinti, kad įvežtiniuose vaisiuose ir daržovėse pesticidų liekanų būna daugiau negu Lietuvoje užaugintuose?

Pasak I.Karpovienės, kitose užsienio šalyse naudojama kelis kartus daugiau augalų apsaugos priemonių. Nors DLK ir neviršijamas, bet kai didesnė kenksmingųjų medžiagų įvairovė, didesnė ir tikimybė, kad pesticidų likučių bus daugiau. Daugumos tų veikliųjų medžiagų Lietuvoje naudojamose augalų apsaugos priemonėse nėra arba jos pasitelkiamos grūdinėms kultūroms apsaugoti.

Daugiausiai pesticidų likučių randama vynuogėse, granatuose, obuoliuose, kriaušėse, persikuose, mandarinuose, baklažanuose, paprikose ir kituose vaisiuose bei daržovėse, dažniausiai importuojamuose iš trečiųjų šalių: Turkijos, Indijos, Čilės, taip pat iš kai kurių ES šalių – Ispanijos ir Olandijos.

Pernai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos  laboratorijose ištirta 467 vaisių bei 624 daržovių ir grybų mėginių. Septyniuose nustatyti pesticidų likučiai, viršijantys DLK. Normoms nusižengė trys vynuogių iš Turkijos mėginiai, du granatų iš Izraelio ir Egipto mėginiai, taip pat vienas apelsinų iš Turkijos ir vienas obuolių, atvežtų iš Lenkijos. Neretai daugokai pesticidų likučių randama ir arbatose: 2008 m. iš prekybos išimta viena žaliosios arbatos partija iš Kinijos, o šiemet viena iš Indijos atkeliavusi juodosios arbatos partija.

Kur kreiptis

Jei dėl maisto produktų saugos ir kokybės vartotojui kyla įtarimų, jis gali kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą nemokamu telefonu 8-800 40403 (visą parą). Pranešimas registruojamas Maisto kontrolės informacinėje sistemoje ir nusiunčiamas teritorinei valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Vartotojai gali kreiptis ir tiesiogiai į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinius.

Išsamiais moksliniais tyrimais patvirtinta

• Per mėsą, pieno produktus ir didžiąsias žuvis žmogus gauna daugiau kaip 90 proc. žinomų teršalų. Tarp jų dioksino, polichloro bifenilo (PCB) ir kai kurių pesticidų, išliekančių aplinkoje, net jei šios medžiagos jau ne vienus metus uždraustos naudoti.

• Įprastinėse daržovėse tėra viena šimtoji mėsoje randamų teršalų.

• Žuvis absorbuoja pesticidus ir iš gėlo, ir iš jūros vandens.

• Vynuogėms auginti naudoti pesticidai patenka ir į vyną.

• Ypač skaudžiai pesticidai paliečia bites – suardoma jų nervų sistema.

Lietuvoje mirštamumas nuo krūties vėžio 1989–2006 m. sumažėjo vos 1 proc. Tai rodo naujausias žurnale “British Medical Journal” išspausdintas tyrimas, kuriame apžvelgiami 30 Europos šalių rezultatai. Tuo tarpu visoje Europoje mirštamumas nuo krūties vėžio vidutiniškai sumažėjo 19 proc.

“Sumažėjęs mirštamumas Vakarų Europos šalyse sietinas su ankstyvesne diagnostika, nes Lietuvoje krūties vėžio mamografinė patikra pradėta tik nuo 2005-ųjų”, – paaiškino dr. Giedrė Smailytė iš Onkologijos instituto.

Vis dėlto pagal šį rodiklį Europos šalyse padėtis smarkiai skiriasi: nuo 45 proc. sumažėjusio mirštamumo Islandijoje iki 17 proc. padidėjusio Rumunijoje. 1989–2006 m. daugiau žmonių nuo krūties vėžio mirė ir Latvijoje, Estijoje bei Graikijoje.

Mokslininkai tvirtina, kad Centrinėje ir Rytų Europoje, taigi ir Lietuvoje, mirštamumo nuo šios ligos tendencijos nėra džiuginančios todėl, kad mamografijos aparatūros čia buvo mažai, o šiuolaikiški vaistai nuo vėžio žmonėms menkai prieinami. Be to, žlugus komunistiniam režimui šiose šalyse sparčiai padidėjo krūties vėžio rizikos veiksniai, tokie kaip mažėjantis vaisingumas ir didėjantis pirmojo vaiko susilaukiančių moterų amžius.

Pasaulio vėžio tyrimų fondo surinkta naujausia statistika rodo, kad 2008 m. Lietuvoje iš 100 tūkst. moterų 46-ioms diagnozuotas vėžys, šešiolika mirė. Krūties vėžys – dažniausia vėžio forma, nuo kurios nukenčia Lietuvos moterys. Antroje vietoje pagal mirštamumą yra storosios žarnos (10,9 iš 100 tūkst.), trečioje – gimdos kaklelio vėžys (7,1 iš 100 tūkst.). Tačiau pagal sergamumą šios dvi ligos apsikeičia vietomis: gimdos kaklelio vėžiu suserga 21 iš 100 tūkst., o storosios žarnos – 20 iš 100 tūkst.

Mokslininkų teigimu, išsivysčiusiose šalyse maždaug keturių iš dešimties krūties vėžio atvejų galima būtų išvengti, jei moterys nepriaugtų antsvorio, mažiau gertų alkoholio ir būtų fiziškai aktyvesnės. Beje, krūties vėžio riziką sumažina ir maitinimas krūtimi.

O Lietuvos vyrams dažniausiai diagnozuojamas prostatos vėžys (66,7 iš 100 tūkst.), nuo kurio miršta 22,9 iš 100 tūkst. Antroje vietoje plaučių, trečioje – storosios žarnos vėžys.

Kad kūnas ir siela ištvertų kasdien tenkančius krūvius, reikia gerų “degalų”. Jie taps itin vertingi, jeigu praturtinsime augaliniais priedais su biologiškai aktyviomis augalinėmis medžiagomis.

Biologiškai aktyvios augalinės medžiagos

Jei kasdienis mūsų maistas gerai subalansuotas, su juo gauname pakankamai vitaminų ir mineralinių medžiagų. Tačiau mūsų organizmui svarbios ir biologiškai aktyvios augalinės medžiagos. Jų esama apie 30 tūkst., bet gerai ištirta dar tik trečdalis. Aktyviąsias biologines medžiagas augalai gamina patys, kad galėtų apsisaugoti nuo ėdrių gyvūnų ar žalingų ultravioletinių spindulių. Tik prieš kelerius metus mokslininkai ištyrė, kad jų savybės gali būti naudingos ir žmogui.
Verta žinoti, kur kokios medžiagos slypi ir koks jų poveikis.

Stiprina gynybinę apsaugą

Alicinas – medžiaga, padedanti naikinti į kvėpavimo, virškinimo ir šlapimo takus pakliuvusius virusus ir bakterijas. Alicino itin daug česnakuose. Tai vienas stipriausių natūralių antibiotikų!

Pravartu: kasdien suvalgyti po 1–2 žalias arba trumpai termiškai apdorotas česnako skilteles kaip profilaktinę priemonę nuo užkrečiamųjų ligų.

Apsauga nuo kaulų trapumo

Cheminis elementas boras klimakterinio amžiaus moterų organizme skatina testosterono gamybą, kurį organizmas paverčia ypač aktyvia estrogenų rūšimi. Taip sušvelninami klimakteriniai negalavimai, o kaulai apsaugomi nuo kalcio ir magnio praradimo. Be to, tai ir osteoporozės profilaktika.

Geriausi boro šaltiniai: linų sėmenų aliejus, obuoliai, kriaušės, vynuogės, datulės, ankštiniai, migdolai, lazdynų riešutai.

Pravartu: kasdien suvartoti šaukštelį linų sėmenų aliejaus ir suvalgyti du obuolius.

Stiprios venos

Dėl flavonoidų grupei priskiriamų medžiagų venų sienelės tampa stipresnės ir elastingesnės. Be to, netirštėja kraujas, todėl palaikoma optimali kraujotaka.

Geriausi flavonoidų šaltiniai: vynuogės, vyšnios, raudonos uogos (su žievelėmis), raudonieji svogūnai, alyvuogės.

Pravartu: kasdien išgerti 100 ml kokybiško raudonojo vyno.

Guvios smegenys

Prie fosfolipidų priskiriama medžiaga cholinas – itin svarbi smegenų veiklai. Ši medžiaga reikalinga tam, kad nervų ląstelės informaciją perduotų greitai ir sklandžiai. Tai būtina geros atminties, greitos orientacijos, gebėjimo ilgiau susikaupti ir psichinės pusiausvyros sąlyga. Be to, cholinas prisideda prie šlakų šalinimo iš organizmo ir apsaugo kepenų ląsteles nuo riebalų kaupimosi.

Geriausi cholino šaltiniai: grikiai, kviečių daigai, sojos, kiti ankštiniai, bananai, žalieji žirneliai, bulvės.

Pravartu žinoti: cholino mūsų organizmas sugeba pasigaminti iš aminorūgščių, metionino ir serino (jų yra žuvyje, kiaušiniuose, piene). Tačiau patiriant stresą jo reikia kelis kartus daugiau, nei pasigamina organizmas.

Žvitrios akys

Liuteinas ir likopenas priskiriamos prie karotinoidais vadinamųjų biologiškai aktyvių medžiagų. Jos apsaugo akis nuo ardančios deguonies ir šviesos įtakos, stabdo dėl amžiaus atsirandančius akių negalavimus: lęšiuko susidrumstimą ir makulos degeneraciją. Be to, didelė likopeno koncentracija sumažina šlapimo pūslės, gimdos kaklelio ir storosios žarnos vėžio riziką.

Geriausi šaltiniai: likopeno yra koncentruotuose pomidorų produktuose (tyrėse, pastose, sultyse), raudonuosiuose greipfrutuose ir arbūzuose. Liuteino gauname su tamsiai žaliomis lapinėmis daržovėmis, salotomis, žirneliais, porais bei brokoliais.

Skaisti oda

Silicio junginiai neleidžia odai prarasti drėgmės ir elastingumo. Be to, šiuose junginiuose esančio silicio reikia stipriems plaukams ir tvirtiems nagams.

Geriausi silicio junginių šaltiniai: dirviniai asiūkliai, sorų kruopos, sveikų grūdų duona, ypač su miežiais, avižiniai dribsniai, žaliosios pupelės.

Pravartu: kasdien į jogurtą įmaišyti šaukštelį sumalto dirvinio asiūklio ir suvalgyti (parduodamas vaistinėse).

Normalus kraujospūdis ir cholesterolio kiekis

Oleuropeinas reguliuoja kraujospūdį ir prisideda prie sveikatai nekenksmingo cholesterolio kiekio. Dėl šios medžiagos mažėja blogojo ir daugėja gyvybiškai svarbaus aukšto tankio cholesterolio. Be to, oleuropeinas padeda sumažinti per didelį gliukozės kiekį kraujyje, palaiko gyvybines organizmo jėgas, kovojančias su virusais ir bakterijomis.

Geriausi oleuropeino šaltiniai: alyvuogės, šalto spaudimo alyvų aliejus, alyvmedžių lapų preparatai.

Natūralūs hormonų pakaitalai

Nuo hormonų priklauso visi organizme vykstantys procesai: jie reguliuoja medžiagų apykaitą, veikia savijautą ir išvaizdą. Sulaukus keturiasdešimties, organizmas pamažu ima keistis, lėtėja moteriškųjų hormonų gamyba. Kad gera nuotaika, žvalumas ir energija neapleistų, verta paieškoti pagalbos augalų pasaulyje.

Kadangi hormonai organizme sukelia grandinines reakcijas, kurias kartais net gydytojams sunku kontroliuoti, negalime tų atsargų paprasčiausiai papildyti. Bet, kaip sakoma, nėra padėties be išeities. Ieškodami svarbiausių moteriškų hormonų – estrogeno ir progesterono (gestageno) – pakaitalų, mokslininkai atrado tikrus gamtos talentus – augalines medžiagas, labai panašias į mūsų organizme gaminamus hormonus.

Kadangi jie ne taip smarkiai kišasi į organizme vykstančius procesus, nepageidaujamo šalutinio poveikio praktiškai nebūna. Svarbiausi vadinamųjų fitohormonų (phyto – graikiškai “augalas”) šaltiniai yra sojos, raudonlapiai dobilai, jamsų šaknys, apyniai, dioskorėjos, tikrieji skaistminai ir kietinės blakėžudės.

Japonijoje sojų produktai valgomi kasdien. Matyt, dėl to Azijos šalių gyventojas kur kas rečiau kamuoja klimakso negalavimai, o jų oda ilgiau išlieka graži ir glotni. Sojose esantys fitoestrogenai stiprina gynybines organizmo jėgas, apsaugo odą iš vidaus, stiprina kaulus ir prisideda prie bendros geros savijautos. Pas mus sojų varškė (dar vadinama “tofu”) ir daigai nebūtinai laikomi skanėstais. Tačiau soją neblogai galima “paslėpti” pieno produktuose. Kuo daugiau pieno produktų pakeisite sojų produktais, tuo geriau.

• Augalinių estrogenų šaltinis – raudonieji dobilai. Galima rinktis arbatą ar gatavus augalinius preparatus. Čia jums geriausiai patars vaistininkas.

• Progesterono yra jamsų šaknyse. Vienas estrogenas organizme nedaug ką nuveiktų. Jam būtinas progesterono palaikymas. Šio hormono iš tiesų nemažai yra meksikiečių nacionalinėje daržovėje – jamsų šaknyse. Šis dioskorėjinių šeimos augalas – pats dosniausias progesterono tiekėjas visame  pasaulyje. Jame esantis progesteronas visiškai identiškas tam, kuris gaminamas moters organizme. Kultūrose, kuriose jamsai vartojami kaip pas mus bulvės ir valgomi beveik kasdien, išretėję kaulai – itin retas reiškinys. Skoniu šios šaknys primena saldžiąsias bulves, ruošiamos irgi panašiai, bet iš taip toli dar neimportuojamos, todėl vaistinėse galima rasti tik jų kapsulių.

• Apyniuose yra daug augalinių hormonų. Saikingai vartoti sveika ne tik vyną. Lietuvių kalbos puoselėtojai, paleidę į pasaulį sakinį “Alų gerti sveika”, nė nežinojo, kokie jie teisūs. Tais laikais, kai apyniai visur buvo skinami rankomis, jų poveikį buvo galima matyti tiesiogiai ir akivaizdžiai: visą dieną apynius skynusios moterys būdavo pakilios, džiugios nuotaikos, o vyrai – pavargę. Retsykiais išgeriamas stiklas alaus atpalaiduoja, suvienodina moterišką ciklą, be to, prisideda prie vaisingumo. Apynius galima gerti ir kaip arbatą. Panašiai veikia ir skaistminai (arbata, lašai arba tabletės) arba blakėžudės (tabletės arba lašai). Jie atkuria hormonų pusiausvyrą, sušvelnina nemalonius simptomus prieš mėnesines ir jų metu.

"Veido" archyvas

Imunitetas dažnai nusilpsta dėl permainingų orų, geriant šaltus gėrimus, valgant ledus

Jei manote, kad gerklę skauda tik žiemą, labai klystate. Kaip tyčia gerklės skausmas ir angina užpuola vasarą. Kaip šių ligų išvengti?

Kodėl susergama vasarą

Mus dažnai puola įvairūs mikroorganizmai, kurie tik ir laukia palankaus momento, kada galės mus susargdinti. O tokių progų vasarą pasitaiko nemažai – imunitetas dažnai nusilpsta dėl permainingų orų, geriant šaltus gėrimus, valgant ledus. Be to, atminkite, kad saulė silpnina imuninę sistemą, todėl pasimėgavus jos spinduliais ir dar išsimaudžius šaltame vandenyje tuojau galite pajusti rezultatą – gerklės skausmą. Tačiau šis skausmas gali byloti apie skirtingus negalavimus – gerklės uždegimą, kuriam atsirasti net 80 proc. “padeda” virusai, ir bakterijų sukeltą anginą. Šios ligos skiriasi tiek sunkumu, tiek gydymu.

Dažniausiai gerklės uždegimą sukelia virusai

Virusinė infekcija dažnai sukelia peršalimą, o gerklės skausmas būna kaip peršalimo dalis. Paprastai toks negalavimas praeina per savaitę, nes per tą laiką organizme pasigamina antikūnai, kurie sunaikina sukėlėją.

Virusinio gerklės uždegimo požymiai:

• Perši ir skauda gerklę.
• Skausmas ryjant seiles ar maistą nesustiprėja.
• Juntamas burnos sausumas.
• Užkimstama.
• Kosima ar čiaudima.
• Ima bėgti nosis.
• Kamuoja nedidelis karščiavimas (nebūtinai).

Bakterijų sukeltas gerklės uždegimas – sunkesnis

Bakterinė infekcija nėra tokia dažna kaip virusinė, bet paprastai ji būna daug rimtesnių negalavimų priežastis. Dažniausiai užpuola vadinamoji angina (tonzilitas), kuri negydoma gali sukelti pavojingų komplikacijų – pakenkti širdžiai, inkstams. Pagrindinis tonzilito sukėlėjas yra streptokokas. Šis mikrobas randa puikias sąlygas daugintis gomuriniuose migdoluose (tonzilėse), nes juose yra “kišenės”, kuriose mikrobai puikiai jaučiasi. Kai bakterijų išskiriami toksinai patenka į kraują, prasideda organizmo intoksikacija, pakyla temperatūra. Bakterijos bei jų toksinai paprastai patenka į artimiausius limfmazgius ir ten būna sulaikomi. Tuomet limfmazgiai padidėja. Tai pirmas barjeras, kuris neleidžia mikrobams patekti į kraują ir prasidėti kraujo užkrėtimui – sepsiui.

Streptokokine angina žmonės suserga praėjus 2–7 dienoms po kontakto su sergančiuoju. Gydytojas, įtaręs, kad sergate streptokokine angina, skiria tyrimą sukėlėjui nustatyti. Sulaukęs teigiamo atsakymo skiria tinkamiausią antibiotiką. Jeigu gydytojas jums išrašė vaistų visam gydymo kursui pereiti, t.y. ne mažiau nei septynioms dienoms, būtinai visą laiką juos ir gerkite. Anksčiau nutraukus vaistų vartojimą bakterijos gerklėje nežus ir liga gali pasikartoti arba net atsirasti rimtų komplikacijų, pvz., reumatas ar sepsis. Po 10 gydymo dienų vėl reikia atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus.

Bakterinio gerklės uždegimo požymiai:

• Jaučiamas stiprus gerklės skausmas.
• Skausmas sustiprėja ryjant seiles ir maistą.
• Padidėja tonzilės ir kaklo limfmazgiai.
• Gerklė būna ryškiai paraudusi, matyti baltų taškelių ar apnašų.
• Ligonis karščiuoja (daugiau nei 38 °C), krečia drebulys.

Kaip greičiau pasveikti

• Padvigubinkite išgeriamų skysčių kiekį. Jie padeda išsivalyti gleivėms.

• Į šilto vandens stiklinę įberkite valgomąjį šaukštą druskos ir šiuo tirpalu skalaukite gerklę. Tai sušvelnins gerklės skausmą ir palengvins gleivių pasišalinimą.

• Vartokite čiulpiamąsias tabletes – vienos jų slopina uždegimą, kitos mažina skausmą.

• Gerkite uždegimą ir skausmą mažinančių vaistų – acetaminofeno, aspirino, nesteroidinių uždegimą slopinančių vaistų 4 kartus per parą.

• Apsiriškite šiltai kaklą.
• Sumaišykite citriną su medumi ir užpilkite karštu vandeniu. Medus nuramina gerklės skausmą, o citrina padeda pasišalinti gleivėms.

• Jeigu užkimote, geriausias gydymas – leisti gerkloms pailsėti, tad stenkitės mažiau kalbėti.

• Užkimimą mažina įvairios garų (eukaliptų aliejaus, bulvių ir kt.) inhaliacijos.

• Drėkinkite aplinkos orą, nes drėgmė apsaugo gleivinę nuo išdžiūvimo. Sausa gleivinė sukelia dirginimą, žmogus negali miegoti.

• Nerūkykite ir nebūkite užterštoje aplinkoje.

Rūpinkitės savimi ir nesusirgsite

• Įkaitę saulėje negerkite šaltų gėrimų.
• Nevalgykite ledų užgerdami karšta arbata ar kava.
• Pasirūpinkite higiena – plaukite rankas prieš valgį.
• Atminkite, kad esant įjungtam kondicionieriui mašinoje ar parduotuvėje galite peršalti.
• Susitaisykite dantis, nes sugedusiuose dantyse gali kauptis bakterijos.
• Pasirūpinkite organizmo atsparumu, todėl valgykite daug daržovių ir vaisių, žuvies.

"Veido" archyvas

Maistas kavinėse taip pat gali kelti pavojų

Ak, vasara! Deja, ne visiems ji linksmai baigiasi… Šilumą mėgsta ne tik mažieji padūkėliai, bet ir įvairios bakterijos, kurios ima uoliai daugintis maiste. Toks bakterijomis “pagardintas” iškyloje sukirstas sumuštinis rimtai susargdina ir ilgam nuramina net ir smarkiausią nenuoramą.

Nors vaikams tėveliai parenka geriausią kąsnelį, bet kartais iš pažiūros šviežias, gerai atrodantis produktas ar patiekalas gali kelti pavojų, jei į jį yra patekę infekcines žarnyno ligas sukeliančių mikrobų. Toks maistas gali sukelti infekcinį apsinuodijimą.

Pagrindinės kaltininkės

• Salmonelioze užsikrečiama per maisto produktus ir nesilaikant asmens higienos. Neretai ligos priežastimi tampa užkrėsti pieno produktai, vištiena, kiaušiniai. Šia infekcine liga dažnai suserga visa šeima arba grupė žmonių, valgiusių to paties užkrėsto produkto. Liga prasideda ūmiai, praėjus 6–30 valandų po užsikrėtimo.

• Kampilobakterioze galima užsikrėsti per nepakankamai termiškai apdorotą mėsą, ypač paukštieną, nepasterizuotą pieną. Kaltos gali būti ir nešvarios virėjų rankos ar virtuvės įrankiai. Šios bakterijos geriausiai išgyvena ir dauginasi vakuuminėse pakuotėse, užšaldytoje mėsoje, tačiau jautrios karščiui, išdžiūvimui. Ligos simptomai pasireiškia praėjus 2–5 dienoms po užsikrėtimo, bet gali pasireikšti ir po dešimties dienų.

• Stafilokokai gali sukelti sunkų apsinuodijimą. Jų ant produktų gali patekti nuo odos pūlinėmis infekcijomis sergančio žmogaus rankų. Pavojingi užterštomis rankomis apčiupinėti produktai, ypač pieno (varškė, sūris, ledai, pyragaičiai). Stafilokokai, daugindamiesi maisto produktuose, gamina toksiną, kuris nesunaikinamas net ir produktą kepant ar verdant. Liga prasideda gana greitai – praėjus 2–4 val. po užsikrėtimo.

• Dizenterijos lazdelės sukelia dizenteriją (dar vadinamą šigelioze). Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, dažniausiai perduodantis “dovaną” per nešvarias rankas, vandenį, maisto produktus. Sukėlėjus pernešti gali ir musės, tarakonai. Liga prasideda ūmiai, praėjus 3–7 dienoms po bakterijos patekimo į organizmą. Liga trunka 1–3 savaites, tačiau žarnyno gleivinės funkcijos atsikuria dar vėliau.

Pavalgius “neteisingo” maisto

Bakterinė žarnyno infekcija užklumpa staiga. Paprastai ligos pradžioje mažylis sukarščiuoja, pakyla aukšta temperatūra, vėliau jis pradeda viduriuoti skystomis, vandeningomis išmatomis arba jos būna su gleivėmis ir krauju dėl storojo žarnyno pažeidimo (sergant dizenterija). Taip pat ligoniuką vargina pilvo skausmai, skausmingas tuštinimasis, neretai jis vemia. Kai mažylis daug vemia ir viduriuoja,  netenka skysčių ir elektrolitų, todėl gali prasidėti dehidratacija (skysčių netekimas). Tuomet organizmas išsenka, sumažėja odos ir audinių elastingumas, sausėja liežuvis, prikimsta balsas. Itin gausiai netekus skysčių, gali sumažėti kraujospūdis ir net prasidėti traukuliai. Staigus ir didelis skysčių netekimas gali sukelti šoko būseną, kuri patiems mažiausiems netgi pavojinga gyvybei.

Svarbu! Jeigu nepavyko išvengti kurios nors maistu plintančios infekcinės ligos, o mažyliui pasireiškė pirmieji ligos požymiai (pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, karščiavimas), būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

Gydymas namie

Sunegalavusį vaiką iki apsilankymo pas gydytoją būtina nedelsiant pradėti gydyti namie.

• Skysčiai. Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jis gautų pakankamai skysčių. Jiems papildyti geriausiai tinka specialūs tirpalai, į kurių sudėtį įeina kalis, soda ir gliukozė. Kiekvienos mamytės namų vaistinėlėje nuolat turėtų būti šių tirpalų (tinka “Hipp ORS 200″, “Hydral”, “Rehidron”, “Basica” arbata). Girdant mažylį reikėtų laikytis taisyklės: duoti gerti po nedidelį kiekį skysčio, pvz., po šaukštą, bet labai dažnai – kas 2–3 minutes (taigi praktiškai reikia sėdėti prie vaiko ir girdyti). Jei vaikas iš karto išgers daug, gali išvemti. Jei mažylis gerti atsisako, galima bandyti skystį lašinti į burnytę pipete ar pasinaudoti vienkartiniu švirkštu. Kai kuriems ligoniukams labai patinka gerti pro šiaudelį. Kartais atsisakančiam gerti  mažyliui galima pasiūlyti naminės želė – tai irgi skystis, tik kitu pavidalu.

• Mityba. Žindomą suviduriavusį kūdikį reikia maitinti krūtimi ir toliau. Svarbiausia visų vaikų nemaitinti per prievartą, nes mažylį kartais pykina net nuo kvapo. Valgiaraštyje neturėtų būti riebaus, saldaus maisto, ribokite pieno produktus. Tiks kruopų, morkų ar bulvių košė, neriebus jogurtas, kefyras, džiovintų vaisių kompotas, kisielius, negazuotas mineralinis vanduo, kepti obuoliai, bananai.

• Vaistai. Tik gydytojas nuspręs, ar vaikui reikalingi kiti vaistai ir antibiotikai. Tėveliams negalima patiems duoti antibiotikų, nes taip gali mažyliui tik pakenkti. Gydytojui rekomendavus galima vaikui pradėti duoti gerųjų bakterijų preparatų. Itin gerai toleruojamas pieno rūgšties bakterijų preparatas “Gefilus”. Nereikėtų vaikui duoti viduriavimą slopinančių medikamentų, nes taip sutrikdomas žarnyno apsivalymas ir visos bakterijos bei jų gaminami toksinai užsilaikys žarnyne. Tuomet liga bus dar sunkesnė. Jeigu vaikas labai gausiai viduriuoja ir todėl netenka daug skysčių ir kartu mikroelementų, viduriavimą galima šiek tiek “prilaikyti”. Tam tiktų “Smecta”, tik kartu su ja reikia gerti daug skysčių.

Kur pažvelgsi – viskas genda…

Norint išvengti žarnyno infekcijų – nemalonių vasaros palydovų, reikėtų žinoti, kad greičiausiai genda visi pieno, mėsos ir žuvies produktai, kulinarijos gaminiai, mišrainės (ypač jei yra pagardintos majonezu ar grietine), tortai ir pyragai su įdaru. Itin pavojingi nepakankamai termiškai apdoroti kiaušiniai, vištienos gaminiai, paštetas, blyneliai, pyragėliai su mėsa, kuriuos gaminant nepakankami gerai iškeptas įdaras (tada bakterijos ne tik nežūsta, bet dar ir dauginasi), o pyragaičius su  kremu apskritai geriau ignoruoti – juk kremas gaminamas iš žalių kiaušinių. Šiuos produktus būtina laikyti šaltai (ne aukštesnėje nei 2–6 laipsnių šilumos temperatūroje). Tačiau ir tada jų galiojimo laikas yra ribotas – dažniausiai 2–3 paros.

Ne viena į pajūrį atvykusi šeima negali ramiai praeiti pro rūkytą žuvį, dažniausiai pardavinėjamą ant suolelio netoli pliažo. Tačiau vien tik pažvelgus į pardavėjo veidą sunku pasakyti, ar ši žuvis buvo ruošiama tvarkingai, ar ji yra šviežia. Žuvis labai greitai genda, ji tinka vartoti tik 12–24 val. nuo pagaminimo.

Ledus reikia rinktis taip pat labai atsargiai. Jeigu jie minkšti, pakeitę formą, galima įtarti, kad buvo atitirpinti, t.y. buvo pažeistos jų laikymo sąlygos. Todėl tokie ledai jau gali kelti pavojų sveikatai, jie tampa labai gera terpe toksines maisto infekcijas sukeliančioms bakterijoms daugintis.

Vištienos apdorojimo menas

Vasarą itin nesaugu valgyti patiekalus iš nepakankamai išvirtos ar iškeptos vištienos ar kiaušinių, nes šiuos produktus itin pamėgusios salmonelės. Tad vištą kepkite tol, kol mėsa pradeda luptis nuo kaulų ir prie jų nebebūna matyti kraujo.

Vištos negalima atitirpinti kambario temperatūroje, nes tuomet salmonelės pasidaugina. Atitirpinti vištą reikia šaldytuvo apatinėje lentynoje. Išdarinėjus paukštį rankas, stalą ir visus įrankius (lentelę, peilį) reikia labai kruopščiai nuplauti, naudojant riebalus tirpinantį indų ploviklį. Įrankius perliekite verdančiu vandeniu.

Prieš mušant kiaušinį, jį reikia nuplauti tekančiu vandeniu, galima naudoti ir šepetėlį. Negalima kiaušinių plauti juos ketinant laikyti šaldytuve, nes taip atveriamos lukšto poros ir bakterijos iš išorės turi puikių galimybių patekti į kiaušinio vidų.

Mokytojai ir pediatrai skambina pavojaus varpais: Lietuvos vaikų sveikata katastrofiškai blogėja. Tuo tarpu Sveikatos apsaugos ministerijos klerkai ramūs – jie jokio pablogėjimo nemato.

“Pastaraisiais metais tapo sunku vesti fizinio lavinimo pamokas. Vaikų kaulai labai trapūs: gaudo kamuolį – lūžta pirštai, bėgant pritupia – lūžta čiurna. Iš 700 mokinių net 120 priskirti parengiamajai fizinio lavinimo grupei arba iš viso atleisti nuo fizinio lavinimo pamokų”, – pasakoja uteniškė fizinio lavinimo mokytoja Audronė Račkauskienė ir priduria, kad jeigu dabar mokiniams reikėtų išlaikyti vadinamąsias PDG normas, kurios buvo privalomos prieš 25–30 metų, net pusė jų neįveiktų.

Kiti fizinio lavinimo mokytojai priduria, kad trys ketvirtadaliai dabartinių vaikų namie nesimankština ir dėl to ateityje patirs nemažai bėdų. O atsakomybė už tai tenka tėvams.

Dar būtina priminti, kad sparčiai daugėja ir nutukusių vaikų. Tiesa, ir nenutukę bei sportuojantys moksleiviai maitinasi netinkamai, o per varžybas dauguma geria energinius gėrimus ir mano, kad jie padės pasiekti geresnių rezultatų. Dar vienas pedagogų rūpestis – itin ankstyvas vaikų brendimas. Pavyzdžiui, jau penktose klasėse yra iki 175 cm ištįsusių mokinių.

Kalbinti medikai pabrėžia, kad dabartinių vaikų laikysena daug prastesnė nei jų bendraamžių prieš 20 metų. Ir dantys jų daug blogesni, kur kas daugiau vaikų dabar turi ir regėjimo sutrikimų. Nustatyta, kad kas ketvirtas moksleivis baigdamas mokyklą nešioja akinius arba lęšius.

Paradoksai

Pernai Klaipėdos visuomenės sveikatos biuras, išanalizavęs 2009 m. profilaktinių patikrinimų pažymas, nustatė, kad tik šeštadalis uostamiesčio moksleivių yra visiškai sveiki. Kaip paaiškėjo, dažniausiai vaikai serga kraujotakos, skeleto ir raumenų, kvėpavimo sistemų ligomis. Šie negalavimai sudaro daugiau kaip pusę visų moksleivius kankinančių ligų.

Iš kraujotakos sistemos sutrikimų šešiems iš dešimties ligoniukų nustatomi širdies ūžesiai, kone kas antram konstatuojami regos sutrikimai. Skoliozė (42 proc.) ir netaisyklinga laikysena (25 proc.) – dažniausios mokinių skeleto ir raumenų sistemos ligos. O iš kvėpavimo sistemos sutrikimų būtų galima išskirti alerginę slogą, kuri kankina net pusę visų kvėpavimo sistemos ligomis sergančių vaikų.

3 proc. visų mokinių turi antsvorio, o 1 proc. yra nutukę. Iš jų didesnę dalį sudaro berniukai. 2,6 proc. mokinių nustatytas neharmoningas augimas. Iš viso parengiamajai ir specialiajai fizinio ugdymo grupei priskiriama 21,9 proc. mokinių. Daugiausiai jų yra 9–12 klasėse.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Visuomenės sveikatos priežiūros skyriaus vedėja dr. Rita Sketerskienė įrodinėja, kad Lietuvoje vaikų sveikata nėra tokia jau bloga. “Peržiūrėjau pastarųjų penkerių metų statistiką ir didelio vaikų sveikatos pablogėjimo nepamačiau (nors pažvelgus į šalia pateikiamą lentelę matyti, kad kalbant kone apie visas vaikų ligas padėtis prieš penkerius metus buvo geresnė nei dabar). Ir aš negalėčiau pasakyti, kad mūsų vaikų sveikata daug blogesnė nei europiečių”, – aiškina R.Sketerskienė.

“Man neįdomu, ar mūsų vaikų sveikata daug blogesnė nei europiečių, man įdomu ir svarbu tik tai, kad dabartiniai vaikai sveikatos požiūriu gerokai silpnesni nei kadaise buvome mes, jų tėvai. Nors turėtų būti atvirkščiai, juk medikai dabar profesionalesni, aparatūra geresnė, vaistai pažangesni, visi turime daugiau informacijos, bet vaikai nėra sveikesni”, – stebisi ir piktinasi dviejų vaikų mama Indrė Bulotienė.

Abejingi tėvai

Pasak “Veido” pašnekovų, priežasčių, kodėl taip atsitiko, yra daugybė: nemažai vaikų menkai juda, gana daug prastai maitinasi, dauguma pernelyg daug laiko praleidžia prie kompiuterių ir televizorių. Pasikeitė ir valdžios bei sveikatos apsaugos valdininkų požiūris, ir nebūtinai į gerąją pusę. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti merdinčią vaikų reabilitacijos sistemą Lietuvoje ar visiškai suprimityvėjusį sveikos gyvensenos pagrindų perteikimą mokyklose.

Vilniaus universiteto vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotojas mokslo ir mokymo klausimais prof. Vytautas Usonis pamini dar vieną nesusipratimą – šeimos gydytojai, kurių rezidentūros studijos yra pačios trumpiausios iš visų gydytojų ir trunka vos trejus metus, o vaikų sveikatos subtilumų jie mokosi vos keturis mėnesius, nepajėgūs pastebėti ir įvertinti mažų vaikų sveikatos pakitimų. “Vaikas – tai ne sumažintas suaugęs žmogus. Reikia mokėti rūpintis jo sveikata”, – įsitikinęs profesorius.

Beje, kaip tik dabar vaikų ligoninę užplūdo tėveliai, kurie nori, kad jų vaikų sveikatą prieš mokyklą profilaktiškai patikrintų būtent šios įstaigos specialistai. “Tai rodo, kad vis dėlto pirminės sveikatos priežiūros grandies medikai tinkamai savo darbo neatlieka”, – atsidūsta prof. V.Usonis.

Profesoriaus mintims antrina ir vilnietė Giedrė Budvytienė: “Mūsų šeima yra prisirašiusi pas šeimos gydytoją. Bet jis dirba silpnai. Teoriškai kartą per metus vaikui jis privalo atlikti šlapimo ir kraujo tyrimą, bet mums to nė karto nepasiūlė. Turime rūpesčių dėl dukros inkstų. Manyčiau, tokiam vaikui gydytojas turėtų būti atidesnis, bet norėdamas sulaukti valstybės garantuojamų paslaugų turi pats išmanyti įstatymus ir reikalauti, antraip – nieko negausi”.

Šį skaudulį apnuogino ir minėtas klaipėdiečių tyrimas. Pasirodo, gydymo įstaigos pažymas mokyklai apie vaikų sveikatą ne tik išduoda neteisėtai, bet ir pildo atmestinai, neįvertinant itin svarbių vaikų sveikatos būklės veiksnių. Neapskaičiuojamas net ketvirtadalio vaikų kūno masės indeksas, kas dešimtam nepamatuojamas kraujospūdis ir net 7 proc. vaikų medikai nepateikia išvadų apie sveikatos būklę ir neįrašo rekomendacijų. Tai skandalingas atmestinumas, juk mokyklose dirba ne gydytojai, o visuomenės sveikatos specialistai. Jų pareiga – remiantis rekomendacijomis užtikrinti kuo palankesnę aplinką vaikui, ypač silpnesnės sveikatos.

SAM specialistė R.Sketerskienė tikina, kad šis klausimas bus išspręstas jau netrukus, sustiprinus išduodamų sveikatos pažymėjimų kontrolę. “Be to, kitoks turėtų būti ir tėvų požiūris. Jeigu atėję pas gydytoją prašo pažymos, kurią reikia pateikti mokyklai, ją ir gauna. Visai kitaip būtų, jeigu jie praneštų, kad atvyko profilaktiškai patikrinti vaiko sveikatos”, – įsitikinusi specialistė.

Ir ji iš dalies teisi, ypač žinant tai, kad kasmet lieka nepanaudota nemažai pinigų, skirtų vaikų dantų vagelėms dengti silantais. Laiku padengus dantis, ėduonies atsiradimo tikimybė sumažėja 80–90 proc. Nors valstybė kasmet tam skiria apie 2 mln. Lt, daugybė tėvų vaikų pas odontologus neveda. Šiemet tokių vaikų sumažėjo dar penktadaliu – per pirmus keturis mėnesius šia prevencine pagalba pasinaudojo tik 16,6 tūkst. vaikų, o pernai buvo atvesta 20,8 tūkst.

Ką daryti?

Priminsime, kad pagal dabartinę tvarką vaikų sveikata gali rūpintis arba pediatras, arba šeimos gydytojas. Tokia tvarka buvo nustatyta pradėjus reformuoti šalies sveikatos apsaugos sistemą. Manyta, kad šeimos gydytojų institucija išspręs daugybę įsisenėjusių bėdų, be to, padės sutaupyti lėšų. Tiesa, pagal pirminį planą pediatrų poliklinikose turėjo nelikti, bet pastebėjus, kad terapeutams sunku persikvalifikuoti, buvo įteisinta pusinė sistema, kuri galioja iki šiol.

Ir pediatrai vis nerimsta, nes jų netenkina šeimos gydytojų teikiamų paslaugų kokybė. Lietuvos pediatrų draugija ne kartą rengė rekomendacijas ir jas perdavė Sveikatos apsaugos ministerijai, bet iki šiol jų niekas negirdi. O siūlymai tokie: vaikus bent iki trejų metų privalo prižiūrėti pediatras. Iki šio amžiaus būna pats intensyviausias priežiūros laikas, išlenda visos įgimtos ligos, o pats vaikas sustiprėja. Tada nebepavojinga mažąjį pacientą perduoti mažiau patyrusiam kolegai. Tokia tvarka yra, pavyzdžiui, Vokietijoje.

Bet vaikams būtų naudingesnis antrasis siūlymas, kad pediatrai juos prižiūrėtų iki mokyklos, mat tai psichologiniu požiūriu didelis įvykis ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Tuomet galima atlikti išsamų sveikatos tyrimą, be to, baigiasi didžioji skiepijimų programa.

Suprantama, tokius siūlymus teikiančius pediatrus galima įtarti noru išsaugoti kėdes, bet susimąstyti, kad jų norai ne iš piršto laužti, verčia didžiausios Baltijos šalyse pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, besirūpinančios net 141 tūkst. žmonių sveikata, sostinės Centro poliklinikos direktorius Kęstutis Štaras. Jis tikina pastebįs, kad vaikų gydytojai neabejotinai teikia aukščiausio lygio paslaugas, todėl pas juos prisirašę maksimaliai daug pacientų. Šeimos gydytojai, kurie rezidentūrą baigė neseniai, irgi turi šiek tiek vaikų, bet tie, kurie rezidentūrą baigė prieš 4–5 metus, taip ir liko terapeutais ir gydo tik suaugusiuosius.

“Manau, galų gale viskas atsistos į savo vietas ir vaikais rūpinsis vaikų gydytojai, o suaugusiais – suaugusiųjų”, – apibendrina vadovas ir priduria, kad, jo manymu, vaikais bent iki penkerių metų būtinai turi rūpintis pediatrai.

Tačiau taip mąsto, deja, ne visų gydymo įstaigų vadovai. Akivaizdu – pigiau išlaikyti šeimos gydytoją, o ne terapeutą ir pediatrą. Todėl atsiranda vis daugiau pediatrų, kurie stoja į šeimos gydytojų rezidentūrą, siekdami įgyti paklausesnę specialybę.

Ką apie tai mano vaiko teisių apsaugos kontrolierė? “Manau, kad pediatrai su Sveikatos apsaugos ministerija turėtų susitarti. Mes esame linkę labiau pasitikėti medikais”, – savo poziciją dėsto Edita Žiobienė.

V.Usonio kalbos ir prognozės gana niūrios: “Optimizmo neturiu”. Dabartinės Vyriausybės programoje vaikų sveikata įvardijama kaip prioritetas, tačiau prieš dvidešimt metų Sveikatos apsaugos ministerijoje už vaikų sveikatą buvo atsakingas viceministras, šiandien – tik specialistas, virš kurio galvos yra daugybė viršininkų ir jis pats jokios realios galios neturi. Tai rodo valdžios poziciją.

“Taigi Vaiko teisių konvencija vaikams garantuoja teisę augti sveikiems, tačiau mūsų šalyje tai ne teisė, o malonė”, – apibendrina profesorius.

Laikas tikrinti vaikų sveikatą

Priminsime, kad iki rugsėjo 15 d. visi mokiniai mokyklai turi pateikti informaciją apie profilaktinio sveikatos patikrinimo rezultatus. Vaiko sveikatos būklę turi įvertinti gydytojas. Išduotas pažymėjimas galioja metus. Jei sveikata tikrinama gydymo įstaigoje, prie kurios vaikas yra prirašytas, už paslaugas mokėti nereikia.

Jei mokinys turi sveikatos sutrikimų, gydytojas privalo pateikti rekomendacijas dėl fizinio krūvio, mitybos, regos, vengtinų alergenų ir kt.

Skilusi lūpytė ar nesuaugęs gomuriukas dar visai neseniai buvo vadinami kiškio lūpa arba vilko gomuriu. Tačiau mamas toks pavadinimas žeidžia. Mažieji nėra nei kiškučiai, nei vilkiukai, o ir bėdos nėra tokios didelės, kokios gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Lūpytės ar gomuriuko nesuaugimas – tai anatominis šių organų vientisumo sutrikimas. Nesuaugimo formų yra daug ir įvairių – pradedant nuo dalinių ar paslėptų lūpos ar minkštojo gomurio iki plačių abipusių visiškų lūpos ir gomurio nesuaugimų. Vienokia ar kitokia nesuaugimo forma Lietuvoje pasitaiko vienam vaikui iš 700–800 gimusiųjų.

Pavojingiausias pirmas trimestras

“Kodėl mano vaikeliui taip atsitiko?” – tėvai visų pirma užduoda šį klausimą ir dažniausiai ima kaltinti save. Tačiau to daryti tikrai nereikėtų, ypač jei nėštumo metu nepiktnaudžiavote dūmeliu, alkoholiu, nevartojote narkotikų.

Nustatyta, kad nesuaugimo bėdų gali nutikti ir organizmui trūkstant vitamino B, folio rūgšties arba per  daug papildomai vartojant vitamino A. Taip pat kalti gali būti kai kurie mamytės vartojami vaistai. Ypač svarbios 4–12 nėštumo savaitės, nes būtent tuo metu formuojasi mažylio lūpytė ir gomuriukas. Šiuos defektus dar iki kūdikio gimimo gali pastebėti ir gydytojai ginekologai ar genetikai, pasitelkę modernius echoskopus. Nors turime pasakyti – ne visada pavyksta pastebėti ir jiems, ir tai visai nereiškia, kad medikas blogai atliko savo darbą. Pagrindinis ankstyvos diagnostikos privalumas – tėvai turi daugiau laiko pasiruošti tam, kad jų vaikelis gims truputį kitoks nei kiti mažyliai.

Būtinas kompleksinis gydymas

Platų nesuaugimą gali diagnozuoti bet kurios specialybės gydytojas, tačiau tikslią nesuaugimo formą, ypač kai defektas nėra didelis, gali nustatyti tik specialistai, gydantys veido nesuaugimus. Skirtingų nesuaugimo formų gydymas nevisiškai vienodas, gali skirtis ne tik operacijų metodika, bet ir jų atlikimo laikas. Mažyliui bus reikalingas kompleksinis, kelių sričių tarpusavyje bendradarbiaujančių specialistų gydymas: veido ir žandikaulių chirurgo – atliekant operacijas ir sekant vaiko būklę po jų; logopedo – mokant taisyklingai kalbėti; ortodonto – tiesinant dantis plokštelėmis arba kabėmis ir kt.

Tėveliai, kuriems gimė vaikutis su lūpytės ar gomurio nesuaugimu, per 2–3 savaites po kūdikio gimimo turėtų atvykti konsultacijos į VU Medicinos fakulteto Odontologijos instituto Veido nesuaugimų gydymo centrą.  Jis įsikūręs Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje (Žalgirio g. 117, Vilnius). Tai vienintelis tokio pobūdžio centras, kuriame teikiamas specializuotas veido vystymosi anomalijų gydymas. Konsultacijų metu ne tik diagnozuojama tiksli nesuaugimo forma, bet ir patariama, kaip maitinti tokius vaikučius, kaip pasiruošti operacijai, paskiriama jos data, tėveliai supažindinami su visu numatomu gydymo planu. Tokių vaikučių gydymas yra ilgas ir nuoseklus procesas, todėl teisingos informacijos suteikimas tėvams yra labai svarbus, palengvinantis visą gydymo procesą.

Kada operuoti?

• Jei vaikučiui nesuaugusi lūpytė, tačiau kitų sunkių patologijų nėra, jis operuojamas sulaukęs 3 mėnesių. Lūpytės ir nosies šnervės vaizdas po operacijos visiškai pasikeičia (žinoma, atsižvelgiant į nesuaugimo laipsnį). Būtina žinoti, kad žaizdai sugijus randas formuojasi dar gana ilgai. Susiformuoti galutinei lūpytės išvaizdai prireikia laiko – ne mažiau kaip 6 mėnesių. Tik tada randas pasidaro mažiau matomas, nežymus. Esant būtinybei, atšventus penktąjį šeštąjį gimtadienį, t.y. prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą, galima atlikti kosmetines veiduko pagražinimo operacijas (pvz., lūpos korekciją).

• Jei mažyliui nesuaugęs gomuriukas, operuojama ne anksčiau nei sulaukus 10–11 mėnesių (esant visiškam minkštojo ir kietojo gomurio nesuaugimui – 18 mėnesių). Anksčiau būdavo dar vėliau, bet operacijos laikas paankstintas, nes pastebėta, kad tuomet gerėja kalbos raida. Tačiau dar anksčiau nesuaugusio kietojo gomuriuko operuoti nepatariama, nes galima pakenkti viršutinio žandikaulio augimui. Vaikui sulaukus 3 metų, o neretai ir anksčiau, būtina logopedo pagalba mokant taisyklingai kalbėti. Pavieniais atvejais, kartu nusprendus logopedui ir chirurgui, gali būti atliekamos ir specialios kalbą gerinančios operacijos.

• Jei yra nesuaugusi alveolinė (dantinė) atauga (t.y. žandikaulio sritis, kurioje auga dantys), operacija atliekama sulaukus 7–12 metų. Šios operacijos laikas nustatomas kiekvienam vaikui individualiai, atsižvelgiant į jo dantukų dygimą. Būtinas glaudus veido ir žandikaulių chirurgo bendradarbiavimas su ortodontu, nes iki šios operacijos neretai tenka specialiai plėsti viršutinį žandikaulį plokštelėmis ar tiesinti dantis kabėmis, o po operacijos praėjus 1,5–2 mėnesiams šį gydymą tęsti.

• Be jau minėtų operacijų, vaikui, gimusiam su lūpos ir gomurio nesuaugimu, gali tekti atlikti ir kosmetines operacijas, kurių metu koreguojama ne tik lūpa, bet ir nosis, o jau pasibaigus veido augimui pavieniams pacientams gali reikti atlikti ir sukandimą koreguojančias operacijas.

Svarbiausias įvykis

Visos operacijos mažiems vaikams dėl nesuaugimų atliekamos taikant bendrąją nejautrą. Operacija, priklausomai nuo nesuaugimo pločio ir formos, paprastai trunka nuo 1 iki 3 valandų. Pageidautina, kad operacija būtų atliekamą specializuotoje klinikoje ir ją atliktų chirurgas, panašias operacijas atliekantis nuolat, o ne 2–3 kartus per metus. Po operacijos vaikai kartu su mamomis dažniausiai 4–6 dienas turi praleisti stacionare, kur stebima mažylių būklė ir galiausiai pašalinamos siūlės. Per operacijas naudojami specialūs labai ploni siūlai, todėl juos išimant reikia vaikutį trumpam pamigdyti, kad jis nejudėtų. Po šiuolaikinių lūpos operacijų randų tepaliukų vartoti nėra būtina, nes ir be jų praėjus 6–7  mėnesiams po operacijos randas dažniausiai tampa visiškai nežymus, jo neretai nepastebi net ir kiti gydytojai. Randelių šlifuoti lazeriu taip pat nereikia (nebent labai retais atvejais, jei buvo itin komplikuotas žaizdos gijimas).

Sunkiausia – maitinti

Mažieji su nesuaugusia lūpyte ar gomuriuku auginami taip pat kaip ir kiti naujagimiai. Tiesa, šiuos mažylius dėl netaisyklingo gomurio raumenų prisitvirtinimo dažniau nei kitus vaikus kamuoja ausų uždegimas, galintis padidinti ir klausos sutrikimų riziką. Taip pat gali išaugti mažesnis šoninis kandis arba jo iš viso nebūti, sutrikti dantukų dygimas nesuaugimo srityje. O esant gomurio nesuaugimui gali lėčiau vystytis viršutinis žandikaulis.

Didžiausia problema, ypač esant bėdų dėl gomurio, – vaikelį maitinti. Žįsti krūtį daugumai tokių vaikučių sunkiau, o ir įprasti buteliukų žindukai ne visiems tinka. Ne mažiau svarbu kūdikį maitinti ne gulintį, o statesnėje padėtyje, antraip mažylis gali pradėti springti. Taip pat mažiesiems nerekomenduojamas ir čiulptukas, nes jis patenka į defekto plyšį dantenų srityje ir jį dar labiau didina.

Netiesa, kad turintys lūpos ar gomurio defektą mažieji pradeda vėliau kalbėti. Vienintelė problema – tam tikrų garsų netinkama artikuliacija. Nepainiokite –  mažieji gali ištarti visus garsus, tik gali kalbėti taip, tarsi šnekėtų pro nosį. Ir čia teks padirbėti su logopedu.

Priklauso neįgalumas

Kūdikis, gimęs su nesuaugusia lūpa arba nesuaugusiu gomuriu, gimdymo namuose ar neonatologijos centre bus išsamiai ištirtas, ar nėra daugiau sutrikimų. Gavus gydytojų išvadas, bus sprendžiamas klausimas dėl neįgalumo nustatymo. Dokumentai neįgalumui nustatyti dažniausiai tvarkomi pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje jūs registruosite vaikutį (beje, tam reikalingas gimimo liudijimas). Po gydytojų komisijos sprendimo išduodama pažyma apie sveikatos būklę ir esamas patologijas, kurią tėvai turi pristatyti į neįgalumo nustatymo tarnybą. Joje ir sprendžiamas vaiko neįgalumo lygis bei skiriama pašalpa. Neatidėliokite popierių tvarkymo, nes pinigai bus pradėti mokėti nuo paraiškos pateikimo dienos. Ar neįgalumo pašalpos mokėjimas bus pratęsiamas po operacijos, sprendžiama kiekvienu atveju individualiai.

"Veido" archyvas

Užklupus vasaros kaitrai, akimirksniu tikrais pietiečiais netapsime. Tačiau savo organizmui prisitaikyti prie užgriuvusių išbandymų ne tik galime, bet ir privalome padėti.

Šio mėnesio 10 dieną į mūsų šalį atkeliavę neįprasti karščiai, regis, išbalansavo daugelio darbo ir poilsio režimą bei sukėlė pavojų ne vieno lietuvio sveikatai. Tiesa, žmonės skirtingi ir jų organizmai nevienodai toleruoja aukštą temperatūrą. Vieniems sunku pakelti 26 laipsnių šilumą, kiti ir esant didesniam nei 30 laipsnių karščiui jaučiasi neprastai. Be to, kaip organizmas pakels tvyrančius karščius, priklauso ir nuo santykinės oro drėgmės: kuo ji didesnė, tuo sunkiau organizmui. Kai karšta ir drėgna, žmonėms atrodo, kad trūksta oro, sunku kvėpuoti.

Šalies mastu ekstremali sveikatai padėtis būtų skelbiama, jei 30 laipsnių ir didesnis karštis laikytųsi dešimt dienų per pertraukos. Šiuo metu lietuvius vargina nuolat atplūstančios karčio bangos, tačiau dienomis oro temperatūra iki 30 laipsnių įšyla ne nuolatos. Nepaisant to, teigti, kad vasaros karščiai nekelia pavojaus žmonėms, būtų netiesa.

Ypač padaugėjo dėl karščio poveikio besikreipiančiųjų į medikus, padažnėjo skambinančiųjų į greitosios pagalbos medikus.

Miestiečiams – blogiau

Ypač dėl tvyrančių karščių kenčia miesto žmonės. Kaimo žmonės gali atsikvėpti bent naktį, kai atvėsta per dieną įkaitinta žemė, o drauge ir oras. Be to, mediniai pastatai, kurių daugiausia kaime, nekaupia šilumos. Masyvūs plytų, blokų statiniai, asfaltuotos gatvės, šaligatviai naktį ima skleisti per dieną sukauptą šilumą, todėl net kai oras naktį natūraliai atvėsta miestiečiai tai mažai tepajunta, o jų kūnai nuo kaitros negali pailsėti net naktį. Ilgai veikiamas karščio organizmas pervargsta, sutrinka jo natūralus gebėjimas reguliuoti kūno temperatūrą. Ypač sunku vyresnio amžiaus žmonėms, mažiems vaikams, taip pat sergantiesiems įvairiomis lėtinėmis, tarp jų ir širdies bei kraujagyslių ligomis.

Saulės smūgis

Ši bėda dažniausiai ištinka asmenis, laiką leidžiančius ar dirbančius saulėkaitoje be galvos apdangalo. Kai tiesioginiai saulės spinduliai kaitina galvą ir sprandą, iš pradžių perkaista oda, o vėliau – ir giliau esantys audiniai. Kai karštis pasiekia smegenų dangalus, išsiplečia juose esančios kraujagyslės, kaukolės viduje padidėja spaudimas, priplūsta kraujo, ima trikti smegenų funkcijos.

Saulės smūgio požymiai: galvos skausmas, apsvaigimas, pykinimas, vėmimas ar net sąmonės netekimas.

Saulės smūgio ištiktą žmogų reikia nunešti į pavėsį ar vėsią patalpą, paguldyti ant nugaros, šiek tiek pakelti aukštyn kojas, kad į smegenis patektų daugiau kraujo. Galvą vėsinti vandenyje suvilgytu rankšluosčiu, taip pat galima dėti ledo (pavyzdžiui, iš šaldiklio išimto užšaldyto vandens ar maisto produktų) prie tų kūno vietų, kurių paviršiumi eina stambios kraujagyslės – kirkšnių, pažastų, pakinklių srityje. Šios priemonės turėtų padėti, kol atvyks iškviesta greitoji pagalba.

Šilumos smūgis

Daugelis žmonių saulės smūgį painioja su šilumos smūgiu, nors šios abi bėdos labai dažnai užklumpa abi iš karto. Šilumos smūgis žmogų ištinka ilgai būnant karštyje, kai organizmas perkaista ir nebepajėgia reguliuoti kūno temperatūros, tai yra sutrinka termoreguliacinis mechanizmas.

Šilumos smūgio požymiai: pakyla kūno temperatūra (kartais net iki 40 laipsnių), labai padažnėja kvėpavimas, pulsas (jo dažnis gali pasiekti 130–160 kartų per minutę ir daugiau), oda esti karšta ir sausa, žmogus nebeprakaituoja, jam gali skaudėti galvą, pykinti, o sunkiausiais atvejais – netenkama sąmonės.

Šilumos smūgio ištiktą žmogų būtina nurengti, nunešti į vėsią patalpą arba pavėsį, iškviesti greitąją pagalbą, o kol ji atvyks – vėsinti, prie kūno dedant drėgnus rankšluosčius ar drabužius, jei įmanoma – įjungti kondicionierių. Kaip ir gelbstint nuo saulės smūgio, galima dėti ledo kirkšnių, pažastų, pakinklių srityje.

!Jokiu būdu negalima perkaitusio žmogaus staiga panardinti į vandenį ežere ar vonioje, kad nepakenktų staigūs dideli temperatūrų skirtumai.

Mėšlungis dėl karščio

Kitas didelio karščio sukeltas sutrikimas – raumenų traukuliai, mėšlungis. Dažniausiai kamuoja kojų ir pilvo raumenų spazmai, žmogus tuo metu labai prakaituoja. Jį taip pat būtina nunešti ar palydėti į vėsią patalpą, pamasažuoti raumenis.

Šilumos sukeltas išsekimas

Dar viena pavojinga būklė – šilumos sukeltas organizmo išsekimas.

Požymiai: nors aplink karšta, žmogaus oda būna šalta, jis labai gausiai prakaituoja, atrodo išblyškęs arba – priešingai – stipriai paraudęs. Gali pasireikšti silpnumas, galvos svaigimas.

Šiuo atveju taip pat būtina nurengti drabužius, duoti žmogui gerti vandens mažais gurkšneliais ir kviesti medikus.

Visais atvejais vandens atsigerti nuo karščio nukentėjusiems žmonėms galima duoti tik mažais gurkšneliais su tam tikrais intervalais. Jokiu būdu neduoti vandens, jei žmogų pykina.

Širdies ir kraujagyslių ligos

Šiomis ligomis sergantieji, prasidėjus karščiams, turėtų pasikonsultuoti su savo gydytojais dėl rekomendacijų, kaip elgtis ir vartoti vaistus. Daliai širdies ligonių kenkia didelis vandens kiekis. Kaip elgtis, kai karšta, gerti daug skysčių ar jų vengti, žmogus turi pasitarti su savo gydytojais. Turėtų susirūpinti ir sergantieji hipertenzija bei vartojantieji vaistus nuo aukšto kraujospūdžio. Mat tvyrant dideliems karščiams kraujospūdis natūraliai mažėja, o jei žmogus įprastomis dozėmis vartos kraujospūdį mažinančius vaistus, jo kraujo spaudimas gali nukristi iki gyvybei pavojingos ribos. Su šeimos gydytojais ir kardiologais turėtų pasitarti ir išemine širdies liga sergantys asmenys.

Karštomis vasaros dienomis prakaituodamas žmogus praranda daug normaliai organizmo veiklai būtinų mineralinių medžiagų, netenkama ir vitaminų. Todėl ypač sveika gerti negazuotą mineralinį vandenį, valgyti kuo daugiau daržovių ir kuo mažiau mėsos. Tik taip padėsite savo širdžiai ir organizmui, kurie labai jautrūs mineralų netekimui.

Suomijoje vykusiame pasauliniame kongrese “Sportas visiems” buvo paskelbti gyventojų fizinio aktyvumo ir dalyvavimo klubinėje veikloje reitingai. Šio tyrimo rezultatai šokiruojantys – pasirodo, lietuviai yra vieni neaktyviausių ir nesportiškiausių Europoje: iš 27 Europos šalių Lietuva užėmė priešpaskutinę – 26-ąją vietą.

Šiame kongrese dalyvavęs Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis tokius prastus fizinio aktyvumo rezultatus sieja su keletu priežasčių: pirma, mūsų gyvenime vis labiau įsigali pasyvios laisvalaikio formos, t.y. televizijos žiūrėjimas ar žaidimas kompiuteriu, antra, nėra motyvacijos sportuoti. Kitaip tariant, dabartiniu laikmečiu žmonių niekas neskatina sportuoti.

Negana to, yra netgi priešingai – atrodo, dabar naudingiau turėti invalidumą ar sirgti, nes tada gauni pašalpą, o ne gyventi sveikai ir aktyviai, nes tada tik moki mokesčius, kurie ir išdalijami gyvenantiesiems neaktyviai.

Susirūpinimą Lietuvos gyventojų fiziniu aktyvumu (tiksliau, neaktyvumu) išreiškė jau ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak jos, reikia didinti sporto patrauklumą, sudaryti geresnes sąlygas jaunimui užsiimti fizine veikla, nes fizinio aktyvumo skatinimas yra tiesiogiai susijęs su augančios kartos sveikata.

Na, o medikai primena, kad aktyvūs žmonės yra geresnės nuotaikos, pozityvesnės nuomonės apie gyvenimą, o sportuojantys mokiniai geriau mokosi bei rečiau turi žalingų įpročių. Fizinio aktyvumo mažėjimas laikomas viena svarbiausių nutukimo ir su juo susijusių sveikatos bėdų priežasčių.

"Veido" archyvas

Mėgaujantis vasaros malonumais reikia nepamiršti saiko. Ir dar – rūpindamasi vasariška apsauga nuo saulės turėkite galvoje, kad pavojingi ne tik ultravioletiniai spinduliai, bet ir patys kremai nuo saulės. Cheminio kokteilio išvengsite atostogoms išsirinkusi ekologišką kosmetiką.

Žalingieji spinduliai

Ultravioletiniai saulės spinduliai būna trijų rūšių: UVA, UVB ir UVC. Jie skiriasi tiek savo poveikiu, tiek būdais nuo jų apsisaugoti.

UVC spinduliai odai didelės įtakos nedaro, nes juos sulaiko ozono sluoksnis.

UVA spinduliai prasiskverbia giliai į storiausią odos sluoksnį – dermą, ją matomai sendindami, sausindami ir skatindami ankstyvesnį raukšlių atsiradimą. Jie taip pat slopina imuninę sistemą, todėl ši menkiau apsaugo žmogų nuo rizikos susirgti odos vėžiu. Būtent jie skatina melanomos – odos piktybinio naviko – vystymąsi. Žalingųjų spindulių poveikis odoje kaupiasi, todėl kaskart deginantis saulėje rizika susirgti vis didėja. Nors melanoma dažniausiai atsiranda 40–60 metų amžiaus žmonėms, jos priežastis gali būti nesaikingos saulės vonios, kuriomis mėgavotės dar ankstyvoje jaunystėje.

UVB spinduliai – pagrindinė odos nudegimų priežastis. Jų poveikis odai matomas plika akimi: oda tampa raudona kaip vėžys. Didelis UVB spindulių kiekis taip pat gali sukelti DNR mutaciją.

Odą apsaugoti galite tik vartodama veiksmingas priemones nuo saulės. Jas rinkdamasi atkreipkite dėmesį, kad jos saugotų tiek nuo UVA, tiek nuo UVB spindulių. Tik taip galite tikėtis saugesnio įdegio.

Kaip išsirinkti priemonę nuo saulės?

Užrašas SPF su skaičiumi ant kosmetikos priemonės pakuotės rodo apsaugos nuo UVB spindulių laipsnį. Kuo didesnis skaičius, tuo daugiau spindulių sulaiko priemonė. O kuo šviesesnė oda, tuo stipresnės apsaugos jai reikia. Todėl lietuvaitėms patariama rinktis priemones bent su SPF 30 – silpnesnės gali ir neapsaugoti šviesios bei jautrios odos nuo nudegimų.

!Nepamirškite, kad priemone nuo saulės nepakanka pasitepti vieną kartą: nuolat atnaujinkite jos veikimą.
Nuo saulės sauganti kosmetika – tik dalis visos apsaugos nuo saulės sistemos. Būnant atviroje saulėje būtina dėvėti galvos apdangalus, jei įmanoma, ir mažiau kūno apnuoginančius drabužius. Karščiausiu dienos metu (11–15 val.) stenkitės būti pavėsyje.

Ekologiškas įdegis

Saulė sukelia vėžį, saulės kosmetika – taip pat. Naujausi tyrimai rodo, kad kremuose nuo saulės esantys sintetiniai priedai taip pat prisideda prie vėžio ląstelių vystymosi kaip ir pavojingieji saulės spinduliai. Tad deginantis mūsų odai gresia dvigubas pavojus: ultravioletinių spindulių žala ir nuo jų turinti apsaugoti kosmetika.

Todėl kremą nuo saulės rinkitės itin atidžiai. Ieškokite kosmetikos, pagamintos iš natūralių arba ekologiškų medžiagų, kad nors per atostogas oda pailsėtų nuo cheminių dirgiklių. Natūralios medžiagos ne tik saugo, bet ir veiksmingai drėkina odą, neleidžia jai išsausėti. Kaip tokias medžiagas atpažinti?

! Ieškokite ant pakuotės ekologiškos arba natūralios kosmetikos sertifikato ženkliuko, pavyzdžiui, “Ecocert”, BDIH ar “Soil Association”. Norėdami gauti sertifikatą, kosmetikos gamintojai turi atitikti itin griežtus reikalavimus, todėl jei produktas jį turi, galite būti tikra dėl jo kokybės.

Žaidimas kvapais

Po intensyvių saulės vonių oda neretai lieka sudirgusi ir įkaitusi, todėl jai norisi tik vieno – gaivumo. Šiuo metu didžiausią galią turi aromatas: vaiskus, suteikiantis energijos ar, priešingai, tyras, atpalaiduojantis ir nuteikiantis ramiam poilsiui. Įtraukusi aromaterapinę kosmetiką į savo atostogų programą, atgaivinsite ne tik odą, bet ir jausmus.

Aromaterapijos galia pagrįsta moksliškai. Kvapiosios medžiagos į žmogaus organizmą patenka per kvėpavimo takus ir odą. Netrukus jos pasiekia ir centrinę nervų sistemą. Smegenys reaguoja į kvapus, siųsdamos signalus daugeliui organizmo sistemų: endokrininei, kvėpavimo, medžiagų apykaitos, širdies. Todėl kvapo poveikis organizmui gali būti tikrai nemenkas. Aromatai gali suteikti energijos, padidinti darbingumą. Arba priešingai – nuraminti, padėti atsipalaiduoti ir lengviau užmigti.

Todėl kiekvienas paros metas turi savą kvapą. Ryte tiks ryškūs citrusinių vaisių, guaranos ar prieskonių aromatai. Maudynės su tokio kvapo dušo geliu gali atstoti rytinės puodelį kavos. Dieną – mėgstamiausio aromato kūno losjonas. Rinkitės nuotaiką keliančius ir darbingumą skatinančius kvapus: pipirmėčių, melisų, šalavijų. Vakarui rinkitės dušo gelį su aromatais, slopinančiais fiziologines organizmo funkcijas ir taip padedančiais atsipalaiduoti. Štai stiprus levandų aromatas gali net šiek tiek sulėtinti širdies ritmą, o ramunėlių dvelksmas nuteikia poilsiui.

Natūralumo paieškos

Rinkdamasi aromaterapinę kosmetiką įdėmiai perskaitykite jos sudėties sąrašą. Tai, kad kosmetika kvepia vaisiais, visai nereiškia, kad panaudoti šių vaisių ekstraktai. Didžioji dalis aromaterapinės kosmetikos – sintetiniais kvapikliais paskaninti produktai, kuriuose didelė koncentracija kvapiųjų medžiagų, paslėptų po žodeliais “parfum” arba “fragrance”. Kvapiosios medžiagos – patys populiariausi odos dirgikliai, jautresniems žmonėms sukeliantys bėrimus ir alergiją.

Todėl kiekvieną produktą kruopščiai patikrinkite. Gaminant natūralią ar ekologišką kosmetiką naudojami kvapai išgaunami iš augalų ekstraktų, todėl yra ne tik saugesni, bet ir veiksmingesni.