Sveikata priklauso nuo kiekvieno žmogaus valios ir optimizmo, mitybos ir judėjimo įpročių, o sveikos gyvensenos principus tėvai turėtų diegti vaikams nuo dviejų metų. Deja, kol kas Lietuvos gyventojai linkę labiau griebtis vaistų, tuo tarpu valstybė sveikatos prevencijai, švietimui skiria per mažai dėmesio. Tuo buvo įsitikinę medikai, žinomi sportininkai, ketvirtadienį Vilniuje  susirinkę padiskutuoti apie sveiką gyvenseną.
„Šiuo metu pralaimime kovą dėl valstybinės politikos sporto populiarinimui, ligų prevencijai, sveikatingumo švietimui. Farmacinių kompanijų interesai daro didelę įtaką sveikatos politikai. Kol kas laimi brangių tablečių receptai, kompensuojami iš valstybinio biudžeto. Tuo tarpu kitose šalyse medikai, vietoje vaistų recepto, pirmiausia siunčia į sporto klubą. Tokią iniciatyvą netgi remia valstybinės įstaigos,  kompensuodamos žmonėms išlaidas“, –  kalbėjo Lietuvos galiūnas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Žydrūnas Savickas.
Bendrovės „Burbuliukas“ iniciatyva surengtuose spaudos pusryčiuose ir diskusijoje tema  „Sveika gyvensena: ar tai įmanoma didmiestyje?“ dalyvavo pasaulio triatlono čempionas Vidmantas Urbonas, neurologas Darius Baublys, prof. habil. biomedicinos mokslų daktaras Algirdas Baubinas ir kulinarijos ekspertas Ruslanas Bolgovas.
Darius Baublys apgailestavo, kad sveikos gyvensenos kultūra sunkiai skinasi kelią tarp lietuvių. „Žmonės lyg ir žino sveikos gyvensenos ir mitybos principus, bet jų nesilaiko. Mūsų medicina – karo medicina. Šalinami simptomai, kad kuo greičiau vaistais atstatyti žmogų į rykiuotę, tačiau tai trumpalaikiai sprendimai. Labai daug lemia ir žmogaus optimizmas, nusiteikimas, valia. Senovės Tibete medikai ligonio pirmiausia klausdavo, ar jis tikrai nori pasveikti. Ir tik išgirdę jo atsakymą spręsdavo, ar imsis jį gydyti“, –  teigė D.Baublys.
Triatlono čempionas ir ekologinių akcijų iniciatorius Vidmantas Urbonas diskusijoje pabrėžė, kad norint gyventi sveikai, pirmiausia reikia pakeisti savo mąstymą. „Daug lemia nusiteikimas gyventi ilgiau, rūpinimasis kūnu ir sveikata. Lietuviai, norėdami būti sveikesni, nepakankamai vertina vandens reikšmę, jo vartoja per mažai, nors jis mums – ranka pasiekiamas. Juk milijonai žmonių pasaulyje miršta nuo troškulio, vandens parsivežti keliauja po 5-10 km ir daugiau“, – priminė sportininkas.
Diskusijos iniciatorė, vandens ir oro jonizatorius gaminančios įmonės „Burbuliukas“ komercijos direktorė Inga Tribuišienė įsitikinusi, kad žalingi mitybos įpročiai, per mažas dėmesys sportui, užteršta miesto aplinka ir neįtikėtinai greitas gyvenimo tempas lemia tai, kad Lietuva pagal sergamumą yra viena pirmaujančių valstybių Europoje.
„Lietuvos sveikatos apsaugos programos – vienos geriausių Europoje, tačiau tik popieriuje. Kol kas vieningos profilaktikos, ligų prevencijos programos nėra,“ – diskusijoje sakė prof. A.Baubinas.

Visoje Lietuvoje siaučiant gripui ir viršutinių kvėpavimo takų virusinėms infekcijoms, dvigubai daugiau žmonių kreipiasi į gydytojus, tačiau dažnas išgirsta diagnozę, nustatytą „iš lubų“, be to, pasijunta taip, lyg medikui būtų sutrukdęs.

Vilnietė Monika Čežienė, prieš daugiau nei mėnesį nuvedusi kosinčią šešiametę dukrą pas šeimos gydytoją, išgirdo, kad mergaitei plaučių uždegimas. Nors nei kraujo tyrimas, nei rentgeno nuotrauka nebuvo padaryta, medikė skyrė gydymą antibiotikais. „Po savaitės išgirdusi, kad plaučiuose karkalų nemažėja, mūsų gydytoja išrašė kitos rūšies antibiotikų ir liepė gerti dvigubą dozę. Suabejojau, ar tai tikslinga, tad pradėjau ieškoti internete informacijos apie plaučių uždegimą. Visuose skaitytuose straipsniuose buvo rašoma, kad šios ligos diagnozė būtinai turi būti patvirtinta rentgeno tyrimu, – pasakoja M.Čežienė. – Kai kitą dieną vėl nuvykome į polikliniką, paprašiau, kad būtų atlikti tyrimai. Gydytoja pasipiktinusi atrėžė, kad ji dar niekad nebuvo suklydusi nustatydama ligą, tačiau skyrė tyrimus. Paaiškėjo, kad nei rentgeno nuotrauka, nei kraujo tyrimas uždegimo nerodo.“
Moteris prisimena, kad gydytoja pradėjo teisintis, esą ryte plaučiuose visada būna daugiau karkalų, tad ji juos ir girdėjusi. „Diagnozė buvo pakeista į virusinės kilmės plaučių uždegimą, kurio antibiotikai negydo, tačiau kadangi jau buvome pradėję gerti antrą dozę, gydytoja patarė išgerti ją visą. Taigi visai be reikalo maitinom dukrą vaistais, nors visai neseniai jau buvo išgėrusi kursą nuo ausies uždegimo“, – nusivylimo neslepia M.Čežienė.
Ji priduria visiškai pasitikėjimą savo šeimos gydytoja praradusi po savaitės, kai dukrai pasiskundus skausmais šlapinantis vėl be jokių tyrimų buvo diagnozuotas inkstų uždegimas ir išrašytas siuntimas į ligoninę. Čia paaiškėjo ne tik tai, kad su inkstais viskas gerai, bet ir kad nėra bei nebuvo jokių pakitimų plaučiuose.
Pastarosiomis savaitėmis tokių šeimos gydytojų kompetencija nusivylusių pacientų randasi ypač daug. Dažnai žmonės nesulaukia jokio paaiškinimo apie ligą, vos po kelių gydytojo, net nepakėlusio galvos nuo popierių, klausimų išgirsta diagnozę ir kad būtini antibiotikai. O jeigu apsilanko pas kitą specialistą, dažniausiai visai susipainioja. Mat vienas sako, kad reikia gerti kosulį skatinančius vaistus, kitas skiria jį slopinančių vaistų. Vienas diagnozuoja bronchitą, o kitas negali atsistebėti kolegos sprendimu, nes visi požymiai rodantys gerklės uždegimą. Šeimos gydytojas mato visai nežymų ausies paraudimą, tad net nemano siųsti pas specialistą, nors jau kitą dieną ausies, nosies, gerklės gydytojas apkaltina pacientą delsimu, nes tokią sunkią būklę esą seniai matęs.

Ligoninių priimamųjų medikai dirba šeimos gydytojų darbą

Kad išvengtų varginančio blaškymosi nuo vieno gydytojo pas kitą ir iškart gautų profesionalią pagalbą bei išsamius tyrimus, vis daugiau žmonių, aplenkdami poliklinikas, net dėl menkiausio kosulio ar bėrimo vėlai vakare važiuoja į ligoninių priimamuosius. VU Vaikų ligoninės 1-ojo priėmimo skyriaus skubios pagalbos poskyrio vyr. ordinatorė Daiva Vaičiūnienė patvirtina, kad per pastaruosius dvejus metus į ligoninę atvykstančių pacientų pagausėjo daugiau nei dvigubai, tačiau pusė jų siunčiami namo, nes kreipiasi ne dėl stacionaruose gydomų ligų.
„Dirbame šeimos gydytojų darbą. Vieni tėvai net nevyksta į polikliniką. Sako, neverta gaišti laiko, nes vis tiek jokių tyrimų ten nepadarys. Kiti iš savo šeimos gydytojo telefonu išgirsta, kad vyktų tiesiai į ligoninę, tačiau neretai ir su siuntimu atvažiuoja dėl, tarkim, nedidelio alerginio bėrimo. Be jokios apžiūros dažnai į priimamąjį pacientus atveža ir greitosios medicinos pagalbos automobiliai“, – teigia D.Vaičiūnienė.
Vaikų ligų gydytoja neabejoja, jog taip medikai nori apsidrausti, kad nepražiūrėtų rimtos ligos. Mat daugelis šeimos gydytojų per menkai susipažinę su vaikiškų ligų specifika, o greitosios medicinos pagalbos brigadose dažniausiai dirba felčerės ir slaugytojos. Tačiau esant tokiai situacijai labiausiai nukenčia pacientas, mat dėl to, kad į ligoninės priimamąjį atvyko ne dėl skubios pagalbos, privalo susimokėti 42 Lt.
„Tai ne gydytojų kaltė, bet sistemos, nes lieka vis mažiau pediatrų etatų, išnyko toks dalykas, kaip sergančiųjų lankymas namuose, tad pacientai, ypač kai vemia ar viduriuoja kūdikis, jam pakilusi aukšta temperatūra, nenori valandą ar ilgiau stumdytis poliklinikose. Be to, dar nesukurta paciento ir mediko pasitikėjimu paremta šeimos gydytojo institucija“, – pabrėžia D.Vaičiūnienė.
Penkerius metus vienoje Kauno poliklinikoje dirbanti šeimos gydytoja, nenorėjusi, kad būtų minima jos pavardė, atskleidė, jog ji, kaip ir nemažai kolegų, per daug nesigilindama skiria antibiotikų tik todėl, kad vėliau pacientai neapkaltintų aplaidumu. „Jeigu stebėsiu paciento būklę ir iškart neskirsiu antibiotikų, niekas nepadėkos, bet jeigu per tą laiką liga progresuos, galiu būti užtampyta po teismus. Daugelis gydytojų dabar daro viską, kad tik nelaimės atveju nebūtų prie ko prikibti“, – pasakoja gydytoja.
Deja, tokios pastangos nepakenkti pirmiausia sau pacientams pasitikėjimo nekelia. Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto atlikta apklausa atskleidė, kad net 53,3 proc. respondentų mano, jog uždarbis medikams rūpi labiau nei pas juos apsilankę pacientai, ir tik dviem procentams apklaustųjų nekyla jokių abejonių dėl medikų profesinio pasirengimo.
Rinkos tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ apklausos duomenimis, Lietuvoje žalą sveikatai, gaudami sveikatos priežiūros paslaugas, patyrė trečdalis respondentų, tačiau dėl žalos atlyginimo kreipėsi vos 4 proc. apklaustųjų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visuomenės sveikatos biurai Lietuvoje pradėti steigti prieš septynerius metus, tačiau kuo jie užsiima, nežino ne tik didesnė dalis visuomenės, bet ir šiems biurams darbuotojus rengiantys specialistai.

Kasmet Sveikatos apsaugos ministerija trisdešimt trims šiuo metu mūsų šalyje veikiantiems Visuomenės sveikatos biurams (VSB) atseikėja apie keturis milijonus litų, dar po tris šimtus ir daugiau tūkstančių litų kiekvienas biuras gauna iš savivaldybės, kuriai priklauso, – tam, kad mokytų bendruomenę sveikos gyvensenos. Deja, nematyti ne tik rezultatų, bet ir kryptingos biurų veiklos, kuri paskatintų suaugusius žmones keisti higienos, maitinimosi, judėjimo įpročius ar padėtų vaikams formuoti teisingus sveikos gyvensenos principus.
Tiesa, yra leidžiamos atmintinės apie tai, kad būtina plautis rankas, apie triukšmo keliamą pavojų sveikatai ar nikotino žalą, mokiniai dalyvauja viktorinose, pavyzdžiui, „Ar aš viską žinau apie priklausomybes?“, piešia triukšmą draudžiančius ženklus, deklamuoja eilėraščius apie pieną. VSB specialistai eina į mokyklas skaityti paskaitų apie lytiniu keliu plintančias ligas ar sveikus maisto produktus, organizuojami šiaurietiško ėjimo žygiai senjorams, pamokėlės besilaukiančioms mamoms. Vis dėlto kiek tokie renginiai pasiekia visuomenę, juolab sudomina vaikus ir jaunimą?
VšĮ „Sveikas miestas“, Vilniuje organizuojančios masinius sporto renginius, vadovas Mantas Paulauskas prisimena, kad VSB specialistai jo dukters mokykloje rudens pradžioje svėrė mokinių kuprines. Nors vyras pabrėžia, kad tokie renginiai reikalingi, tačiau abejoja, ar pasakius vaikui, jog jo kuprinė per sunki, įskiepijamas supratimas, kaip ją taisyklingai nešioti, kokią rinktis, kad nebūtų pakenkta stuburui.
„Gali būti, kad VSB yra padarę puikių darbų, tačiau jų veikla mažai pastebima. Biuruose gali dirbti tik medicininį išsilavinimą turintys žmonės, tad suprantama, kad jie nusimano apie sveikatą, bet negali būti renginių organizavimo profesionalai. Trūksta jiems ir vykdomos veiklos viešinimo patirties“, – kritikuoja M.Paulauskas.
„Veido“ kalbinti pašnekovai neabejoja, kad Sveikatos apsaugos ministerijos biurams iškelti tikslai labai svarbūs, tačiau daugelis VSB nėra išsigryninę veiklos, kuri apima ne tik prevencinius, šviečiamuosius projektus, bet ir stebėseną, įvairių sveikatos rodiklių rinkimą. Tad jų veikla labiau mėgėjiška. Be to, daugelio biurų vadovai, nemokėdami ūkiškai tvarkytis su gaunamais milijonais, teisinasi per mažu finansavimu, nors nemažai visuomeninių organizacijų ar asociacijų, net ir turėdamos kur kas mažiau lėšų sveikatinimo ar šviečiamojo pobūdžio renginiams, sugeba pasiekti gerokai didesnę dalį visuomenės.

Trūksta patirties ir kūrybingumo

LSMU Sveikatos vadybos katedros vedėja prof. Ramunė Kalėdienė, dėstanti būsimiesiems visuomenės sveikatos specialistams, taip pat vadovaujanti Lietuvos visuomenės sveikatos asociacijai, pabrėžia, kad VSB dirba kvalifikuoti žmonės, kurie daug stengiasi dėl gyventojų sveikatinimo. Vis dėlto profesorė pripažįsta šiek tiek daugiau žinanti tik apie Kauno VSB veiklą, o kitų miestų biurų organizuotų renginių ar akcijų negalinti išskirti.
VU Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas rėžia tiesiai: „Nors aš rengiu specialistus VSB, tačiau ką jie veikia – nežinau. Mažai kas galėtų paaiškinti, kuo tie biurai užsiima.“
Lietuvos širdies asociacijos direktorė Julita Gladynaitė-Velderbeek pastebi, kad pastaruosius dvejus metus Vilniaus VSB imasi daugiau iniciatyvos, pradėjo glaudžiau bendradarbiauti su visuomeninėmis organizacijomis, nemažai dirba su mokiniais, tačiau, direktorės nuomone, už tuos pinigus, kuriuos gauna VSB, galima padaryti kur kas daugiau.
Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus prof. Sauliaus Čaplinsko, VSB specialistai iš jo vadovaujamo centro gauna daug žinių apie užkrečiamąsias ligas bei jų profilaktiką, tačiau ta informacija ne visuomet tinkamai pateikiama visuomenei. „Dažniausiai VSB dirba ką tik universitetus baigę žmonės, tad jiems trūksta kompetencijos. Vargu ar jauni specialistai gali būti autoritetas tiek jaunimui, tiek senjorams“, svarsto S.Čaplinskas.
„VSB darbuotojai turi žinių, tačiau neretai jiems pristinga kūrybingumo pateikti konkrečių pavyzdžių, kaip, tarkim, pensininkas, gaunantis nedideles pajamas, galėtų sveikai maitintis, – antrina Kauno visuomenės sveikatos centro vadovas Gintautas Kligys. – Viena yra žinoti, jog būtina plautis rankas, o visai kas kita – įtikinamai tai paaiškinti jaunimui, kad įsimintų visam gyvenimui. VSB turėtų pritraukti kompetentingų specialistų, kurie tą galėtų padaryti, nes patiems dažnai pritrūksta įgūdžių.“

Tai, ką sveikatos sistemos srityje žada padaryti naujasis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, nebevadintina sveikatos reforma. Veikiau reikėtų tai vadinti tikra revoliucija ar pilietiniu karu: valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse dirbantys medikai netrukus nebegalės dirbti dar ir privačiose įstaigose; finansavimą iš biudžeto gaus tik valstybinės ir savivaldybių įstaigos; o tam, kad gautum būtiniausias medicinos paslaugas, nebereikės draustis privalomuoju sveikatos draudimu – viską apmokės valstybė.
Pirmą kartą ministru tapęs politikas, buvęs kardiochirurgas, išnagrinėjęs pusšimčio pasaulio valstybių sveikatos apsaugos sistemas, pastebi, kad šiandien mums yra nemažai ko pasimokyti iš absoliučiu valstybės reguliavimu grįstos sovietinės Semaškos sveikatos apsaugos sistemos, kurioje privačios medicinos paslaugos buvo neįmanomos. Ministras ketina atkurti iki 1994 m. buvusią tvarką ir realiai įdiegti daugelį lig šiol traktuotų utopinių viešųjų gėrių: orią, greitą (be jokių eilių), teisingą, kvalifikuotą medicininę pagalbą visiems.
Taigi kokie bus pirmieji naujojo šalies sveikatos apsaugos sistemos vadovo darbai? Nuo tokio klausimo ir pradėjome pokalbį su ministru V.Andriukaičiu.

V.A.: Perfrazuosiu rašytoją Žemaitę: į Sveikatos apsaugos ministeriją atėjau – sveikatos apsaugos sistemos neberadau. Konservatoriai, 1996 m. atėję į valdžią, viską sujaukė. Jie pakeitė ministrų Antano Vinkaus ir Lauryno Mindaugo Stankevičiaus 1994 bei 1996 m. priimtus, su Konstitucija derančius Privalomojo sveikatos draudimo bei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymus ir sukėlė teisinį chaosą.
Tad dabar susiėmęs už galvos galvoju, kaip šitą teisiškai be galo prieštaringą sistemą pastatyti ant kojų. Visi mano svarbiausi darbai išplaukia iš pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo – Konstitucijos – 53 straipsnio. O jis skelbia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata (o ne liga) ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
Kitaip tariant, valstybei pavesti milžiniški uždaviniai. Ji turi nustatyti piliečiams nemokamos medicininės pagalbos valstybinėse sveikatos įstaigose teikimo tvarką.
Dabar žvilgtelėkime į privalomojo sveikatos draudimo problematiką: ką šiandien mes draudžiame – ligą ar sveikatą? Jei sveikatą, tuomet turime įvertinti žmogaus sveikatos rizikos veiksnius: rūkymą, alkoholio vartojimą, antsvorį, sportavimą ir pan. Ir tie, kurie žaloja savo sveikatą, turi mokėti daugiau už tuos, kurie gyvena sveiką gyvenimą. Tačiau jokiu būdu negalime reikalauti drausti būtinosios medicininės pagalbos (žmogui susirgus) teikimo, nes Konstitucijoje pasakyta, kad tokia medicininė pagalba yra nemokama.
Iš tikrųjų Konstitucija numato mišrų finansavimą: nemokama medicininė pagalba dengiama iš bendrųjų asignavimų ir biudžeto (nesvarbu, kokia žmogaus socialinė padėtis, nesvarbu, ar jis apsidraudęs, ar neapsidraudęs), o žmogaus sveikatos draudimas ir medicininių paslaugų paketo draudimas turi būti aprašytas atskirai.
Deja, praktiškai šiandien yra kitaip. Todėl aš, dar iki tapdamas ministru, apskundžiau Konstituciniam Teismui (KT) privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką kaip antikonstitucinę. Ši byla labai svarbi ir tuo, kad ją nagrinėdamas KT turėtų plačiau išaiškinti Konstitucijos 53 straipsnį.
VEIDAS: Dėl chaoso sveikatos sistemoje kritikuojate dešiniųjų Ministrų kabinetus, bet kodėl ankstesnės socialdemokratų Vyriausybės nepadarė nieko, kad įtvirtintų jūsų deklaruojamą konstitucinį principą – nemokamą, kokybišką, visiems vienodai prieinamą mediciną?
V.A.: Tai tiesa: mes 2001–2004 m. taip pat labai prisidėjome prie sveikatos sistemą šiandien užgriuvusių itin sudėtingų reikalų.
Bet dar grįžkime į konservatorių valdymo metus, kai vadovaujant ministrui Juozui Galdikui savivaldybėms buvo perduotos miestų ir rajonų ligoninės, nors Konstitucijoje niekur nekalbama apie ligoninių pavaldumą savivaldybėms. Konstitucijoje vartojama vienintelė savoka “valstybinės įstaigos”. Todėl valstybė negalėjo perduoti ligoninių savivaldybėms.
Taigi šiandien labai svarbu atkurti nacionalinę sveikatos įstaigų sistemą. Kitas labai svarbus klausimas – koks turėtų būti valstybinių sveikatos įstaigų santykis su privačiu sektoriumi? Štai KT, nagrinėdamas aukštąjį mokslą reglamentuojančių teisės aktų konstitucingumą, pasisakė, kad valstybė gali sudaryti sutartis su privačiomis aukštosiomis mokyklomis ir teikti joms finansavimą tik tuo atveju, kai yra valstybinis užsakymas, bet valstybinės aukštosios mokyklos nerengia reikiamų specialistų.
O kadangi Konstitucija yra vientisas teisės aktas, tai negali būti dviejų konstitucinių doktrinų: jei KT jau išaiškino, kokiais atvejais gali būti finansuojamos privačios aukštosios mokyklos, tai tas pats principas turėtų galioti ir privačioms gydymo įstaigoms.
VEIDAS: Bet kol nėra Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl privačių sveikatos įstaigų biudžetinio finansavimo galimybių, valstybė privalo vadovautis Administracinio teismo suformuluotu išaiškinimu, kad Valstybinė ligonių kasa negali skirtingai finansuoti privačių ir valstybinių bei savivaldybių medicinos įstaigų.
V.A.: Aš esu pritrenktas dėl šito Administracinio teismo (AT) išaiškinimo. Taip, mes turėsime jį vykdyti, bet kartu teiksime ir Sveikatos draudimo įstatymo papildymus bei pakeitimus, nes šitas sprendimas dar labiau išplėtė teisinį chaosą. Mano manymu, AT turėjo stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į KT dėl dabartinio Sveikatos draudimo įstatymo normų atitikties Konstitucijai.
Be to, mano įsitikinimu, Konkurencijos tarnyba, kalbėdama apie šio sektoriaus konkurenciją, vadovavosi žemesniais teisės aktais – Sveikatos draudimo įstatymo pataisomis, Sveikatos sistemos įstatymo pataisomis ir visiškai nekreipė dėmesio, ar šios normos atitinka Konstitucijos 53 straipsnį.
Aš matau baisius dalykus: vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas. Nacionaliniame sveikatos paslaugų sektoriuje matau tokį patį pavojų, kaip kad vyko komunalinių paslaugų teikimo sektoriuje, kurį užvaldė įmonė “Rubicon”.
Štai ant mano stalo guli savivaldybių viešųjų įstaigų – poliklinikų skundai, kaip privatūs medicinos centrai vilioja iš savivaldybių poliklinikų gydytojus bei pacientus. Naujiems pacientams siūloma ne tik nemokamai tikrintis cukraus, cholesterolio kiekį kraujyje, bet ir 100 Lt nuolaidos kraujospūdžio matuokliams įsigyti, nuolaidos vaistams, nemokami vitaminai akims. Ar bent viena savivaldybės poliklinika arba ligoninė galėtų pasiūlyti tokias sąlygas savo pacientams?
VEIDAS: Kaip apsaugosite sveikatos sistemos biudžetą nuo lėšų skyrimo privačiai medicinai?
V.A.: Kaip minėjau, byla jau yra Konstituciniame Teisme, bet dabar aš inicijuoju grupės Seimo narių kreipimąsi į teismą, kad byla būtų nagrinėjama skubos tvarka. Šiuo metu taip pat buriu konstitucinės teisės konsultantų grupę, kad mes per sausį–vasarį pasirengtume šios bylos nagrinėjimui KT. Taip pat inicijuoju Sveikatos draudimo įstatymo pataisas, kurios suvienodintų savivaldybės ir valstybės bei privačių sveikatos įstaigų konkurencijos sąlygas. Mano galva, nors privačios sveikatos įstaigos skundžiasi veikiančios sudėtingesnėmis sąlygomis, iš tikrųjų taip nėra. Priešingai, valstybinės gydymo įstaigos veikia daug prastesnėmis sąlygomis, o privačios siekia užvaldyti viešuosius finansus. Tiesa, privačios įstaigos kalba apie tai, kad jų buhalterinė apskaita kitokia, kad jos negali pretenduoti į struktūrinius fondus, kurie skirti viešojo sektoriaus renovacijai, ir pan. Bet visa tai fikcija.
Todėl Sveikatos draudimo įstatyme šalia nuostatos, kad privačios sveikatos įstaigos veikia pagal valstybės nustatytą tvarką, įdėsime sąvoką “sąlygos”. Kitaip sakant, Valstybinė ligonių kasa, sudarydama sutartis su privačiomis sveikatos įstaigomis, nustatys ne tik šių įstaigų veikimo tvarką, bet ir sąlygas, kurioms esant būtų galima teikti tokias paslaugas. Štai tada turėsime vienodą visų sveikatos įstaigų konkurenciją.
VEIDAS: Ministre, kaip artimiausius ketverius metus derėtų planuoti gyvenimą privačioms poliklinikoms, ligoninėms, odontologijos kabinetams?
V.A.: Pirmiausias mūsų siekinys – nustatyti konstitucinį reguliavimą, kaip turėtų būti santykiaujama su privačiu sektoriumi. Šiuo metu beveik nelikę valstybinių odontologijos kabinetų, todėl privatūs odontologai turi būti įtraukti į nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą ir turi vykdyti visus darbus, kuriuos sistema iškelia ir suformuluoja.
Bet tuo pat metu dirbti ir valstybinėje, ir privačioje sistemose yra labai pavojinga, nes tai labai iškraipo, demoralizuoja sistemą, neleidžia tinkamai valdyti viešųjų finansų, sukuria prielaidas piktnaudžiauti, leidžia “prichvatizuoti” valstybės resursus, todėl dar turėsime diskutuoti apie sutartinius santykius su privačiomis sveikatos įstaigomis.
VEIDAS: Paaiškinkite, kaip jūs uždrausite gydytojui po pagrindinio darbo valstybinėje ar savivaldybės įstaigoje dirbti privačioje medicinos įstaigoje?
V.A.: Jei dirbi gydytoju valstybinėje įstaigoje, tai turi vykdyti sutartyje su darbdaviu nustatytas sąlygas. Negali dirbti puse etato ten – puse kitur.
VEIDAS: Kaip pasikeis gydytojų bei slaugytojų darbo krūviai bei atlyginimai?
V.A.: Kai nereikės bėgioti per keletą vietų, sumažės ir darbo krūviai. Pasakyti, kokie tiksliai bus atlyginimai, šiandien dar sudėtinga, bet, mano nuomone, minimalus gydytojo darbo užmokestis turėtų būti šiek tiek mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis (VDU) šalyje, o vidutinis – šiek tiek didesnis už VDU.
VEIDAS: Ar jūsų sprendimas uždrausti gydytojams dirbti ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose nesukels naujos medikų emigracijos bangos?
V.A.: Aišku, taip gali atsitikti. Antra vertus, neseniai kalbėjomės su gydytojais rezidentais, ir jų vertinimu, alga nėra vienintelė ir pagrindinė medikų migracijos sąlyga. Jiems labai svarbus visas socialinių paslaugų paketas: būstas, vaikų darželis bei mokykla šalia namų ir pan. Jauni gydytojai nenori atitrūkti nuo savo šaknų – gimtinės, tėvų, bet juos iš Lietuvos išgena prasta socialinių paslaugų kokybė. Todėl mes diskutuosime ir apie specialistų užsakymus – sudarysime kontraktus su jaunais gydytojais, kad jie gaus visą socialinių paslaugų paketą, bet turės trejus metus dirbti rajonų gydymo įstaigose.
VEIDAS: Kaip ketinate susigrąžinti ligonines, perduotas savivaldos pavaldumui?
A.V.: Apie tai dar tik diskutuosime su Savivaldybių asociacija. Tačiau viena aišku, kad už poliklinikas gali ir turi likti atsakingos savivaldybės. Valstybė turi nustatyti tik klinikines normas ir standartus poliklinikoms, o ligonines reikia susigrąžinti valstybei. Ir šitai galima padaryti įvairiais būdais: per valdymo funkcijas, per normų, standartų kontroliavimą, per finansų kontroliavimą.
VEIDAS: Kiek ir kokių ligoninių bei kiek gydytojų ir slaugytojų, jūsų vertinimu, turi būti Lietuvoje?
V.A.: Mano nuomonė priešinga kolegos Algio Čapliko darytiems sprendimams. Rajonų gyventojai negali būti gąsdinami ligoninių uždarymu, esą čia liks tik špitolės. Tokio viešųjų įstaigų chaoso neturi būti. Dabar mes imsimės atkurti vyr. specialistų prie ministerijos instituciją. Su jais spręsime, kur ir kokių patologijų centrus koncentruoti. Aišku tik tiek, kad didžiosios universitetinės klinikos bus Vilniuje ir Kaune. O kai kalbama apie rajonines ligonines, reikėtų galvoti apie jų kooperavimąsi, jungimą į regionų kompleksus. Tarkime, ten, kur yra puikiai renovuoti ligoninių skyriai, gali būti atliekamos planinės operacijos. Juk kodėl nenusiuntus mobilių brigadų iš Vilniaus į Molėtus ar Širvintas, kad jie atliktų planines operacijas pacientams iš regionų. Reikia išnaudoti infrastruktūrą.
O dėl medikų skaičiaus – akivaizdu, kad pas mus gydytojų tūkstančiui gyventojų yra gerokai daugiau nei kitose šalyse, tačiau slaugytojų trūksta. Tad reikia kalbėti apie slaugytojų skaičiaus didinimą, be to, reikia vėl rengti slaugytojas, turinčias aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Šiandien ypač trūksta anksčiau buvusių felčerių, kurie gali daug ką padaryti, ko nespėja gydytojas, bet negali paprasta slaugytoja.

Ministras neskaičiavo, kiek kainuos jo socialistinis rojus

VEIDAS: Sakykite, kaip, jūsų įsivaizdavimu, Lietuvos sveikatos sistema atrodys po vienų jūsų vadovavimo metų, kaip – po dvejų trejų ir kaip – baigiantis kadencijai, po ketverių metų?
A.V.: Per pirmus metus būtų galima sutvarkyti sveikatos įstaigų pavaldumą, sveikatos įstaigų finansavimą bei asmens sveikatos draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
Jau šiais metais grįšime prie 1994 m. įtvirtinto principo, kad Nacionalinė sveikatos taryba yra už sveikatos politiką atsakinga ir ją koordinuojanti institucija, nes dabar ji tebuvo patariamoji, ekspertinė institucija prie Seimo.
Be to, jau pirmaisiais kadencijos metais sujungsime Visuomenės sveikatos biurus ir Psichikos sveikatos centrus, kad jie dirbtų su sveikais žmonėmis, atliktų profilaktinius sveikatos tikrinimus bei rūpintųsi žmonių psichine higiena, teiktų pagalbą sergantiesiems depresija ir pan. Profilaktiniai sveikatos tikrinimai jau netrukus bus privalomi nuo tam tikro amžiaus, tarkime, 45-erių metų, kai kyla didžiulis vėžio, infarkto, insulto, aterosklerozės, kitų ligų pavojus. Juk automobilio techninė apžiūra privaloma kas dvejus metus, o žmogus, tokia sudėtinga biologinė konstrukcija, pasirodo, neprivalo tikrintis sveikatos ir eina pas gydytoją tik tada, kai kažką susopa.
Ir profilaktinius sveikatos tikrinimus atliks ne itin didelį krūvį vežantys šeimos gydytojai, o visuomenės sveikatos gydytojai.
Antrais metais būtų galima institucinė reforma. Ypatingą dėmesį skirsime pirminei sveikatos priežiūrai, kad ji taptų prieinama, nebereikėtų savaitėmis ar mėnesiais laukti specialistų konsultacijos arba eilės tyrimams atlikti. Be to, būtina sutvarkyti ligonių lankymą namuose, nes greitoji pagalba šito nebedaro.
O ligonių srautus galima sutvarkyti sutvarkius įstaigų pavaldumą. Antro ir trečio lygio sveikatos įstaigos turi būti to paties pavaldumo. Štai žmogui reikia skubios sudėtingos intervencijos, jis guldomas į trečio lygio ligoninę ir, kai operacija atliekama, perkeliamas tolesnei slaugai į antro lygio įstaigą, o vėliau išleidžiamas gydytis ambulatoriškai.
Trečiais kadencijos metais bandysiu apsisaugoti nuo interpeliacijos. Manau, kad tada lobistinės grupės smogs didžiausius smūgius, nors pirmieji mėginimai mane interpeliuoti, matyt, bus jau šių metų vasarą. Šitai numanydamas nežiūriu tiek toli ir negalvoju apie visą kadenciją, esu suplanavęs tik tai, ką padarysiu per pirmus dvejus kadencijos metus. Bet prižadu, kad savo duotą konstitucinę priesaiką įvykdysiu.
VEIDAS: Ar skaičiavote, kaip valstybė bus pajėgi išlaikyti jūsų siūlomą sistemą?
A.V.: Nė viena pasaulio valstybė nežino atsakymo į šitą klausimą, netgi tokia supervalstybė, kaip JAV, nepajėgi išlaikyti didžiulės ir labai komplikuotos savo sveikatos apsaugos sistemos. Tad jūsų klausimas teorinis.
VEIDAS: Iki tapdamas ministru išstudijavote beveik penkiasdešimties valstybių sveikatos apsaugos sistemas. Kurios šalies sistema jums labiausiai imponuoja?
V.A.: Man patraukliausia Vokietijos, Skandinavijos, Didžiosios Britanijos ir, neabejotinai, Semaškos sistema, kuri veikė buvusioje SSRS ir kurioje man pačiam teko dirbti. Semaškos sistema turėjo daug pliusų: profilaktikos, sisteminio valdymo, organizacinio metodinio valdymo, konsultacijų, kvalifikuotos med. pagalbos iškvietimo į rajonus. Taigi patirties daug. Beje, Pasaulio sveikatos organizacija SSRS profilaktinę sveikatos sistemą buvo įvertinusi kaip pažangiausią ir ją pateikdavo kaip pavyzdį visoms rinkos ekonomikos valstybėms.
Ypač daug gerų dalykų yra britų nacionalinėje sveikatos sistemoje.
VEIDAS: Ministre, bet kuris lietuvis emigrantas jums pasakytų, kad patys britai baisisi savo nacionaline sveikatos sistema.
V.A.: Na, pirmiausia ne visi emigrantai patenka į nacionalinę britų sveikatos sistemą, todėl jiems teikiamos minimalios paslaugos. Emigrantų dalia visur nelengva. Beje, ir mūsų Konstitucijoje neatsitiktinai pabrėžiamas žodis “pilietis”. Nepiliečiai negali tikėtis kokybiškos nemokamos pagalbos.
O jei kalbėtume apie pačių britų požiūrį į savo sistemą, tai iš tikrųjų aš nežinau nė vienos šalies, kurios piliečiai žavėtųsi savo nacionaline sveikatos sistema.

maxima_OG (8)

Labiausiai iškraipyti objektyvius mokslinius tyrimus arba remtis seniai paneigtomis išvadomis suinteresuoti maisto produktų gamintojai ir prekybininkai. Vienu tokių jokiais moksliniais įrodymais nepagrįstų teiginių, kad mineralinis vanduo gali padėti išspręsti nemažai sveikatos problemų, jau ne vieną dešimtmetį naudojasi Lietuvos mineralinio vandens gamintojai.
VUL Vaikų ligoninės docentas gastroenterologas Vaidotas Urbonas, domėjęsis mineralinio vandens poveikio sveikatai studijomis, teigia, kad vanduo, gaunamas iš Lietuvos gręžinių, nėra rimtai tirtas. Tad nesama ir jokių įrodymų, kad toks vanduo naudingas sveikatai. „Mineralinio vandens gamintojai naudojasi dar sovietiniais metais mėgėjiškai atliktu tyrimu, kai buvo tiriami vos keliolika žmonių ir paskelbta, neva mineralinis vanduo gerina sveikatą. Tačiau objektyviais tyrimais nėra įrodyta, kad mineraliniai vandenys padeda. Daugelis jų yra praturtinti tik natriu, o tai tas pats, kas į paprastą vandenį priberti druskos“, – pabrėžia V.Urbonas.
Mitybos specialistų vertinimu, pernelyg liaupsinamas ir alyvuogių aliejus. Tai, kad jis išskiriamas iš visų aliejaus rūšių kaip naudingiausias – tik rinkodaros gudrybė. Mat iš tiesų vertingiausias – linų sėmenų aliejus, turintis daugiausiai omega-3 riebalų rūgščių.
V.Urbonas pastebi, kad žmones klaidina ne tik maisto pramonės atstovai, kurdami įvairius mitus apie produktų naudą sveikatai, bet neretai ir gydytojai, nesidomėdami vienų ar kitų teiginių moksliniu pagrįstumu, prisideda prie jų įtvirtinimo. „Prieš penkiasdešimt metų buvo paskleistas teiginys, kad vitaminas C stiprina imunitetą. Greitai jis buvo paneigtas, ir dabar žinoma, kad nuo peršalimo ligų šis vitaminas nė kiek nepadeda, tik atveria stemplėje žaizdas, tačiau net šeimos gydytojai iš nežinojimo rekomenduoja juo stiprinti sveikatą“, – apgailestauja gastroenterologas.

Gąsdinimai, kad kiaušiniai, kava, pienas kenkia, – nepagrįsti

Beje, nemažai šeimos gydytojų vis dar gąsdina ir kiaušiniais, neva didinančiais cholesterolio kiekį kraujyje, nors šis mitas buvo paneigtas jau prieš trisdešimt metų. Pasak V.Urbono, kiaušinių valgyti, kiek telpa, galima net sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, nes ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino, kad šis produktas cholesterolio nedidina.
Dietologė Žana Antonova pabrėžia, kad be reikalo prie kenksmingų produktų priskiriama ir kava. Nors kofeinas ir stimuliuoja centrinę nervų sistemą, tačiau du trys puodeliai per dieną neigiamai neveikia. Atvirkščiai, saikingai geriama kava (jeigu nekankina nerimo priepuoliai, viduriavimas, negraužia rėmuo) gerina kepenų funkciją, smegenų veiklą. Kavoje yra daug antioksidantų, padedančių organizmui kovoti su laisvaisiais radikalais ir taip apsaugančiais nuo onkologinių ligų.
Dideliu antioksidantų kiekiu išsiskiria ir žalioji arbata. Pasak VU Visuomenės sveikatos instituto vadovo prof. Rimanto Stuko, tai patvirtina moksliniai tyrimai, todėl po puodelį žaliosios arbatos reikėtų išgerti kasdien. Ir nesibaiminti įvairių pseudoekspertų bei homeopatijos šalininkų kalbų, kad nuo sąlyčio su karštu vandeniu žaliojoje arbatoje susidaro taninų rūgštis, kuri neigiamai veikia skrandžio gleivinę ir dėl to galima susirgti skrandžio ligomis, pavyzdžiui, opa.
Natūraliosios medicinos atstovai bei homeopatai skleidžia mitus ir apie pieną bei jo produktus. Tikinama, kad pienas ne papildo organizmą kalciu, kaip nurodo Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), o neva atvirkščiai, jį išplauna, todėl skatina osteoporozę. Be to, baltymams virškinti organizmas turi pagaminti labai daug rūgšties, o ši kenkia inkstams. Nemažai žmonių įtiki, kad nustojus gerti pieną ir valgyti jo produktus gali praeiti lėtinės slogos, alerginiai bėrimai, net sąnarių skausmai. „Maždaug 30 proc. lietuvių netoleruoja piene esančios laktozės, o kiti turėtų kasdien valgyti pieno produktų, nes šie yra vienas pagrindinių kalcio šaltinių. Aš remiuosi PSO rekomendacijomis, kurios pagrįstos tyrimais“, – dėsto R.Stukas.
Ir priduria, kad nemaža dalis visuomenės patiki su mokslu nieko bendro neturinčiais teiginiais, nes jie dažniausiai pateikiami kartu su kitais moksliniais įrodymais. Tad žmogui itin sudėtinga atsirinkti, kur rimtų mokslinių tyrimų išvados, o kas tik ištraukta iš konteksto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nesimankština trys ketvirtadaliai mūsų šalies gyventojų. Kokiais būdais ir kiek šios proporcijos pasikeis Sveikatingumo metais paskelbtais 2013-aisiais?

Reikia noro ir prieinamų sporto bazių
Prieš keletą metų Lietuvoje įvyko proveržis dėl visko, kas susiję su žodžiu „ekologiškas“, o dabar atėjo eilė dar vienam virsmui – sveikatingumo, sveikatinimo, sporto visiems. Tikimasi, kad proveržio visuomenės sveikatinimui 2013-aisiais suteiks Sveikatingumo metų renginiai.
Neseniai atliekant Sveikatos apsaugos ministerijos užsakytą apklausą paaiškėjo, kad lietuvių fizinis aktyvumas itin mažas – laisvalaikiu nesportuoja, nesimankština net 75 proc. mūsų šalies gyventojų. Lietuviai daug laiko praleidžia gana pasyviai – sėdėdami (vidutiniškai po penkias valandas per dieną), ir ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Per apklausą taip pat nustatyta, kad 15–25 metų jaunuoliai sėdėjimui net skiria beveik valandą daugiau nei 26–60 metų lietuviai.
„Kai gyvenimo ritmas taip greitėja, kiekvienas priverstas planuoti laiką. Labai svarbu, kad skubantis, visur bėgantis žmogus atrastų sporto teikiamus pranašumus. O jie neišmatuojami. Bet kokia sportinė veikla, ir čia neturiu omeny vien profesionaliojo sporto, ne tik stiprina kūną, imuninę sistemą, gerina savijautą, bet ir suteikia daug teigiamų emocijų. Kai fizinis aktyvumas mums asocijuosis su kasdiene veikla – Lietuva taps sveika tauta. Todėl 2013-ieji, paskelbti Sveikatingumo metais, gali ir turi tapti realia paskata veikti tiek valdžiai, tiek mums visiems“, – teigia Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas, beje, pats laisvalaikiu žaidžiantis futbolą, bėgiojantis.
Rektorius pateikia iškalbingą palyginimą: Lietuvoje fiziškai aktyvūs tėra 25 proc. gyventojų, o Suomijoje – net 70 proc. Kodėl toks didelis atotrūkis? Atsakymas, pasak rektoriaus, paprastas: „Šalyje turi būti išplėtota patraukli, prieinama, nebrangi sportuoti skirta infrastruktūra – aikštelės, baseinai, salės, kad kiekvienas norintis sportuoti pilietis galėtų jas nesunkiai pasiekti ir tai nebūtų brangus malonumas.“
Tokių naujų viešųjų erdvių ir uždarų sporto objektų Lietuvoje kasmet daugėja. Deja, nepakankamai, kad kuo daugiau žmonių galėtų mankštintis ir sportuoti.
Pasak A.Skurvydo, norint dar labiau išplėtoti tokią infrastruktūrą, skatinančią gyventojų fizinį aktyvumą, reikia glaudaus bene septynių iš keturiolikos ministerijų ir institucijų bendradarbiavimo.
„Turime integruoti lėšas į konkrečias sritis, kad gyventojams būtų prieinami sporto objektai, sveikatinimui tinkamos erdvės. Nes jei žmogui jos sunkiai pasiekiamos, tai mažėja ir motyvacija, – komentuoja LSU rektorius. – Tenka pripažinti, kad valstybė iki šiol neskyrė pakankamai dėmesio ir lėšų gyventojų sveikatinimo skatinimo programoms, sutelkė pajėgas į profesionalaus sporto rėmimą. Todėl Sveikatingumo metais daugiau lėšų bus skiriama sveikatinimui propaguoti.“
LSU kanclerio Mindaugo Balčiūno teigimu, artėjančiu naujuoju 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpiu visoms fizinio aktyvumo skatinimo, viešųjų erdvių pritaikymo sveikatinimui, sportui programoms numatyta skirti gerokai daugiau lėšų nei iki šiol – per 0,5 mlrd. Lt. „Todėl jau 2013-aisiais Lietuva galės pradėti rašyti ir teikti projektus jų finansavimui užsitikrinti, šiuo atžvilgiu ateinantys metai labai svarbūs“, – pabrėžia LSU atstovas.
Lėšų skirstymas tautos sveikatinimui, susitelkiant į ligų prevenciją, A.Skurvydo manymu, pasieks siekiamų tikslų, kai tai bus daroma ne lėšas išbarstant, o koncentruojant. „Optimistiškai nuteikia naujojo sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio mintys, kad gyventojai turėtų būti pratinami reguliariai tikrintis sveikatą, kad bus skiriama daug dėmesio ligų prevencijai. Reikia manyti, kad Vyriausybė palaikys sveikatinimo kultūrą ir skirs reikiamą finansavimą“, – tikisi aukštosios mokyklos vadovas.
Beje, JAV specialistai prognozuoja, kad artimiausiais metais sveikatinimo, sporto pramonė bus labiausiai auganti sritis, o šiems poreikiams patenkinti JAV 2013 m. pritrūks 400 tūkst. sveikatinimo specialistų.
O kokia padėtis šioje srityje Lietuvoje? Didėjant lietuvių perkamajai galiai, LSU rektoriaus teigimu, taip pat didės ir tokių specialistų poreikis, nes vis daugiau žmonių rinksis fizinio aktyvumo užsiėmimus. Kaune veikiantis LSU (iki pernai rudens – Lietuvos kūno kultūros akademija) parengia daugiausiai trenerių, kineziterapeutų, sporto ir turizmo vadybininkų.
Sporto specialistus rengiančią aukštąją mokyklą šįmet baigė ir bakalauro diplomus gavo 102 būsimieji treneriai, 59 turizmo ir sporto vadybininkai, 57 kūno kultūros mokytojai, 55 kineziterapeutai, 41 socialinės pedagogikos, 36 sveikatos ir fizinio aktyvumo, 35 sportinės rekreacijos ir turizmo, 12 taikomosios fizinės veiklos specialistų.
Tačiau jau nuo šių metų stojančiųjų į LSU laukia svarbūs pokyčiai – stojantiems į socialinės pedagogikos, sveikatos ir fizinio aktyvumo arba treniravimo sistemų studijų programas sudaryta galimybė rinktis gretutines studijas ir įgyti dvigubus bakalauro laipsnius. Be to, universitetas kartu su užsienio partneriais planuoja naują studijų programą, pagal kurią bus rengiami sveikatinimo specialistai, o studijas numatoma vykdyti tiek Lietuvoje, tiek partnerių aukštosiose mokyklose. Pavasarį paaiškės, ar nuo 2013 m. rugsėjo LSU bus pradėti rengti ir šie specialistai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras tvirtina, kad Lietuvos sveikatos sistema ir ją turinti skaidrinti sveikatos politika iki šiol yra ištiktos gilios vadybinės ir moralinės krizės, esminių sprendimų paralyžiaus bei korupcijos visais sistemos lygiais.

Tokį reiškinį, kai milijardinės investicijos bei brangios medicinos technologijos patenka į neskaidrią interesų grupių užvaldytą sistemą, galima sulyginti su juodosios skylės fenomenu, o tokį vadybos būdą tenka apibūdinti kaip neotechnofeodalizmą. Visi sistemos dalyviai – nuo eilinio paciento ir mediko iki ministro jau seniai yra šios ydingos sistemos įkaitai.
Beje, D.Pūras ne tik kritikuoja, ne tik konstatuoja svarbiausius krizės požymius, bet ir pateikia septynis pasiūlymus premjerui, ką ir kaip reikėtų keisti, arba ką jis pats darytų Lietuvos sveikatos sistemoje, jei būtų premjeras.

Sveikatos sistemos krizės požymiai
1. Sutrikusi galių sklaida. Politikai ir valdininkai yra atidavę svarbiausių sprendimų iniciatyvą ir realią sistemos priežiūrą (netgi veto teisę!) sveikatos sistemos administratoriams (įstaigų vadovams), akademinės biomedicinos elitui bei gausius finansinius srautus kontroliuojantiems tarpininkams. Tiek Seimas, užuot vykdęs reiklią parlamentinę kontrolę, tiek Vyriausybė, o juo labiau Sveikatos apsaugos ministerija, yra tapę stipriai priklausomi nuo interesų grupių. Šių grupių interesai dažnai nesutampa su viešuoju interesu siekti geros visuomenės sveikatos paprastais būdais, gerokai pigesniais už vaistus ir kitas brangias medicinos technologijas.
2. Pataikaujant elitinės specializuotos medicinos lobistams, Pelenės vaidmenyje atsidūręs prioritetinis visuomenės sveikatos, prevencinės ir socialinės medicinos bei slaugos sektorius vegetuoja. Modernių prevencinių iniciatyvų, į visuomenę integruojat pažeidžiamas gyventojų grupes, neskatina nei Seimas, nei atskiros ministerijos ar Vyriausybė. Pastaruoju metu Lietuvos valdžia vis labiau pataikavo toms jėgoms, kurios priešinasi atviros visuomenės idėjoms, rūšiuoja šeimas ir piliečius į gerus ir blogus bei skatina neapykantą pažeidžiamoms grupėms.
Modernūs visuomenės sveikatos stiprinimo, savižudybių, girtavimo ir smurto prevencijos, socialinės medicinos principai beviltiškai pralaimi kovą primityviam supratimui, kad sveikatos priežiūra – tai atskirų kūno dalių remontas kompensuojamaisiais vaistais ar kitais brangiais „stebuklingais“ metodais.
3. Pacientai neturi paskatų elgtis pagal sveikatos įstatymų nustatytą tvarką. Šią tvarką pažeidinėja, kas tik turi galimybę. Vieni gauna pagreitintas ir pagerintas paslaugas pažinčių būdu, kiti – pakišomis medikams. Bendrosios praktikos gydytojo institucija, turėjusi sustabdyti nesunkių negalavimų srautus į specializuotą lygį, ne tiek stiprinama, kiek kompromituojama. Brangios medicinos technologijos naudojamos ne pagal paskirtį, jų reikalaujama vis daugiau. Solidarumo principas, įtvirtintas sveikatos sistemos įstatymuose, neveikia, nes geresnes paslaugas dažnai gauna ne tiek sunkesni, kiek „svarbesni“ pacientai ar jų artimieji.
4. Neskaidri sistema sukelia ir stiprina medikų demoralizaciją. Vieni sugeba įsitvirtinti prestižinėse darbo vietose ir daug užsidirbti (nebūtinai legaliai). Ši nedidelė medikų dalis, „nugriebianti grietinėlę“, yra patenkinta, o būtent jie paprastai teikia paslaugas dar ir politikams, todėl turi realią įtaką politikų sprendimams. Kiti medikai, kurių dauguma ir kurių kvalifikacija ne blogesnė, neturėdami karjeros galimybių Lietuvoje, yra nusivylę. Todėl nemažai jų emigruoja ar svarsto tokią galimybę.
5. Nesant paskatų laikytis skaidrumo, modernios etikos ir sveikatos ekonomikos principų, tarp pacientų ir medikų klesti demoralizacija ir abipusiai susitarimai apeiti nustatytą tvarką. Vien ko vertas reiškinys, kai į bėdą patekę veikėjai nesunkiai gauna medikų pažymas apie tariamas savo ligas. Korupcija stipriai palietusi tiek viešuosius pirkimus, tiek santykius tarp medikų ir farmacijos firmų, tiek santykius tarp medikų ir pacientų.
6. Nesukūrus realios draudiminės medicinos, valdžia, atstovaudama valdiškų įstaigų steigėjams, proteguoja „savas“ įstaigas, taip skatindama jų vadovus neskaidriai naudoti didžiulius išteklius, ir kartu blokuoja privačios medicinos plėtrą. Privati iniciatyva neturi galimybių sveikai plėtotis, nes šiurkščiai pažeidžiami konkurencijos principai.
7. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, iki šiol neturinčių nepriklausomos technologijų vertinimo sistemos. Tebeklesti paprotys nesavikritiškai analizuoti sveikatos sistemos veiklą, vengiant nepriklausomų vertintojų. Tos pačios įtakos grupės ir planuoja resursus, ir juos įsisavina, ir dar įvertina, kad įsisavinta teisingai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nugaros skausmai, kurie prieš tris dešimtmečius ir seniau vargindavo vyresnio amžiaus žmones, dabar trukdo gyventi jau dvidešimtmečiams. Mokyklinio amžiaus vaikams taip pat skauda nugarą, o daugelio stuburas iškrypęs.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę nugaros skausmus. Jungiamojo audinio ir skeleto raumenų sistemos negalavimai pastaraisiais metais yra ir dažniausiai diagnozuojamos profesinės ligos. Europos Sąjungos šalyse net trečdalis visų dirbančiųjų priskiriami prie nugaros skausmų rizikos grupės ir nugaros skausmą patiria darbo vietoje. Lietuvoje tarp profesinių ligų (jungiamojo audinio ir skeleto raumenų sistemos, ausies, nervų sistemos, kvėpavimo sistemos, vibracinės ligos) pirmauja nugaros skausmų sukelti negalavimai. Jie 2011 m., Valstybinio profesinių ligų registro duomenimis, sudarė daugiau nei 50 proc. visų profesinių ligų, o 2000 m. – vos 12 proc.
Panaši padėtis ir kitose šalyse. Štai Vokietijoje maždaug 60-iai proc. pirmą kartą rentgenu patikrintų suaugusių žmonių nustatomi įvairūs stuburo pakitimai.
Medikai nugaros skausmus vadina civilizacijos liga. Mat gyvenant žinių visuomenėje, tiek studentams, moksleiviams, tiek suaugusiesiems reikia surinkti kur kas daugiau informacijos nei prieš dvidešimt ar daugiau metų. O tai dažniausiai daroma sėdint prie kompiuterio ir atliekant monotoniškus judesius. „Veido“ kalbinti specialistai pabrėžia, kad būtent ilgas sėdėjimas sukelia kaklo, pečių, juosmens skausmus. Mat žmogaus kaulų ir raumenų sistema nėra pritaikyta darbui ilgai sėdint arba stovint.

Nugaros skausmai vargina ir mažai judančius, ir daug sportuojančius

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos lektorius, kineziterapeutas-kineziologas Vidmantas Zaveckas paaiškina, kad dirbant sėdimą darbą ir mažai judant vienos raumenų grupės būna nuolat įtemptos, o kitos atpalaiduotos. Tad ilgai būnant vienoje padėtyje tam tikri raumenys nusilpsta, kiti sutrumpėja. „Tai vadinama raumenų disbalansu. Dėl šios priežasties žmones ir vargina skausmas, maudimas ar tempimas. 90 proc. jaučiančiųjų šiuos simptomus diagnozuojamas nespecifinis nugaros skausmas, kuris gali užklupti kartą per mėnesį ar rečiau. 20 proc. žmonių skausmai tampa įkyrūs, trukdo sėdėti, dirbti“, – dėsto V.Zaveckas.
„Kai skeleto raumenų sistema išsiderina, organizmas siunčia skausmo signalus, – antrina gydytojas neurologas Jonas Girskis. – Jeigu į juos nereaguojama, sąnariai ir stuburas nesaugomas nuo per didelių apkrovų, pažeidžiami stuburo diskai ir susiformuoja disko išvarža.“
Beje, tokius sveikatos sutrikdymus patiria ne tik mažai judantys, bet ir daug sportuojantys žmonės. Net profesionalūs sportininkai neišvengia disko išvaržų.
J.Girskio žodžiais, tai vienas iš mitų, kad sportuojant sporto salėje ar mankštinantis namie pavyks išvengti nugaros skausmų. Gydytojas prisimena ne vieną atvejį, kai po kelių savaičių treniruočių sporto salėje jauniems žmonėms buvo diagnozuota disko išvarža. „Nemažai gydytojų, pacientams pasiskundus nugaros skausmais, pataria plaukioti ar pakabėti ant skersinio, deja, ne vienas po tokių treniruočių atsigula ant operacinio stalo. Mat retas žino, net kaip taisyklingai reikia plaukioti. Namie darant mankštą, tik pasisukinėjus į vieną ir kitą pusę, taip pat jokio rezultato nebus“, – neabejoja J.Girskis.
Gydytojas pabrėžia, kad ir joga nėra gydymo metodas, tinkamas nugaros skausmams įveikti. Mat nežinant, kurį raumenį reikia stiprinti, o kurį tempti, nemalonūs simptomai gali tik sustiprėti.
Pasirodo, įvairiuose privačiuose kabinetuose nuo nugaros skausmų taikoma akupunktūra taip pat negali padėti. „Kaip ir vaistai, ji tik blokuoja, kuriam laikui numalšina skausmą, tačiau problema lieka“, – teigia J.Girskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į klausimus atsako Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.

- Kaip vertinate Seimo patvirtintą Lietuvos pažangos strategiją ,,Lietuva 2030”? Ar joje tinkamai atspindėta sveikatos priežiūros perspektyva?
L.P.: Manau, kad valstybės strategija ,,Lietuva 2030“ yra labai svarbus konceptualus Lietuvos vystymosi ir pažangos dokumentas, kuriame kalbama apie mūsų šalies viziją bei prioritetus. Tai tarsi vertybinis pamatas, ant kurio toliau bus statomas Lietuvos valstybės namas ateinančius porą dešimtmečių. Tačiau sveikatos ir jos priežiūros klausimams dėmesio šiame dokumente – mažokai.
Iššūkius ir strategines veiklas, laukiančias Lietuvos įgyvendinant šią strategiją sugrupuočiau į tris esmines kryptis: sveikatos politikos prioritetų nustatymo; sveikatos priežiūros vadybos pokyčių bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pokyčių.
Kalbant apie sveikatos politikos prioritetų nustatymą, paminėčiau, kad strategijoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad sveikata yra didžiausias turtas ir yra svarbi tiek asmens, tiek ir visuomenės gerovei, todėl sveikos gyvensenos ugdymui, ligų prevencijai ir sveikatos išsaugojimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.
Ateityje žmogaus, šeimos ir visuomenės sveikatos išlaikymas ir stiprinimas turės tapti ne tik sveikatos apsaugos, bet ir daugelio kitų valstybės ūkio sektorių prioritetu, nes sveiki ir darbingi žmonių ištekliai tampa mūsų įmonių, ūkio šakų ir visos valstybės vienu svarbiausiu konkurencinio pranašumo šaltiniu. Norint pasiekti esminio gyventojų sveikatos būklės pagerėjimo, būtinu taps tarpsektorinis bei tarpžinybinis požiūris į žmonių sveikatą, įgyvendinamas per kelių ūkio šakų ilgalaikę strategiją. Juk vėžys, nervų, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, diabetas, astma, nutukimas ir daugelis kitų lėtinių ligų, kurių gydymui suvartojama didžioji dalis sveikatos sistemos išteklių, priežastys yra ,,už“ sveikatos sistemos vykdomos sveikatos priežiūros ribų ir dažnai yra paties žmogaus nuostatų ir gyvenimo būdo padarinių jo sveikatai atspindys.

- O ką turite omenyje kalbėdamas apie sveikatos priežiūros vadybos pokyčius?
L.P: Strategijoje daug dėmesio skirta sumaniam valdymui, pažymima būtinybė atsisakyti perteklinio ir neskaidraus valstybinio reguliavimo bei pabrėžiama, kad strateginiai sprendimai turi būti priimami įrodymais pagrįsta informacija, skaidriai. Be to, strategijoje atkreipiamas dėmesys į privataus sektoriaus svarbą teikiant viešąsias paslaugas.
Įgyvendinant Strategijos nuostatas sveikatos priežiūros sektoriuje nuo deklaruojamų sveikatos priežiūros prioritetų reikės pereiti prie realių, siekiant išlaikyti žmones sveikais, o šiems susirgus – kuo sparčiau ir mažesniais kaštais atstatyti bei sustiprinti jų sveikatą. Svarbūs strateginiai pokyčiai turės įvykti sveikatos priežiūros vadybos srityje, atskiriant sveikatos politikos formavimo, įgyvendinimo ir valstybės sveikatos priežiūros įstaigų steigėjų funkcijas. Turės būti įkurta sveikatos priežiūros kokybę ir pacientų teises vertinanti nepriklausoma institucija.
Taip pat teks mažinti korupcijos ir nelegalių atsiskaitymų mastus sveikatos apsaugoje, juos paverčiant legaliomis priemokomis bei įvedant papildomą savanorišką sveikatos draudimą. Esminiai pokyčiai turės įvykti ir sveikatos priežiūros įstaigų bei jų darbuotojų atlygio bei motyvacijos sistemose.
Daug dėmesio bus skiriama ne tik kiekybiniams, bet ir kokybiniams sveikatos paslaugų teikimo parametrams (efektyvumui, veiksmingumui, saugai, kt.). Vertės nekuriančią, destruktyvią gydymo įstaigų konkurenciją dėl išteklių ar pacientų turės keisti didžiausią vertę pacientui kurianti, orientuota į kokybę ir rezultatus, t.y. konstruktyvi konkurencija. Formuosis ir plėsis privatus sveikatos įstaigų sektorius ir kai kurių valstybės institucijų dirbtinai sukurtą valstybinio ir privataus sektorių konfrontaciją keis konstruktyvus bendradarbiavimas ir kooperacija, siekiant esminio tikslo – suteikti didžiausią vertę pacientui.

- O kokių laukti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pokyčių?
L.P.: Įgyvendinant valstybės sveikatos prioritetus ,,gydymo“ įstaigos palaipsniui taps ,,sveikatos“ įstaigomis, vis daugiau dėmesio skiriančiomis, kad aptarnaujami gyventojai kuo ilgiau būtų sveiki. Kartu keisis šeimos gydytojo institucijos misija iš pasyvaus ,,vartininko-siuntėjo” į proaktyvų ,,sveikatos propaguotoją – patarėją“.
Stacionarinis sektorius turės iš esmės persitvarkyti ir aptarnauti tik tuos pacientus, kuriems stacionarinio lygio paslaugos yra būtinos. Tretinio lygio paslaugas teikiančios ligoninės turės labiau pateisinti universitetinio lygmens ligoninės statusą ir teikti ypatingai aukštų kompetencijų ar ypač brangių išteklių bei technologijų reikalaujančias sveikatos priežiūros paslaugas, tapdamos tam tikrų sričių taip vadinamais referenciniais ar pavyzdinės praktikos centrais. Vyks nacionalinių aukščiausios kompetencijos centrų formavimasis ir jungimasis į tarptautinius darinius, kuriuose bus perimamos geriausios pasaulinės praktikos, technologijos, žmogiškosios kompetencijos, ženkliai prasiplės šių centrų aptarnavimo teritorijų ribos, iš nacionalinių taps europinėmis.
Daugumoje ES šalių privatus sektorius sveikatos priežiūroje sudaro 30-60 proc., o Lietuvoje vos 7 proc. – mažiausią dalį lyginant su kitomis ES šalimis. O privatus stacionarinis sektorius sudaro vos 0,1 proc., kai tuo tarpu ES valstybėse – apie 30 proc.
Taigi, ilgainiui didelis dėmesys turės būti skiriamas privatiems viešųjų paslaugų teikėjams bei panaikinta šiuo metu esanti privačios medicinos paslaugomis besinaudojančių pacientų ir privačių paslaugų teikėjų diskriminacija. Kaip vieną iš neigiamiausių pavyzdžių paminėčiau sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sutarčių su ligonių kasomis sudarymo tvarką, kuria yra visiškai užkirstas kelias privačioms gydymo įstaigoms sudaryti sutartis su ligonių kasomis dėl stacionarinių paslaugų kompensavimo privačiose įstaigose besigydantiems pacientams.
Esminį sveikatos draudimo principą ,,pinigai seka paskui ligonį“ įgyvendinantys šalies įstatymai Lietuvos pacientams, mokantiems sveikatos draudimo įmokas, suteikia laisvę pasirinkti tą sveikatos priežiūros įstaigą (valstybinę ar privačią), kurioje jie pageidauja gydytis, bei teisę gauti valstybės nustatyto dydžio kompensaciją už jiems suteiktas paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Tačiau realiai ši pacientų teisė yra pažeidžiama, nes pacientui, pasirinkus privačioje gydymo įstaigoje stacionarias paslaugas, ligonių kasos jam šių paslaugų nekompensuoja ir jam tenka sumokėti visą paslaugos kainą. Ateityje ši ydinga tvarka turės būti pakeista.

Energinių gėrimų vartojimas pasaulyje sparčiai didėja.
Koks energinių gėrimų sudėtyje esančių medžiagų poveikis suaugusių, vaikų ir paauglių sveikatai?
Kokia Lietuvoje parduodamų energinių gėrimų sudėtis?

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai, atliko energinių gėrimų rizikos vertinimą: išanalizavo Lietuvoje parduodamų energinių gėrimų sudėtį ir atliko jų sudedamųjų dalių poveikio žmonių sveikatai analizę.

Įvertinus riziką, nustatyta, kad Lietuvos rinkoje yra daugiau nei 50 pavadinimų energinių gėrimų. Daugiausiai jų yra pagaminti Lenkijoje – 43,8 %; Lietuvoje pagamintų energinių gėrimų – 27,1 %.
Dažniausiai Lietuvos rinkoje parduodami energiniai gėrimai (72,6 %) , kurių sudėtyje yra vitaminų B2 ir B6, mažesnę rinkos dalį sudaro tie energiniai gėrimai (27,4 %), kurių sudėtyje nėra jokių vitaminų.

70 % energinių gėrimų sudėtyje kofeino yra 32 mg/100 ml., deklaruojamas etiketėse  kofeino kiekis atitinka normas – 24-32 mg/100 ml.

Šiai dienai 18 % Lietuvos Respublikos rinkoje esančių energinių gėrimų jau yra savanoriškai ženklinami papildomu užrašu „nemaišyti su alkoholiu“.

Energinių gėrimų sudedamosios dalys

Daugumos energinių gėrimų sudėtis -  panaši: jų sudėtyje yra kofeino ir taurino (įvairiais kiekiais). Beveik visada į energinius gėrimus yra pridėta cukraus, nors kai kurie gamintojai gamina energinius gėrimus ir be cukraus. Cukrus energiniuose gėrimuose yra plačiai naudojamas, nes tai yra labai greitas energijos šaltinis.
Kitos energiniams gėrimams būdingos sudedamosios dalys tai – gliukuronolaktonas, B grupės vitaminai, guaranos ekstraktas ir kt. Šių sudedamųjų dalių deriniai yra labai svarbūs, nes jie suteikia gėrimui skonį, nuo jų kiekio ir derinio priklauso poveikis, poveikio pradžios ir pabaigos laikas.

Kofeino poveikis

Poveikio žmonių sveikatai požiūriu, bene svarbiausioji energinių gėrimų sudedamoji dalis yra kofeinas. Tyrimo metu, NMVRVI laboratorijoje buvo nustatomas kofeino kiekis. Visuose tirtuose mėginiuose kofeino kiekis atitiko deklaruojamą etiketėse ( 24-32 mg/100 ml.).

Saikingas kofeino vartojimas, kaip teigia NMVRVI specialistai, t.y. – iki 300 mg per dieną, nekelia pavojaus sveikatai.

Tačiau, jei kofeinas vartojamas dideliais kiekias, jis is gali sukelti nemigą, raumenų drebulį bei padažnėjusį kvėpavimą, gali padidėti kraujo spaudimas ir širdies susitraukimų dažnis. Kofeinas aktyvina diurezę (šlapimo išsiskyrimą), praplečia bronchus, didina skrandžio rūgšties sekreciją, pagreitina medžiagų apykaitą. Nėščios moterys ir vaikai kofeiną turėtų vartoti tik labai saikingai.

Gliukuronolaktonas, taurinas bei guaranos ekstraktas

15,6 % Į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamų energinių gėrimų sudėtyje yra gliukuronolaktono, 54,9 % – taurino.
Remiantis Europos maisto saugos tarnybos pateikta moksline nuomone apie taurino ir gliukuronolaktono poveikį, Lietuvos rinkoje esančiuose energiniuose gėrimuose didžiausi taurino ir gliukuronolaktono kiekiai (atitinkamai 400 mg ir 100 mg) nekelia pavojaus sveikatai.
18 % Lietuvos rinkoje parduodamų energinių gėrimų sudėtyje turi guaranos ekstrakto, kurio sudėtyje yra tonizuojamąjį poveikį turinčio kofeino.

Vitaminai
Vitaminai B2, B3, B5, B6 ir B12 yra pagrindiniai B grupės vitaminai, kurie pridedami į energinius gėrimus. Visi B grupės vitaminai yra tirpūs vandenyje. Dauguma jų veikia kaip kofermentai ir yra būtini fermentų, greitinančių biochemines reakcijas organizme, veikimui. B grupės vitaminai svarbūs energijos gamybai, angliavandenių metabolizmui ir geram nervų sistemos funkcionavimui.
Tačiau, anot NMVRVI specialistų, ne visų į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamų energinių gėrimų sudėtyje yra B grupės vitaminų. Energiniai gėrimai, kuriuose nėra vitaminų, sudaro  27,4 % tiekiamos produkcijos.

Galimi per dideli vitamino B12 kiekiai

Energinių gėrimų sudėtyje (100 ml) esantys vitaminai dažniausiai neviršija rekomenduojamos paros normos. Atkreiptinas dėmesys, kad pakuotėje dažniausiai yra 250 ml ar 500 ml energinio gėrimo, o tai reiškia, kad suvartoję pakuotę energinio gėrimo gausime įvairių B grupės vitaminų nuo 125% iki 350 % rekomenduojamos paros normos.
Analizės metu, kaip teigia NMVRVI Mitybos skyriaus vedėjos pavaduotoja Evelina Venckevič, nustatyti vitamino B12 kiekiai, kurie ženkliai viršija rekomenduojamą paros normą, tačiau nėra mokslinių tyrimų, įrodančių tokios dozės neigiamą poveikį sveikatai.

Suvartojamo kofeino kiekis priklauso ir nuo pakuotės dydžio

Energiniai gėrimai dažniausiai parduodami skardinėse, kurių standartinė talpa yra nuo 150 ml iki 330 ml. Daugiausiai energinių gėrimų parduodama išpilstytų į 250 ml pakuotes – 37 %.
30 % į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamų energinių gėrimų parduodama 0,5 l (500 ml), 5 % – 1 l pakuotėse.

Atsižvelgus į tai, kad skirtingo dydžio pakuotėse parduodamų energinių gėrimų sudėtis panaši, todėl, kaip aiškina NMVRVI specialistai,  tikėtina, kad įsigijus didesnę pakuotę, vienu metu galima išgerti daugiau energinio gėrimo. Taigi – didesnė perdozavimo tikimybė, nes atsiranda reali galimybė suvartoti daugiau kofeino ir kitų tonizuojamąjį ir stimuliuojamąjį poveikį turinčių medžiagų.
Išgėrus 1 l energinio gėrimo žmogus vidutiniškai gautų 320 mg kofeino (rekomenduojama norma – iki 300 mg per dieną).

Energinių gėrimų vartojimas gali pakenkti vaikų sveikatai

NMVRVI specialistai pažymi, kad energinių gėrimų vartojimas dėl jų sudėtyje esančio kofeino kiekio gali sukelti neigiamų pasekmių vaikų ir paauglių sveikatai. Plintantis kofeino vartojimo tarp vaikų ir paauglių kelia susirūpinimą dėl daugelio priežasčių.

Pirma, yra atlikta tik keletas tyrimų apie kofeino fiziologinį ir psichologinį poveikį vaikams. Nors tyrimų duomenys rodo, kad kofeinas yra pakankamai saugus suaugusiems, neturėtų būti manoma, kad vaikai yra „maži suaugę“.

Antra, vaikystė ir paauglystė – tai spartaus augimo laikotarpis ir baigiamasis smegenų vystymosi etapas. Kad būtų pasiektas maksimalus vaiko augimas ir vystymasis, miegas ir sveika mityba yra labai svarbūs šiame amžiaus tarpsnyje.
Kofeino vartojimas sutrikdo miego ciklą, per didelis saldžių gaiviųjų gėrimų vartojimas yra susijęs su netinkama mityba, antsvoriu bei dantų ėduonimi.

Trečia, vaikystė ir paauglystė gali būti kritiniu laikotarpiu formuojantis valgymo įpročiams bei skonio pasirinkimui. Jei kofeino vartojimas skatina didesnį saldžių gėrimų ir maisto produktų pasirinkimą, tai gali sąlygoti per didelį gaunamos energijos kiekį kas gali taip pat sąlygoti padidėjusią antsvorio ir nutukimo riziką jau suaugus. Vaikai ir paaugliai gali būti labai pažeidžiami dėl visų šių poveikių, nes jų smegenys vis dar yra vystymosi stadijoje.

Energiniai gėrimai ir alkoholis

Energiniai gėrimai nėra skirti alkoholiniams kokteiliams maišyti, tačiau jie išpopuliarėjo naktiniuose klubuose ir vakarėliuose. Alkoholis ir kofeinas pasižymi šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu. Galimas stiprus apsinuodijimas: pykinimas, vėmimas, drebulys. Alkoholis nervų sistemos veiklą slopina, o energiniuose gėrimuose esantis kofeinas – stimuliuoja.
Toks antagonistinis poveikis labai kenkia širdžiai, padidėja arterinis kraujo spaudimas, sutrinka miegas.
Pavojinga tai, kaip pastebi instituto specialistė E. Venckevič, kad  kokteilis paslepia alkoholio sukeltą nuovargį, trukdo suprasti, kiek alkoholio išgerta, ir gali atrodyti, kad net išgėręs gana daug alkoholio esi blaivus.

Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato prievolės papildomai ženklinti energinius gėrimus perspėjimu nemaišyti su alkoholiniais gėrimais. Nežiūrint į tai, kad užrašas yra neprivalomas, dalis gamintojų (ar tiekėjų) savo iniciatyva kartu su privalomais užrašais nurodo ir perspėjimą nemaišyti su alkoholiu.

Rekomenduojama

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai pataria:

Energinių gėrimų nevartoti vaikams, paaugliams, nėščioms moterims, pagyvenusiems asmenims, asmenims, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis bei žmonėms, kurių padidėjęs jautrumas kofeinui, ar turintiems miego sutrikimų.

Nerekomenduojama energinių gėrimų maišyti su alkoholiniais gėrimais dėl diuretinio poveikio ir padidėjusio dehidratacijos pavojaus bei poveikio centrinei nervų sistemai.
Energinių gėrimų nereikėtų maišyti su kitais kofeino turinčiais gėrimais (kava, arbata).

Perkant energinius gėrimus reikėtų rinktis mažesnę pakuotę, taip bus suvartota mažiau kofeino ir kitų stimuliuojančių medžiagų.

Kiekvieną gegužės sekmadienį 11 val. Vilniaus Vingio parke buvo rengiamos nemokamos bėgimo treniruotės su profesionaliais treneriais, sutraukdavusios po kelis šimtus dalyvių, – taip vilniečiai rengėsi šį šeštadienį, gegužės 26 d., organizuojamam renginiui “Aš bėgu. Vilnius”.

Renginio organizatorių teigimu, dalyvių skaičius pranoko lūkesčius: paaiškėjo, kad sportui neabejingų vilniečių yra daugybė, žmonės noriai susirenka ir itin gausiai dalyvauja treniruotėse.
Panašių iniciatyvų, kviečiančių žmones į masinius sporto renginius, Lietuvoje pastaruoju metu randasi vis daugiau. Štai praėjusį sekmadienį Klaipėdoje vyko daugybę žmonių subūręs Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno organizuojamas Vilties bėgimas, kurio dalyviai ne tik sportavo, bet ir galėjo paremti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių pagalbos centro statybą.
“Masiniai renginiai, kurių metu gyventojai sportuoja – eina ar bėga, tampa vis populiaresni, sutraukia vis daugiau žmonių. Tai liudija, kad vis daugiau žmonių yra neabejingi savo sveikatai”, – neabejoja Pėsčiųjų žygių asociacijos, organizuojančios įvairius žygius Lietuvoje, atstovai. Tarkime, dalyvauti šį ketvirtadienį prasidėsiančiame trijų dienų pėsčiųjų žygyje, kurio dalyviai įveiks 200 km, užsiregistravo beveik 150 dalyvių.
Sporto populiarėjimą liudija ir žiemą itin didelio slidininkų antplūdžio sulaukusios slidinėjimo trasos Vingio parke, prie Žaliųjų ežerų ir Rokantiškių parke, na, o vasaros viduryje tikimasi rekordinio dalyvių skaičiaus Vilniaus dviračių maratone, kuriame kasmet dalyvauja 20–30 proc. daugiau dviratininkų nei ankstesniais metais.

Per ateinančius dešimt metų pagal sveikatos rodiklius net nepriartėsime prie ES šalių senbuvių.

Parengtoje “Lietuvos sveikatos programoje 2020″ (LSP 2020), kurią šiemet planuojama patvirtinti Seime, skelbiama, kad Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė po aštuonerių metų turėtų pailgėti iki 76 metų (dabar – 73,4 m.).
LSP 2020 rengėjai kelia tikslą iki 2015 m. mirštamumą nuo kraujotakos sistemos ligų sumažinti 6–7 proc., nuo išeminės širdies ligos ir piktybinių navikų – 5 proc. Iki 2020 m. mirčių nuo šių ligų skaičių siekiama sumažinti net 15 proc. ir pagal šiuos rodiklius pasiekti ES šalių senbuvių lygį. Tačiau sveikatos apsaugos sistemos ekspertai įsitikinę, kad, net pagal pačias optimistiškiausias prognozes, tokių rezultatų nepavyks pasiekti.
Nors naujausiomis technologijomis bei gydymo metodais, specialistų profesionalumu ir ateityje nenusileisime stipriausioms pasaulio šalims, esminių pokyčių neįvyks. Mat visuomenės sveikata nuo medicinos priklauso vos 20 proc. Kad žmonių gyvenimas būtų sveikesnis ir ilgesnis, turi būti sukurta saugesnė socialinė aplinka, sveikesnė fizinė aplinka, daugelio žmonių gyvenime turi įsitvirtinti sveikos gyvensenos principai. O kad visa tai pasikeistų, dešimtmečio neužteks. Taigi ir artimiausius dešimt metų ES pirmausime pagal sergamumą bei mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų, nemažės sergančiųjų psichikos ligomis, vėžiu. Tikėtina, kad ir ateityje išliksime savižudžių šalimi.

Regionuose – dešimt ligoninių

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė doc. dr. Danguolė Jankauskienė mano, kad pagal sveikatos rodiklius prie ES šalių senbuvių vargu ar priartėsime dėl didelio šiandieninio atotrūkio. „Kai kuriose srityse galėtume pasiekti neblogų rezultatų, tačiau turi būti aktyviai vykdomos tarpžinybinės strategijos ir priemonės, numatytos naujoje Lietuvos sveikatos programoje, – dėsto D.Jankauskienė. – Šios priemonės daugiausia susijusios su saugesnės socialinės aplinkos kūrimu, sveikatos netolygumų ir socialinės atskirties mažinimu, sveikesnės darbo ir fizinės aplinkos skatinimu, sveikesnės gyvensenos ir jos kultūros formavimu.“
Pasak Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento Laimučio Paškevičiaus, iš europiečių jau perimame sveikos gyvensenos principus, taip pat supratimą, kad sveikatą turime vertinti ir protingai investuoti į ją. Vis dėlto iš daugelio lietuvių gyvenimo niekaip nepavyksta išstumti rūkymo, nesaikingo alkoholio, greitojo ir kitokio nesveiko maisto vartojimo. Retas daug juda. O visa tai stumia mūsų sveikatos rodiklius žemyn.
Beje, visi „Veido“ kalbinti pašnekovai neabejoja, kad per dešimt metų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra taps prieinamesnė, efektyvesnė ir kokybiškesnė. „Bus išplėstas pirminės sveikatos priežiūros, ambulatorinių specializuotų sveikatos priežiūros, taip pat slaugos bei socialinių paslaugų tinklas ir priartintas prie gyventojų“, – tvirtina D.Jankauskienė.
Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius sako, kad liks dešimt atraminių, pagrindinių ligoninių regionuose ir keli universitetiniai gydymo bei mokymo centrai didžiuosiuose miestuose, tačiau dėl to paslaugų prieinamumas nesumažės, o, atvirkščiai, didės. Mat ambulatorinės paslaugos taps mobilios. „Kiekviename regione neturėsime visų siaurių specializacijų specialistų, todėl vieną dieną jie galėtų vykti į vieną mažesnį miestelį, kitą – į kitą. Pacientams būtų vietoje atliekami ir pagrindiniai tyrimai. Taip mažėtų į ligonines guldomų žmonių. Žinoma, tada kai ambulatorinės pagalbos neužtektų, pacientai būtų siunčiami į stacionarą“, – aiškina M.Marcinkevičius.
Vis dėlto ligoninėse gulėsime tikrai mažiau ir trumpiau, nes bus plėtojama ne tik ambulatorinių specializuotų, bet ir dienos chirurgijos paslaugų apimtis, kuri kol kas, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis ES šalimis, Lietuvoje dar nepakankamai išplėtota.

Iš gydytojų dalį funkcijų perims slaugytojai

Vilniaus Centro poliklinikos direktorius Kęstutis Štaras prognozuoja, kad tobulėjant informacinėms technologijoms net lėtinėmis ligomis sergantys pacientai pas šeimos gydytojus vaikščios rečiau. Mat pacientai turės specialius mažus aparatus, pavyzdžiui, kardiografus ar prietaisus kraujospūdžiui matuoti, kurių duomenis per sujungtą sistemą medikas matys ir galės net be apžiūros rekomenduoti žmogui mažesnę ar didesnę vaistų dozę. „Jau bus ir elektroninė paciento kortelė. Tad informaciją apie pacientą matys ne tik bet kurios Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigos, bet ir kitų šalių specialistai. Taip pat bus naudojamas ir elektroninis receptas“, – tvirtina K.Štaras.
Jo nuomone, keisis slaugytojų atliekamos funkcijos: slaugytojai vis daugiau procedūrų perims iš gydytojų. Specialistai priiminės tik sprendimus, todėl galės priimti daugiau pacientų.
Be to, pasak L.Paškevičiaus, keisis šeimos gydytojo misija iš pasyvaus „vartininko“ į aktyvaus sveikatos propaguotojo ir patarėjo sveikatos klausimais. Senstant visuomenei taip pat persitvarkys slaugos ir globos sektorius. „Mažesnės, rajonuose įsikūrusios ligoninės taps slaugos ir gerontologijos centrais, kuriuose pacientai bus ne tik slaugomi, bet jiems teikiamos ir reabilitacijos bei gydymo paslaugos“, – neabejoja M.Marcinkevičius.
Tokioms paslaugoms užtikrinti reikės daugiau slaugos specialistų, todėl jų turėtų daugėti. O štai gydytojų trūkumą, L.Paškevičiaus nuomone, jusime artimiausius penkerius metus, kai kurių specialybių – ypač skausmingai. „Tai lemia gydytojų amžiaus struktūra ir prieš keletą metų smarkiai sumažintas priėmimas į medicinos studijas, taip pat didesnė gydytojų emigracija. Tad trūkstant gydytojų keisis bei plėsis slaugytojų bei socialinių darbuotojų kompetencijos“, – prognozuoja L.Paškevičius.

Lėšų, skiriamų sveikatos apsaugai, nedaugės

Ar per dešimt metų bus sukurta papildomo sveikatos draudimo sistema, apie kurią diskutuojama jau ne vienus metus? „Tyrimai Lietuvoje rodo, kad žmonės palaiko solidarumo ir visuotinės aprėpties principais grįstą sveikatos sistemą. Todėl privataus sveikatos draudimo plėtros tempai priklausys nuo pasiturinčių gyventojų gausėjimo tempų, taip pat nuo to, kiek plėsis medicinos turizmas užsienio piliečiams“, – dėsto D.Jankauskienė.
L.Paškevičiaus nuomone, papildomo sveikatos draudimo sistemą galima sukurti ir paleisti veikti per pusmetį, jeigu tik būtų noro: „Daugelis pacientų nori, kad jiems būtų sudarytos sąlygos laisvu noru draustis sveikatą papildomai, sveikatos draudimo bendrovės ir sveikatos priežiūros įstaigos taip pat pasisako už tai, beveik visų partijų programose yra aiškios nuostatos įvesti papildomą sveikatos draudimą, tačiau valdžios institucijos kasmet sugeba palaidoti šią idėją.“
Tikėtina, kad artimiausiais metais dar negalėsime papildomai draustis, be to, nedidės lėšų suma, skiriama sveikatos apsaugos sistemai. „Jei pasiektume 8–9 proc. BVP, būtų jau neblogai. Vykdant Europos direktyvas dėl laisvo paslaugų ir laisvo žmonių judėjimo, skirtumai tarp ES šalių narių turėtų mažėti, tačiau vargu ar išlaidos susivienodins“, – svarsto D.Jankauskienė.
Vis dėlto gerų naujienų sulauksime. K.Štaras neabejoja, kad vis daugiau ligų, prieš kurias šiandien medikai yra bejėgiai, bus išgydomos. Pavyzdžiui, daugės vėžio formų, kurias onkologai sėkmingai suvaldys. „Sparčiai tobulės informacinėmis, mobiliojo ryšio technologijomis, biotechnologijomis, nanotechnologijomis bei hibridinėmis technologijomis paremtos medicinos paslaugos. Sulauksime proveržio vėžio vakcinų ir tikslinės vėžio terapijos, embrioninės bei kamieninių ląstelių terapijos, regeneracinės medicinos srityse“, – prognozuoja L.Paškevičius.

Sveikatos apsaugos sistema iki 2025 metų
1. Tinklas. Liks dešimt pagrindinių ligoninių regionuose ir keli universitetiniai gydymo centrai didžiuosiuose miestuose.
2. Ligoninės. Rajonuose įsikūrusios ligoninės persitvarkys į slaugos ir gerontologijos centrus.
3. Prieinamumas. Ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų tinklas bus išplėstas ir priartintas arčiau gyventojų.
4. Finansavimas. Sveikatos apsaugos sistemai bus skiriama 8–9 proc. BVP, tad išlaidos nesusivienodins su senosiomis ES šalimis.
5. Specialistai. Medikų skaičius išliks panašus, tačiau daugiau jų funkcijų bus perleista slaugytojams, tad daugės slaugytojų.
6. Rodikliai. Prie didžiųjų ES šalių pagal sveikatos rodiklius net nepriartėsime, bet kai kuriose srityse ES vidurkis gali būti pasiektas.
7. Eilės. Visose ES šalyse eilės netrumpėja, tad ir Lietuvoje specialisto konsultacijos ir planinės operacijos lauksime kelis mėnesius.
8. Prestižas. Mediko specialybė išliks patraukli, nes garantuoja darbo vietą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.
9. Technologijos. Bus įdiegta elektroninė paciento kortelė, elektroninis receptas, todėl mažės vizitų pas šeimos gydytojus.
10. Metodai. Gydymas bus parenkamas individualiai konkrečiam pacientui, vadovaujantis genetiniais tyrimais.

Siektinas mirštamumo sumažinimas (mirusiųjų skaičius, abs. sk.)
Metai    2010    2015    2020
Nuo kraujotakos sistemos ligų    23 627    22 091     20 556
Nuo išėminės širdies ligos    15 112    11 462    7812
Nuo onkologinių ligų    8110    7760    7409
Nuo smegenų kraujagyslių ligų    5759    5473    5187
Šaltinis: LSP 2020