Oro užterštumas kietosiomis dalelėmis Vilniuje ūgteli užklupus sausiems ir karštiems orams. Jei ne atostogų metas, matyt, gatvių prieigose ir toliau springtume išmetamosiomis automobilių dujomis, tačiau dabar galime įkvėpti bent kiek švaresnio oro.

Dažniausiai pašnekovus tenka kalbinti esant tam tikrai progai – sukakčiai, apdovanojimui ar kitoms svarbioms datoms paminėti. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogų stipriai norisi pakalbinti ir be įprasto preteksto. Prie tokių išimčių galima būtų priskirti ir pokalbį su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Sauliumi Čiučeliu.

„Mama gali vaikui sakyti, kad jį myli, per skaipą, gyvendama Anglijoje, bet ar tai – tikras rūpestis?“ – klausia Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo (PLJS) iniciatorė. Ji sako, kad panašiai išvykusiais tautiečiais rūpinasi ir Lietuva, bet reikia imtis darbų, ne kalbų. Po „Brexit“, kai dalis lietuvių svarsto apie grįžimą ar baiminasi dėl ateities, Lietuva turėtų bent patarti savo piliečiams. Jei ne – kyla rizika, kad dalis jų atsisakys Lietuvos pasų, o valstybė rizikuos prarasti tiek piliečių, kiek gyventojų yra Kaune.

Nors apie „Brexit“ jau parašyta aibė tekstų, verta dar kartą pabandyti sudėti visus taškus ant “i”, t.y. aptarti esminius šios istorijos niuansus.

Ar nėra pamiršta priekaištauti ir mokslo bei eksperimentinės plėtros organizatoriams, t.y., tiems, kurie nustatė mokslininkų auginimo tvarką, ir kurie sukūrė moksliniams tyrimams skiriamų lėšų paskirstymo tvarką bei atsiskaitymo už juos sistemą?

Romos Ispanijos aikštėje ar Prancūzijos Rivjeroje pilna vakariečių senjorų – susikibusių už rankų porų, vienišų ar stumiamų vežimėlyje. Teisybės dėlei, daugėja tokių ir lietuvių. Ne todėl, kad būtų smarkiai padidėjusios pensijos, – todėl, kad keičiasi požiūris į vertybes.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos abiturientė Laura Kondratavičiūtė, ketverius gimnazijos metus skynusi pergales Lietuvos olimpiadose, šiuo metu renka egzaminų šimtukus, vis daugiau mąsto apie studijas ir laužo stereotipus apie moksliukus – jai pačiai patinka motociklai, o ir jos bendraminčiai papildomo ugdymo mokyklose turi įvairiausių pomėgių, ne vien krimsti vadovėlius.

Geltonais marškinėliais apsirengę kinai pagal ramią muziką prie Europos Parlamento pastato ištisą dieną praktikuoja kažką panašaus į jogą – falun gongą. Kinijoje už tai sodina į kalėjimą, o „Falun Gong“ judėjimo narių tvirtinimu, kartais slapta įvykdo net egzekuciją. Yra skaičiuojančiųjų, kad tūkstančiai „Falun Gong“ narių Kinijos kalėjimuose jau yra tapę nelegalios prekybos organais aukomis.

Su Richardu Schofieldu nėra nejauku kalbėtis apie lietuvius, net ir girdėti jo kritiką. Britas jau taip ilgai gyvena kartu mumis, kad priimi jį kaip savą. Tokiu jaučiasi ir pats, nes tuos dalykus, kurie prašalaitį stebintų ar piktintų, Richardas, jau saviškis, išgyvena ne kaip svetimą, o kaip savą gėdą.

Po plačių „ArtVilniaus“ ganyklų kyla apetitas visai kitokiam – laiko patikrintam, efektų ir naujoviškumo žymių nesivaikančiam menui. Kur jo ieškoti?

Šioje paskutinėje prieš vasaros atostogas laidoje – Moksleivių dainų šventės akcentai (pokalbis su jos direktoriumi, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktoriumi Romualdu Kondrotu) ir pašnekesys apie Prezidentės veto Seimo priimtam Darbo kodeksui (komentuoja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas bei Seimo narys Stasys Šedbaras). Daugiau laidų, komentarų ir straipsnių – www.iskauskas.lt, „Penki TV“ [...]

Dauguma Rytų Europos šalių gali pasigirti gausiomis išeivių bendruomenėmis užsienyje, bet Albanija šioje srityje išskirtinė valstybė. Emigracija iš šalies prasidėjo dar XV amžiuje ir neslūgsta iki šiol, tačiau per pasaulį nusiritus finansų krizei 2009 m. šalį užplūdo nematytas reiškinys – grįžtantys išeiviai.