Partijų viršūnėse – lyderių kaita. Nuo 2015 m. pavasario, kai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininku pirmąkart išrinktas Gabrielius Landsbergis, iki šių metų pavasario – lygiai per dvejus metus visos didžiosios partijos pakeis savo pirmininkus. Bet ne visas tai išgelbės.

Po olimpine paklode – pjūklas
Komercija, lobizmas, televizija, žiūrovai – jau pora dešimtmečių olimpinių sporto šakų atstovams tenka kovoti ne tik su tiesioginiais priešininkais, bet ir su šiais nematomais varžovais. O tarptautinės įvairių sporto šakų federacijos sprendžia, kokių naujovių imtis, kad virš jų nepakibtų Tarptautinio olimpinio komiteto pjūklas, nurėžiantis ne tik rungtis, bet ir sporto šakas. Užvirusioje tradicijų ir naujovių dvikovoje lygiosios nežadamos.
Inga NECELIENĖ
Pirmieji metai po žaidynių – eksperimentiniai. Suvienodinti vyrų ir moterų rungčių skaičių, jei įmanoma – atpiginti, surašyti aiškias taisykles, padaryti sportą žiūrovams įdomų ir suprantamą, o televizijoms patrauklų rodyti – šie Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidento Thomo Bacho ir jo komandos siekiai jau antrą olimpinį ciklą drumsčia nusistovėjusį vandenį. Pats drastiškiausias punktas „suvienodinti“ reiškia iš vyrų atimti, o moterims pridėti. Bet ką atimti ir prie ko pridėti, kokios sporto šakos ir rungtys įdomios, arba, kaip madinga sakyti, žiūroviškos, o kokios ne – dažnas turi savą nuomonę. Tad pasibaigus Rio de Žaneiro žaidynėms olimpinė paklodė imta tąsyti iš naujo. 2020 m. olimpinių žaidynių programą TOK tvirtins šią liepą, bet jau vasarį tapo aišku, kam nepavyko pelnyti lobistų, televizijų ir žiūrovų simpatijų.
Be to, prasidėjus naujam olimpiniam ciklui jau išvardytus olimpinės programos pokyčių postulatus TOK papildė dar keliais punktais. Tarptautinėms federacijoms duotas laikas siūlymams teikti, kaip pagal TOK nuleistas direktyvas būtų galima patobulinti savo sporto šaką ir atitikti TOK keliamus kriterijus, eina į pabaigą. Apsvarstęs gautus siūlymus TOK lemiamą žodį dėl 2020 m. olimpinės programos žada tarti šią vasarą, bet bruzdesys dėl pridedamų sporto šakų ir ketinamų keisti senųjų rungčių girdimas jau nuo vasaros. Šių metų pradžioje, tarptautinėms federacijoms ėmus teikti TOK galimas korekcijas, pasigirdo ir pirmieji garsūs nepatenkintųjų pokyčiais nusivylimo atodūsiai.
Artins prie jaunimo
„Negalime tikėtis, kad jaunimas pas mus ateis automatiškai, – mes turime eiti pas juos“, – dar prieš Rio olimpines žaidynes pabrėžė olimpinio sporto vadovas T.Bachas, pristatydamas penkias naujas sporto šakas, kurių atstovus matysime jau 2020-aisiais Tokijuje.
Naujovių požiūriu dabartinis TOK prezidentas gerokai lenkia savo pirmtaką Jacques‘ą Rogge‘ą, kuris vos prieš gerą dešimtmetį tvirtino, kad žaidynėse nebus daugiau nei 28 sporto šakų, tačiau gali likti ir 26 ar 27. T.Bacho įsitikinimu, į žaidynes įtraukti naujų sporto šakų būtina – tą daryti verčia šių dienų aktualijos, noras į sportą atvesti kuo daugiau jaunimo, atsisukti į tuos jaunus žmones, kurie sportuoja gyvendami mieste, ir atspindėti miestietišką sporto kryptį.
Iš penkių sporto šakų, kurių atstovai kovos 2020 m. olimpiadoje, TOK vadovo įvardytą miestietišką kryptį geriausiai atitiks debiutantas riedlenčių sportas, beje, itin populiarus Japonijoje. Kitos trys olimpinės naujokės – sportinis laipiojimas, banglenčių sportas ir karatė. Na, o penktoji sporto šaka žaidynėse nėra nauja – mažojo beisbolo, arba softbolo, varžybos jau buvo rengiamos 1996–2008 m. žaidynėse. Visos šios sporto šakos Tekančios saulės šalyje taip pat turi užtektinai sekėjų, nes žaidynes rengianti šalis gali pagal save šiek tiek pakoreguoti olimpinę programą.
Kalbant apie pridėtas bandomąsias sporto šakas tai bus pats didžiausias kiekybinis šuolis per visą atkurtų olimpinių žaidynių istoriją. Po Tokijo žaidynių olimpinė paklodė vėl bus tampoma iš naujo ir sprendžiama, ar šios naujokės vertos toliau nešioti olimpinį vardą. Jeigu pasirodys vertos, televizijoms ir žiūrovams įdomios, jas įtraukus į pagrindinę olimpinę programą kažką teks išmesti. O 2020-ųjų žaidynėse bus nebe įprastos 28, o 33 sporto šakos, kurias sudarys 47 disciplinos ir 324 rungtys. Dauguma disciplinų ir rungčių pokyčių taip pat neišvengs. Apie mums aktualius – plačiau.
Iš sprinterių darys maratonininkus?
Prieš Rio žaidynes bene drastiškiausiai buvo keičiama šiuolaikinė penkiakovė, taisyklių korekcijų neišvengė ir dvikovos sporto šakos, tokios kaip boksas, imtynės. Prieš Tokijo olimpiadą rimčiau stabtelėta ties irklavimu ir pasikėsinta išbraukti pastarosiose žaidynėse mūsų irkluotojams sėkmingas rungtis. Vasarį iš savo sporto šakų tarptautinių federacijų vieni irkluotojai sulaukė gerų žinių, kiti – prastų. Gera žinia džiaugėsi akademinio irklavimo bendruomenė, o prastoji atskriejo į Portugalijoje naujam sezonui besirengiančių baidarininkų ir kanojininkų stovyklą. Nors apie ją žinota dar gerokai prieš išvyką.
Kaip žinoma, Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija nutarė paaukoti 200 m sprinto rungtį ir ją palikti tik vienviečių baidarininkams. Kodėl užkliuvo būtent ši distancija, kurioje 2012 m. kanojininkas Jevgenijus Šuklinas pelnė sidabrą, o 2016 m. Rio kanale bronziniu finišu pradžiugino baidarių dvivietė, irkluojama Aurimo Lanko ir Edvino Ramanausko? Gal per greita?
Buvęs baidarininkas, ketverių olimpinių žaidynių dalyvis Egidijus Balčiūnas svarsto, kad 200 m irklavimo rungtis, kuri yra įdomi ir azartiška, galbūt užima per mažai eterio laiko. „Gal televizijų transliuotojai skaičiuoja eterio laiką ir mato, kad, tarkime, vieną akademinio irklavimo varžybų etapą transliuoti trunka porą valandų, o dešimtkart trumpesnį nuotolį turinčių įveikti baidarininkų ar kanojininkų pasirodymą – vos pusvalandį“, – kuo galėjo užkliūti ši rungtis, bando spėti E.Balčiūnas.
Ką daryti šioje trumpoje distancijoje rungtyniavusiems baidarininkams ir kanojininkams, jei siūloma tik penkiskart ilgesnė olimpinė alternatyva – kilometro nuotolis? „Persiorientuoti kartais neparanku, o neretai netgi neįmanoma. Mūsų geriausi kanojininkai Henrikas Žustautas, Vadimas Korobovas geriausius rezultatus rodo trumpose distancijose, bet dabar vietoj 200 m jiems siūlo 1000 m. Pasirinkimas paprastas – arba irkluok ilgą distanciją, arba baik sportinę karjerą, nes pasilikus prie neolimpinės rungties teks susidurti su finansavimo sunkumais“, – sako E.Balčiūnas ir paaiškina, kad migruoti paskui olimpines rungtis profesionalius sportininkus verčia ne tik didesnis olimpinės rungties prestižas, bet ir finansinė sporto pusė.
„Jei esi sprinteris, negali maratonų bėgioti“, – užjausdama kolegas, nesugebėjusius apginti 200 m nuotolio rungties, sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Daukantienė.
Dviviečių gelbėtojos – svorio kategorijos
Iki galutinio TOK sprendimo, žadamo paskelbti vasarą, džiūgauti dar anksti, bet akademinio irklavimo atstovų stovykloje nuotaikos geresnės. Pirminiai planai ir jiems nežadėjo nieko gero, nes iš pradžių buvo užsimota naikinti moterų ir vyrų dviviečių valčių rungtis – tas, kurios praėjusią vasarą Rio de Žaneiro irklavimo kanale Lietuvai sužibo Mindaugo Griškonio ir Sauliaus Ritterio sidabru bei Donatos Vištartaitės ir Mildos Valčiukaitės bronza. Vis dėlto persigalvota ir į Tarptautinės irklavimo federacijos siūlymus, skirtus TOK apsvarstyti, įrašytas punktas naikinti ne dvivietes, o svorio kategorijas, kurios irklavimo sporte buvo atsiradusios nuo 1996-ųjų.
Irkluotojų skirstymas į svorio – lengvojo ir sunkiojo kategorijas turėjo visiems sportininkams suvienodinti varžymosi sąlygas. Juk kuo esi sunkesnis, tuo lengviau irtis prieš vėją. Vadinasi, sunkiasvoriai čia turėjo pranašumą, o, pavyzdžiui, iš Azijos šalių ar Okeanijos kilę irkluotojai, kurie yra genetiškai smulkesnio sudėjimo ir lengvesni, turėjo kovoti nevienodomis sąlygomis. Šiam pranašumui eliminuoti ir buvo sugalvotos svorio kategorijos.
„Juk sportas turi būti universalus ir kiek įmanoma išplisti į visus penkis žemynus. Įvedus svorio kategorijas kartu buvo padidintas šios sporto šakos populiarumas, arba vadinamasis vėliavų skaičius olimpiadoje. Bet dabar naujausia įranga, technologijos ir žmonių fizinės galios taip pažengusios pirmyn, kad vadinamoji lengvasvorė valtis rodo tokį pat laiką kaip ir sunkiasvorė. Todėl dabar mes sakome, kad visų svorių sportininkai gali rungtyniauti kartu“, – logiško sprendimo motyvus dėsto I.Daukantienė.
Rastas sprendimas naikinti geriausiems mūsų irkluotojams neaktualią lengvojo svorio kategoriją ir sportininkų skirstymą pagal svorį palikti tik sunkiaatlečiams ir dvikovos sporto šakų atstovams, galima sakyti, išgelbėjo 
 akademinio irklavimo dvivietes valtis. Tiesa, čia taip pat pasitarnavo dar vienas TOK vadovo T.Bacho įsitikinimas, kad žiūrovams sportas turi būti aiškus. Gal išties ne visiems suprantama, kodėl vyksta du keturviečių ekipažų finalai ir ką čia sveria – valtį ar irkluotoją?
Tradicijų ir naujovių dvikova
„Esame jėgos ir ištvermės sporto atstovai, tokia mūsų sporto šakos filosofija. Jeigu, kaip buvo siūloma, sutrumpintų mūsų nuotolį perpus ir reikėtų irkluoti ne du kilometrus, o kilometrą, kuo mes skirtumės nuo baidarių ir kanojų irkluotojų, kurie yra sprinteriai ir varžosi 200, 500 ir 1000 m distancijose? Toks sprendimas taip pat reikštų, kas mes turėtume paleisti visus dabartinius sportininkus ir rinkti naują irkluotojų kartą, kuri pasižymėtų kitokiomis fiziologinėmis savybėmis“, – sako LIF gen. sekretorė.
Ir kur garantija, kad po kurio laiko vėl nekiltų klausimas, kam apskritai tiek daug įvairių irkluotojų varžybų, gal visas valtis reikėtų suvienodinti – būtų pigiau varžybas rengti ir sumažėtų sporto šakų, o atsilaisvinusią vietą užimti laukia daug norinčiųjų.
LIF gen. sekretorės nuomone, kilus diskusijoms svarbiausia sugebėti argumentuotai apsiginti prieš TOK. „Gal iš olimpinėje programoje esančių sporto šakų laukiama svarių argumentų, kodėl jos turi būti žaidynėse. Gal norima pažiūrėti, kiek kiekviena sporto šaka turi stuburo, ar moka apginti savo istoriją, tradiciją. Antraip kodėl neįsileidus naujų sporto šakų“, – svarsto I.Daukantienė.
TOK drumsčia ne tik irkluotojų, bet ir buriuotojų olimpinį vandenį bei kaitalioja laivų klases. Galbūt norėtum buriuoti vienokį laivą, bet jei galvoji apie profesionalų sportą – turi rinktis olimpinę klasę. „Sakyčiau, tai apriboja pasirinkimą. Kita vertus, jeigu sportas nebūtų taip stipriai susijęs su finansavimu, gal ir pasirinkimai būtų kitokie, o dabar, jeigu nori būti finansuojamas, turi priklausyti olimpinių sporto šakų grupei“, – atkreipia dėmesį Lietuvos laipiojimo sporto asociacijos (LLSA) prezidentė Inga Kupetytė-Bunevičienė, kurios atstovaujama sporto šaka pirmąkart bus olimpinėje programoje Tokijuje.
E.Balčiūnas priduria, kad pasikeitusi rungtis gali atverti naujų galimybių. „Kas žino, jeigu atsiras keturviečių baidarių rungtis, ko niekada nebuvo, gal prie A.Lanko ir E.Ramanausko pridėjus dar du pajėgius sportininkus jie ir kilometro nuotolio varžybose medalius skintų. Pokyčiai leidžia bandyti ir tobulėti. Nenori išlėkti iš žaidynių – susigriebi ir sutinki, nes į jas patekti laukia daug norinčiųjų“, – apibendrina buvęs baidarininkas.
TOK priimtų pokyčių, kurių paveikti nacionalinės federacijos neturi galios, LIF gen. sek-retorė I.Daukantienė nelinkusi dramatizuoti: „Vienas kitas supurtymas ar žemės drebėjimas gal nėra blogai. Juk būna, kad po žemės drebėjimo atsiranda ir gražesnių pastatų, nei prieš jį buvo. Sveika peržiūrėti, kokiu keliu einame. Keičiasi laikas, požiūris – sporto šakoms irgi reikia prie to taikytis.“
Pokyčiai gali kainuoti karjerą
Dažnas olimpinių rungčių keitimas gerai pažįstamas treko dviratininkams. Jau ketveriose žaidynėse dalyvavusi Simona Krupeckaitė aukščiausią ketvirtą vietą užėmė pačiose pirmosiose – 2004 m. Atėnuose varžydamasi 500 m laikui rungtyje. Deja, šios rungties 2008-aisiais Pekine nebeliko, todėl trekininkė turėjo tenkintis tik viena jai tinkančia olimpine sprinto rungtimi, o prieš 2012 m. žaidynes šalia sprinto bandyti prisijaukinti pridėtą naują keirino rungtį. Kaip rodo rezultatai, S.Krupeckaitei bandymas pavyko.
Ne taip sėkmingai su nauja rungtimi susidraugauti pavyko kitai treko dviratininkei Vilijai Sereikaitei, 2008 m. Pekine rungtyniavusiai asmeninėse persekiojimo lenktynėse, kurios po šių žaidynių iš tolesnių olimpinių kovų buvo išbrauktos.
„Vilija mėgino persiorientuoti: išbandė daugiakovę, tik ten ne viena, o šešios rungtys, todėl nėra paprasta, komandines persekiojimo lenktynes, bet joms reikėjo panašaus pajėgumo dviejų, o vėliau ir trijų komandos draugių. Ji toliau sportavo, iškovojo Europos čempionato medalių, bet pamačius, kad patekti į žaidynes galimybių nedaug, nebeliko stimulo sportuoti ir tai paskatino pagalvoti apie karjeros pabaigą. Sunku, kai nėra tavo mėgstamos rungties“, – konstatuoja Lietuvos dviračių sporto federacijos techninis direktorius ir teisėjas Antanas Taučius.
Kas verčia dviračių treke kelti nuolatinę sumaištį ir po kiekvienų žaidynių nerimastingai laukti naujų tarptautinės federacijos ir TOK vėjų? Trekininkų vyrų ir moterų rungtys – abiejų po penkias – buvo suvienodintos dar 2012 m., bet tuo pokyčiai nesiliovė. „Kad būtų nenuobodu ir žiūroviška, – šiais dviem žodžiais A.Taučius nusako tolesnių olimpinės programos tobulinimų kryptis ir priduria, kad keistis verčiamos beveik visos sporto šakos. – Rungčių neplečia, jeigu kažką nauja įtraukia, vadinasi, kažko tenka atsisakyti. Juk žaidynės ne begalinės, viskas ribojama – ir dalyvių skaičius, ir rungtys. Plento rungtyse mažiau kaitaliojimų, ten kinta tik trasa – arba lygumos, arba kalnai.“
Naujausias treko pokyčių taikinys – daugiakovė. „Daug kas skundėsi, kad šešios rungtys per dvi dienas alina, trekininkai jokiose kitose rungtyse negali dalyvauti, todėl buvo nuspręsta daugiakovę sutrumpinti iki keturių rungčių. Gal daugiau nebekaitalios? Nebent kas nors nepasiteisins“, – svarsto A.Taučius.
Naujokių – kaip niekad daug
Tokijuje vyksiančios papildomų penkių sporto šakų varžybos žaidynių organizatoriams japonams reiškia būtinybę į per siūles braškančią olimpinę programą dar sukišti 18 papildomų sporto rungčių, kuriose dalyvaus beveik 500 atletų. Kaip žinoma, olimpinių žaidynių dalyvių skaičius taip pat ribojamas. Ar dėl naujokų puse tūkstančio teks pamažinti visų kitų sporto šakų atstovų gretas – dar nežinia, atsakymas į šį klausimą irgi bus vasarą. „Pjūklas dar nesustojęs“, – tarsteli I.Daukantienė.
Visos naujai įtrauktos sporto šakos – senųjų konkurentės dėl išlikimo žaidynėse. Viena tokių – itin populiarus Japonijoje sportinis laipiojimas. Ar šios Lietuvoje gana naujos sporto šakos atstovai – būtinai jauni žmonės, į ką orientuodamasi iš naujo koreguoja žaidynių programą TOK? LLSA prezidentė I.Kupetytė-Bunevičienė sako, kad pagal pasaulines šios sporto šakos tendencijas amžiaus cenzą nusakyti būtų sunku, nes laipioja ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės. „Bet jei žiūrėsime į pasaulio čempionatus, tada taip, tai yra jaunimo sportas, nes palankiausias amžius profesionaliai laipioti būtų 20–25 metai. Tą rodo ir varžybų laimėtojų amžius. Užtat baigę profesionaliai sportuoti karjerą tęsia nebe varžybose laipiodami ant uolų. Taigi kalbant apskritai apie šį sportą tai nėra vien jaunimo užsiėmimas“, – sako LLSA prezidentė.
Baidarininkų ir kanojininkų varžybose į olimpines rungtis susirenka apie 80–90 dalyvių, o neolimpinėse jų būna perpus mažiau. O kas nutinka sporto šakai, vieną dieną ją paskelbus olimpine? LLSA prezidentė pirmiausia pamini prestižą ir didesnius sportininkų lūkesčius. „Lietuvoje didelio pagyvėjimo dar nepajutome, nes, viena vertus, sportinis laipiojimas pas mus dar menkai išplėtotas, kita vertus, dar nė metai nepraėjo nuo pasiųstos žinutės. Anksčiau šis sportas buvo tiesiog sportas, be didesnių perspektyvų, o jam tapus olimpiniam sportininkai tikisi kitokio finansavimo, vadinasi, ir geresnių sąlygų ruoštis, mato, kad tai galėtų būti jų karjeros galimybė“, – pokyčius vardija I.Kupetytė-Bunevičienė, mananti, kad žaidynėse reikia darnaus derinio – ir senas tradicijas turinčių antikinių, ir šiuolaikiškų sporto šakų.
Per vėlai ir pačiu laiku
Kai dar aktyviai sportavo, baidarininkas E.Balčiūnas kartu su porininku Alvydu Duonėla buvo sunkiai pavejami 200 m sprinto rungtyje. Per pasaulio čempionatus vykdavo ir 200 m, ir 500 m lenktynės, bet į olimpinę programą buvo įtrauktas tik 500 m nuotolis. „Mums buvo parankesnė 200 m distancija. Jeigu ji būtų olimpinė nuo Sidnėjaus arba Atėnų, kas žino, gal ir mums būtų pavykę iškovoti olimpinį medalį. 500 m distancijoje irgi pavyko iškovoti pasaulio, Europos čempionatų medalių, bet žaidynėse užimta aukščiausia vieta buvo septinta“, – sako E.Balčiūnas.
Dviviečių baidarių 200 m nuotolio rungtis olimpiadoje atsirado 2012-aisiais, bet pajėgių sprinterių duetas jau buvo iširęs – A.Duonėla jau buvo baigęs karjerą. Dvejos žaidynės – greičiausiai tik tiek laiko 200 m nuotolio rungčiai lemta jose gyvuoti. Jei taip ir nutiks, A.Lankas ir E.Ramanauskas, sugebėję joje pelnyti bronzą, galės džiaugtis išsiskyrę ir vėl susitikę olimpiniam medaliui iškovoti pačiu laiku.
„Nekaltinu laiko, nesakau, kad gimiau per vėlai. Yra kaip yra, nors kartais pasvarstau, kad galėjo būti kitaip. Aišku, negalima sakyti, kad olimpinėse 200 m dviviečių baidarių varžybose, jeigu tokios būtų vykusios, tikrai būtume iškovoję medalį, nes tam tikrai rungčiai tapus olimpinei ir konkurencija padidėja. Bet pasaulio čempionatų rezultatai rodo, kad tikrai buvome labai pajėgūs“, – sako po 2012 m. žaidynių sportininko karjerą baigęs E.Balčiūnas.

Praėjusią savaitę Briuselyje susitiko NATO gynybos ministrai, o Miunchene įvyko tradicinė saugumo konferencija. Abiem atvejais pagrindinės su saugumu ir gynyba susijusios diskusijos sukosi aplink naująjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir tolesnius JAV santykius su ES ir Rusija. Apie saugumo perspektyvas Lietuvai ir mūsų regionui kalbamės su Krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktoriumi Vaidotu Urbeliu.

3 klausimai apie darbuotojų socialines garantijas naujajame Darbo kodekse prof. Boguslavui Gruževskiui, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovui

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisidėjo prie daugiau nei 20 valstybės vadovų bei dešimčių kitų aukštų pareigūnų, kurie vasario 17–19 d. susirinko Miunchene į kasmetinę saugumo konferenciją.

Ar grėsmių kupiname dabarties pasaulyje visa ES veikia per lėtai? Tačiau ką reiškia greitis, pavyzdžiui, kare? Su karine operacija kai kas lygina neseną Europos pabėgėlių krizę – esą neįvardytos ES priešiškos jėgos paskatino šią nelaimę.

Komentarai Redakcijos laiškas kokiu greičiu gesinama pabėgėlių krizė . .4 Ekonomisto komentaras: kuo suomių švietimo sistema pranašesnė už mūsiškę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42 Ekspresas D.Grybauskaitė: Atgrasymas visados yra pigesnis nei karas .6 [...]

JAV prezidento Donaldo Trumpo veiksmai purto Ameriką ir pasaulį. Jau spėjęs sukelti nerimo savo užsienio sąjungininkams, visų pirma Europai, D.Trumpas sulaukė JAV verslo gigantų pasipriešinimo ir įsivėlė į teisinį konstitucinį konfliktą.

Kas atsiliepia „kitame laido gale“ tuomet, kai mums reikia pagalbos? Su kokiomis situacijomis susiduria patys pagalbą telefonu teikiantys žmonės?
Nors „Jaunimo linija“ ir BPC – skirtingos tarnybos ir kreipiamasi į jas skirtingais atvejais, jų tikslas panašus – padėti ištikus bėdai. O šiose linijose dirbantys žmonės susiduria su daug panašių situacijų.

Lietuvos aukštąjį mokslą krečia drugys. Stojančiųjų į aukštąsias mokyklas mažėja ir artimiausiu metu dar mažės. Aukštųjų mokyklų, pretenzingai pasivadinusių universitetais, skaičius yra neadekvatus, daugumos stojančiųjų į universitetą parengimo lygis, jų nusiteikimas kūrybiškai studijuoti ir toliau profesionaliai dirbti – žemas, absolventų parengimo kokybė dažnai netenkina studijų programose numatytų reikalavimų ir neatitinka konkurencingo verslo lūkesčių. Valstybės skiriamas finansavimas yra žemiau universitetų oraus akademinio gyvenimo ribos.

Šioje apžvalginėje laidoje: Vasario 16-oji – akto originalo paieškos bergždžios. Komentuoja istorikas Arūnas Gumuliauskas. Ar ir toliau būsime abejingi smurtui prieš vaikus? Pokalbis su psichologu, buvusiu „Jaunimo linijos“ vadovu Pauliumi Skruibiu. Daugiau laidų, komentarų ir straipsnių – www.iskauskas.lt, „Penki TV“ kanalu „YouTube“, paskyroje „Facebook“, portaluose www.penki.lt, www.alkas.lt, www.veidas.lt, www.lzinios.lt, regionų televizijose.   

Oficialioji statistika teigia, kad per metus vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje padidėjo kone 8 proc., o analitikai tikina, kad jau uždirbame daugiau negu prieš krizę ir šiemet uždirbsime dar daugiau. Bet žmonių akyse džiaugsmo kažkodėl nedaug: nors darbdaviai pripažįsta, kad atlyginimus ir šiemet teks kelti, kaip traukė, taip ir tebetraukia jie į svečias šalis laimės ir didesnės algos ieškoti, o likusieji aidu kartoja, kad gal kam nors ir moka daugiau, bet jiems – tai jau tikrai ne. Kažkaip nesueina galai… O jei nesueina, tai kodėl?