Neseniai kinuose turėjome galimybę išvysti naują Martino Scorcese‘s filmą „Tyla“ („Silence“). Juosta pasakoja XVII amžiaus pradžioje į Japoniją atvykusio jauno portugalo misionieriaus gyvenimo istoriją. Krikščionybė, kad ir kaip stengėsi misionieriai, dėl daugelio priežasčių Japonijoje neprigijo. Tačiau kiek anksčiau, XVI amžiuje, šalyje buvo nemažai tikinčiųjų, o žymiausias ir įtakingiausias iš jų buvo Takayama Ukonas. Šis vyras tikėjimo neatsisakė net ir mirties akivaizdoje, dėl jo neteko savo aukštos padėties bei turtų, o 2017 m. Bažnyčia jį paskelbė palaimintuoju.

Paolo Sorrentino režisuotas serialas „Jaunasis popiežius“ („The Young Pope“) pradėtas rodyti 2016 m. likus savaitei iki JAV prezidento rinkimų. Dabar žvelgiant atgal dar labiau sustiprėja po 10 serijų peržiūros likęs įspūdis: filmo personažas Pijus XIII savo veiksmais panašus į realų Donaldą Trumpą. Be to, abu yra amerikiečiai. Tik tiek.

Marine Le Pen prancūziškajam „La troškiniui“ žada saujas aitrių prieskonių „pagal skonį“. Emmanuelis Macronas viską darytų pagal patikrintą receptūrą ir geriausias europietiško troškinio virimo tradicijas. Tačiau prancūzai vis dar blaškosi ir ieško netikėtų skonio pojūčių, kurių gali suteikti ir kraštutinių kairiųjų atstovas Jeanas Lucas Melenchonas, ir antrąjį kvėpavimą beatgaunantis ir prie rinkimų puodo drąsiai stojantis Francois Fillonas.

Visi laukiame, koks vis dėlto bus naujasis nuo liepos mėnesio įsigaliosiantis Darbo kodeksas, pagal kurį turėsime dirbti, matyt, bent dešimtmetį. Žinome, kiek užtruko šio dokumento parengimas ir kiek aistrų sukėlė jo svarstymas, tad vargu ar anksčiau sulauksime esminių pakeitimų.

Lietuva – ne Silicio slėnis, bet ir pas mus netrūksta jaunų ambicingų žmonių, kurių galvose – gausybė originalių idėjų. Tačiau suskaičiuoti startuoliams, kurie išaugo lietuviškus marškinėlius ir sėkmingai išplaukė į pasaulines rinkas, turbūt pakaktų abiejų rankų pirštų. Ir ne vien tuščios kišenės lemia, kad šalyje, kuri didžiuojasi savo informacinių technologijų specialistais, paromis galinčiais nesitraukti nuo kompiuterio, iš daugiau kaip 300 šiuo metu verslo aukštumas šturmuoti bandančių startuolių gerai žinome vos vieną kitą.

Socialdemokratai, nors turėtų būti kairieji, akivaizdžiai yra dešinieji. O valstiečiai ir žalieji, kurie iš tikrųjų tik tiek žali, kiek žalumo vaivorykštėje, yra jos margumo pažiūrų mišrainė. Normalioje politinėje sistemoje tokia partija apskritai neturėtų funkcionuoti.

Ką mes žinome apie Kroatiją, koks vaizdinys iškyla prieš akis išgirdus šios šalies vardą? Turbūt atostogų karščiu nuplieksta Adrijos pakrantė? Jau primirštos „Žalgirio“ kovos su baisiąja Zagrebo „Cibona“? O gal nepalenkiamas komunistinės Jugoslavijos vadas ir diktatorius Broz-Tito? Ne vienas dar prisimintų, kad Kroatija – tai kaklaraiščio – „kravata“ – tėvynė…

Viktoro Orbano vyriausybė žengė dar vieną žingsnį neliberalios demokratijos keliu. Sakydamas metinę kalbą Vengrijos premjeras nubrėžė tolesnės šalies raidos gaires, įvardydamas 2017-uosius kaip kovos su užsienio įtaka Vengrijos vidaus politikai metus. Tai galima vertinti kaip tiesioginę nuorodą į George‘o Soroso remiamų nevyriausybinių organizacijų ir fondų veiklą.

Pasaulyje ir Lietuvoje fiksuojami skrydžių ir keleivių srautų rekordai, tačiau Vilniaus oro uostas šią vasarą per patį piką laikinai užsidaro, o skraidyti visiems teks per Kauną. Apie skrydžius, lėktuvus, keleivius ir naujas aviacijos tendencijas – „Veido“ pokalbis su Lietuvos oro uostų tinklo vadovu Donatu Voveriu.

Prieš Velykas per socialinius tinklus pasklido Vilniaus forumo kreipimasis „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Iš esmės bedantis ir deklaratyvus dokumentas, tikėkimės, bus pamirštas be didelių pasekmių jo kūrėjams ir Lietuvai.

3 klausimai apie G.Steponavičiaus ir Liberalų sąjūdžio ateitį VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanui politologui prof. dr. Algiui Krupavičiui

Komentarai Redakcijos laiškas narsuoliai – su A.Merkel, fobijų apimtieji – su Vilniaus forumu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .4 Karštas komentaras: kodėl Vengrijos lyderis užsimojo prieš nepriklausomą universitetą . . . . . . . . . [...]