Branduolinės energetikos projektų konsultantas dr. Gintaras Gavėnas  įsitikinęs, kad mūsų šalis, be importo, neturi alternatyvų branduolinei energetikai renkantis bazinį elektros gamybos būdą, todėl turėtų išnaudoti per daugelį dešimtmečių susikurtą palankią aplinką jai plėtoti.
Taigi pokalbis su G.Gavėnu.

VEIDAS: Kokią įtaką Lietuvos energetikai turi delsimas apsispręsti dėl atominės elektrinės statybos?
G.G.: Žiūrėkime iš verslo perspektyvos: viena panašaus dydžio įmonė turi strategiją, kita – ne, viena organizacija turėdama strategiją ją įgyvendina, kita – ne. Kurios įmonės veikla bus sėkmingesnė?
Nuo 1993 m. Lietuva turėjo šešias energetikos strategijas. Ar tai buvo energetikos strategijos, ar politinės deklaracijos, keičiamos sulig kiekvienais rinkimais? Strateginio dokumento patvirtinimas dar neužtikrina sėkmės, nes esmė yra įgyvendinimas. Energetikos sektoriuje, pasižyminčiame ilgalaikiu planavimu, didelėmis investicijomis, ilgu atsipirkimo laikotarpiu, ypač svarbus nuoseklumas, arba, verslo terminais kalbant, strateginė drausmė.
VEIDAS: Kokie bendrovės „Hitachi“ Lietuvai pasiūlyto atominės elektrinės projekto aspektai kelia abejonių? Ar tai susiję tik su kaina ir politinėmis peripetijomis, ar yra ir techninių aspektų?
G.G.: „Hitachi“ pasiūlyta verdančio vandens sluoksnio technologija yra viena iš kelių labiausiai paplitusių pasaulyje. Ji ne kartą išbandyta ir pritaikyta realiomis sąlygomis, todėl statant neturėtų kilti netikėtumų. Viena akivaizdu – Lietuvai pasiūlytas sprendimas patrauklus finansiniu požiūriu. Juk nė vienas konkurse dalyvavęs branduolinės technologijos tiekėjas nesiūlė dalinio investavimo – jie norėjo tik parduoti reaktorių.
Visagino AE projektas yra regioninis, o Lietuvai tenkanti pagamintos elektros energijos dalis net nepatenkina viso šalies poreikio, todėl lieka vietos ir atsinaujinančių energijos šaltinių energetikai. Be to, neapsieisime be elektros importo – iš Šiaurės šalių biržos ir Rusijos. Tai yra labai gerai, nes importuojamos elektros kaina kelia reikalavimą vietos gamintojams gaminti už rinkai priimtiną kainą, o valstybei nebereikia dotuoti neefektyvių ar nepažangias technologijas naudojančių įmonių.
VEIDAS: Ar dėl to, kad Lietuvoje veikė Ignalinos AE (IAE), mūsų šalis yra objektyviai geriau pasirengusi sėkmingam tokio projekto įgyvendinimui?
G.G.: Taip, labai svarbu, kad Lietuva šiandien yra branduolinė šalis ir jos “startinė” pozicija VAE atžvilgiu ne tokia pati kaip Latvijos ar Estijos. Juk Lietuva turi Valstybinę atominės energetikos saugos inspekciją (VATESI), dešimtmečius užtikrinusią saugos reikalavimų laikymąsi, yra sukurta teisės aktų sistema, reglamentuojanti branduolinę saugą. Be to, mes jau saugome atidirbusį IAE kurą, turėsime išmontuoti ir palaidoti IAE radioaktyvius mazgus, todėl esame pasirengę tvarkytis su branduolinėmis atliekomis. Daugeliui šalių reikėtų didelio darbo ir investicijų norint tai pasiekti.
Pasak prof. Friedberto Pflugerio, branduolinė energetika nei išgyvens didelį renesansą, kaip buvo manoma anksčiau, nei sumenks – ji bus plėtojama konkrečiose šalyse, turinčiose tam potencialo, išteklių, žinių. Todėl man kyla klausimų: ar įsivaizduojame Lietuvos energetiką, besiremiančią dujas deginančiomis elektrinėmis, kai net naujasis modernus blokas Elektrėnuose yra visiškai nekonkurencingas? Ar įsivaizduojame energetiką akmens anglių pagrindu, kuriai būdinga didelė CO2 tarša? Ar turime realių galimybių išplėsti hidroenergetiką?
Atsinaujinančių išteklių energetikos rūšys yra patrauklios, bet kol kas turi rimtų trūkumų, todėl negali būti naudojamos baziniam elektros poreikiui tenkinti. Pavyzdžiui, negalime pasikliauti vėjo energija, nes nenorime likti be elektros, kai nepučia vėjas. Dėl to reikia investuoti dukart: ne tik į vėjo energiją per supirkimo tarifą, nes jos gamyba nėra konkurencinga, bet ir į balansuojančius šaltinius, pavyzdžiui, dujomis kūrenamas elektrines.
Šiandien jau niekas nebenori kalbėti apie saulės energetiką, nors jai, kaip papildančiai gamybą piko metu, ateis laikas po 8–10 metų, kai patobulėjus technologijai ji taps konkurencingesnė.
VEIDAS: Ar Lietuvos sąlygomis yra alternatyvių atominei elektrinei energetikos plėtojimo galimybių, kurie leistų pasiekti užsibrėžtus tikslus: tvarų elektros tiekimą, konkurencingą kainą, šaltinių diversifikavimą?
G.G.: Kai kalbama apie bazinę elektros energijos gamybą, vargu ar yra branduolinės energetikos alternatyvų. Dujomis kūrenamos elektrinės galėtų būti konkurencingos tik gerokai atpigus dujoms. Suskystintų gamtinių dujų terminalas, mano nuomone, neleis dujoms brangti, bet vargu ar jas atpigins. Būtų daugiau vilčių, jei galėtume įsivežti pigių amerikietiškų skalūnų dujų, tačiau pagal rinkos dėsnius jos Europoje nebus tokios pigios kaip JAV.
Akmens anglimis kūrenamos elektrinės su CO2 gaudyklėmis yra ekonomiškai nekonkurencingos, todėl iki šiol nepaplito. Jų gaminama elektra brangesnė už atominių elektrinių.
Vienintelė branduolinės energetikos alternatyva yra importas. Ironiška, bet ir dalis importuojamos elektros yra pagaminta atominėse elektrinėse. Todėl kyla klausimas: jei kitos šalys gali statyti ir eksploatuoti atomines elektrines, kodėl negalime mes? Kodėl turėtume remti tų šalių ūkį, o ne kurti darbo vietas Lietuvoje?
Kogeneracinės elektrinės, deginančios medienos atliekas ir šiukšles, yra puikus būdas aprūpinti miestus pigesne šiluma ir kartu sprendžia aplinkosaugos klausimus, tačiau jų gaminamas elektros kiekis Lietuvos poreikio nepatenkins.
VEIDAS: Esate užsiminęs, kad šiuo metu pasaulis tarsi išgyvena atominės energetikos „žiemą“, nulemtą katastrofos Fukušimoje. Ar, jūsų manymu, šiomis sąlygomis naujos AE statyba Lietuvoje apskritai įmanoma?
G.G.: Naujos AE statybai reikia trijų veiksnių: technologinio, finansinio ir politinio. Technologiniam veiksniui, dalyvaujant „Hitachi“, prielaidos yra; finansiniam aspektui regioninis projektas prielaidų turi; bet politinis veiksnys kol kas yra problemiškas.