Karinis perversmas Egipte supriešino ne tik šalies visuomenę, bet ir Artimųjų Rytų regiono valstybes, todėl be didžiosios tarptautinių santykių galios įsikišimo padėtis Egipte stabilizuota nebus. Rusijai, Kinijai bei JAV nerodant intereso imtis arbitro vaidmens, ES lieka vienintelė galinti ir norinti priimti šį iššūkį.

Septyniolikmetis Kaashifas el-Sabaghas savo kailiu patyrė konflikto Egipte kainą: per skerdynes jis neteko tėvo bei brolio ir buvo atskirtas nuo kitų šeimos narių. „Viskas, ko aš noriu, – kad ši beprotybė ir smurtas liautųsi“, – sako paauglys.
Jis anaiptol ne vienintelis – skaičiuojama, kad dramatiški įvykiai Egipte jau nusinešė daugiau nei 900 gyvybių.
Liepos pradžioje kariuomenei įvykdžius perversmą Egipte, viena didžiausių Artimųjų Rytų valstybių paskendo politiniame, socialiniame bei ekonominiame chaose. Kol kariuomenė jėga vaiko improvizuotas Musulmonų brolijos ir nuverstojo prezidento Mohammedo Mursi šalininkų stovyklas, šie degina šventyklas, apsiaučia ir niokoja verslo centrus bei policijos pastatus.
Jei padėtis nebus stabilizuota, nederėtų atmesti ir pavojingiausio įvykių scenarijaus – pilietinio karo grėsmės vienoje įtakingiausių pasaulyje arabų sunitų valstybių. Todėl Egiptui užimant strategiškai svarbią geopolitinę poziciją Vakarų diplomatija, o visų pirma ES, privalo kuo greičiau imtis visų įmanomų priemonių, kad šiam scenarijui būtų užkirstas kelias.

Gyventojai susiskaldę

Egipto gyventojai skilo į kelias priešiškas stovyklas. BBC kalbintas žurnalistikos magistrantas teigia palaikąs naujojo Egipto gynybos ministro Abdelio Fattah el-Sissi poziciją ir neabejoja, kad jėgos panaudojimas Kaire buvo būtinas, siekiant išvaikyti teroristus iš miesto centro. Tokiam požiūriui atvirai pritaria ir Arabų pavasario nepaliestos, tačiau dėl nuolat didėjančios Musulmonų brolijos įtakos regione nuogąstaujančios valstybės – Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija.
Kitas protestuotojas, 34-erių metų batsiuvys iš Pakistano, laikosi priešingos nuomonės, teigdamas, kad atvyko ginti Arabų pavasario idealų ir „su malda bei nuoga krūtine kovoti prieš karinės diktatūros žiaurumą“.
Panašios nuotaikos tvyro ir Turkijos gatvėse, kur jau kelias savaites iš eilės renkasi didelės nuverstąjį Egipto prezidentą palaikančių protestuotojų minios. Kaip vienam Turkijos dienraščiui tvirtino 30-metis inžinierius iš Ankaros Semitas Okulay, „mes privalome būti su savo broliais ir seserimis iš Egipto baisaus karinio teroro akivaizdoje“.
Valstybiniu lygiu griežčiausiai „teisėtos ir demokratinės vyriausybės nuvertimą“ smerkia buvusios tvirtos nuverstojo prezidento M.Mursi sąjungininkės – Tunisas, Kataras ir ta pati Turkija. Beje, pastaroji ne tik atšaukė savo ambasadorių iš Kairo – jos ministras pirmininkas, islamiškos Teisingumo ir plėtros partijos vadovas Tayyipas Erdoganas atvirai apkaltino Izraelį surengus M.Mursi nuvertimo sąmokslą.
Didžioji Egipto gyventojų dalis kol kas tiesiog neramiai laukia, kuo baigsis dabartiniai įvykiai. Nuosaikesnės pozicijos laikosi ir dalis arabų valstybių, tarp kurių – Iranas, Sudanas, Pakistanas ir Afganistanas.
Lyg spalvingai interesų mozaikai dar trūktų žavesio, savo nuomonę apie įvykius Egipte reiškia ir tokios organizacijos, kaip „Al Qaeda“, „Hezbollah“ ar „Hamas“. Šių teroristinių organizacijų bei šimtų kitų islamiškų judėjimų skelbiami Egipto ateities scenarijai varijuoja nuo visiškos anarchijos įsigalėjimo iki griežčiausia šariato teise grįstos musulmonų valstybės sukūrimo.
Neabejojama, kad be aktyvios didžiųjų valstybių įtakos padėtis Egipte greitai nebus stabilizuota. Akivaizdus Rusijos ir Kinijos susilaikymas nuo aukščiausio lygio politinių pareiškimų Egipto atžvilgiu demonstruoja jų nenorą tiesiogiai veltis į šį sudėtingą lošimą dėl demokratijos Artimuosiuose Rytuose. Tokiame kontekste aiškėja, kad tik JAV ir ES turi reikiamų svertų tapti efektyviais arbitrais Egipto konflikte.

Dominuos ES, o ne JAV

Tokių konfliktų kaip Egipte reguliavimas reikalauja aiškios ir konkrečios darbotvarkės bei greitų sprendimų, todėl būtų naivu tikėtis, kad abi sunkiasvorės – JAV ir ES dalytųsi lyderio vaidmeniu. Jau dabar galima konstatuoti, kad ši pareiga pirmiausia teks ES.
Tą lemia kelios priežastys. Visų pirma, kaip pastebi „Stratfor“ analitikai, JAV nebėra linkusios prisiimti pagrindinio tarptautinių santykių formuotojo vaidmens, jei nekyla grėsmė fundamentaliems interesams. Turint omenyje Egiptą, fundamentalūs Amerikos interesai apsaugomi tol, kol Sueco kanalu netrikdomai vyksta laivyba, o Sinajaus pusiasalis bei pasienis su Gazos ruožu yra griežtai kontroliuojami.
Šių interesų apsaugą JAV garantuoja dar Hosni Mubarako valdymo laikais užsitarnautas Egipto kariuomenės palankumas. Tai patvirtina ir prezidentas Barackas Obama, teigdamas, kad „Amerika negali nulemti Egipto ateities – tai pačių Egipto žmonių reikalas“. Ir nors B Obama atšaukė tradicines JAV ir Egipto ginkluotųjų pajėgų pratybas bei sustabdė keturių F-16 naikintuvų pristatymą Egiptui, tai yra labiau simbolinis gestas, skirtas demokratijos rėmėjams regione pamaloninti, nei rimta sankcija Egipto kariuomenei. O kasmetinis 1,3 mlrd. dolerių paramos paketas, skirtas Egipto kariuomenei stiprinti, nėra ir vargu ar bus atšauktas.
Tuo metu, kai JAV ėmė mažinti savo įsitraukimo į regionines krizes mastą, ES „užsiaugino raumenis“, sukūrė išorinės diplomatijos vadovo pareigybę ir ėmė vis garsiau ir solidariau reikšti 28 bloko valstybių pozicijas tarptautinėje arenoje.
ES siekis atsikratyti ekonominio milžino, tačiau nykštuko politikoje epiteto matomas virtinėje situacijų, nuosekliai pastebimų dar nuo 2011-ųjų įvykių Libijoje. Būtent tada europiečiai, visų pirma prancūzai, prisiėmė atsakomybę už koalicijos, atsakingos už neskraidymo zoną, sudarymą. Panašiai situacija klostėsi ir Sirijoje: B.Obamos administracija daugybę kartų pasmerkė pilietinį karą, tačiau siekė išvengti tiesioginio dalyvavimo konflikte. O ES entuziastingai ėmėsi remti Sirijos sukilėlius, tapdami stipria atsvara Rusijos interesams.
Egipto atžvilgiu ES nusiteikusi taip pat ryžtingai. ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton tapo vienintele aukščiausio rango Vakarų diplomatijos atstove, ne tik du kartus vykusia į Egiptą, bet ir „tvirtai nusiteikusia grįžti, jei tik to norės patys egiptiečiai“.