Buvęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas su savo komanda visišką fiasko patyrė ne tik daugiabučių renovavimo srityje, bet ir, kaip dabar paaiškėjo, dėl regioninių atliekų tvarkymo sistemos kūrimo bei priežiūros.

Priminsime, kad 2000–2006 m., siekiant įvykdyti ES reikalavimus ir Lietuvoje sukurti modernią atliekų tvarkymo sistemą, buvo įsteigta 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų. Jei jie būtų veikę kaip pridera ir pagal jiems iškeltus tikslus, Lietuvoje jau būtų vengiama atliekų susidarymo, o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, būtų paruošiamos naudoti pakartotinai, perdirbamos ar kitaip naudojamos tokiais būdais, kad kuo mažiau jų būtų šalinama sąvartynuose. Taip pat jau būtų panaudota 450 mln. Lt Europos Sąjungos paramos lėšų ir pastatyta dešimt biologiškai skaidžių atliekų gamyklų. Tačiau nė viena gamykla dar net nepradėta statyti, o ir kitų tikslų įgyvendinimas dar nepasistūmėjęs iš užuomazgos stadijos.
Kaip paaiškėjo po Valstybės kontrolės ką tik atlikto tyrimo, dabartinės regioninės mūsų šalies atliekų tvarkymo sistemos neužtikrina darnios atliekų tvarkymo veiklos, apimančios ekologinius, ekonominius bei socialinius visuomenės tikslus ir principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo. Maža to, jos neskatina atliekų naudojimo ir perdirbimo, ne visiems atliekų turėtojams sudarytos galimybės rūšiuoti atliekas, atskiriant antrines ir kitas perdirbimui ar panaudojimui tinkamas atliekas, todėl sąvartynuose 2009–2011 m. buvo šalinama apie 85 proc. komunalinių atliekų, kai ES šalyse šis rodiklis siekia apie 35 proc.
Kaip pabrėžia Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Milčiūnas, mūsų šalyje vėluojama įgyvendinti mechaninio biologinio apdorojimo projektus, todėl Lietuvai gali būti pritaikytos ES sankcijos.
Auditoriai pastebėjo, kad įvairiose savivaldybėse įmokos už atliekų tvarkymą skiriasi, nes jų dydis nebuvo siejamas su faktiniu atliekų kiekiu, be to, regioniniai atliekų tvarkymo centrai ir savivaldybės, skaičiuodami įmokas už atliekų tvarkymą, vadovavosi skirtingais įmokų nustatymo metodais.
Iš tiesų regioniniams atliekų tvarkymo centrams ir ypač jų vadovams artėja atsakomybės ir atpildo valanda, jų veiklą ypač kritiškai vertina ir dabartinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Ministras, nevyniodamas žodžių į vatą, skelbia, kad visa mūsų atliekų tvarkymo sistema struktūriškai valdoma neteisingai, o regioniniai atliekų tvarkymo centrai tik imituoja darbą. Ministras kreipėsi net į teisėsaugą, nes įžvelgia bandymą perimti iš valstybės į privačias rankas visą šalies atliekų tvarkymo ir valdymo rinką.
Sulaukęs griežtų Valstybės kontrolės išvadų ir nuogąstavimų, kad atliekų tvarkymo veikla užsiimančios įmonės gali gauti pelną atliekų turėtojų permokų už atliekų tvarkymą sąskaita, ministras V.Mazuronis turės laisvesnes rankas priimti griežtus sprendimus. Beje, Valstybės kontrolė pateikė daug rekomendacijų, ką ir kaip reikėtų keisti.
O kad rezervų permainoms daugybė, iliustruoja, kad ir tokie faktai: “Eurostato” duomenimis, 2011 m. Lietuvoje susidarė daugiau komunalinių atliekų vienam gyventojui negu kaimyninėse šalyse (Lietuvoje – 442, Latvijoje – 350, Estijoje – 298 kg/gyv.). Be to, Valstybės kontrolės auditoriai pabrėžia, kad apie 50 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų vis dar nerūšiuoja atliekų, nes neturi galimybių ir paskatos išrūšiuoti jas susidarymo vietose. “O Lietuvos sąvartynuose išrūšiuojamas vis dar nedidelis kiekis atvežtų mišrių komunalinių atliekų”, – sako Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento vyriausiasis valstybinis auditorius Antanas Aliulis.
Beje, sunerimti turėtų ir kai kurios savivaldybės, nes jos visiškai nekontroliavo ir nekontroliuoja regioninių atliekų tvarkymo centrų, nors turėtų, todėl Aplinkos ministerija visas ES skirsimas sankcijas ir baudas nukreips pačioms savivaldybėms.