Sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. O gal tiesa ta, kad norėdamas žmogų nubausti Dievas atima iš jo jausmus?

Neretai kalbėdamasis su pacientais sakau, kad duodamas žmogui protą Dievas nesiekė jo padaryti bent kiek panašaus į save. Priešingai, įtariu, kad Dievas greičiausiai tądien buvo neblogai nusiteikęs ir nusprendė pajuokauti: davė žmogui protą ir, matyt, iki šiol vis dar smaginasi žiūrėdamas, kaip jo svarbiausias kūrinys tuo protu naudojasi. Juk dar nežinia, ar žmogui buvo numatyta „svarbiausiojo“ šioje Žemėje vieta, bet kad mes tuo kažkodėl įtikėjome ir laikome save Dievo atvaizdo nešiotojais, visiškai akivaizdu.
O protas, deja, neretai mus nuveda gana keistais ir kreivais keliais, kuriuos mes vėlgi tik dėl mums vieniems žinomų priežasčių pavadiname Dievo ženklu, jo numatyto scenarijaus įgyvendinimu ar suteikiame dar kažin kokių vardų. Tik kažkodėl manome, kad atsakomybės už savo veiksmus jausti neprivalome, nes mat, „kiekvieną mūsų žingsnį valdo Dievas“. Bet kodėl tada pamirštame tai, ką tvirtinome ką tik: esame svarbiausi Dievo kūriniai šioje Žemėje, sukurti pagal jo atvaizdą ir t.t.?
Kai ko nors prisidirbame, tai nemanome, kad esame patys už savo gyvenimą atsakingi, nes tokia esą „Dievo valia“. Esame linkę tą patį Dievą nuolat kaltinti, o netikintys jo egzistavimu net pasišaipo, kad nesulaukiame jo pagalbos tuomet, kai jos reikia ir labai prašome. Tarsi Dievas būtų kažkoks gerų paslaugų biuras ar Aladinas iš stebuklingos lempos, kuris turėtų tiesiog akimirksniu padaryti stebuklą ir įvykdyti mūsų prašymus.
Kokia keista ambivalencija! Čia teigiame, kad esame lyg akli kačiukai, kurie nė žingsnio be plano iš aukščiau žengti nesugeba, bet po akimirkos jau įtikime, jog esame tokie svarbūs, kad Dievas tiesiog privalo įvykdyti mūsų norus, o priešingu atveju pareiškiame, esą juo tikėti nėra jokio pagrindo. Ir dar pasitelkiame tokius argumentus, kaip „kur buvo Dievas, kai Sirijos prezidentas nuodijo savo tautiečius?“ arba „kodėl Dievas nieko nedarė, kai Hitleris su Stalinu milijonais naikino niekuo dėtus paprastus žmones?“
O kodėl niekas nesusimąsto, kad Dievas tiesiog suteikė mums galimybę? Galimybę gyventi šiame pasaulyje, galimybę išbandyti savo jėgas, mylėti artimą, rūpintis vieni kitais, o galbūt ir pasinaudoti galimybe proto valia padaryti pasaulį tiesiog gražesnį… Juk ir Biblijoje ne sykį pakartota, kad už mūsų žygius šiame pasaulyje bus atseikėta aname. Tad gal verta pabandyti suprasti paprastą tiesą, kad niekas Žemėje neduos mums antros galimybės, todėl reikia pasinaudoti ja tinkamai, o ne laukti manos iš dangaus ar visa matančios Dievo akies įsikišimo. Tinkamai – tai ne tik griauti, bet ir kurti, išbandyti jėgas ne tik karo lauke, bet ir kasdienybėje kovojant su blogiu, mylėti ne tik save, bet ir kitą žmogų.
O kaip mes mokame mylėti save… Skelbiamės esą pasaulio valdovais, bet tą pasaulį baigiame sunaikinti, reikalaujame dėmesio savo asmenybei, bet pamirštame, kad tik duodami tegalime gauti, net vėl gudriai cituojame Šventąjį Raštą, kai prisimename, jog turime mylėti save, nes tik tuomet mokėsime mylėti kitą, bet pamirštame, kad savanaudiškumas nėra jokia meilė sau. Tai tik bejėgės sielos bandymas išgyventi sunaikinant kitą.
Štai čia, matyt, ir yra esmių esmė. Žmogaus protas iš tikrųjų yra galinga jėga, tačiau kartais jo galia apgaulinga. Mes naudojamės juo, bandydami paaiškinti nesuvokiamus dalykus, paslaptingus gamtos reiškinius, bandydami pažinti nepažįstamus kūno ir dvasios virpesius. Žmogaus protas šiandien gali paaiškinti daug ką, bet kartu jis nėra pajėgus pasakyti, ar nors viena mūsų hipotezė yra teisinga. Ar tikrai Einšteino reliatyvumo teorija yra teisinga? Ar galime būti tikri, kad visata yra begalinė? O kas man įrodys, kad mirtis – tai paskutinė ir baigtinė egzistencijos stotelė? Kažkas pasakė, kad energija nedingsta, ji tik virsta kita forma. Bet kokia?
Kai kurie neuromokslininkai šiandien sako, kad žmogaus protas yra melagis. Skamba griežtai, bet pagrindo taip manyti tikrai yra. Jau tai, kad už sąmoningą psichiką, suvokimą ir atmintį atsakingos smegenų struktūros ima tinkamai funkcionuoti, nes pasiekia reikiamą brandos lygį, tik antrųjų gyvenimo metų viduryje, rodo, jog iki tol mes remiamės kitomis, už nesąmoningą gyvenimą atsakingomis smegenų struktūromis. Žinoma, kad tai yra emocinę psichiką, suvokimą ir nesąmoningą patirties išsaugojimą valdančios struktūros. Žinoma ir tai, kad dešinysis smegenų pusrutulis, valdantis labiau emocinius procesus, greičiau vystosi ir vėliau išlieka svarbesnis nei kairysis, kuris išdidžiai vadinamas proto valdytoju.
Mūsų protas yra galingas, bet neretai jis galingas tik bandymu nepasiduoti emocijoms ir įvairių mūsų elgesį pateisinančių teorijų kūrimu. Visa patirtis, su kuria nuo gimimo susiduriame, kaupiama smegenyse. Deja, sąmoningos, „protingosios“ struktūros įsijungia į šį procesą gerokai vėliau ir į įvykius reaguoja apskritai lėčiau nei nesąmoningosios, „emocingosios“ mūsų smegenų dalys. Kada nors pakliuvęs po ratais, žmogus ir po to nevalingai krūpteli išgirdęs automobilio stabdžių cypimą, nors sąmoningai dar nesuvokia kodėl. Tai reiškia, kad emocijos gimsta vos susidūrus su problema, jos nepaklūsta mūsų valiai, o protas tik vėliau bando viską įvilkti į prasmės rūbą, kuris jau linkęs tenkinti mūsų norus. Kokios prasmės – jau nesvarbu, svarbu, kad būtų mums tinkama.
Tai ir yra pagrindinė tiesa – jausmai niekada nemeluoja, o protas tik ieško prasmės, bandydamas viską paaiškinti taip, kaip geriau mums patiems. Tokios tad tokelės su tuo mūsų protu… Todėl ir manau, kad Dievas pajuokavo, duodamas mums protą. O gal ne pajuokavo, tik suprato, kad emocijos, kurias jis mums davė anksčiau, žmogų kaip tik ir padaro labiau į jį panašų? Jausmai juk žino tikrą tiesą, jie leidžia mylėti, užjausti, atleisti. Todėl gal Dievas ir davė protą, kad neįsijaustume į išskirtinį savo vaidmenį? Bet, deja, nutiko priešingai – protas nuo pat jo pradžios ėmė mus naikinti, nes kažin kodėl manėmės esą ypatingi ir leidome sau daryti su pasauliu ir jame gyvenančiomis gyvomis būtybėmis viską, ką tik norime.
Sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. O gal tiesa ta, kad norėdamas žmogų nubausti Dievas atima iš jo jausmus? Juk tas, kuris neprotauja, negali sukurti gyvybės naikinimo mašinos, bet tas, kuris nejaučia, gali sunaikinti bet ką…

Žmogaus protas šiandien gali paaiškinti daug ką, bet kartu jis nėra pajėgus pasakyti, ar nors viena mūsų hipotezė yra teisinga.