Gavusi beveik pusę milijardo litų europinės paramos bioskaidžių atliekų rūšiavimo gamykloms statyti Lietuva pasirodė kaip visiška nevykėlė: šiandien aiškėja, kad gamyklas statysime ne už skirtus europinius pinigus, kuriuos reikėjo tik sugebėti pasiimti, bet už skolintus, nes jas pastatyti vis tiek teks – antraip atliekų šalinimas sąvartynuose ir perdirbimas liks panašaus lygio kaip dabar, o pagal šiuos rodiklius Lietuva beviltiškai atsilieka.
Pinigai padėti ant lėkštutės, bet nė viena atliekų rūšiavimo gamykla šiandien statyti dar nepradėta, nes regioniniai atliekų tvarkymo centrai (RATC) toliau klimpsta nesibaigiančiuose ginčuose. Kas tai – elementarus nesusikalbėjimas ar didelio masto korupcija? Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis teigia, kad ir viena, ir kita. Ar jis išdrįs viešai įvardyti, kam tenka atsakomybė dėl visos šios sumaišties atliekų tvarkymo sektoriuje?
VEIDAS: Remiantis Valstybės kontrolės auditu, kurio rezultatai ką tik paskelbti, peršasi išvada, kad iš siekio įvykdyti ES reikalavimus ir sukurti modernią atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje išėjo šnipštas: rūšiuoti neišmokome, atliekų tvarkymo ir atsiskaitymo modeliai kiekvienoje savivaldybėje skiriasi, biologiškai skaidžių atliekų atskyrimo ir perdirbimo sistemos taip pat liko nesukurtos. Taigi ką padarė ir ko nepadarė jūsų pirmtakai – ankstesni ministrai, kad šitaip atsitiko?
V.M.: Nepasakyčiau, kad iš atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo išėjo visiškas šnipštas. Sistema buvo kuriama, ji buvo bendrai palaiminta, taip pat ir ES institucijose, iš kurių gaunama parama. Ir aš nemanau, kad reikia viską daryti kitaip, kaip dabar kartais kalbama, – mėtytis negerai, nes taip mes iš viso niekada nieko nesukursime. Reikia tęsti tai, kas pradėta. Tikrai nenoriu kaltinti nė vienos buvusios valdžios ar ministrų, noriu tikėti, kad jie padarė viską, ką manė esant reikalinga. Bet jei kalbame apie visą sistemą, aš matau vieną pagrindinį trūkumą – tai yra RAT centrų valdymas.
Atliekų tvarkymo sistemos valdymas turėtų vykti piramidės principu, kaip ir bet kurioje kitoje normalioje struktūroje. O pas mus šioje vietoje atsiranda plyšys, kuris mums labai stipriai trukdo. RAT centrai valdymo požiūriu yra visiškai atitrūkę, Aplinkos ministerija jiems neturi jokios tiesioginės įtakos, išskyrus įstatymus, metodinius nurodymus ir pan. Išeina, kad Aplinkos ministerija gauna ES finansavimą, prisiima įsipareigojimus ir baudas, o daryti įtaką tai grandžiai gali minimaliai. Štai čia yra vienas pagrindinių dalykų, kuriuos reikia keisti, ir mes jau parengėme atitinkamus siūlymus.
Pagal mūsų siūlomą tvarką už viską atsakingas būtų aplinkos ministras, na, o šiandien atsakingų iš viso nėra. Dauguma RAT centrų sukurti kaip akcinės bendrovės, kurių steigėjai yra savivaldybės. Vieno centro valdyboje vidutiniškai yra 5–7 savivaldybių, kurių padėtis ir interesai skiriasi, atstovai. Tad balsuojant ir nerandama bendro sutarimo: visi vieni į kitus pirštais rodo, kiekvienas savo interesus gina. O tie interesai tokie skirtingi, kad susitarti tiesiog neįmanoma.
Įsivaizduokite, kad jūsų namas stovi prie pat elektrinės: atrodytų, galėtumėte skųstis, kodėl už elektrą mokate tiek pat, kiek ir Jonas, gyvenantis kitame Lietuvos gale. Juk elektros energijos tiekimo kaina turėtų būti visiškai kitokia. Šiuo atžvilgiu išlaidos elektrai tiekti iš tikrųjų yra skirtingos, bet padaryta taip, kad visi už elektrą ir jos infrastruktūrą mokame solidariai.
Tas pats turi būti ir atliekų tvarkymo srityje – solidarumo principas turi būti, bet kai reikia nustatyti vieną kainą, pavyzdžiui, kokių Šiaulių, Akmenės ir Joniškio savivaldybėms, kyla didžiulis pasipriešinimas. Prieinama net iki absurdo.
VEIDAS: Tad jūs sakote, jog dėl to, kad Lietuva įstrigo su rūšiavimo gamyklų statybomis ir vėluoja panaudoti ES skirtus 450 mln. Lt, kaltų tiesiog nėra?
V.M.: Nėra. Taip, savivaldybių atstovai sudaro daugumą RAT centrų valdybose, bet juk savivaldybė yra kolektyvinė institucija: kokios nors savivaldybės meras, paklaustas, kaip čia yra, pasakys, kad aš tai teisingai elgiuosi, o visi kiti balsuoja kitaip ar nebalsuoja.
Aš centrų vadovams ir merams sakiau, kad mes nutrauksime jiems finansavimą, bet jų tuo nepagąsdinsi – kai kurie tiesiai sako, esą gal ir nuimkite, gal ir nereikia čia skubėti… Taigi aš, kaip ministras, šiandien neturiu jokių svertų iš jų reikalauti rezultatų.
VEIDAS: Vis dėlto kaip jums atrodo, kiek tokią situaciją lėmė savivaldybių nesusikalbėjimas ir kitos objektyvios priežastys, ir kiek – korupciniai siekiai tyčia blokuoti rūšiavimo gamyklų statybas?
V.M.: Be abejo, yra ir objektyvių priežasčių – daug ten visokių dalykų. Kalbama, kad ankstesnė ministerijos valdžia ne viską aiškiai suformulavo, kita vertus, visiškai sutinku, kad ir Viešųjų pirkimų įstatymas nėra tobulas, nes sudaro sąlygas procesams vilkinti.
Bet jei tai vyktų tik vienoje savivaldybėje, tuomet sakyčiau, kad viskas gerai. Tačiau man neramu, kad daugumoje savivaldybių vyksta lygiai tas pats. Manau, tai yra vykstančios kovos dėl atliekų tvarkymo rinkos atspindys, todėl ir kreipiausi į Valstybės saugumo departamentą, STT ir Generalinę prokuratūrą.
VEIDAS: Jūs sakote, kad tarp atliekų rūšiavimu ir deginimu suinteresuotų grupių vyksta didžiulis karas, kuriame sukasi dideli pinigai. Kalbėkime konkrečiai: kokios įmonės ir konkretūs asmenys siekia perimti, kaip jūs įtariate, šalies atliekų tvarkymo verslą į privačias rankas?
V.M.: Aš turiu tokių įtarimų, bet tai tik mano nuomonė ir tam tikros prielaidos. Viešai jas įvardyti man, kaip ministrui, būtų nekorektiška, be to, tam reikia turėti teisiškai pagrįstų įrodymų. Tad nurodyti konkrečius asmenis ir įmones, nors tai visiems sukasi ant liežuvio galo, turėtų atitinkamos teisėtvarkos institucijos. Labai tikiuosi, kad tai ir bus padaryta: paprašiau ne tik išsiaiškinti galimus korupcinius dalykus vykstant konkursams, bet ir pasižiūrėti plačiau, kas iš tikrųjų vyksta atliekų tvarkymo srityje ir kaip valstybei derėtų šiuo atžvilgiu elgtis.
VEIDAS: Vadinasi, jūsų, kaip ministro, rankos lyg ir surištos?
V.M.: Darome viską, kad valstybės įtaka atliekų tvarkymo srityje stiprėtų. Pasakėme aiškiai, kad matome galimybių bendradarbiauti su privačiomis įmonėmis tam tikrose srityse, bet visos rinkos į privačias rankas tikrai neatiduosime.
VEIDAS: Kada Aplinkos ministerija perims RAT centrų valdymą?
V.M.: Įstatymo projektas parengtas ir atiduotas Seimui. Mes nesiekiame perimti – mūsų tikslas yra turėti lemiamą balsą juos valdančiose įmonėse.
VEIDAS: Kada sukanka terminas, kai rūšiavimo gamykloms nepanaudotas europines lėšas nukreipsite į vandenvalos projektus? Kurie RAT centrai dar gali spėti į nuvažiuojantį traukinį?
V.M.: Visi statybų darbai turi būti baigti iš esmės iki 2014 m. pabaigos, o visos sąskaitos apmokėtos, kad mes neprarastume pinigų, – iki 2015 m. spalio. Tad realiai statyboms turime šiek tiek daugiau nei metus.
VEIDAS: Kiek iš tų 450 mln. Lt dar bus spėta panaudoti?
V.M.: Tiksliai pasakyti negaliu, nes dar neaišku, kaip judės projektai, bet manau, kad 100–150 mln. Lt galime įsisavinti. Tai reiškia, kad 200–300 mln. Lt turėsime perskirstyti kitur. Šiandien turime tris regionus – Alytų, Panevėžį ir Telšius, kurie daugmaž susitvarkę, o kitur dar daug klaustukų.
VEIDAS: Už europinių įsipareigojimų nevykdymą gautas baudas Aplinkos ministerija ketina “nuleisti” savivaldybėms. Kokio dydžio jos bus?
V.M.: Jei gausime tas baudas (šiandien dar sunku pasakyti), tai, mano žiniomis, jos sieks apie 10 tūkst. Lt už vieną toną atliekų. Mes turime įsipareigojimų sumažinti atliekų, patenkančių į sąvartynus, kiekį, už tą perviršį valstybei ir bus skiriamos baudos, kurias nukreipsime savivaldybėms. Dar anksti kalbėti apie konkrečius skaičius, bet, kiek žinau, tos baudos gali būti labai didelės. Savivaldybių lėšos yra iš esmės tos pačios valstybės lėšos, bet, manau, svarbu, kad savivaldybės jaustų didesnę atsakomybę už savo sprendimus.
VEIDAS: Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 m. plane įvardytas siekis perdirbti ne mažiau kaip 50 proc. komunalinių atliekų, o sąvartynuose šalinti ne beveik 80 proc., kaip iki šiol, o jau tik 22 proc. atliekų. Koks jūsų planas „b“, kaip su tokiu aferomis kvepiančiu atsilikimu nuo planų pasieksime šiuos rodiklius?
V.M.: Kai kalbame apie atliekų tvarkymą, mums svarbūs du dalykai: atliekų perdirbimo padidinimas ir atliekų, patenkančių į sąvartynus, kiekio sumažinimas. Kiek man žinoma, dabar svarstomose direktyvose jau kalbama ir apie siekį, kad 2020 m. į sąvartynus visiškai nepatektų atliekų, tai yra kad visos atliekos būtų arba perdirbamos, arba deginamos.
Na, o jei mes nepanaudosime dabartinių lėšų rūšiavimui, aš nematau kito varianto, kaip tik imti kreditus ir statyti gamyklas skolon. Kas atiduos tuos kreditus? Gyventojai per atliekų tvarkymo mokesčius. Tokių siūlymų jau girdėti. Nes tos rūšiavimo gamyklos vis tiek turės būti statomos, antraip neturime jokių galimybių įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
VEIDAS: Bet ar tai ne absurdas?
V.M.: Apie tai aš ir kalbu. Štai jums konkretus atvejis: Šiauliuose, kur statybos taip pat įstrigusios, viena privati įmonė rajone jau bando statyti atliekų rūšiavimo gamyklą už, regis, 60 mln. Lt.
Tai man kelia nerimą, todėl aš ir sakau merams: dėl to, kad jūs nesusitariate, visos tos išlaidos bus perkeltos ant gyventojų pečių. Mums duoda pinigus nemokamai, o ką jūs darote?
VEIDAS: Ministre, dar šiek tiek paaiškinkite, kodėl taip skiriasi padėtis, susijusi su atliekų tvarkymu, skirtinguose miestuose. Štai Alytaus regionas netrukus taps pirmuoju Lietuvoje, rūšiavimo konteineriais visų privačių namų valdų gyventojus aprūpinęs jau šimtu procentų. O Vilniuje daug kas skundžiasi, kad rūšiavimo konteinerių nėra net prie daugiabučių (net ir prie jūsų, ministre, daugiabučio), ką jau kalbėti apie priemiesčius. Kodėl taip yra?
V.M.: Aplinkos ministerija tik finansuoja konteinerių pirkimą, o organizacinius klausimus sprendžia savivaldybės. 2006–2011 m. mes savivaldybėms nupirkome apie 19 tūkst. antrinių žaliavų surinkimo konteinerių, vadinamųjų varpelių. 2011–2012 m. Vilniaus m. savivaldybei buvo skirta beveik 1,4 mln. Lt konteineriams individualių namų kvartaluose įsigyti. Tai yra mes finansavimą skiriame, ir skiriame iš esmės tokį, kokio savivaldybės prašo. Kodėl padėtis Vilniuje ir Alytuje skiriasi (o taip iš tikrųjų ir yra), klausti reikėtų Vilniaus savivaldybės ir jos mero Artūro Zuoko.
Gyventojai turi reikalauti, kad jų išrinkta valdžia atsiskaitytų ir dirbtų savo darbą. Deja, Aplinkos ministerija Vilniaus valdžios iš darbo atleisti kol kas negali.
VEIDAS: O ar jums neatrodo keista, kad, tarkime, 2011 m. Lietuvoje susidarė daugiau komunalinių atliekų vienam gyventojui negu kaimyninėse šalyse: Lietuvoje – 442, Latvijoje – 350, o Estijoje – 298 kg/gyv.? Kaip susidaro tokie skirtumai, juk vartojimo lygis Baltijos šalyse labai panašus? Mūsų šaltinių teigimu, tai aiškus aferos įrodymas: esą vežant šiukšles į sąvartynus į šiukšliavežes tyčia prileidžiama vandens, kad jų svoris būtų didesnis, – juk dabartinė sistema skatina atvežti į juos kuo daugiau šiukšlių.
V.M.: Mes neturime informacijos apie tokias aferas, o tai iš esmės yra vagystės, tuos vagis reikia gaudyti ir bausti. Vis dėlto nemanau, kad tie skirtumai susidaro būtent dėl to. Labiau tikėtina, kad tai lėmė skirtinga atliekų apskaitos sistema – nebuvo visoms ES šalims vienodos skaičiavimo metodikos. Nereikia atmesti ir vartojimo skirtumų. Tarkim, Prancūzijoje vienam gyventojui teko 526, Švedijoje – 460, Danijoje – 718 kg atliekų. Skirtumai ne ką mažesni nei tarp Baltijos šalių.
VEIDAS: Klaipėdoje jau veikia pirmoji šalyje atliekų deginimo gamykla, jas norima statyti ir Vilniuje bei Kaune. Šio verslo šalininkai tikina, kad deginti bus ką, nes labai daug atliekų netinka perdirbimui, o štai jūs teigiate, kad Lietuvos siekis yra atliekų perdirbimas, ir tos gamyklos neturės ko deginti. Tad kaip yra iš tikrųjų?
V.M.: Manau, viskas priklausys nuo gamyklų galingumo. Jei jos bus statomos tokio galingumo, kokio dabar planuojama, tai vargu ar joms užteks net tų atliekų, kurias mes dabar surenkame netgi visiškai nerūšiuodami. O jei rūšiuosim, tai jiems atliekų akivaizdžiai bus per mažai. Tada beliks jų įsivežti iš kitur, ką ir daro kitos valstybės. Bet man atrodo, kad mums, kaip valstybei, to visiškai nereikėtų.
Kita vertus, man kelia nuostabą, kad Klaipėdos RATC vadinamasis vartų mokestis buvo, regis, 50 Lt už toną, o už tai, kad atiduodavo atliekas „Fortum“ deginimo gamyklai, jie mokėdavo apie 80 Lt/t. Tiesa, dabar šie įkainiai bus didinami. Jei mano informacija teisinga, deginimo gamyklos, konkrečiai „Fortum“, šiandien gauna didžiulius pelnus. Be to, deginimo gamyklų pagaminamos šilumos ir elektros energijos kainos nėra tvirtinamos Valstybinėje kainų ir energetikos komisijoje. Gamyklos šilumą realiai parduoda keliais centais pigiau nei šiluminiai tinklai, ir viskas. Manau, ta kaina turi stipriai mažėti, nes juk mes dar ir sumokame už tai, kad jie atliekas paimtų. Todėl rengiame atitinkamus dokumentus, kad ir šioje srityje būtų įvestas tam tikras reguliavimas. Deginimo gamyklų parduodamos šilumos ir elektros kainas būtinai turi peržiūrėti VKEK, įvertindama realias jų sąnaudas ir tam tikrą pelną, kaip ir visų įmonių.