Mūsų šalis – sparčiausiai nykstanti gyventojų skaičiumi ne tik Europoje, bet jau ir pasaulyje. Net 45 proc. visos mūsų šalies teritorijos jau dabar apgyvendinta retai arba labai retai – viename kvadratiniame kilometre tegyvena nuo 1,5 iki 12,5 žmogaus. Net 4200 buvusių apystambių savivaldybių gyvenviečių ištuštėjo, jose neliko nė vieno gyventojo. Prognozuojama, kad jau apie 2030 m. mūsų gali likti vos du milijonai.

Trečius metus Vilniuje gyvenantis maisto produktų technologijos specialybės studentas šakietis Antanas Grigaitis, kaip ir absoliuti dauguma jo kraštiečių, po studijų žada likti ir kurtis sostinėje, o gal kitame didesniame mieste.
Kas turėtų įvykti, kad šis jaunuolis ir jo bendraamžiai grįžtų į Šakius, į savivaldybę, patenkančią tarp labiausiai per pastaruosius dešimt metų tiek dėl vidinės (daugiausia į didmiesčius), tiek dėl išorinės (daugiausia į ekonomiškai pajėgesnes kitas Europos Sąjungos šalis) migracijos nukentėjusių savivaldybių gretas?
„Pirmiausia, – pragmatiškai vardija Antanas, – Šakiuose turėtų atsirasti daugiau darbo vietų. Juk čia nėra nė vieno fabriko, o didžiausias darbdavys pačiame rajono centre tėra savivaldybės administracija. Tad šiandien į Šakius grįžta nebent Kaune, A.Stulginskio universitete, mokslus baigę stambiųjų ūkininkų vaikai. Dar čia lieka tie, kurie nesvajoja apie perspektyvesnę ateitį.“
Antra Antano nurodyta sąlyga – kad darbo vieta Šakiuose būtų siūloma su ne mažesne nei 3 tūkst. Lt alga.
Panašiai kalba ir buvusi kėdainietė Aistė Kaladytė, po studijų Tarptautinėje verslo mokykloje likusi sostinėje ir įsidarbinusi draudimo brokere. „Aš sutikčiau grįžti į Kėdainius tik jei ten gyventų ir gerą darbą turėtų mano galimas sutuoktinis ir aš pati gaučiau gerą darbą, už kurį būtų mokama 3–4 tūkst. Lt dydžio alga“, – tvirtina mergina.
Bet, pasak šios pašnekovės, jokio protų viliojimo iš sostinės ar kitų didmiesčių į Kėdainius nevyksta, be to, apskritai stinga informacijos apie laisvas darbo vietas šiame rajone. „Kėdainiuose yra nemažai įvairaus dydžio įmonių, bet jų savininkai priima į darbą ne ką tik mokslus baigusius jaunus profesionalus, o savo gimines, artimuosius, ar pažįstamus”, – įsitikinusi Aistė..
A.Grigaitis atkreipia dėmesį, kad Šakiuose tėra vienas protų medžiotojas – IT įmonės savininkas Algirdas Ungulaitis. Jis į Šakius parsiviliojo net keletą jaunų šakiečių, jau spėjusių įleisti šaknis didmiesčiuose. „Bet taip mąsto ir elgiasi tik vienas Šakių verslininkas“, – apibendrina mūsų pokalbininkas.
Antano, Aistės ir jų bičiulių nuomone, kitos sąlygos, galinčios turėti įtakos apsisprendimui grįžti tėviškėn, – viešosios paslaugos: darželių, mokyklų, poliklinikų, ligoninių, viešojo maitinimo įstaigų bei laisvalaikio leidimo vietų įvairovė ir kokybė.
Deja, analizuojant gyvenimo kokybę savivaldybėse pačiais įvairiausiais pjūviais, prielaidų, kad jaunimas netrukus grįžtų į savo miestus ir vėl išjudintų senatve dvelkiančią provinciją, absoliučioje daugumoje rajoninių savivaldybių nematyti. O štai remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2001 m., kai buvo atliekamas gyventojų surašymas, iki 2011 m. gyventojų surašymo labiausiai nukraujavo Visaginas, kuriame gyventojų per dešimtmetį sumažėjo net 25,3 proc., toliau rikiuojasi Pagėgiai (22,4 proc.), Akmenės r. (22 proc.) ir Jurbarkas su Ignalina (po 21,4 proc.).
Liūdna, bet šis sąrašas ilgas: analizuodami detaliau matome, kad per pastarąjį dešimtmetį gyventojų daugėjo tik trijose žiedinėse Lietuvos savivaldybėse: Klaipėdą juosiančiame Klaipėdos rajone – 7,4 proc., Vilnių supančiame Vilniaus rajone – 6,2 proc. ir Kauną apglėbiančiame Kauno rajone – 3,2 proc. O visose kitose daugiau nei penkiasdešimtyje Lietuvos savivaldybių gyventojų per dešimtmetį tik mažėjo.
Jei nagrinėtume tik pačius rajonų centrus ir nežvilgtelėtume giliau, į jų kaimiškąsias seniūnijas, vaizdas atrodytų dar ganėtinai patrauklus. Bet vos tik paanalizuoji kaimiškųjų seniūnijų gyvenimo pokyčius, supranti, kad daugelio rajonų savivaldybių perspektyvos labai liūdnos – jos nebeturi jokios ateities. Ar taip teigti nėra per drąsu? Paklauskime mokslininkų.

43 seniūnijoje pernai negimė nė vienas vaikas

Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė Lietuvos gyventojų nykimo savivaldybėse nedramatizuoja. „Mes, demografai, remiamės kas dvejus metus sudaromomis Jungtinių Tautų bei ES statistikos biuro „Eurostat“ prognozėmis, kurios Lietuvai nėra tokios jau pesimistinės. Štai naujausioje, 2011 m. atliktoje prognozėje nurodoma, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens apie 2,5 mln. gyventojų. Taigi tokio emigracijos masto, koks buvo, jau nebebus“, – tikisi pašnekovė.
O štai Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas įsitikinęs, kad JT prognozės pernelyg optimistinės. „JT vertina situaciją pagal pastarųjų metų tendencijas, bet nevertina ilgalaikių praeities tendencijų. Mes, Lietuvos socialinių tyrimų instituto geografai, jau antrą dešimtmetį stebime, tiriame ir analizuojame pokyčius Lietuvos regionuose, todėl mūsų prognozės kur kas pesimistiškesnės – manau, per artimiausią dešimtmetį neteksime dar apie kita tiek gyventojų, kiek jų sumažėjo nuo 2001 iki 2011 m.“, – prognozuoja V.Daugirdas. Taigi 2020 m. mūsų veikiausiai teliks vos du milijonai.
Mokslininkas prisipažįsta, kad net jo žmona (su kuria pasikalba apie šiuo metu Socialinių tyrimų centre atliekamą tyrimą „Lietuvos retai apgyvendintos teritorijos ir gyventojai“) nenori tikėti sutuoktinio Lietuvai prognozuojamu apokaliptiniu scenarijumi. „Bet aš ne politikas, aš mokslininkas, kalbu tai, prie kokių išvadų prieiname atlikę mokslinius tyrimus, – dėsto V.Daugirdas. – Faktas tas, kad nuo 2000 m., kai pradėjome vykdyti aktyvią stebėseną, priėjome prie išvados, jog Lietuvoje sparčiai daugėja itin retai apgyvendintų teritorijų, kuriose gyventojų tankumas toks pat kaip Mongolijos stepėse ar Sacharos dykumoje, tai yra vos du trys gyventojai viename kvadratiniame kilometre. Štai 2000 m. retai apgyvendintų teritorijų, kurių viename kvadratiniame kilometre gyveno iki 12,5 žmogaus, tebuvo 41, o 2006 m. – jau 70, o 2012 m. – net 183 seniūnijos. Be to, net šešiose teritorijose gyventojų tankumas nesiekia nė penkių gyventojų viename kvadratiniame kilometre. O juk problemos esmė ta, kad šios 183 seniūnijos užima net 45 proc. visos mūsų šalies teritorijos.“
Taigi, V.Daugirdo žodžiais, galime teigti, kad tampame retai apgyvendintu kraštu. Be to, pasak šio mokslininko, kartu su kolegomis iš Socialinių tyrimų centro nagrinėjančio retai apgyvendintų teritorijų Lietuvoje plėtimąsi, per artimiausius 15–20 metų beveik visos kaimiškos teritorijos bus retai apgyvendintos.
Vilniaus universiteto profesorė demografė Dovilė Krupickaitė sako taip pat mananti, kad kaimiškose seniūnijose netrukus liks tik “špitolės”. Mat jau šiandien, kaip atkreipia dėmesį docento V.Daugirdo suburtų mokslininkų grupė, Lietuvoje yra net 43 seniūnijos, kuriose pernai negimė nė vienas vaikas. Kai kuriose jų nė vieno naujagimio neužregistruota jau antrus metus iš eilės. O kur dar dešimtys seniūnijų, kuriose per metus gimsta tik nuo vieno iki dviejų naujagimių.
Pati geriausia padėtis tarp visų vadinamų retai apgyvendintų teritorijų yra Viešvilės seniūnijoje (Jurbarko r.). Čia vaikai iki 15 metų amžiaus sudaro net 19,2 proc. visų seniūnijos gyventojų. Bet net jei visi šioje, pagal vaikų skaičių geriausioje, seniūnijoje šiuo metu gyvenantys vaikai liktų čia kurti savo ateities, jie vis tiek nepagimdytų tiek vaikų, kad bent jau išliktų toks pat gyventojų skaičius, koks yra šiandien. Ką jau kalbėti apie mažiausiu gimstamumu išsiskiriančią Labanoro seniūniją, kurioje vaikai tesudaro vos 6,9 proc. visų seniūnijos gyventojų.
O jei remsimės Statistikos departamento duomenimis, matysime, kad mokinių Lietuvoje nuo 2000 iki 2011 m. sumažėjo net 35 proc., arba po 5–6 proc. kiekvienais metais. Todėl buvo uždarytos net 1045 mokyklos, arba net 44 proc. visų šalies mokyklų. O dar apie 300 ugdymo įstaigų bus uždaryta per artimiausius kelerius metus.
Tiesa, politikai stengiasi, kad kaimo mokyklos būtų išsaugotos, paverčiant didesnių, rajonų centrų mokyklų filialais. „Bet tik laiko klausimas, kada ir šie filialai bus uždaryti. Ir tai bus natūrali baigtis, – prognozuoja V.Daugirdas. – Beje, daugybė tokių mokyklų yra ką tik renovuotos: pastatas tviska iš tolo savo sienų baltumu, langų blizgesiu, spalvingomis klasėmis. Deja, nebėra kam jose mokytis. Ir ne vienas seniūnas mums skundžiasi, girdi, jie nesugebėjo prognozuoti, kad nebebus mokinių, – dar prieš porą metų atrodė, kad mokykla gali veikti toliau, bet šįmet teko uždaryti.“
O ir ne vienas seniūnas tyrimą atliekantiems mokslininkams yra pripažinęs, kad kaimuose lieka dažniausiai tik tas reprodukcinio amžiaus jaunimas, kuris nesugeba emigruoti ir kurio “darbas” yra alkoholis.
Geografai, padedami seniūnų, fiksuoja daugybę kaimų, kuriuose apie 40 proc. visų gyventojų yra pensininkai: tai esantys Labanoro, Marcinkonių ir Tauragnų seniūnijose. „Tiesa, oficialiais duomenimis, šiose seniūnijoje pensininkų tėra nuo 34,4 iki 41,4 proc., bet iš tikrųjų, pasak seniūnų, – net 50 proc. ir dar daugiau. Mat kai kurie vietiniai senučiukai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę kitur, – pasakoja docentas. – Oficialiosios statistikos duomenimis, 2011 m. be gyventojų buvo net 4200 gyvenviečių, bet iš tikrųjų daugiau, mat dešimtyse seniūnijų gyvybė sukruta tik vasarą. Štai Salako (Zarasų r.) seniūnas netgi prasitarė, girdi žiemą jiems belieka užkalti daugelio gyvenviečių langus, nes nebėra kam gyventi, žmonės čia atvažiuoja tik vasaroti.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.