Nors Švietimo ir mokslo ministerija privataus vidurinio mokslo Lietuvoje tikrai neskatina, o privačioms mokykloms sudarydama nevienodas sąlygas su valstybinėmis privatininkams netgi trukdo, vis dėlto žmonių, besirenkančių privačias mokyklas, Lietuvoje daugėja, taigi daugėja ir privačių mokyklų.

“Mums nelabai pasisekė su pradine mokykla, tiksliau, su pirmąja mokytoja. Ji dirbo ypač abejingai, nieko nereikalaudavo, netikrindavo namų darbų, klasėje toleravo patyčias, todėl, šiaip ne taip ištvėrę ketvirtą klasę, penktoje vaiką nusprendėme leisti į privačią mokyklą. Ir kol kas džiaugiamės: klasėje mažai vaikų, mokytojai čia kur kas labiau motyvuoti ir vaikams skiria tikrai daug dėmesio, yra nemažai būrelių, o mokestis už mokslą pakeliamas – 650 Lt per mėnesį”, – pasakoja vilnietė Dovilė Šatūnienė.
Du vaikus auginanti Gitana Jurkienė taip pat nusprendė rinktis nevalstybinės mokyklos paslaugas. Nors viena iš moters atžalų pradinį ugdymą baigė valstybinėje bendrojo lavinimo mokykloje, galiausiai tėvai pastebėjo, jog ten daug kas, jų nuomone, daroma netinkamai. “Tad vaikui baigus keturias klases nusprendėme jį vesti į privačią mokyklą – Taikomųjų mokslų licėjų. Ir esame patenkinti: laikas, praleistas privačioje mokykloje, kokybiškesnis, nes joje dėmesys koncentruojamas ne į pažymius, o į lavėjimo procesą, kūrybiškumą, rezultatą ir gebėjimą taikyti žinias.”
Į privačią Šv. Juozapo mokyklą savo vaikus leidžianti Aurelija Martunienė pasakoja, kad šioje mokykloje į mėnesinį 400 Lt mokestį už mokymąsi įeina visos dienos užsiėmimai: maitinimas, ugdymas, prailginta grupė iki vakaro. „Rytais vyksta ryto ratai apie kiekvieno nuotaiką, jausmus. Kadangi tai katalikiška mokykla, santykis su Dievu irgi svarbus. Namų darbų vaikai namo nesineša – viskas daroma mokykloje. Taip kuriasi bendruomenė, į kurią įtraukiami ir tėvai.“
Kitaip nei valstybinėse, privačiose mokyklose ugdymo procesas nėra segmentuotas ir neapsiriboja 45 minučių pamokos trukme. Čia, atsižvelgiant į mokyklos ugdymo koncepciją, vaikai gali būti užimami net ir visą dieną, o dėmesys telkiamas ne tik į teorinius dalykus, bet ir į vaiko jauseną, emocijas.
Nors Švietimo ir mokslo ministerija privataus vidurinio mokslo Lietuvoje tikrai neskatina, o privačioms mokykloms sudarydama nevienodas sąlygas su valstybinėmis privatininkams netgi trukdo, vis dėlto žmonių, besirenkančių privačias mokyklas, Lietuvoje daugėja, taigi daugėja ir privačių mokyklų. Dabar jų turime jau 36 (pernai buvo 31).
Pirmosios Lietuvoje Vilniaus privačios gimnazijos įkūrėja ir direktorė Tatjana Liubertienė pastebi, kad šiemet jų mokykloje net ir pakėlus mokestį už mokslą iki 990 Lt per mėnesį jaučiamas mokinių pagausėjimas. Dabar T.Liubertienės gimnazijoje mokosi apie 300 vaikų. Vadovės žodžiais tariant, tai rodo, jog visuomenė tampa neabejinga savo vaikų likimui, tai yra supranta, kad pagrindė vaikų sėkmės ir laimės formulė yra geras išsilavinimas. O privačios mokyklos tai gali pasiūlyti.
„Mūsų gimnaziją besirenkantys tėvai laimi visais atžvilgiais: čia aukšta žinių kokybė, namų ruoša vyksta mokykloje, vaikams nuolat teikiamos konsultacijos, rengiama įvairi popamokinė veika – neformalus ugdymas, socialiniai projektai, garantuojamas saugumas“, – vardija T.Liubertienė.
Dauguma “Veido” pašnekovų pabrėžia, kad vienas esminių veiksnių, išskiriančių privačią gimnaziją iš kitų mokyklų, yra kitoks požiūris į mokinius: jiems stengiamasi pritaikyti individualius metodus ir mokymo formas.
Šiemet veikti pradėjusios Karalienės Mortos privačios mokyklos paslaugos nepigios – 1450 Lt per mėnesį. Tačiau, pasirodo, Vilniuje yra jau pakankamai šeimų, galinčių tiek mokėti. Šios mokyklos įkūrėja edukologė dr. Austėja Landsbergienė jau yra sulipdžiusi aštuonių privačių vaikų darželių tinklą, bet šiemet pastebėjo nišą dar ir privačiai mokyklai.
“Sprendimas įkurti mokyklą buvo priimtas natūraliai, mat „Vaikystės sodo“ ikimokyklinio ugdymo įstaigas baigia pakankamai vaikų, kad būtų galima formuoti mokyklos klases, – pasakoja mokyklos vadovė. – Tėvai, pamatę ugdymo mūsų darželyje rezultatus, tokį ugdymą nori tęsti. O kai yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Be to, norisi matyti ugdymo tęstinumą, gaila kitoms mokymo įstaigoms atiduoti jau savais tapusius vaikus, į kuriuos investuota tiek širdies ir darbo.“

Privačios mokyklos didina konkurenciją

Natūralu, kad kyla klausimas: kuo gi toji naujoji privati mokykla bus tokia ypatinga? “Pas mus ugdymas bus integruotas, kontekstinis ir teminis. Tai reiškia, kad bus mokoma to, kas vaikams aktualu, o informacija bus siejama tarpusavyje. Pavyzdžiui, tema “Šeima” gali apimti įvairias disciplinas: matematiką, kalbą, pasaulio pažinimą, kūno kultūrą, anglų kalbą, muziką… Deja, Lietuvoje daug kur tebevyksta segmentuotas ugdymas, kai tema keičiama kas 45 minutes. Moksliniais tyrimais jau seniai įrodyta, kad tai neefektyvu, tačiau mes vis dar taip darome iš įsibėgėjimo: ne dėl to, kad taip geriausia vaikams, o todėl, kad tiesiog nesame pratę kitaip“, – paaiškina edukologė.
Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis kaip tik ir pabrėžia, kad privačias mokyklas paprastai renkasi tie tėvai, kurie nori išskirtinio, netradicinio ugdymo. O privačios mokyklos, gaudamos lėšų iš jose besimokančių vaikų tėvų, gali sau leisti daugiau naujovių ir individualumo darbe su mokiniais.
Iš tiesų privačių mokyklų plėtra Lietuvoje – labai pozityvus dalykas, nes šios mokyklos didina konkurenciją ir verčia tobulėti, keistis ir valstybines ugdymo įstaigas. Kitaip tariant, šios verčiamos taip pat gerinti savo paslaugų kokybę, imtis naujovių.
Pasak asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ tarybos pirmininko ir lektoriaus Audriaus Murausko, mūsų šalyje apie švietimą prikurta daug mitų. Vienas jų – kad nevalstybinė mokykla tėra pasipinigavimas. Šį klaidingą įsitikinimą iš mūsų visuomenės reikėtų išrauti. „Valstybė sudarė tokias sąlygas, jog šiuo metu tik pasiturintys asmenys gali leisti savo vaikus į privačias mokyklas, o iš čia ir kyla supratimas, kad ten mokosi tik išlepę, turtingų tėvų vaikai. Švietimas turi būti nepriklausomas, kokios ir yra nevalstybinės mokyklos“, – tvirtina pašnekovas.
Šios nuomonės laikosi ir publicistė, ekonomikos dėstytoja bei mokytoja docentė dr. Aušra Maldeikienė, pabrėždama, kad būtent mokyklos bendruomenė, o ne savivaldybės klerkas turi turėti teisę vertinti ir keisti mokyklos direktorių ar rūpintis kitais bendruomenei kilusiais klausimais. „Mokykla, net ir gavusi mokinio krepšelį, privalo turėti realių galimybių pritraukti papildomų lėšų mokymui gerinti. Iš tiesų Lietuvoje turėtų būti daugiau privačių mokyklų, nes tik privataus ir valstybinio švietimo derinys gali sukurti tą konkurenciją, kuri ir yra siekiamybė“, – vertina ekonomistė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.