Europos Sąjunga įsipareigojo iki 2020-ųjų iš atsinaujinančių energijos šaltinių gauti 20 proc., o iki 2050-ųjų – net 80 proc. galutinės suvartojamos energijos. Tačiau atrodo, kad šiuos įsipareigojimus teks keisti.

Vis labiau aktualėjančios aplinkosaugos problemos bei nenoras stipriai priklausyti nuo energijos išteklių importo žaliai nuspalvino Europos Sąjungos energetikos politiką. Elektros, šilumos energetikos ir transporto sektoriuose apsispręsta gerokai sumažinti iškastinio kuro naudojimą, pakeičiant jį saulės, vėjo, vandens ir geotermine energija bei biomase.
Ypač daug puolančiųjų į žaliosios energetikos glėbį būta po avarijos Fukušimoje, Japonijoje, kai tikrai daug valstybių prarado norą plėtoti branduolinę energetiką. Tačiau dabar paaiškėjo, kad ir valstybės, nusekusios paskui iš pirmo žvilgsnio žavias “žaliąsias” idėjas, iš tiesų nesuvokė tikrosios tokio žingsnio kainos ir dabar dėl to susiduria su ekonominiais sunkumais.

Energetikos revoliucija bet kokia kaina?

Vokietijos energetikos bendrovės RWE analizė rodo, kad vien perėjimas nuo energijos gamybos prie atsinaujinančių išteklių energetikos Europai gali kainuoti apie 3 trln. eurų (neįskaitant išlaidų elektros tinklams bei energijos saugykloms įrengti).
Be abejo, pokyčių avangarde stovi stipriausia ES ekonomika Vokietija su savo „Energiewende”. Ji yra ne tik viena aktyviausių perėjimo prie atsinaujinančių išteklių energetikos advokačių ES, bet ir pati pagarsėjo drastiškais sprendimais: netrukus po avarijos Fukušimoje paskelbta, kad 17 Vokietijoje veikiančių atominių reaktorių bus uždaryti iki 2022 m., o aštuoni iš jų tokio likimo sulaukė nedelsiant.
Atominės elektrinės teikė ketvirtadalį šaliai reikalingos elektros energijos, tad, atsisakius atomo ir neturint lygiaverčių alternatyvų, elektros kainos šoko į viršų. Vokietijos energetikos ir aplinkosaugos ministras Peteris Altmaieris yra pripažinęs, kad šalies energetikos sektoriaus reforma ir restruktūrizavimas iki ketvirtojo dešimtmečio gali atsieiti trilijoną eurų. Tiesa, šiuo metu išlaidų prognozė būtų jau kuklesnė, nes vyriausybė nutarė sumažinti itin patrauklius iš atsinaujinančių energijos išteklių gaunamos energijos supirkimo tarifus.
Vis dėlto didžiulių investicijų poreikis reikalingai infrastruktūrai plėtoti niekur nedingo. Pavyzdžiui, skaičiuojama, jog vien tam, kad būtų sukurta infrastruktūra, leidžianti iš Pietų Vokietijos tiekti saulės, o iš Šiaurės Vokietijos – vėjo pagamintą energiją, per ateinantį dešimtmetį reikėtų investuoti apie 40 mlrd. eurų (čia omenyje turimos naujos elektros linijos, perjungimo stotys ir transformatorinės). Taip pat daug kainuos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių nepastovumo (juk saulė ne visada šviečia, o vėjas ne visada pučia) būtinos įrengti energijos saugyklos.
„Energiewende” politikoje itin svarbus ir gautos energijos taupymas, tad milžiniškų išlaidų taip pat pareikalaus ir pastatų bei gyvenamųjų namų atnaujinimas, kad šie taptų energiškai efektyvesni. Nekilnojamojo turto savininkai vis labiau nerimauja, o įvairios šio sektoriaus asociacijos vis garsiau kalba, kad daugybė vokiečių paprasčiausiai pristigs lėšų ir vien dėl to valdžiai nepavyks įgyvendinti revoliucijos energetikos srityje.
Jau dabar permainos stipriai atsiliepia vartotojų sąskaitoms: metų pradžioje vokiečiai dėl miglotų papildomų mokesčių mokėjo jau 11 proc. daugiau nei prieš metus, o jei viskas vyks pagal planą, tai, vyriausybės skaičiavimais, elektros kainos netrukus pakils dar penktadaliu.
Kadangi vokiečiai tik dabar pradeda suvokti tikrąją savo sprendimo kainą, didžiojo nepasitenkinimo dar tik laukiama. Vis daugiau ženklų, kad reikalai pradės strigti. Nepasiteisinus perėjimui prie žaliosios energetikos šaltinių Vokietijoje, būtų pakirstas ir kitų ES valstybių ryžtas – juk jų laukia panašūs sunkumai, tačiau jos kur kas mažiau jiems pasirengusios ir finansiškai kur kas silpnesnės.

Siekiant vykdyti įsipareigojimus neapsieinama be kuriozų

Savaitraštis „The Economist“ pastebi, kad Europoje susiklostė keista situacija: nors dedamos didelės pastangos pereiti prie atsinaujinančių išteklių, lygia greta sparčiai didėja ir akmens anglių naudojimas. Tarptautinės energetikos agentūros 2012 m. duomenimis, Vokietija (drauge su Didžiąja Britanija) yra didžiausia šio taršiausio energijos šaltinio importuotoja Europoje. Negana to, čia statomos naujos akmens anglis kūrenančios jėgainės (tiesa, pagal griežtesnius aplinkosaugos standartus).
Akmens anglys karaliauja ir kaimyninėje Lenkijoje. Pasaulio akmens anglių asociacijos duomenimis, mūsų kaimynė yra dešimta pagal anglių naudojimą pasaulyje ir net 92 proc. elektros energijos gamina kūrendama būtent akmens anglis. Be to, čia taip pat planuojama investuoti dar 24 mlrd. eurų į tokių elektrinių statybą.
O štai „švarios“ energijos gamintojai patiria didžiulių nuostolių ar net traukiasi iš šios pramonės. Stipriai nusvilo net tokios milžinės, kaip „Bosch“ ar „Siemens“. Daugiausia tai lėmė pasikeitusi valstybių politika dėl energijos supirkimo tarifų. Juk ne paslaptis, kad į šį sektorių daug investuota būtent dėl sultingos valstybių paramos, dažnai taikant itin palankius iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos energijos tarifus. Galiausiai tai pridarė daug žalos – niekas nesitikėjo, kad bus tiek investuojama į šio sektoriaus plėtrą ir kad tai tiek daug kainuos.
Tarkime, Ispanija taip pat prisižadėjo dosniai remti žaliosios energetikos plėtrą, tačiau kai iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos elektros energijos dalis nuo 19 proc. 2006 m. spėjo patrigubėti iki 54 proc. šiemet, kilo didžiulių sunkumų – už parduotą energiją gaunamos pajamos tapo mažesnės nei elektros sistemos sąnaudos.
Valstybė buvo suteikusi garantijas, tačiau pamačiusi, kad nėra pajėgi susitvarkyti su 26 mlrd. eurų skola gamintojams ir nepanorusi sąnaudų perkelti ant vartotojų pečių (tada elektra būtų pabrangusi apie 40 proc.), valdžia nusprendė imtis reformų ir gerokai sumažino paramą. Tai gamintojams reiškė didžiulius nuostolius. Kaip teigia pramonės, energetikos ir turizmo ministras Jose Manuelis Soria, naujieji pakeitimai, nors ir nemalonūs, buvo būtini, antraip galėjo privesti prie sektoriaus bankroto.
Užtat verslininkai atkerta, kad niekada nebūtų tiek investavę į tokią rizikingą sritį dėl tokios nedidelės naudos, jei ne kaip užtikrintos garantijos atrodę supirkimo tarifai. Dabar daugybė jų susidurs su sunkumais, kai teks grąžinti dar prieš reformą iš bankų paimtas paskolas.
Dėl savo paramos sistemos stipriai nudegė ir Didžioji Britanija bei Čekija – joms ją teko sumažinti maždaug perpus. Čia taip pat neapsieita be didžiulio susierzinimo. Kaip prognozuojama banko „Credit Suisse“ atliktoje analizėje, elektros kaina Didžiojoje Britanijoje gali būti dvigubai didesnė nei Vokietijoje ir tokia tendencija gali nesikeisti 7–10 metų. Pasak „Credit Suisse“ ekspertų, dėl to pirmiausia reikėtų kaltinti vyriausybės sprendimą beveik penkiskart padidinti mokestį už anglies dioksido išmetimą, kas esą turėtų paskatinti didesnes investicijas į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Tačiau valstybės paramos mažinimas kelia vis daugiau visuomenės nepasitenkinimo, tad abejotina, ar patrauklumą prarandantis verslas pritrauks daug naujų investicijų.
Kai kurios valstybės dar prieš pradėdamos eksperimentus aiškiai pasakė, kad tai joms per brangu. Tarkim, ekonomiškai viena silpniausių ES narių Bulgarija iš pat pradžių kratėsi vėjo ar saulės jėgainių integravimo į dabartinę savo elektros sistemą, ir šis nerimas pasirodė pagrįstas.
Šis sektorius vėlgi plėtėsi kur kas aktyviau, nei tikėtasi, todėl užkrovė didelę naštą tiek senstančiai Bulgarijos elektros sistemai, tiek vartotojų piniginėms. Padėtį buvo stengiamasi suvaldyti nustatant papildomus mokesčius saulės ir vėjo jėgainėms. Vis dėlto tai menkai padėjo, nes teismas nusprendė, kad tai neteisėta, sprendimas buvo panaikintas, ir pagerėjimo nesulaukta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.