Kaip iš Baltijos šalių besitraukiančios skandinavų investicijos keičia šių šalių žurnalistikos patikimumą ir kokybę.

Išlydėdamas iš Baltijos šalių pasitraukusį norvegų žiniasklaidos koncerną „Schibsted” naujasis „Eesti Meedia” (o kartu ir lietuviškųjų „15min.lt” bei kelių žurnalų) bendrasavininkis Martas Kadastikas mestelėjo kaimynams: „Jei Estijoje nebūtų buvę „Schibsted”, mūsų žiniasklaidos peizažas dabar tikriausiai būtų atrodęs kitaip. Bijau, kad Latvijos ir Lietuvos oligarchinės žurnalistikos savybės būtų išplitusios ir Estijoje.”

Kontrargumentų estų kolegai, deja, nedaug. Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriai taip pat jau ne kartą yra atkreipę dėmesį į besioligarchizuojančią žiniasklaidą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, kad Lietuvos žiniasklaidą galbūt cenzūruoja oligarchai. Galų gale ir plika akimi matyti, kur ritasi dalis mūsų žiniasklaidos. O į kurią pusę krypsta naujausios permainos jos savininkų korpuse?

Naujieji savininkai atskleidė sandorio detales

„Schibsted” pasitraukimas iš Baltijos šalių didžiausią įtaką, žinoma, padarys estams: penkiolika metų dirbęs Estijos žiniasklaidos rinkoje “Schibsted” buvo vienas iš dviejų pagrindinių jos žaidėjų, valdė vieną svarbiausių kokybinės spaudos dienraščių Estijoje “Postimees”, “Kanal2″ televiziją, spaustuvę, grupę regioninių laikraščių ir kt. Lietuvoje jiems priklausė naujienų portalas, „15min.lt”, žurnalai “Žmonės”, “Laima”, “Ji”, “Edita”, Latvijoje – antras pagal populiarumą portalas TVNET.LV. Beje, prieš porą metų “Schibsted” pardavė savo žiniasklaidos verslą ir Rusijoje, Sankt Peterburge.

Reikia tikėtis, kad naujieji ir kelių lietuviškosios žiniasklaidos priemonių savininkai estai puoselės tokią pat skaidrią ir kokybišką žiniasklaidą kaip norvegai. Bent jau “Eesti Meedia” valdybos pirmininkas M.Kadastikas tikina, kad viena didžiausių vertybių, kurią išeidamas palieka “Schibsted”, – ne tik išaugusi žiniasklaidos grupė, bet ir žurnalistikos kultūra.

Beje, kas tikrai neįprasta lietuviškai žiniasklaidai, “Postimees” paskelbė išsamų naujojo bendrasavininkio M.Kadastiko interviu, kuriame atskleidžiama nemažai informacijos apie sandorį. Jame pasakojama, kad “Schibsted” sprendimas ir jo įgyvendinimas truko pusantrų metų, aiškinamos jo priežastys – kad “Schibsted” nutarė koncentruotis į dideles rinkas ir į klasifikuotos reklamos verslą. M.Kadastikas sąžiningai sako, kad norvegai jau buvo praradę interesą dėl žiniasklaidos verslo kitose šalyse, ypač tokios mažose rinkose. Taip, “Eesti Meedia” buvo pelninga, tačiau skelbimų verslas ne toks rizikingas kaip žiniasklaidos ir reikalauja mažiau investicijų.

M.Kadastikas atskleidžia, kad tarp potencialių pirkėjų būta ir Šiaurės šalių, ir Estijos žiniasklaidos įmonių, bet sako, kad “Gazpromas”, apie kurį sklido nemažai gandų, jo žiniomis, “Schibsted” slenksčio nebuvo peržengęs. “Schibsted” vengė neskaidrių pirkėjų su netinkamais ketinimais. Galų gale liko du variantai: arba norvegai lieka, bet restruktūrizuoja grupę ir parduoda nepelningus jos segmentus, arba visą grupę perka dabartiniai jos vadovai. Pasirinktas antras variantas, nors norvegams pirmasis būtų buvęs pelningesnis.

Nors viešojoje erdvėje pabrėžiama, kad akcijas perpirko “Eesti Meedia” vadovai, iš tikrųjų jie teturi jų pusę. M.Kadastikas tiesiai sako: jei vien vadovybė būtų norėjusi nusipirkti 100 proc. akcijų, kalba banke būtų buvusi labai trumpa. Tad reikėjo investuotojo.

Kodėl pasirinktas Margusas Linnamäe? M.Kadastikas sako, kad lėmė ir tai, kad jis turi labai stiprius finansinis pagrindus, ir žmogiškosios savybės: tai išmintingas, žodžio žmogus, be to, ne iš tų, kurie veržiasi į žiniasklaidą bet kokiu pretekstu.

Farmacijos verslo magnatas M.Linnamäe – iš tiesų paslaptinga persona: pernai turtingiausių estų sąraše užėmęs 15 vietą verslininkas dešimt metų buvo nedavęs nė vieno interviu žiniasklaidai. Tiesa, jo pavardė buvo pakliuvusi į kelis žurnalistinius tyrimus. Debiutuodamas žiniasklaidos versle M.Linnamäe sutiko duoti interviu estų visuomeniniam transliuotojui. Jis pareiškė, kad tai nebuvo didžiausia investicija jo gyvenime, be to, patikino, kad nesikiš į žurnalistinį turinį ir kad suvokia atsakomybę valdyti žiniasklaidą. Verslininkas papasakojo, kad pats pasisiūlė pirkti akcijas – girdėdamas gandus, jog estų žiniasklaidos koncerną pretenduoja pirkti „Gazpromas”, jis paskambino valdybos pirmininkui M.Kadastikui. Verslininkas tikina dėl savo investicijos į žiniasklaidą nesijaučia tapęs vieša figūra, neturi jokių politinių tikslų, o jo sprendimas – komercinis, bet kartu ir nulemtas noro, kad estų žiniasklaida nepatektų į blogas rankas.

Estų žiniasklaidoje skelbta, kad sandoris vertas apie 30 mln. eurų, du trečdaliai jo – iš paskolos, kurią suteikė „Swedbank”. Asmeninis bendrovės keturių vadovų, tapusių bendrasavininkiais, finansinis indėlis, palyginti su verslininko M.Linnamäe, kuklus.

Švedų pasitraukimas sužlugdė latvių “Dieną”

Vis dėlto estų komentatoriai pastebi, kad tai, jog tarptautiniai žiniasklaidos koncernai per daug nesidomėjo “Eesti Meedia” pirkimu, yra šioks toks ženklas. Viena vertus, estai gali didžiuotis, kad norvegų koncernas per penkiolika metų Estijoje išugdė pajėgią savarankiškai tvarkytis žiniasklaidos savininkų komandą, antra vertus, kad peikdamas kaimynų latvių ir lietuvių žiniasklaidos peizažą M.Kadastikas tik nebūtų prisikalbėjęs. Juk bent jau pagal formaliuosius vertinimus po “Schibsted” išėjimo estiškas žiniasklaidos peizažas tapo panašesnis į lietuviškąjį: pusė akcijų ir pusė balsų valdyboje priklausys žiniasklaidos versle debiutuojančiam farmacijos verslo magnatui, o niekas negarantuoja, kad kažkuris iš akcininkų netrukus akcijų ims ir neparduos.

Žinoma, Estijoje vis dėlto jau susiformavusi kitokia žurnalistikos kultūra, o štai Latvijoje kito užsienio žiniasklaidos koncerno – švedų “Bonnier” pasitraukimas buvo labai skausmingas. Latvijos didžiausias nacionalinis dienraštis “Diena”, nuo 1993 iki 2009 m. valdytas “Bonnier”, buvo vadinamas malonia išimtimi korupcijos ir rusiškos įtakos pilnoje Latvijos žiniasklaidoje. Kokybiško, liberalaus, patikimo, modernaus, vakarietiško dienraščio reputaciją turėjusią “Dieną” prasidėjus krizei švedai nutarė parduoti.

Viešojoje erdvėje sklido įvairiausių gandų, kad dienraštį perima vietos oligarchai ar statytiniai iš Rusijos tam tikrų tarnybų. Viena iš versijų – kad naujieji savininkai, britai Jonathanas ir Davidas Rowlandai, dienraščio akcijas perėmė už švedų negrąžintą paskolą. Jau po metų 51 proc. “Dienos” akcijų valdė latvių verslininkas Viesturas Koziolas, o 2012 m. paskelbta, kad jis turįs jau 98,86 proc. Tačiau Korupcijos prevencijos tarnybos tyrimas išaiškino, kad tikrieji laikraščio savininkai yra trys politikai.

Pasitraukus “Bonnier”, “Dienos” redaktoriai, svarbiausi žurnalistai, kurie ir buvo dienraščio patikimumo garantija, jį paliko. „Diena”, kaip liberalus nepriklausomas laikraštis, nustojo egzistuoti. „Tačiau savaime užsienio kapitalas kokybės negarantuoja – priklauso, kokie žmonės, kokią dalį akcijų valdo, kokie žmonės dirba. Štai švedų “Bonnier” Lietuvoje valdomos “Verslo žinios” – etiškos spaudos pavyzdys, o taip pat švedų koncerno MTG valdoma TV3 televizija ne visuomet vadovaujasi aukštais etikos standartais ir patenka į etikos komisijų akiratį”, – primena žiniasklaidos savininkų įtaką žurnalistikai analizuojantis Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.