Rusijos provokacija prieš Lietuvą lyg šaltas dušas perliejo valdančiąją daugumą, turėjusią iliuzijų, kad su didžiąja Rytų kaimyne galima gražiai sugyventi.

Padėtis vidinėse Rusijos muitinėse grįžta į normalias vėžes: masinis lietuviškų krovinių stabdymas ir nuodugnus tikrinimas liovėsi, o vežėjai iš Lietuvos lengviau atsikvėpė.

„Rusai švelnina patikros režimą, – praėjusios savaitės pabaigoje pranešė vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius. – Ar tai yra bendrų veiksmų su Europos Komisija pasekmė, ar pati Rusija daro tam tikras išvadas, sunku pasakyti.“

Lietuvos vežėjai, kurių kroviniai įstrigo pasienyje, buvo įsiutę. Bet ne tokie įsiutę, kokie galėtų būti. Tiesą sakant, vežėjai neatrodė nei labai nustebinti, nei sugniuždyti tokių aiškią politinę potekstę turinčių Rusijos veiksmų. Kur kas labiau už juos graudenosi ir realią padėtį daug niūresnėmis spalvomis vaizdavo politikai. Net ir dėl nuostolių, kuriuos sukėlė prastovos, labiau nei vežėjai panikavo būtent politikai.

Visi pasigavo „Linavos“ prezidento žodžius, esą visų 13 tūkst. vilkikų, važiuojančių į Rusiją, vienos dienos prastova reiškia apie 2 mln. Lt nuostolių. Bet „Veido“ žurnalistams bandant aiškintis, kas slypi už šių skaičių, paaiškėjo, kad čia buvo daug spekuliacijų: dauguma vežėjų skaičiavo ne realius nuostolius, o dėl pervežimų kritimo 20 proc. atitinkamai neuždirbtas pajamas, išskyrus tuos retus atvejus, kai dėl prastovų nukentėjo krovinys, tarkime, sugedo užlaikyti maisto produktai. Tačiau tokie pavyzdžiai buvo nebent pavieniai. Taigi vežėjų prastovos visų pirma reiškė mažesnį pelną, bet ne realius nuostolius.

Žinoma, tokie tyčiniai krovinių stabdymai, kaip sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, yra netoleruotini ir vežėjams pridarė labai daug problemų, dalis įmonių dėl to nukreipė krovinių srautus į kitas šalis. Bet turime pripažinti, kad vežėjai į tokius Rusijos veiksmus gana ramiai ir atlaidžiai reagavo irgi ne be pagrindo. Taip yra dėl to, kad tai nei pirma, nei paskutinė ekonominė Rusijos provokacija Lietuvos atžvilgiu (pastaroji vežėjų blokada vyko 2009 m. rugpjūtį), ir kiekvienas verslininkas, jau ne pirmus metus dirbantis su Rusija, žino, kad tokia rizika yra tarsi natūrali verslo šioje specifinėje rinkoje dalis. Šią riziką dažnas jų tiesiog įskaičiuoja į savo produktų ar paslaugų kainą.

„Man atrodo, šis reikalas buvo per daug sureikšmintas ir išpūstas“, – pareiškė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius. Jis neneigia, kad problemų tikrai esama, bet buvo nustebęs, kiek daug netikslios informacijos, susijusios su šiomis neoficialiomis Rusijos ekonominėmis sankcijomis Lietuvai, pasirodė žiniasklaidoje. Pasak J.Miliaus, informacija apie neva pasienyje sustabdytus pieno produktus taip pat buvo gerokai perdėta – iš tiesų tik viena įmonė nusiskundė, kad jos varškė sieną pervažiavo baigiantis galiojimo terminui. Praėjusią savaitę paskelbta žinia apie griežtinamus reikalavimus į Rusiją eksportuojamiems pieno produktams, pasak J.Miliaus, taip pat dar nėra oficialiai patvirtinta.

„Ne vien su Rusija, o su visomis šalimis, su kuriomis norime turėti prekybinių santykių, visada vyksta ilgos ir nuoseklios derybos, sąlygų visada keliama daug ir įvairių, o su mažais konfliktais susiduriame kone kasdien, bet niekada nesistengiame į visa tai įtraukti trečiosios šalies – viską sprendžiame dvišalėse derybose, kiek tai leidžia Europos įstatymai. Tai yra mūsų darbo kasdienybė ir aš nepasakyčiau, kad situacija su Rusija šiandien yra labiau komplikuota nei su kitomis šalimis“, – tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas.

Turime pripažinti, kad kiekvieną kartą, kai kalbama apie Rusiją, esame linkę sutirštinti spalvas. Kaip sako istorikai, tai akivaizdus pookupacinio sindromo simptomas, iš kurio Lietuvai jau pats laikas išsivaduoti, nes priešingu atveju tai tik palengvina Rusijos kelią siekiant savo tikslų – parodyti savo galybę ir Lietuvos silpnumą. Būtent to Rusija ir siekia savo provokacijomis.

Tikrino A.Butkevičiaus Vyriausybės “raumenis”

Tad kokias išvadas galime padaryti po pastarosios vežėjų blokados bei trukdžių, kurių patyrė lengvaisiais automobiliais į Rusiją važiuojantys vairuotojai? Dėl kokių priežasčių Kremlius vėl nutarė paauklėti Lietuvą?

Versijų išgirdome visokių – pradedant spaudimu dėl kaip tik šiuo metu vykstančių derybų su dujų tiekėju „Gazprom“ (kurių, kaip pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, net nepavadinsi derybomis) ar įvairių iki galo neaiškių niuansų, susijusių su Lietuvos pirmininkavimu ES, baigiant dar vienu Maskvos siekiu išbandyti dabartinę Lietuvos Vyriausybę, kitaip tariant, patikrinti Algirdo Butkevičiaus valdančiosios daugumos „raumenis“. Ir, ko gero, visos šios versijos yra gana realios.

Opozicijos atstovas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis neabejoja, kad keistais politinių santykių su Rusija perkrovos šūkiais nešina atėjusi 16-oji Vyriausybė pati tapo savo šūkių įkaite: derybų su „Gazpromu“ ir Lietuvos pirmininkavimo ES fone Maskva nutarė patikrinti, ko galima pasiekti paspaudus jiems pataikauti bandančią Lietuvos valdžią. „Ši Vyriausybė rusų vertinama kaip silpna. Rusijos ministrai šios Vyriausybės ministrų net neprisileidžia ir su jais nesikalba“, – teigia A.Ažubalis. Jis stebisi, jog Lietuvos Vyriausybė taip ilgai delsė dėl Rusijos provokacijų kreiptis į Europos Komisiją.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė teigia, kad pastaruosius įvykius galima apibūdinti vieno rusų klasiko žodžiais: „Protu Rusijos nesuvoksi.“ „Reikia atsikratyti rusofobijos, kuri būdinga dabartinei valdžiai, nustoti pataikauti Rusijai ir nebegyventi iliuzijomis, kad su šia valstybe galima normaliai sutarti jai tokio noro visai nerodant. Neįsivaizduoju tokių Rusijos veiksmų esant stipriam premjerui. O jei rusai tik pamato, kad gali paspausti, tą jie ir daro. Tad dabartinė valdžia gavo gerą pamoką, tik neaišku, ar ją išmoks. Ateityje gali būti daug baisesnių scenarijų, tad reikia atlikti namų darbus – susikurti tokią ekonomiką ir tokią energetinę sistemą, kurios rusai nebepašantažuotų“, – įsitikinusi konservatorė.

Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas Arūnas Molis, pats paprasčiausias Rusijos veiksmų paaiškinimas būtų, kad postimperines ambicijas tebepuoselėjanti šalis siekia daryti įtaką kitų valstybių vidaus ir užsienio politikai. Galbūt, pasak A.Molio, stiprinamomis patikromis pasienyje ar išgalvotais priekaištais dėl produktų kokybės siekiama užrūstinti šalies verslininkus, kad jie spaustų ir kritikuotų Vyriausybę, o ši, nenorėdama prarasti verslo paramos, galiausiai pradėtų ieškoti kompromisų su Rusija, pati siūlytų jai nuolaidas ir pan. Tiesa, bent jau kol kas didesnio pasipiktinimo nei iš vežėjų, nei iš verslininkų nesulaukta, tad šis scenarijus gali būti laikomas žlugusiu. Na, o užsienio politikos srityje rusai galbūt bando sumenkinti Lietuvos įvaizdį jos pirmininkavimo ES laikotarpiu, sumažinti tokių šalių, kaip Ukraina, pasitikėjimą ES.

„Bet šie aiškinimai, man regis, yra pernelyg optimistiniai ir supaprastina tikrąjį vaizdą, – priduria A.Molis. – Manyčiau, šiandien matome bandymus akivaizdžiomis provokacijomis patikrinti Lietuvos ir ES reakciją. Po to, ypač jei mūsų reakcija Maskvai nieko bloga nežadės, galima numanyti, kad Rusija atvers savo kortas ir bandys pasinaudoti mūsų sąlyginiu pasyvumu mūsų šalies santykiuose tiek su Rusija, tiek su ES kaimynėmis – Ukraina, Gruzija, Moldova, Baltarusija. Tai labiausiai ir kelia nerimą: kokiems tolesniems veiksmams Rusija ruošia dirvą? Suprasti, ką sugalvojo Rusija Baltijos šalyse, ypač sudėtinga.“

Šios versijos kol kas ir lieka tik versijomis, nes oficialių paaiškinimų iš Rusijos dar nesulaukiama. Tylos siena atsitvėrė ir Rusijos ambasada Lietuvoje ar generalinis Rusijos konsulatas Klaipėdoje – jų atstovai žurnalistus visiškai ignoruoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.