Planuodama savo ateitį, ypač susijusią su žemės ūkiu, Lietuva pastaruosius 23-ejus metus stipriai blaškėsi: vienais metais buvo skelbiama, kad savo ateitį sieti su žemės ūkiu yra visiška atgyvena ir mums būtina siekti tapti žinių visuomene su žinių ekonomika, kitais metais įrodinėta, kad turėtume tapti pramonės šalimi, trečiaisiais vaizdavomės tapsiantys regiono paslaugų centru, bet dabar vėl imama pagarbiau atsiliepti apie žemės ūkį. Esą planetoje gausėjant žmonių, didėjant jų perkamajai galiai ir maisto produktų paklausai, žemės ūkio sektorius tampa vis perspektyvesnis.
Žinant, kad 2006 m. Lietuvoje pagamintos žemės ūkio produkcijos vertė siekė 4,9 mlrd., o pernai – jau 9,4 mlrd. Lt, taip pat turint omenyje, kad mūsų žemės ūkio produktų eksportas didėja itin sparčiai, kažkaip nejučia kyla klausimas, ar Lietuva vėl atsisuka į žemės ūkį, ar verta dar labiau jį plėtoti, remti, ar išmintinga save pozicionuoti kaip agrarinį kraštą. Tokį klausimą pateikėme ir žemės ūkio ministrui, ir ekspertams, ir ūkininkams. Visi atsakė, kad sprendimas nusigręžti nuo žemės ūkio buvo klaida ir kad šis sektorius turėtų būti vienas iš trijų Lietuvą laikančių banginių. O savo ateitį ir su žemės ūkiu siesianti Lietuva tikrai nepelnys atsilikusios valstybės titulo.
Tačiau atsigręžus į žemės ūkį svarbu pasirinkti perspektyvias jo šakas. Dabartinė valdžia nusprendė remti gyvulininkystę, atitinkamai bus skirstoma ir 2014–2020 m. finansinės perspektyvos ES finansinė parama (priminsime, kad 2007–2013 m. maždaug du trečdaliai paramos žemės ūkiui panaudota augalininkystės sektoriuje). “Veido” pašnekovai mano, kad tai leis žemės ūkyje sukurti daugiau pridėtinės vertės ir daugiau darbo vietų.
Atkreipsime dėmesį, kad pernai Lietuvoje pagamintos gyvulininkystės produkcijos vertė siekia 3,3 mlrd. Lt, o augalininkystės – beveik dvigubai daugiau, 6 mlrd. Lt. Tačiau gyvulininkystė yra pelningesnė ir ją plėtojant galima įdarbinti daugiau žmonių.

Trys nuomonės

Ar Lietuvai perspektyvu būti žemės ūkio kraštu?

Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius prof. dr. Antanas Maziliauskas
Pabrėžčiau, kad žemės ūkio sektorius geriausiai išgyveno krizę ir pasiekia didžiausias eksporto apimtis, – tai rodo, kad sektorius stabilus. Žemės ūkis yra maisto gamyba ir aplinka, kurioje gyvena žmonės. Todėl kai kalbama, kad pasaulyje bus 9 mlrd. gyventojų, o 2050 m. reikės dvigubai daugiau ir geresnės kokybės maisto, tai reiškia, kad Lietuva gali gaminti daugiau produkcijos ir potencialą išnaudoti augančiose rinkose. Logika sako, kad žemės ūkis perspektyvus: įmonėms, specialistams, ūkininkams – visiems bus darbo.
Be to, mums svarbu ne tik didieji prekiniai ūkiai, bet ir žmonės, gyvenantys kaimuose, todėl reikia skatinti šeimos ir vidutinius ūkius. Visame pasaulyje šeimos ūkiuose įdarbinami šeimos nariai, jie kuria didesnės pridėtinės vertės pieno ar mėsos produktus ir gauna pajamas.
Lietuvos žemės ūkis jau dabar gana modernus, ūkiai turi pažangiausią pasaulyje techniką, o laukai nesiskiria nuo Vokietijos ar Prancūzijos. Apskritai žemės ūkio įvaizdis gerokai pasikeitė. Ne veltui šiemet mūsų universitetas vienintelis priėmė 25 proc. daugiau pirmakursių nei pernai, o studentų balai taip pat buvo aukštesni. Vadinasi, motyvacija yra, vadinasi, jaunimas atsigręžia į žemės ūkį. Beje, ir kitose Europos valstybėse jaunimas žemės ūkį laiko perspektyviu.

Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos (LitMEA) direktorius Giedrius Bagušinskas

Neabejoju, kad žemės ūkis yra perspektyvus sektorius. Mėsos ir pieno pramonė pasiekia tikrai gerų rezultatų, todėl šiai sričiai reikia skirti daugiau dėmesio, o ne manyti, kad žemės ūkis sunyks. Gana daug smulkių maisto pramonės įmonių išgyvena vien iš vidaus prekybos, o stambioms įmonėms savo produkcijos eksportą pavyksta auginti dešimtimis procentų. Baltarusijoje, Rusijoje, NVS šalyse lietuviški produktai nuo seno vertinami dėl kokybės, todėl reikia išsaugoti šią eksporto tradiciją. Žinoma, pastarieji įvykiai Rusijos muitinėse suglumino Lietuvos verslą, bet mes neturime daug alternatyvų, todėl dirbame ten, kur geriausiai sekasi ir susiklosto istorinės tradicijos.
Europiečiai mūsų gaminių nežino ir nesiveržia pažinti, JAV rinka yra per toli, o Kinija, kad ir kokia įdomi mums būtų, mumis nesidomi (nebent gintaro, šaldytų uogų ar medienos žaliava). JAV reikia sunkiai vargti, kol gauni leidimus įvežti produkciją, bet mūsų mėsos perdirbėjai bandys įkelti koją ir ten. Tik neaišku, ar lietuviškos receptūros gaminiams pavyks pasiekti vietinius vartotojus, todėl bent kol kas didžiausios perspektyvos matomos Rusijoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.