Sportinės kovos verda ne tik sporto aikštelėse: sportas – ir tautos vienytojas, ir patriotizmo žadintojas, ir emocijų žaibolaidis, taip pat ne tik politinių idėjų propagavimo, bet ir politinių sąskaitų suvedinėjimo erdvė.

„Vargu ar dažnai gyvenime turime progų šaukti iki užkimimo. Man sporto varžybų stebėjimas – tai neišdildomos emocijos, labai geras poilsis, o kartu ir galimybė pasirgti už Lietuvą. Visuomenei tai duoda daugiau santarvės: susitinka skirtingų politinių pažiūrų žmonės ar susipykę kaimynai, ir visus užlieja tokia optimizmo banga, kad trumpam užmirštame visokius susipjudymus. Tokių emocijų pinigais neišreikši. Tai daugiau nei pinigai“, – vertina dažniau pinigine išraiška visuomenės raidą skaičiuojantis SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda.
Penkias dienas Slovėnijoje Lietuvos krepšininkų žygį iki Europos sidabro stebėjęs ekonomistas dalijasi nesenais įspūdžiais: „Mes, įvairių šalių sirgaliai, tarp varžybų broliavomės, bičiuliavomės, kiti mokėsi mūsų dainų ir skanduočių, mes – jų. Jokios agresijos – apsikeisdavome marškinėliais, kartu fotografavomės. Kai kurių šalių sirgaliai nelabai ką ir žinojo apie Lietuvą, o dabar tikrai sužinojo.“
Garsus Lietuvos bankininkas Slovėnijoje ne tik stebėjo varžybas, bet ir susitikinėjo su šios šalies verslo, valdžios atstovais, forume skaitė pranešimą apie Lietuvos ir pasaulio ekonomikos būklę. Slovėnija išmintinga – pasinaudojo proga pristatyti ne tik savo šalies krepšinį.
Vis dėlto ar G.Nausėda, ne kaip sporto mėgėjas, o kaip vienas autoritetingiausių Lietuvoje finansų ekspertų, mano, kad valstybės investicijos į sportą atsiperka? „Skaičiuojant vien grąžą, valstybė turėtų į nieką neinvestuoti. Grąžos negalime matuoti vien finansiniu rezultatu, tai daug platesnė sąvoka. Po to, ką iš arti pamačiau Slovėnijoje, valstybės investicija man atrodo kitame kontekste“, – prisipažįsta ekonomistas.

Geros emocijos treniruoja protą ir dvasią
„Vertindamas, ką sportas duoda ne tik kūno, bet ir valstybės, socialinei sveikatai, visų pirma išskirčiau teigiamas emocijas. Žmonija per savo formavimąsi išsiugdžiusi neigiamų emocijų laukimo pojūtį, todėl mums reikėtų siekti gauti kuo daugiau teigiamų. Jos treniruoja, ugdo mūsų smegenis, protą, kultūrą, dvasią. Kai kažką pasiekiame, užplūsta teigiamos emocijos, žmogus pradeda žiūrėti į pasaulį pozityviau, o, kaip įrodė mokslininkai, pozityvumas labai skatina kūrybingumą, įkvepia naujiems tikslams, stiprina pasitikėjimą kitais, mažina pyktį, didina toleranciją, empatiją, dėl gerų emocijų žmogus ir pats geriau jaučiasi. Jis pradeda didžiuotis savimi, džiaugiasi kitų pergalėmis, susitapatina su jomis ir su savo valstybe“, – pranašumus vardija Lietuvos sporto universiteto rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas.
Jo teigimu, pergalių pavyzdys ypač įkvepia vaikus ir jaunimą: “Jie tiki, kad ir jie gali būti tokie, gali pasiekti tikslą, pergalės mobilizuoja pamėgti ir aktyvų gyvenimą, sportą, o tai vertybė žmogaus sveikatai. Sportas moko ir save valdyti. Vieną dieną mūsų krepšininkai galėjo važiuoti iš Europos krepšinio čempionato namo tuščiomis, o kitą – vos ne laimėti aukso medalius. Tai pavyzdys, kaip sudėtinga valdyti save, bet gyvenime daugiausiai pasiekia tas, kuris sugeba tai padaryti, nepalūžti net ant prarajos krašto.“
Pasak A.Skurvydo, sportas taip pat moko suprasti, kad pergalių džiaugsmas – momentiškas, praeina kelios dienos, ir vėl viską reikia pradėti iš naujo, vėl dirbti. „Gyvenime reikia įdėti daug darbo įrodinėjant savo pranašumus, o pergalės sulauki tik retkarčiais“, – sporto pamokas kasdieniam gyvenimui vardija rektorius.
Tiesa, kai kurių aistruolių, ypač futbolo, emocijos kartais visai nepozityvios, net virsta agresija. „Žmonės ieško, kur galėtų išreikšti savo nuomonę didelėje grupėje žmonių ir likti neįvardyti. Dideli visuomenės susibūrimai, demonstracijos vyksta retai, o į futbolo stadioną kai kur susirenka net 50 tūkstančių. Tad sportas kartais virsta ir neigiamų emocijų iškrovos erdve. Bet ji trumpalaikė, kaip, beje, ir bendrumo jausena per varžybas“, – sportą, kaip neigiamų emocijų „žaibolaidį“, vertina į sporto istoriją besigilinantis istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Giedrius Janauskas.

Pergalių simboliai – „amžino priešo“ nugalėjimas ar patriotiškumo pavyzdys?
Vis dėlto lietuvių emocijų, susijusių su krepšiniu, negalima laikyti tik trumpalaikėmis. Jei tos emocijos lengvai išblėstų, turbūt nerengtume laimėto Europos aukso dešimtmečio paminėjimo šventės ar jau būtume primiršę, kad sovietmečiu „Žalgirio“ pranašumas prieš CASK reiškė pergalę ne tik krepšinio aikštelėje. Bet ar panašus efektas būtų ir ėmus skinti pergales futbolininkams, kitų sporto šakų atstovams?
„Turint omenyje istorinę krepšinio raidą bei jo reikšmę visuomenei ir mūsų šaliai skirtingais laikotarpiais, galima sakyti, kad krepšinis išties tapo specifine, su patriotiškumu ir net lietuviška tapatybe susijusia sporto šaka”, – mano sporto sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius dr. Dainius Genys.
Jis aiškina, kad krepšinio populiarumo priežasčių reikėtų ieškoti ne tik pergalėse, bet ir istorinėse aplinkybėse ir kultūrinėse reikšmėse. Pasak žinomo sociologo Pierre’o Bourdieu, kiekviena socialinė klasė renkasi mėgstamą sporto šaką, kuri priklauso nuo favoritizuojamų vertybių. Pavyzdžiui, istoriškai aristokratai visada domėjosi „aukštąja“ kultūra, mieliau kalbėjo apie meno ar estetikos formas, todėl jie dažniau rinkdavosi individualų, nekontaktinį, estetiniu žavesiu pasižymintį sportą, o žemesnės klasės atstovai labiau domėjosi bei užsiėmė fiziniu kontaktu paremtu sportu, nes jie buvo labiau įpratę prie fizinio darbo ir šioje srityje turėjo pranašumą. Bet žvelgdamas į Lietuvos visuomenės dalyvavimą šiandieniniame krepšinyje jokio ryškaus pasidalijimo tarp socialinių klasių sociologas neįžvelgia: krepšinio turtingumas reprezentuojant įvairiausias vertybes leidžia rasti nišą skirtingų sluoksnių atstovams.
“Man regis, mūsų džiaugsmas dėl pergalių vis labiau yra susiliejęs su bendresniais populiariosios kultūros kodais, kai pergalės įgauna vis kitokių simbolinių reikšmių – ar „amžino priešo“ nugalėjimas, ar patriotiškumo pavyzdys, ar „jauno ir perspektyvaus talento“ meilė, ar dar kas“, – svarsto sociologas D.Genys.
Pavyzdžiui, R.Meilutytė – jauna ir talentinga sportininkė, jau iškovojusi stulbinamų pergalių ir pasiekusi įsimintinų rekordų, su kuria visuomenė sieja pergalingas ateities viltis. Itin svarbu, kad ji, gyvendama svetur, deklaruoja (ir įrodo) patriotinius jausmus Lietuvai. Pasak sociologo, taip, yra šiokių tokių skirtumų tarp komandinio ir individualaus sporto populiarumo, tačiau R.Meilutytė parodė, kad ir plaukimas gali tapti šalies pasididžiavimo priežastimi.
O jei lyginsime krepšinį su futbolu ir turėsime omenyje futbolo populiarumą, jo manymu, Lietuvos futbolininkai, ėmę skinti bent kiek garsesnes pergales, populiarumu galėtų pasivyti krepšinį. Sporto šakų populiarumą lemia keletas aspektų: tos šakos populiarumas, varžybų svarba, medalio spalva, asmenybės žavesys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.