Keletas makroekonominių rodiklių patvirtina, kad Lietuvos ekonomika kyla, tačiau darbo vietų skaičius ir pajamų didėjimo kreivė nenuteikia optimistiškai.

Nuo ekonominės krizės pradžios Lietuvoje (ji prasidėjo 2008 m. pabaigoje) prabėgo penkeri metai. Vis dažniau girdime, kad krizė – jau tik praeitis ir dabar vėl energingai skubame pirmyn. Tikrai, skaičiai patvirtina: šalies gamybos lygis kyla, o nedarbas mažėja. 2009-aisiais, giliausio nuosmukio metais, šalis sukūrė produkcijos, kurios vertė siekė vos per 92 mlrd. Lt, o 2012 m. jau priartėjome prie 113,5 mlrd. Lt žymos. Bendras prieaugis iš pirmo žvilgsnio atrodo tikrai puikus – 21,5 mlrd. Lt. Nedarbas nuo minėtos žemiausios ribos, kai 2010 m. pirmąjį pusmetį siekė 18,2 proc., irgi smarkiai susitraukė ir dabar sudaro nepilnus 11,7 proc.
Vis dėlto pradėjus nagrinėti gilesnes tendencijas situacija nebeatrodo tokia vienareikšmiška. Pirma, kas krinta į akis, tai kol kas labai neryški tendencija, kurios būtų galima tikėtis, kad ekonomikos augimas reiškia ir daugiau darbo vietų. Ekonomikos apimtis 2012 m. buvo 1,6 mlrd. Lt didesnė nei 2008 m., bet darbo vietų skaičius vis dar per 220 tūkst. mažesnis. Dalis darbo vietų prarasta dėl savaime teigiamo didesnio produktyvumo, vis dėlto vangoka užimtumo didėjimo tendencija leidžia manyti, kad mažėjantys nedarbo lygio rodikliai kalba ne tiek apie didesnį skaičių žmonių, radusių, kur pritaikyti savo žinias, kiek apie vis dar labai didelį skaičių vadinamųjų nusivylusiųjų, kurie ir nebebando vienokia ar kitokia forma ieškoti savo vietos Lietuvos darbo rinkoje.
Beje, darbo vietų aptariamu laikotarpiu sumažėjo praktiškai visose srityse: pramonėje – per 50 tūkst., statyboje – per 70 tūkst., žemės ūkyje – apie tris tūkstančius. Šiokį tokį prieaugį galime užčiuopti tik informacijos ir ryšių sektoriuje, ir tai labai kuklų.
Pajamų didėjimo kreivė irgi menkai guodžia. Vidutinis darbo užmokestis dar nepasiekė 2008 m. žymos, o realus darbo užmokestis labai kukliai pirmąkart pradėjo didėti tik šiais metais. Bendra samdomų darbuotojų pajamų suma 2012 m. vis dar buvo 5,5 mlrd. Lt mažesnė nei prieškriziniais 2008-aisiais, nors darbo našumas minėtu laikotarpiu ir smarkiai padidėjo.
Tiesa, jei imsime pajamas tų, kurie gyvena iš kapitalo kilmės pajamų (likutinio pelno ir mišriųjų pajamų), matysime visiškai kitokią situaciją. Pelningiausiais 2008 m. visos šios pajamos sudarė 36,7 mlrd. Lt, o praėjus penkeriems metams – jau 44 mlrd. Lt. Taigi skaičiai rodo, kad ekonomikai augant samdomo darbo pajamos per penkerius metus sumenko 5,5 mlrd. Lt, o kapitalo kilmės pajamos padidėjo 7,2 mlrd. Lt. Tai atskleidžia ne tik didėjančią nelygybę, bet ir daugybę kitų ganėtinai nemalonių ar bent kontroversiškų dalykų.
Pirma, nors pelnai ir atsikūrė, tad čia augimas akivaizdus, tačiau tas augimas labai skirtingai veikia skirtingose pajamų grupėse. Jei žiūrėsime šių metų pirmojo pusmečio skaičius, ir vėl matysime jau minėtą tendenciją: samdomo darbo pajamos per pirmąjį šių metų pusmetį padidėjo 1,2 mlrd. Lt, o va pelnai – 2,7 mlrd. Lt.
Kapitalistinėje ekonomikoje darbo užmokestis atlieka dvejopą funkciją. Jis sudaro didelę dalį gamybos sąnaudų, bet tuo pačiu metu jis yra paklausos šaltinis. Paklausa yra vienas iš ekonomikos augimo šaltinių – šalia vyriausybės išlaidų, investicijų ir grynojo eksporto. Mokslininkai, nagrinėjantys augimo strategijas ir jų prisitaikymą prie kintančių pasaulio ekonomikos realijų, šalis skiria į dvi grupes: tas, kurių ekonominis augimas remiasi paklausa, generuojama didėjančio darbo užmokesčio, ir tas, kuriose ekonominis augimas paremtas eksportu ir tą eksporto plėtrą skatinančiomis investicijomis. Pastaruoju metu tokie, atrodytų, išimtinai teoriniai klausimai vis dažniau persikelia ir į ekonominės politikos erdves.
Pernai Ženevoje įsikūrusios Tarptautinės darbo organizacijos ekonomistai paskelbė tyrimą, kuriame nagrinėjo, kaip auga ekonomika šalyse, besiremiančiose darbo užmokesčio didėjimu, ir kaip ji kinta ten, kur augimas siejamas su didėjančiais pelnais bei eksportu. Empirinės medžiagos analizė leidžia teigti, kad didžiosios pasaulio ekonomikų dalies augimas bendrai imant paremtas darbo užmokesčiu, ir jeigu visos pasaulio valstybės vienu metu skatintų darbo užmokesčio didėjimui palankesnį pajamų perskirstymo režimą, tai net tos šalys, kurių ekonomika paremta pelno prieaugiu, turėtų visuminių pajamų didesnį augimą, nes jų ekonomikos plėtrą stimuliuotų didesnis užsienio šalių augimas. Priešingai, jei visos šalys skatintų eksportu ir pelno prieaugiu paremtą ekonomikos augimą, tai akivaizdu, kad galiausiai išloštų tik pusė jų, nes visos šalys vienu metu negali pasigirti grynuoju eksportu: šalia tų, kurie parduoda, privalo būti ir perkančiųjų.
Lietuvos pasirinktas ekonomikos modelis remiasi eksporto skatinimu, tad susiklostęs ir per krizę tik dar labiau išryškėjęs pelnu paremto augimo modelis iš esmės priklausomas nuo tų šalių, kurios remiasi priešinga pajamų politika. Empiriniai tyrimai rodo, kad toks modelis galiausiai yra labai panašus į tą, kurio pamate – skolomis paremtas vartojimas: jis ribotas, generuoja pasaulinius disbalansus ir galiausiai lemia taip pat ir jį pasirinkusios šalies labai nestabilią plėtrą. Be kita ko, šalyse, kuriose nuvertinamas darbas, nuolat kyla rimtų ateities problemų.
Ir va šioje vietoje grįžtame prie esminių dalykų. Galime, žinoma, manyti, kad visi, kurie perspėja verslą, jog neatsakingas elgesys su darbuotojais ir beatodairiškas pelno siekimas yra neleistinas ir moraliai, politiškai bei ekonomiškai pražūtingas, taip kalba tik todėl, kad yra kokie nors marksistai ar pavojingi keinsistai. Tačiau galime ir tiesiog pasvarstyti, ar toks jau sėkmingas bei jokių vidinių prieštaravimų nepažeistas ir neoliberalizmas.
Paskirstymo ir perskirstymo politikos, kuriomis siekiama padidinti darbo pajamų dalį, sumažinti pajamų skirtumus ar sutvirtinti minimalaus darbo užmokesčio reikalavimus, socialinio draudimo sistemas, patobulinti profsąjungų veiklą reglamentuojančius įstatymus bei derybines galias, žinoma, prieštarauja ortodoksinės ekonomikos tiesoms bei šūkiams apie tolesnį taupymą. Vis dėlto krizių metais, kai stinga stabilios paklausos ir pasitikėjimo, neverta pamiršti, kad vartojimo išlaidos nesiskolinant gali didėti tik tokiu atveju, jeigu didėjant produktyvumui kyla ir darbo užmokestis.
Taigi, ar vis dėlto jau kuris laikas stebimas Lietuvos ekonomikos augimas yra stabilus? Galimą atsakymą perša dar keli skaičiai. Ekonomikai išaugus, 2012 m. namų ūkių vartojimo išlaidos vis dar buvo beveik 500 mln. Lt mažesnės nei 2008 m., nors infliacija per tą laiką ypač smogė būtent tose srityse, kurios ir sudaro daugumos Lietuvos vartotojų esminę išlaidų dalį, – kalbu apie komunalines išlaidas bei maistą.

Įkirta
Skaičiai rodo, kad ekonomikai augant samdomo darbo pajamos Lietuvoje per penkerius metus sumenko 5,5 mlrd. Lt, o kapitalo kilmės pajamos padidėjo 7,2 mlrd. Lt.