Į “Veido” klausimus atsako arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius

VEIDAS: Keletą metų iš eilės patenkate į įtakingiausių lietuvių sąrašus. Kaip manote, už kokius nuopelnus esate išrinktas vienu įtakingiausių Bažnyčios atstovų Lietuvoje?
S.T.: Kadangi esu didelės arkivyskupijos ordinaras ir dažnai pasisakau svarbiais Bažnyčiai ir Lietuvai klausimais, gal todėl kai kurie žmonės pozityviai atsiliepia apie mano darbą. Tačiau nemažai tokių, kurie ir labai kritiškai kalba. Bet aš nesureikšminu nei vienų, nei kitų nuomonių. Svarbiausia, kad Viešpats, kuriam tarnauji, gerai įvertintų.
VEIDAS: Kas padarė didžiausią įtaką jūsų asmenybei, charakteriui ir tikėjimui?
S.T: Nuo paauglystės tikėjimas man nebuvo antraeilės svarbos dalykas: praktikavau jį eidamas išpažinties ir stiprindamas save eucharistija. Didelę įtaką mano gyvenime yra padariusios ilgos rekolekcijos (kai kurios jų trukdavo po 30 dienų). Jos išmokė nuosekliai sekti paskui Jėzų Kristų ir nebijoti jokio kryžiaus, kuris pasitaikydavo gyvenimo kelyje.
O jei kalbėsime apie asmenybes, tai didžiausios įtakos mano turėjo keli kunigai: pirmiausia salezietis kun. Antanas Skeltys ir jėzuitas tėvas Pranciškus Masilionis. Iš jų daug ko išmokau. Taip pat didelė įtaką mano dvasiniam brendimui padarė geros seserys vienuolės, kurių buvo ne mažiau kaip gerų kunigų.
VEIDAS: Dėl kokių priežasčių 1969-aisiais sovietų valdžia jums uždraudė eiti kunigo pareigas?
S.T.: Kai parašiau dokumentą dėl Kauno kunigų seminarijos suvaržymų ir surinkau po juo apie 60 kunigų parašų, sovietų valdžia uždraudė atlikti kunigo pareigas. Tais laikais toks elgesys buvo neregėtas iššūkis valdžiai, todėl ir buvau nušalintas nuo kunigiškos tarnystės.
VEIDAS: 1983-iaisiais buvote suimtas už antisovietinę propagandą ir agitaciją, kalėjote Permės ir Mordovijos lageriuose, o vėliau buvote ištremtas į Sibirą. Kaip šie sudėtingi gyvenimo išbandymai paveikė jūsų vidines nuostatas ir tolesnį gyvenimą?
S.T.: Bet koks kryžius savaime nekelia džiaugsmo, bet jis tampa Dievo dovana, jei jį priimi ir neši drauge su Kristumi. Šiuo atveju bet kokie sunkumai tampa Dievo palaima, todėl šiandien aš dėkoju Dievui, kad gyvenimas manęs nelepino ir tokiu būdu padėjo tapti tvirtesniam.
Paradoksalu, bet sovietiniais laikais nepatyriau tiek niekinimo ir šmeižto, kiek laisvoje Lietuvoje. Tačiau didžiausi išbandymai, manau, dar laukia ateityje. Jau matomi ženklai Europoje ir pasaulyje, kad bus siekiama, ko siekė sovietinė valdžia: kad mes savo tikėjimą praktikuotume tik savo kambarėlyje ar bažnyčioje, o viešoje erdvėje bet kokie tikėjimo ženklai ar praktikos bus nepageidaujamos ar net draudžiamos. Tačiau nereikia gąsdintis. Kaip sakė apaštalas Paulius: „Jei Dievas su mumis, tuomet kas prieš mus?“
VEIDAS: Ar spėjote užsiauginti šarvus, matydamas spaudoje neigiamus atsiliepimus apie save ir apie dvasininkų luomą?
S.T.: Esu gana jautrus žmogus, nors savo emocijas sugebu valdyti. Jeigu būna kas nors sunkaus, paaukoju Dievui kaip atgailą už savo kaltes ar už kitų nuodėmes ir einu pirmyn. Taip pat esu įsitikinęs, kad jei gyventi pagal sąžinę ir darai kitiems gera, formuojasi tam tikras jautrumas aplinkinių atžvilgiu.
VEIDAS: Esate minėjęs, kad Lietuva išgyvena ne kunigystės ir ne Bažnyčios, o žmonių protų ir širdžių krizę. Kodėl taip manote?
S.T.: Kai žmonės nebevertina šeimos, kai nukrypimą nuo prigimties laiko norma, kai klaidžioja tiesos reliatyvizmo labirintuose – visa tai yra žmogaus proto krizė. Susvetimėjimas ir egoizmas, kai žmogus myli tik save, o kitus žmones laiko vos ne daiktais – tai širdies krizė. Kol neįveiksime protų ir širdžių krizės, tol mūsų visuomenė bus sunkus ligonis. Ir bus daug kitų krizių.
VEIDAS: 2013-ieji paskelbti Tikėjimo metais. Jūsų vertinimu, ar per juos įvyko kas nors reikšmingo Lietuvai?
S.T.: Tikėjimo metai Bažnyčiai padovanojo popiežių Pranciškų, Lietuvai – du labai gerus vyskupus: Kęstutį Kėvalą ir Lionginą Virbalą. Birželio pabaigoje Kaune vykusios Lietuvos jaunimo dienos parodė, kad turime daug gražaus, Dievą tikinčio jaunimo.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kas lemia tikinčiųjų mažėjimą Lietuvoje?
S.T.: Juo labiau pasineriame į materializmą ir laimės pradedame ieškoti piniguose bei malonumuose, tuo labiau nyksta dvasinės vertybės, o kartu mažėja ir rimtai tikinčių žmonių. Tuomet vietoj aiškaus tikėjimo pasineriama į visokius prietarus.
VEIDAS: Ar tiesa, kad kunigai bendraudami su žiniasklaida turi gauti jūsų sutikimą?
S.T.: Iš tiesų kunigai turi teisę bendrauti su žiniasklaida, bet ne visada nori. Kartais patys nenorėdami bendrauti prisidengia, kad vyskupai juos apriboja. Žinoma, jei vyskupas matytų, kad kuris kunigas nepajėgia ir tikrai prastai atstovauja savo tarnystei, galėtų patarti: būk atsargesnis, nenusišnekėk, bet paprastai vyskupai nedaro tam kliūčių, taigi tereikia paties kunigo noro.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl kai kurie asmenys apibūdina jus kaip prieštaringą asmenybę?
S.T.: Į klausimą galėčiau atsakyti klausimu: kodėl Jėzų Kristų vieni mylėjo tiek, kad geriau pasirinkdavo mirtį, nei savo Mokytojo išsižadėjimą, o kiti tiek nekentė Jėzaus, kad jį nukryžiavo? Jeigu kunigas ar vyskupas nuosekliai laikosi Evangelijos, taip pat bus vienų mylimas, kitų nekenčiamas. Jei būtų tik mylimas, reikėtų suabejoti jo tikėjimo nuoseklumu.
VEIDAS: Kokių klaidų esate padaręs ir dėl kurių galbūt norėtumėte atsiprašyti?
S.T.: Atsakysiu su humoru: Katalikų bažnyčioje popiežius, vyskupai, kunigai ir pasauliečiai savo klaidas bei nuodėmes išpažįsta per Susitaikinimo sakramentą, ir tai daroma neviešai. O jei rimtai, tai, atlikdamas kunigo, ypač vyskupo pareigas, esu įskaudinęs ne vieną kunigą, bet jei būtų galima laikrodį atsukti atgal, tai tikriausiai padaryčiau tą patį. Tačiau, nors ir jautiesi atlikęs pareigą, sunku būna ne tik tam, kuris įsiskaudino, bet ir pačiam vyskupui. Todėl visuomet sakau, kad daugiau dvasinio komforto jaučiau, kai buvau paprastas kunigas, nei dabar, būdamas arkivyskupas.
VEIDAS: Žvelgiant iš šalies susidaro įspūdis, kad labai sunku suderinti administratoriaus darbą su giliu tikėjimu.
S.T.: Tai netiesa – gilų tikėjimą galima turėti ir piemenaujant, ir vyskupaujant. Tai teigiu ne skolindamasis kieno nors mintį, bet iš savo asmeninės patirties.