Pagaliau apsispręsta dėl Europos Parlamento (EP) rinkimų datos – jie vyks 2014 m. gegužės 25 dieną.

EP rinkimų reikšmė kas kartą vis didesnė, nes nuolat didėja šios institucijos vaidmuo ES sprendimų priėmimo procese. Su kiekviena nauja ES sutartimi EP įgauna vis daugiau galių. Viena naujausių tokio pobūdžio iniciatyvų – siūlymas suteikti išimtinę galimybę europietiškų politinių partijų šeimoms teikti Europos Komisijos pirmininko kandidatūrą. Tai padidintų europietiškų politinių partijų matomumą Europos visuomenėje ir, turint galvoje, kad šių partijų frakcijos yra EP, didintų ir pastarosios institucijos galias. Kita vertus, bandymus plėsti EP galias dažnai papildo ir Vakarų demokratijai gana netikėti siūlymai riboti galimybes EP rinkimuose dalyvauti tokioms partijoms, kurios nepritaria vieningos Europos idėjai.
Net nenagrinėjant šių „netolerantiškos tolerancijos“ apraiškų atitikties pamatiniams demokratijos principams, pastebima akivaizdi tendencija, kad įvairių Europos vienybės stiprinimo iniciatyvų kontekste populiarėja tolimai dešinei atstovaujančios politinės jėgos, ginančios nacionalinę valstybių sistemą, kaip atstovaujamosios demokratijos lopšį, ir kartu atmetančios supranacionalinės demokratijos bei ES, kaip supervalstybės, idėjas. Jų teigimu, suteikti daugiau galių viršvalstybinėms ES institucijoms nereikėtų, nes nesant vieningos Europos politinės bendruomenės, kuriai reikėtų atstovauti, EP ir kitos ES institucijos yra linkusios plėsti savo galias ten, kur joms nepriklauso.
Apklausų duomenimis, charizmatiškosios Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas šiuo metu yra populiariausia politinė jėga socialistų valdymo kankinamoje Prancūzijoje. Nacionalinis frontas plečia partnerystės ryšius su Austrijos laisvės partija, kuri ką tik vykusiuose parlamento rinkimuose užėmė trečią vietą, o EP rinkimuose jiems prognozuojama lyderės pozicija.
Jungtinėje Karalystėje dėl pirmosios vietos varžysis konservatoriai ir Nigelo Farage‘o Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija, atvirai pasisakanti už Londono pasitraukimą iš ES. Akivaizdu, kad nė vienas iš šių scenarijų britų rinkimuose nebus palankus vieningos (federacinės) Europos projektui.
Prisiminkime dar Švedijos demokratus, „Tikruosius suomius“, Italijos euroskeptikus ar Danijos liaudies partiją ir netgi vos rinkimų barjero Vokietijoje neįveikusią prieš euro zoną nusiteikusią „Alternatyvą Vokietijai“ – visos šios organizacijos turi geras galimybes patekti į EP. Nors mažai tikėtina, kad visos šios politinės jėgos susijungs į kokį nors „Tautų Europos“ aljansą, bet viešieji debatai tolesnės Europos integracijos klausimais taps daug įvairiapusiškesni. Liberalūs politikos apžvalgininkai ir vėl ras progą prabilti apie „radikalėjančią Europą“, bet ar pavyks jiems rasti paaiškinimą, kokios priežastys tai lemia?
Konservatyvus britų mąstytojas Rogeris Scrutonas pastebi, kad politiniam procesui Europoje buvo suteikta kryptis, kaip priešstata nacionalinių valstybių sistemai. „Tačiau tai nebuvo kryptis, kurią pasirinko Europos žmonės. Priešingai, daroma viskas, kad europiečiai neturėtų galimybės rinktis, nes tokiai galimybei atsiradus jie atmeta iš „viršaus“ primestą planą“, – teigia R.Scrutonas.
Šiuo atveju tereikia prisiminti referendumų dėl Europos Konstitucijos baigtį Prancūzijoje ir Nyderlanduose bei nuolat dėl ES sutarčių perbalsuoti priverstą Airiją. Konservatyvusis britų mąstytojas žeria dar daugiau kritikos: „ES politinis procesas krypsta link centralizacijos, hierarchinės kontrolės, neišrinktų biurokratų bei teisėjų diktatūros, nacionalinių parlamentų priimtų įstatymų atmetimo, konstitucinių sutarčių, sukurtų jų nederinant su piliečiais.“ Tai leidžia daryti išvadą, kad balsavimas už antisistemines tolimos dešinės politines partijas – tai savotiškas protestas prieš primestas žaidimo taisykles.
Kiti autoriai, aiškindami tolimos dešinės politinių jėgų populiarėjimą, pabrėžia, kad šiandien Vakarų Europos valstybes valdantis politinis elitas neranda atsakymų į klausimą, kaip įgyvendinti daugiakultūrės visuomenės modelį ir kaip suderinti ekonominį imigracijos poreikį ir socialines bei kultūrines šio proceso pasekmes.
Pastebima tendencija, kad už kraštutinės dešinės politines partijas Vakarų Europoje ima balsuoti vis daugiau darbininkų klasės atstovų, ypač tuose regionuose, kuriuose imigracijos veiksnys itin reikšmingas. Jų atsitraukimą nuo tradiciškai jų interesams turinčių atstovauti socialistų galima aiškinti tuo, kad daugiakultūriškumą propaguojančios kairiosios politinės jėgos niekaip negali paaiškinti didėjančio nedarbo, nusikalstamumo ir imigracijos santykio. O tolimos dešinės politinės partijos turi labai konkretų aiškinimą: uždaros imigrantų bendruomenės net neplanuoja integruotis į Europos visuomenes, stengdamosi čia tik pasinaudoti Vakarų Europos gerovės valstybių teikiamomis galimybėmis. Tai daug kam atrodo įtikinamiau nei kalbos apie daugiakultūrės visuomenės iliuziją.
Kai kurie kiti akademikai pabrėžia, kad parama tolimos dešinės politinėms jėgoms – tarsi atsakas į šiandienines moralinio reliatyvizmo tendencijas Vakarų Europoje: bendruomeninių ryšių trūkinėjimą, kultūrinį libertarizmą, kuris silpnina Vakarų Europos visuomenių moralinius orientyrus. Todėl balsavimas už tradicines vertybes remiančias tolimos dešinės politines partijas – didelėje Vakarų Europos valstybių visuomenės dalyje glūdinčio vertybinės kontrrevoliucijos poreikio įrodymas (geriausias pavyzdys – milijoniniai mitingai Prancūzijoje prieš vienalyčių santuokų įteisinimą).
Šiuos aiškinimus papildo ir dar vienas aspektas – tradicinių dešiniųjų politinių jėgų idėjų kaita ir jų visiškas nesugebėjimas atliepti visuomenėje besiformuojančių naujų kultūrinių ir socialinių lūžių. Kitaip tariant, tolimos dešinės judėjimai šiandien kalba apie problemas ir jų sprendimo būdus, apie kuriuos kalbėti turėtų senosios dešinės (ar centro dešinės) konservatorių ar krikščionių demokratų partijos. Juk kitaip nei ekonomikoje, socialinėje ir kultūrinėje srityje sprendžiant tokius reikalus, kaip šeimos samprata, gyvybės apsauga ar imigracija, tradicinės centro dešinės (kaip dabar yra įprasta sakyti) politinės partijos nesugebėjo suformuluoti aiškios pozicijos dėl tolesnio visuomenės raidos modelio ir taip pasidavė moralinio reliatyvizmo bei daugiakultūriškumo viršenybei.
Būtent šie principai šiandien yra neoliberalų ir naujosios kairės vertybinis pamatas. Akivaizdu, kad kultūrinėje srityje tradicinės politinės dešinės jau nebėra, o jų apleistas vertybes ima ginti vadinamosios kraštutinės dešinės politinės partijos. Ir kol Vakarų Europos konservatoriai ir krikščionys demokratai nesugrįš prie savo vertybinių šaknų, tol tolimos dešinės politinio judėjimo plėtra ir gyvybingumas bus garantuotas.

Vakarų Europos valstybes valdantis politinis elitas neranda atsakymų į klausimą, kaip įgyvendinti daugiakultūrės visuomenės modelį.