Kiekvieną savaitę verslo pardavimo tarpininkavimo profesionalai sulaukia keleto prašymų parduoti vidutines ar apystambes įmones, o siūlymų įvairiausiuose interneto portaluose įsigyti smulkius versliukus – tiesiog debesis.

Bemaž dvejus metus už 2,4 mln. Lt pardavinėjamas kažkada buvęs garsus restoranų ir užeigų tinklo restoranas „Dvarkiemis“ šalia Trakų savininko vis dar neturi. Jau greit metai, kai buvo paskelbta ir apie didžiausią restoranų tinklą Baltijos šalyse turinčio „Čili Holdings“ pardavimą. Analitikų vertinimu, tinklas galįs būti vertas nuo 70 iki 100 mln. Lt. Tačiau šiuo metu iškabas keičiantis, restruktūrizuojamas restoranų tinklas kol kas valdomas tų pačių savininkų.
Kol kas negirdėti ir kad būtų įvykę pokyčių dar šįmet balandį apie savo plėtrą ir kartu 75 proc. akcijų dalies pardavimą investuotojui pasiskelbusios didžiausios šalies elektroninės parduotuvės „Pigu.lt“ akcininkų gretose.
Po pusmetį, metus ir ilgiau pardavinėjamos ir daugybė kitų, mažiau žinomų prekybos, aptarnavimo srities, logistikos, statybos ir gamybos įmonių. Iš tikrųjų parduodamų įmonių pasiūla tokia plati ir įvairi, kad kyla klausimas, ką ši tendencija reiškia: ar verslininkai nujaučia naują krizės bangą, ar, priešingai, sulaukė, kol po pasaulio ūkio ir finansų krizės jų įmonės vėl pasieks piką, ir todėl parduoda?

Rizikingiausios – be tarpininkų parduodamos smulkiausios įmonės

Didžiausias sujudimas – pačių smulkiausių įvairių segmentų įmonių sektoriuje: nuo kioskų tipo greitojo maitinimo užeigų, kirpyklų, grožio salonų, siuvyklų, dėvėtų ir naujų drabužių parduotuvių, jaunavedžių ir proginių drabužių nuomos salonų, jaunimo nakvynės namų, statybos ir logistikos įmonių, pavienių autoservisų, elektroninių parduotuvių iki interneto žiniasklaidos portalėlių. Jų parduodama nesuskaičiuojama daugybė.
Paprastai tokius ypač smulkius versliukus, parduodamus už sumas nuo kelių šimtų litų iki 300 tūkst. Lt, stengiasi parduoti patys jų savininkai, nesamdydami jokių pardavimo konsultantų. O jei pirkėjas nori patikrinti tokio verslo mokestinę, finansinę ar teisinę istoriją, turi arba pats labai gerai išmanyti visus galimus nuslėpti niuansus ir žinoti, kur reikėtų tikrinti galimus „sumerktus“ galus, arba samdytis teisininkus ar finansininkus. Tačiau derybos su tokiai verslininkais ypač sunkios – jie iš visų verslus parduodančių asmenų sunkiausiai linkę derėtis dėl kainos: bijodami, kad pirkėjas jų neapmautų, visiškai neadekvačiai vertina savo parduodamą prekę. Tuo įsitikino ir „Veido“ žurnalistė, atlikusi nedidelį eksperimentą ir paskambinusi apie trisdešimčiai parduodamų pačių smulkiausių įmonių savininkų.
Štai sostinėje, Kalvarijų gatvėje, antrą mėnesį veikiančios kiosko tipo greitojo maisto užkandinės, kurios vienos dienos apyvarta tesiekia 30–40 Lt, savininkas už savo verslą norėtų gauti 115 tūkst. Lt. Jis apie savo parduodamą esą puikų verslą kalba taip įtikinamai, kad, regis, pardavinėtų ne mažiau kaip nuo nepriklausomybės pradžios Gedimino prospekte veikiančią amerikietiškų sumuštinių oazę. Vaikinui nė motais, kad jo kioske nėra kanalizacijos, vanduo – šuliny, šildytis reikia elektriniu radiatoriumi ir kas mėnesį dar pakloti po 600 Lt už sklypo, ant kurio pastatytas kioskas, nuomą.
Pralinksmino ir jaunimo namų šalia stoties verslo savininkė. Ji už 90 tūkst. Lt parduoda iš esmės verslo iliuziją: yra interneto svetainė, klientų atsiliepimai, dar pažadėjo pamokyti, kaip elgtis su rezervavimo tinklalapiais, ir viskas. Patalpos, pasirodo, nuomojamos, bet jokios ilgalaikės sutarties nėra, tad įsigijus tokį “verslą” patalpų savininkas naujai iškeptą verslininką gali paprasčiausiai išmesti į gatvę, ir verslas baigtas. Bet pardavėja aiškino, kad verslas esąs puikus, ji pati iš jo per mėnesį gaunanti 3 tūkst. Lt atlyginimą ir dar galinti išlaikyti dvi pagalbininkes. Tiesa, joms mokamos nedidelės algos.
Puikų verslą už 30 tūkst. Lt teigia parduodanti ir nuo šio rugsėjo J.Basanavičiaus gatvėje veikiančio, bet jau kitiems siūlomo limfodrenažinio salono savininkė. Paklausta apie klientų srautus ir pajamas, moteris pradėjo painiotis ir vardyti nelogiškus skaičius.
O štai prieš dvejus metus įsteigtos transporto įmonės savininkas mano, kad tik vienus metus tarptautiniais pervežimais užsiėmusi jo įmonė verta ne mažiau kaip 35 tūkst. Lt. Į šią kainą įeina, pardavėjo žodžiais, geras firmos vardas ir dar beveik trejus metus galiosianti licencija. Ir nieko daugiau.
Nustebino ir jaunavedžių bei proginių drabužių salono Kaune savininkės, kurios apsigalvojo ir dabar nusprendė pardavinėti tik dalį verslo, tai yra šimtą proginių ir dvi dešimtis verstuvinių suknelių už 15 tūkst. Lt. O jas įsigijus dar teks ieškotis vietos salonui, nes verslo pardavėjos toje pačioje vietoje ir toliau užsiimsiančios ta pačia veikla.
Dar linksmiau nuteikė neveikiančios elektroninės vaikų drabužių parduotuvės, parduodamos už 600 Lt, savininkė. Girdi, verslas esąs perspektyvus, puikus, nesvarbu, kad ši svetainė nėra priėmusi nė vieno užsakymo, – esą klientų kasdien „nemunais plaukia“.
Tai tik keletas labiausiai įstrigusių keistų parduodamo smulkiojo verslo pavyzdžių. Iš tikrųjų miglotus smulkiuosius verslus pardavinėjančių keistuolių – daugybė. Ypač didelė gausa siūlančiųjų pirkti e. parduotuves, žiniasklaidos portalus, statybos, logistikos, prekybos įmones, kirpyklas ir grožio salonus. Bet nė vienas rimtas verslo pardavimo konsultantas nesigilina ir neanalizuoja tokių įmonėlių pardavimo tendencijų.
Paprastai skelbimai apie pačių smulkiausių įmonių pardavimą būna bendruose skelbimų portaluose, kuriuose greta rasi skelbimų ir apie parduodamą padangų komplektą, ir apie skalbyklę, ir apie nuomojamą butą, ir dar balažin ką.
„Rimti investuotojai tokių skelbimų svetainių neskaito ir tokių verslų neperka. O mums finansiškai neapsimoka konsultuoti tokių verslininkų, nes tai per smulku“, – tikina vidutinio dydžio įmonių pardavimo tarpininkavimu užsiimančios UAB „Intelligent capital“, valdančios portalą ~parduoduversla.lt~, direktorius Linas Kliukas.
Jo žodžiais, tokių verslų pardavėjo ir pirkėjo santykiai klostosi panašiai kaip derybos dėvėtų automobilių turguje, kai pirkėjas įrodinėja pardavėjui, kad šio siūlomas automobilis ne tik “daužtas”, bet ir skendęs per potvynį, o pardavėjas dievažijasi, jog tikrai ne: juo važinėjo vokietis pensininkas, ir tik savaitgaliais.
Taigi bendruose skelbimuose rasti dėmesio vertą smulkią įmonėlę yra tas pats, kas ieškoti vakarykštės dienos: daug niekalo ir labai didelė rizika.
„Tiesa, kartais nutinka, kad smulkiosios ar ir vidutinio dydžio įmonės savininkas po nesėkmingų bandymų savarankiškai parduoti verslą kreipiasi į mus dėl tarpininkavimo. Bet jei tik sužinome, kad jis prieš tai buvo pasiskelbęs kažkokiose skelbimų svetainėse, nurodome nedelsiant iš ten išimti duomenis apie parduodamą įmonę, nes tai gali pakenkti sandoriui“, – aiškina L.Kliukas.