Gintaras Sarafinas
Jei vis daugiau žmonių piktinimąsi ir niurzgėjimą iškeistų į gerus darbus, tada visa valstybė stipriai pasistūmėtų į priekį ir žmonių lūkesčiai kur kas mažiau skirtųsi nuo realybės.
Daugiau nei prieš 23-ejus metus Lietuvai atkūrus nepriklausomybę mūsų šalies gyventojų lūkesčiai buvo išties didžiuliai. Dauguma manė, kad ši permaina suteiks tik daug pranašumų ir kad vėliausiai po dešimtmečio gyvensime kaip švedai. Bet realybė pamėtėjo ne tik pranašumų – iš tiesų jie ėjo pramaišiui su trūkumais. Šiaip jau gyvenime visada taip būna, bet didelė dalis lietuvių tai suprato ir įvertino kaip pasityčiojimą iš savo lūkesčių, siekių ir svajonių, tad nusivylė, susierzino ir supyko.
Be reikalo. Jei geriau pagalvotų, suprastų, kad už tai, ką turime šiandien, privalome būti be galo dėkingi. Juk šiandien esame nebe Rytų, o Vakarų erdvėje, turime laisvę, demokratiją, daugybę galimybių, išaugusią gyvenimo kokybę, tai yra dar niekada istorijoje dauguma lietuvių negyveno taip gerai, kaip gyvena dabar. O jei ko ir stinga, jei jaučiamės prastai, tai dėl to daugiausia kalti mes patys, tiksliau, mūsų delsimas ir klaidos, mūsų sujaukti protai, choleriška, neadekvati reakcija į daugumą iššūkių ir dažni fiasko vykdant pačius didžiausius bei šaliai svarbiausius projektus.
Ar susimąstėte kada, kiek daug laiko mes iššvaistome tuščiai. Ar kada kilo mintis, kokį nesuskaičiuojamą kiekį valandų mes prasipiktiname. Visais ir viskuo. Piktinomės ir tebesipiktiname Andriumi Kubiliumi, Algirdu Butkevičiumi, Dalia Grybauskaite, Saugumo departamentu, vadovu darbovietėje, kaimynais, blogais daktarais etc. Ir kas iš viso to? Absoliučiai nieko. Tiksliau, daug minusų: bloga nuotaika, depresija, prastėjanti sveikata, noras emigruoti ir panašiai.
Ir dar kad tie besipiktinantieji būtų teisūs. Dažniausiai, deja, ne. Nes žmonės skirtingai supranta gerumą, tai, kas yra geri darbai, nauda valstybei. Štai A.Kubilius neabejotinai mano, kad premjeraudamas per ketverius metus Lietuvai padarė daug gero ir ištraukė šalį iš duobės, o koks milijonas Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad jis nepadarė nieko gero ir yra kažkoks raguotojo vietininkas žemėje. Tad keikė ir tebekeikia jį iš širdies. Bet jie nėra teisūs.
Atrodytų, kokia čia galėtų būti išeitis? To ir paklausiau Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektoriaus kunigo Ryčio Gurkšnio SJ. Atsakymas buvo paprastas ir išmintingas: “Nesakau, kad nereikia kritikuoti ar piktintis valstybės vadovais, įmonių direktoriais ar blogais sprendimais, bet tai turėtų sudaryti tik 20 proc. šiandien tam skiriamo laiko, o 80 proc. laiko geriau skirti geriems darbams. Derėtų pagalvoti, ką gero pats galėtum padaryti savo valstybei, miestui, darbui, šeimai, Bažnyčiai, ir tai atlikti. Nauda bus nepamatuojamai didesnė, nei laiką skiriant piktinimuisi. Be to, atlikęs gerą darbą, pozityviai mąstydamas ir jausitės daug geriau, ir seksis labiau, ir sveikata pagerės.”
Regis, visai paprasta. Jei vis daugiau žmonių piktinimąsi ir niurzgėjimą iškeistų į gerus darbus, visa valstybė stipriai pasistūmėtų į priekį, ir žmonių lūkesčiai kur kas mažiau skirtųsi nuo realybės, ir savijauta būtų nepalyginti geresnė, ir noro emigruoti nebeliktų.
Įsiklausyti vertėtų ir į Dalai Lamos žodžius: “Pagrindinis kelias į laimingesnį gyvenimą – kasdien ugdyti savo mąstymą, silpninant neigiamas mintis ir stiprinant teigiamą požiūrį.”
Na kodėl, kai kada piktinimasis duoda naudos: pavyzdžiui Kubilius nebėra valdžioje
davė naudos kam? Uspaskiui?Butkevičiui? Paksui?