Valstybės garantuojama teisine pagalba kasmet pasinaudoja maždaug po 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Panevėžiečių pensininkų Onos ir Albino Skaparų šeima viena iš daugelio, kuriai prireikė valstybės skiriamo advokato. Skaparams advokato prireikė po eismo įvykio. Pažįstamų patarti jie kreipėsi į Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. „Mus maloniai priėmė ir likome tikrai patenkinti. Viskas vyko sklandžiai, niekur neužkliuvo jokie popieriai, o paskirta advokatė Daiva Gadliauskienė pasitaikė tiesiog nuostabus žmogus. Viską mums išaiškino, atsakydavo į visus klausimus, kurių tik paklausdavome, – prisimena ponia Ona ir džiaugiasi, kad netrukus jos vyras buvo išteisintas. – Gal mums taip papuolė, bet viskas klostėsi tikrai gerai.“
Skaparams buvo suteikta antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurią organizuoja ir teikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (VGTPT), o jų Lietuvoje veikia penkios – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Trumpai tariant, antrinė teisinė pagalba – tai valstybės garantuojama ir finansuojama advokato pagalba teisminiame procese. Į ją pretenduoti gali tie, kurių pajamos yra menkos, o turtas nedidelis. Advokato pagalba gali būti finansuojama 100 arba 50 proc.: jei asmens pajamos per metus neviršija 8 tūkst. Lt, jis gali pretenduoti į visišką, o jei 12 tūkst. Lt – į dalinį finansavimą. Tiesa, šios ribos gali keistis, jei asmuo turi išlaikytinių.
Pagalbą sunkiau gyvenantiems žmonėms teikia dviejų rūšių advokatai: VGTPT dirbantys advokatai, įsipareigoję neužsiimti jokia kita teisine veikla, bei sutartis sudarę vadinamieji laisvieji advokatai, kartu besiverčiantys ir privačia praktika.
„Dažniausiai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prireikia baudžiamosiose bylose, kai nusprendžiama, kad yra būtinas gynėjo dalyvavimas (tokiu atveju jau nebežiūrima nei į turtą, nei į pajamas). Pavyzdžiui, pernai dirbome daugiau nei su 8 tūkst. baudžiamųjų ir tik su maždaug 4,5 tūkst. civilinių bylų. Tiesa, pastarųjų skaičius kiekvienais metais vis didėja“, – paaiškina Anželika Banevičienė, vadovaujanti Kauno VGTPT.
Atkreiptinas dėmesys, kad valstybė garantuoja ir pirminę teisinę pagalbą, kurią koordinuoja savivaldybių institucijos. Ji apima teisinės informacijos ir konsultacijų teikimą, teisinio pobūdžio dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, rengimą bei pagalbą sprendžiant ginčus be teismo, taip pat taikos sutarčių parengimą. Tokia teisinė pagalba yra nemokama, jos dažniausiai prireikia dėl šeimos ir civilinės teisės bei civilinio proceso klausimų.
Tiek pirmine, tiek antrine teisine pagalba kasmet pasinaudoja vis daugiau Lietuvos gyventojų: pernai pirminė buvo suteikta maždaug 44 tūkst., o antrinė – beveik 50 tūkst. atvejų. Specialistai prognozuoja, kad ateityje šie skaičiai ir toliau didės. Beje, teisę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba turi ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES šalių narių piliečiai bei ilgai teisėtai Lietuvoje ir kitose ES šalyse gyvenantys asmenys.

Dideli darbo krūviai ir vėluojantys atlyginimai

Teisingumo ministerijos duomenimis, VGTPT tarnybos per pastaruosius kelerius metus patenkina 90–91 proc. prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos. Šis procentas praktiškai nemažėja, nors besikreipiančiųjų – vis daugiau.
„Kai tik pradėjome veiklą, 2005 m., iškart buvo antplūdis, vėliau kasmet turėdavau po 80–90 bylų, o kai atėjo krizė – ir apie 150–160 bylų. Neseniai paskaičiavau, kad šiemet (o metai dar nesibaigę) jau esu gavusi 129 bylas. Taigi darbo krūvis iš tiesų didžiulis, įtampa – taip pat didelė“, – dėsto Liucija Bagačiovienė, dirbanti Klaipėdos VGTPT.
Vis dėlto šis darbas poniai Liucijai nėra atgrasus, nes, kaip pati sako, padėti nepasiturintiems žmonėms ji norėjo dar nuo jaunystės, todėl vos tik pradėjusi dirbti ir taip daug laiko bei pastangų skirdavo dirbdama „valdiška“ (t.y. valstybės skiriama) advokate.
„Tikrai niekada nebūna taip, kad į savo darbą žiūrėčiau atmestinai, – visada į jį einu labai rimtai nusiteikusi, – tikina advokatė. – Juk už kiekvieno dokumentėlio stovi žmogus.“
O Joana Šarkelienė dirba šiek tiek kitokiais pagrindais: ji užsiima ir privačia praktika, bet dirba ir valstybės skiriama advokate. 55-erių metų darbo stažą ir 23-ejų metų dėstymo patirtį turinti moteris sako, kad atstovauti sudėtingesnėmis materialinėmis sąlygomis gyvenantiems žmonėms jai yra širdžiai miela veikla. „Aš tiesiog myliu žmones, – paprastai paaiškina advokatė.
„Juk tas atlyginimas nedidelis, o dėl prastos šalies ekonominės padėties dažnai apskritai neatsiskaitoma. Aišku, nebūna taip, kad nesumokėtų, bet neretai to reikia laukti ilgai. O darbas tikrai intensyvus, – sako J.Šarkelienė ir priduria, kad neretai darbui tenka paaukoti ir savaitgalius ar dalį atostogų. – Už tokias paslaugas šiemet gavau tik 2,5 tūkst. Lt, visa kita gausiu kitąmet. O dirbant privačiai tiek galima uždirbti iš vienos bylos. Žinoma, visada galima daugiau dėmesio skirti privačiai praktikai, tačiau kai pagalvoji, kad padarai gerą darbą žmogui, vis tiek jautiesi laimingas.“
Iš tiesų vėluojantys atlyginimai – vis didesnė problema, bet, kaip teigia Vilniaus VGTPT laikinai einanti direktoriaus pareigas Loreta Minkevičienė, dėl vėluojančių atlyginimų advokatai retai atsisako pagelbėti sunkiai besiverčiantiems žmonėms. „Nebūna taip, kad advokatai nutrauktų sutartis ir imtų verstis tik privačia praktika. Jie tikrai teikia pagalbą“, – tikina L.Minkevičienė, nors ir pripažįsta, kad didžiosios dalies tuo užsiimančių advokatų pagrindinė paskata vis dėlto yra papildomas užmokestis.
Nors jis nėra didelis (ypač kai palygini su verslo advokatų valandiniu atlygiu): viena valstybės skiriamo advokato darbo valanda tėra įkainota 40 Lt (neatskaičius mokesčių). Įdomu tai, kad prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pagalbos vidutinė vienos civilinės bei administracinės bylos kaina 2012 m. svyravo nuo 221,04 Lt (Panevėžio tarnyboje) iki 429,47 Lt (Kauno tarnyboje). Iš esmės verslo advokatas tiek uždirba per valandą.