Aktualusis interviu
Į „Veido“ klausimus atsako advokatas Vytautas Zabiela

VEIDAS: Su kokiomis bylomis per pastaruosius 55-erius metus teko dirbti daugiausia? Kurios jų ir kodėl įsirėžė jūsų atmintin?
V.Z.: Sovietiniais metais advokatūroje jokios specializacijos nebuvo, taigi iki šiol mano atmintyje taip ir pasiliko po lygiai – baudžiamųjų, civilinių ir administracinių bylų. Per 55-erius profesinio darbo metus dalyvauta šimtuose, o gal tūkstančiuose teismo procesų, matyta žmonių nuoskaudos, skirtingi likimai. Esu dirbęs ir prie nužudymo bylų, kuriose bendrininkai, siekdami panaikinti liudininkus, šaudydavo savo draugus. Kartą esu matęs ir asmenį, kuriam, paskyrus mirties bausmę, per veidą ėmė tekėti kruvinos ašaros.
VEIDAS: Iki šiol jūsų akiratyje – ir profesinė, ir visuomeninė veikla. Ar paroje nepritrūkstate valandų?
V.Z.: Darbo dienos man niekada nepakakdavo. Ir sulaukęs 83-ejų keliuosi penktą ryto. Nei anksčiau, nei dabar darbui negailiu savaitgalių, kartais ir vakare ilgėliau padirbu. Jei atvirai, neatsimenu, kad būčiau atostogavęs. Taip jau yra, kai užsidegi viena ar kita byla ir nebegali sustoti. Gerai sakė vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche: kiekvienas žmogus turi savo likimą. Tokia manoji lemtis. Juk advokatu tapau iš idėjos, siekdamas kaip galima geriau pažinti šią profesiją, jos etiką, advokato darbo ištakas. Nuo jaunystės mėgau skaityti teisinę literatūrą, žymių advokatų teismines kalbas, XIX a. prancūzų oratorių kalbas ir, žinoma, oratorių korifėjų – Ciceroną.
VEIDAS: Kas būtent paskatino jus pasirinkti advokato kelią?
V.Z.: Galbūt teisingumo ir užuojautos žmogui paieškos? Vaikystėje prie mokyklos matyti išniekintų Lietuvos partizanų kūnai ir ištremti klasės draugai manyje žadino teisingumo ir pasipriešinimo jausmus, taip pat ugdė nuostatą būti užtarėju, neiti prieš savo sąžinę. Žinoma, nemažai įtakos turėjo ir tai, kad tėvelis, dar man mažam esant, bylinėjosi dėl miško ir tas bylas laimėjo. Vos tik patekęs į advokatūrą šią profesiją pamėgau, ir taip iki šių dienų.
VEIDAS: Ar ir šiandien, sulaukęs 83-iojo gimtadienio, žinodamas, ko tikėtis iš šios profesijos, vėl rinktumėtės teisininko kelią?
V.Z.: Būti nuskriaustųjų ir paniekintųjų užtarėju man atrodė labai kilnu. Juk ginti žmogų dažnai reiškia būti tam tikros dalies visuomenės ar net oficialiosios valdžios opozicija. Tačiau net ir žinodamas, ko tikėtis iš šios profesijos, vėl rinkčiausi teisininko kelią.
VEIDAS: Jūsų manymu, ką reiškia būti geru advokatu?
V.Z.: Advokatui būtina būti geru savo profesijos ir įstatymų žinovu, taip pat – nepriekaištingos reputacijos žmogumi, aktyviu bei pasižyminčiu pilietiškumo jausmu. Apibendrinant galima teigti, kad geras advokatas turi dirbti ne tik profesinį, bet ir visuomeninį darbą. Advokatai – neatskiriama teisėsaugos institucijos dalis. Be jų pagalbos neįmanoma pasiekti teisingumo. 1897 m. Napoleonas Bonapartas buvo panaikinęs advokatūrą, kaip instituciją, bet netrukus pamatė, kad be jos nieko nebus, todėl dekretu ją atkūrė.