Šių metų šalies BVP augs 2,8 proc., 2014 m. bei 2015 m. – atitinkamai 3,5 proc. ir 4,5 procento. 2013 m. vidutinė infliacija  bus 1,0 proc., 2014 m. –2,0 proc., o  2015 m. – 3,0 proc., teigiama naujausioje SEB banko analitikų parengtame leidinyje „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“.

Atsižvelgdami į naujausias darbo jėgos pasiūlos ir paklausos tendencijas, SEB banko analitikai pakoregavo 2013 m. ir 2014 m. vidutinio darbo užmokesčio didėjimo prognozę – atitinkamai nuo 4,0 proc. iki 6,0 proc. ir nuo 4,5 proc. iki 5,5 procento. 2015 m. vidutinio atlyginimo augimo prognozė išliko nepakeista – pasak SEB analitikų, vidutinis atlyginimas turėtų augti 7,0 procentais.

Vis dėlto, pasak SEB analitikų, numatomas BVP augimas būtų nepakankamas tikintis, kad kitais metais bus įgyvendintos pastaraisiais metais valstybėje viešai svarstomos įvairios ekonominės iniciatyvos ir pasiūlymai, nes tam reikėtų pasiekti ne 3-4 proc., o trigubai spartesnį BVP augimą.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį, kad valstybėje šiuo metu viešai svarstoma labai daug įvairių pasiūlymų: pakelti minimalią mėnesio algą  iki 1,5 tūkst. litų, atstatyti bazinį viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo dydį, kompensuoti visas per krizę sumažintas pensijas, įvesti  progresinius gyventojų pajamų mokesčius ir pan.

Pasak G. Nausėdos, vienas iš „karščiausių“ klausimų – tolesnis minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas. Analitiko teigimu, šiuo metu ekonominėje literatūroje minėtoji problema nagrinėjama be išankstinių dogmų. Pripažįstama, kad santykiuose su samdomuoju darbuotoju darbdavys įgyja derybinės galios, žinodamas, kad netekęs darbo pastarasis patirs ne tik moralinę skriaudą, bet ir prisiims papildomas išlaidas, susijusias su naujos darbo vietos paieška, dalyvavimu konkursuose ir pan. „Tapti bedarbiu Lietuvoje reiškia pereiti prie itin skurdaus vartojimo standarto, kuris yra dar ir laikinas. Suvokdami šias aplinkybes, kai kurie darbdaviai yra linkę darbuotoją „spustelėti“ ir priversti dirbti už mažesnį atlygį nei patys sutiktų jį samdyti“ – sakė G. Nausėda.

Pasak analitiko, įgyvendindama MMA reguliavimo politiką valstybė galėtų įšokti į šį derybinį žaidimą darbuotojo naudai, nedestabilizuodama darbo rinkos. Tokios intervencijos pavyzdys yra MMA padidinimas 2013 m. pradžioje nuo 850 litų iki 1 tūkst. litų, kuris neišprovokavo masinių atleidimų ir nedarbo lygio kilimo.

“Sėkmingai minimalaus mėnesinio atlyginimo svertą taikančių šalių (pvz., Didžiosios Britanijos) patirtis rodo, kad MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis neturėtų perkopti 50 proc. Esant dabartiniam vidutinio darbo užmokesčio lygiui Lietuvoje, tai atveria galimybes pakelti MMA iki 1,1 tūkst. litų, bet tikrai ne iki žadamos 1,5 tūkst. litų ribos.

Palankesnes prielaidas didinti MMA sukuria ir pastaruoju metu išryškėjęs  vidutinio darbo užmokesčio kilimas. Pasak G. Nausėdos, atlyginimai Lietuvoje auga sparčiau negu būtų galima tikėtis esant dviženkliam nedarbo lygiui. „Palyginti su Vakarų Europa, mūsų šalyje dėl nelanksčios švietimo sistemos ir emigracijos darbo jėgos pasiūla ir paklausa menkiau atitinka viena kitą ir pagal kvalifikaciją, ir pagal šakas. Todėl struktūrinio nedarbo reiškinys atsiranda ankstyvoje ekonomikos atsigavimo stadijoje – nors daug žmonių vis dar neturi darbo, darbdaviai skundžiasi, kad rinkoje negali rasti tinkamų darbuotojų“, – sakė G. Nausėda.