Nors Lietuvos biudžeto deficito atitiktis Mastrichto kriterijui balansuoja ties riba, ekonomistai prognozuoja, kad šį kartą vis dėlto pavyks „praslysti“ ir 2014-aisiais gyvensime euro laukimo nuotaikomis.

Euro lenktynėse atsilikusi ir nuo Estijos, ir nuo Latvijos, šį kartą Lietuva pasiryžusi nebepaleisti ranka pasiekiamos galimybės. Tad ir ekspertai, ir politikai apie 2014-uosius kalba kaip apie pasirengimo euro įvedimui, o ne abejonių, ar prisijungsime prie euro zonos, metus.
„2013 m. pabaigos ir 2014 m. pradžios finansiniai rodikliai dar nėra aiškūs – absoliučios garantijos dar neturime, tačiau Vyriausybė ir kitos institucijos, kurios su tuo susijusios, atrodo nusiteikusios, kad euro Lietuvai reikia. Ypač po to, kai eurą įsives latviai, mes nenorime likti vieni“, – pabrėžia premjero patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas.
Ekonomistai prognozuoja, kad Lietuva sugebės įvykdyti visus Mastrichto kriterijus, nors pripažįsta, jog reikalavimas turėti ne didesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą išlieka pats pavojingiausias: Vyriausybės suplanuotas 2013 m. biudžeto deficitas mums leido turėti tik 0,1 proc. rezervą. Vis dėlto, pasak „Nordea“ banko ekonomisto Žygimanto Maurico, nuo rugsėjo tikimybė, kad įsivesime eurą, padidėjo nuo 80 iki 95 procentų.
„Pirma, infliacija tikrai yra maža, net mažesnė, nei prognozavome. Vadinasi, infliacijos kriterijų turėtume vykdyti beveik 100 proc., nebent netikėtai kas nors nutiktų, pavyzdžiui, įvyktų staigus naftos kainos šuolis, nors tai mažai tikėtina. Kitas dalykas, padidinęs tikimybę, – ganėtinai neblogai sekasi vykdyti mokesčių surinkimo planą ir ypač džiugina, kad „Sodros“ planas vykdomas su kaupu dėl padidėjusio darbo užmokesčio ir šiek tiek mažėjančio nedarbo lygio. Didžiausias skaudulys ir skylė išlieka akcizai. Vis dėlto atrodo, kad per vieną ar kelias dešimtąsias procento įsisprausime į tuos reikalaujamus tris procentus biudžeto deficito“, – prognozuoja Ž.Mauricas.
Jis atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei Lietuva, Latvija siekdama euro užtikrintai vykdė infliacijos ir viešųjų finansų kriterijus – turėjo daugiau nei 1 proc. rezervą abiejų Mastrichto kriterijų atžvilgiu, netgi sumažino PVM ir labai susiveržė diržus. O Lietuva nieko tokio nedarė, tačiau palankiai susidėliojo aplinkybės: infliacija mažėja dėl pasaulinėje rinkoje pingančių žaliavų – naftos, dujų.
„Nors infliacijos mažėjimą labiau lėmė išorės priežastys, šiek tiek prisidėjo ir vidaus rinkos aplinkybės: vidaus vartojimas nėra tiek atsigavęs ir atlyginimai tiek nedidėjo, kad kiltų produktų ir paslaugų kainos“, – aiškina ekonomistas.
Pagal kitus Mastrichto kriterijus esame saugūs. Visuomenės informavimo darbo grupės vadovas, Lietuvos banko Komunikacijos departamento direktorius Giedrius Simonavičius primena, kad valdžios skolos lygis palankus – turime bemaž 20 proc. saugos pagalvę, o tikimybė, kad įvykdysime valiutos kurso stabilumo reikalavimą, praktiškai yra šimtaprocentinė.

Tarsis su prekybininkais nekelti kainų

Tad kiti metai, tikėtina, bus intensyvaus pasirengimo įsivesti eurą metai, o laukdami verdikto, ar mus priims į euro klubą, elgsimės kaip tikri klasės pirmūnai.
„Laikotarpis prieš įsivedant eurą yra labai gražus bet kokios šalies ekonomikai, nes siekdamos atitikti Mastrichto kriterijus valstybės atrodo ganėtinai gerai ir vidaus, ir išorės investuotojų atžvilgiu. Tą periodą palyginčiau su priešvestuviniu laikotarpiu, kai visi stengiasi vieni kitiems atrodyti kuo patrauklesni: ir dietos laikosi, kad atitiktų Mastrichto kriterijus, ir stengiasi buities darbus atlikti“, – kaip gyvensime metus iki euro įvedimo, vaizdžiai pasakoja Ž.Mauricas, pridurdamas, kad didesnės pagundos šalių laukia, kai įstojama į euro zoną ir atsipalaiduojama – pradedama išlaidauti, nebesistengti subalansuoti biudžeto.
O „buities darbus“, pradėtus dar 2013 m. pradžioje, 2014-aisiais tęsime visu tempu. Pasak S.Jakeliūno, jau priimti reikiami įstatymai, kurie derėtų su ES teise, sukurtos specialios darbo grupės įvairiose srityse, pradedant bankų sistemomis, santykių su verslu, vartotojų teisių gynimu, baigiant kainų dinamikos priežiūra. 2014 m. valstybės institucijos turės pertvarkyti savo informacines sistemas, komerciniai bankai – pritaikyti mokėjimo sistemas, prekybininkai – pradėti skelbti kainas litais ir eurais, o metų viduryje, sužinojus Europos institucijų sprendimą dėl Lietuvos įstojimo į euro zoną, prasidės intensyvūs visuomenės informavimo darbai: bus aiškinama, kaip išsikeisti pinigus, kas atsitiks su indėliais, paskolomis bankuose ir t.t.
Vienas svarbiausių valstybės laukiančių darbų – valstybės institucijų bendradarbiavimas su prekybininkais ir paslaugų teikėjais dėl kainų skaičiavimo. „Kitų valstybių pavyzdys rodo, kad labai svarbu sutarti su verslu, jog šis nebandytų uždirbti, kai kainos bus keičiamos iš litų į eurus“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Algirdas Miškinis.
Beje, per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje kainos kilo itin sparčiai: duona pabrango 110 proc., aliejus – 87 proc., pieno produktai – daugiau nei 50 proc., tačiau didysis kainų šuolis stebėtas būtent 2006 m., praėjus dvejiem metams po įstojimo į ES. Tad ar nepasikartos toks pat scenarijus ir įsivedus eurą, ar kainos anksčiau ar vėliau neims kilti šuoliais?
Ekonomistų nuomone, kai kurios kainos įsivedant eurą iš tiesų gali pakilti jas suapvalinus į didesnę pusę, tačiau jie abejoja, ar tai bus didelis šuolis, paliesiantis gyventojams svarbiausias maisto prekes ir komunalines paslaugas. Beje, „Eurostato“ duomenimis, 2011 m., kai Estijoje buvo įvestas euras, šioje šalyje vartojimo prekių kainos pakilo 5,1 proc. Nors tai buvo vienas didesnių rodiklių tarp visų ES šalių, kitose valstybėse kainos irgi didėjo.
G.Simonavičius priduria, kad, remiantis tarptautinių tyrimų rezultatais, manoma, jog euro įvedimas Lietuvoje 2015 m. pirmaisiais mėnesiais kainų lygį gali padidinti 0,2–0,3 procentinio punkto, arba, kitaip sakant, nuo 100 litų – apie 30 centų. Tokius įverčius gavo „Eurostatas“, nagrinėjęs valstybes, įsivedusias eurą po 2007 m.

Paslaugų kainos kils daugiau nei prekių

Didesnę pagundą pasinaudojant euro įvedimu kilstelėti kainas paprastai pajunta paslaugų teikėjai, o ne prekių pardavėjai, nes šios kainos dažniausiai nematomos viešai.
„Reikalavimas rašyti kainas litais ir eurais paslaugų srityje sunkiai įgyvendinamas, nes, pavyzdžiui, kirpykloje tos kainos nėra išdėliotos prieš akis. Kartais verslininkai pasinaudoja šia aplinkybe, ir kainos šiek tiek padidinamos, bet nemanyčiau, kad tas efektas būtų didelis. Tad jei kirpykloje mokėjome 20 Lt, tai gali būti, kad dabar mokėsime 7–8 eurus ar net 10 eurų“, – prognozuoja Ž.Mauricas.
„Jei mokestis už automobilio parkavimą mieste buvo 3 Lt, gali būti, kad įsivedus eurą jis kainuos eurą, o kavinėse ir restoranuose puodelis kavos pabrangs. Tokie apvalinimai įmanomi, tačiau šios kainos nesusijusios su didžiosios dalies žmonių išlaidomis, kurios iš esmės pakeistų jų gyvenimo lygį. Kiek statistikai ir ekonomistai matuoja, apčiuopiamas kainų didėjimas įsivedus eurą šalyse nebuvo stebimas. Lietuvos pranašumas tas, kad ji nėra pirmoji, kuri įsives eurą, – mūsų pareigūnai nagrinėja kitų valstybių patirtį. Beje, latviai sumažino PVM vienu procentiniu punktu, tai irgi prilaikė kainų augimą, bet mūsų Vyriausybė tokių priemonių nesiims, nes tai sumažintų pajamas į biudžetą ir galėtų paveikti kitus kriterijus“, – antrina S.Jakeliūnas.
Paradoksalu, tačiau nemažos dalies gyventojų įtikėjimas, kad įsivedus eurą kainos neišvengiamai kils, gali iš tiesų paskatinti šį procesą. DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka mano, kad taip gali nutikti su nekilnojamojo turto kainomis, nes baimindamiesi kainų kilimo gyventojai gali paskubėti paskutiniais metais prieš euro įvedimą išleisti savo santaupas.
Beje, ekonomistė atkreipia dėmesį, kad dažnai kainos šiek tiek kyla ne dėl verslininkų noro pasipelnyti, o dėl to, kad per paskutinius metus iki euro įvedimo įmonės nemažai investuoja į informacines technologijas, – dalis tų sąnaudų ir perkeliama ant vartotojų pečių.
Vis dėlto siekiant apsaugoti vartotojus nuo kainų kilimo, pasinaudojant euru kaip pretekstu, 2013 m. priimtame Nacionaliniame euro įvedimo plane numatyta įvairių priemonių: keletą mėnesių prieš euro įvedimą ir metus po įvedimo prekybininkai privalės kainas skelbti litais ir eurais, Ūkio ministerija kvies sąžiningus verslininkus pasirašyti Geros praktikos verslo memorandumą, į priežiūros procesą taip pat įsitrauks Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir kitos institucijos, kurios tikrins kainas, tirs vartotojų skundus ir skelbs nesąžiningus atvejus.