Aukštesnis išsilavinimo lygis, priešingai, nei norima tikėti, neturi tiesioginio poveikio ekonomikos produktyvumui.

Lietuvoje labai nuoširdžiai nerimaujama dėl esą smunkančios šalies bendrojo išsilavinimo kokybės, aukštojo mokslo, kuris esą verslui neparengia tinkamos darbo jėgos ir tarsi savotiškai nepateisina jauno žmogaus lūkesčių, ar prastėjančių tarptautinių tyrimų santykinių Lietuvos moksleivių išsilavinimo rodiklių. Abejoti savo žinių kokybe ir gebėjimu kūrybiškai tomis žiniomis žaisti, be jokios abejonės, yra geras dalykas, tiesa, tik remiantis asmenine perspektyva. Kai panašios tezės tiesmukai pritempiamos iki visos šalies ateities, neišvengiamo būtent todėl prasidėsiančio konkurencingumo mažėjimo ir šalies ūkinio nuosmukio, patenkame į visiškai duomenimis nepagrįstų mitų, kuriuos maitina vienas vienintelis šaltinis – „kaip visi žino“, lauką.
Tarkime, „visi žino“, kad ekonomikos plėtrai būtina gerai išsilavinusi darbo jėga, tad pasaulyje atsirado (nors pastaruoju metu ir tyliai agonizuoja) netgi žinių ekonomika, pateikta kaip tramplinas į klestėjimą. Deja, aptikti griežtų įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendras didesnis išsilavinimo lygis augina šalies gerovę, labai sudėtinga. Dar sunkiau įrodyti, kad švietimo metu gautos žinios didina valstybės produktyvumą. Ir jau visai neįmanoma pateikti aiškių sąryšių, kurie leistų manyti, kad aukštesnis daugumos valstybės gyventojų išsilavinimas automatiškai reiškia ir didesnes jų pajamas bei turtingesnį gyvenimą.
Dar 2001 m. “The World Bank Economic Review” išspausdino itin didelį atgarsį sukėlusį Harvardo ekonomisto Lanto Pritchetto straipsnį, kuriame buvo nagrinėjami didelės išsivysčiusių ir besivystančių valstybių grupės 1960–1987 m. duomenys. Tyrimu siekta nustatyti, ar tikrai augantis išsilavinimo lygis tiesiogiai veikia ekonomikos augimą. Išvada (beje, rimtais tyrimais taip ir nepaneigta iki šiol) nepaguodė: esama pernelyg mažai įrodymų, kurie patvirtintų paplitusią nuomonę, kad augantis bendras išsilavinimo lygis galiausiai reiškia ekonomikos augimą.
Aukštesnis išsilavinimo lygis, priešingai, nei norima tikėti, neturi tiesioginio poveikio ekonomikos produktyvumui. Akivaizdu, kad didelė dalis išsilavinusiam žmogui privalomų žinoti dalykų, pavyzdžiui, literatūra, istorija, muzika ar filosofija, net netiesiogiai neturi ryšio su didėjančiu gamybos produktyvumu. Vertinant iš siauro ekonominio taško, tokių dalykų mokymas – vien laiko ir lėšų švaistymas, tą labai dažnai ir noriai primena visokių verslo draugijų ir asociacijų vadai bei ideologai, pabrėždami būtent praktinio, „ne teorinio“ išsilavinimo pirmenybiškumą.
Panašios lemties galiausiai sulaukia ir dalykai, kurie lyg ir labiau sietini su gamyba ir praktika, – matematika ar gamtos mokslai. Juk akivaizdu, kad kokiam investicijų bankininkui, tarkime, biologijos žinios absoliučiai nereikalingos, o šou verslo atstovas gali puikiausiai išsiversti be matematikos. Net tose darbo vietose, kurios, atrodytų, tiesiogiai susijusios su minėtais dalykais, absoliučios daugumos žinių, gautų mokykloje ir net universitete, niekada neprireikia. Tad net tariamai į produktyvumą nukreiptas išsilavinimas nėra taip jau labai svarbus. Pavyzdžiui, palyginus įvairių šalių matematinio išsilavinimo lygį ir jų ekonominį lygį nerasta jokios statistiškai reikšmingos priklausomybės: Jungtines Valstijas matematikos srityje lenkia ir tikrai ekonomiškai silpnesnės Kazachstanas, Rusija, ir Lietuva su Latvija.
Žinoma, galima bandyti aiškinti, kad šiais laikais, kai pagrindinis turto šaltinis – idėjos, švietimo svarba tikrai padidėja. Juk geriau išsilavinusi tauta ir tų idėjų turėtų pagimdyti daugiau. Ir vėl: ekonominė perspektyva aiškiai rodo, kad modernių technologijų amžiuje tų žinių, kurios siejamos su produktyvumu, išmanymas daugumoje sričių yra gerokai mažesnis nei anksčiau, ypač turtingose, išsivysčiusiose šalyse. Kas dabar kieme remontuoja savo automobilį? O juk dar neseniai toks gebėjimas buvo privalomas kiekvienam tikram vyrui, kurį likimas apdovanojo žiguliuku ar moskvičiumi.
Patinka mums tai ar ne, bet augant paslaugų sferai vis daugiau žmonių dirba jokio rimtesnio išsilavinimo nereikalaujančius darbus. Vardiju darbuotojus, kurių, pasak prieš porą savaičių paskelbtos verslininkų apklausos, pasigenda dabartiniai Lietuvos darbdaviai: virėjai, siuvėjai, padavėjai, šaltkalviai, slaugytojai, suvirintojai, staliai….
Beje, kaip ypatingas pranašumas minimas rusų kalbos mokėjimas, ir šis dalykas, kaip niekas geriau, parodo, kad gražios kalbos yra kalbos, o tikrovė turi savo pavidalus. Nė vienai šių darbo vietų (išskyrus nebent gerus rusų kalbos įgūdžius) tikrai nereikia ilgų mokslo metų, ypač jei įvertinsime, kad net tos, kurios anksčiau reikalavo gerų mechanikos žinių, dabar, kai vis daugiau žinių įsikūnija mašinose, lengvai automatizuojamos.
Lieka dar vienas, tikėtina, stipriausias argumentas, kuris galėtų padėti paneigti išsilavinimo ir ekonomikos augimo sąsajų neapibrėžtumą. O gal šalis, kuri gali pasigirti turinti labai išplėtotą aukštojo mokslo tinklą ir daug studentų, neišvengiamai praturtėja? Ir va čia prasideda bene įdomiausi dalykai. Aukštasis, ypač universitetinis, mokslas iš esmės turi atlikti vieną labai svarbią funkciją – nustatyti asmens vietą įdarbinimo hierarchijoje. Daugelyje darbo vietų svarbios ne tiek specialios žinios, kiek bendra inteligencija, disciplina, gebėjimas savarankiškai organizuoti savo veiklą. Jei šalyje studentų nėra pernelyg daug, tai universiteto diplomas darbdaviui ir suteikia minėtą informaciją, o absolventui realiai suteikia galimybę užimti darbo vietas, kuriose svarbesnės bendros, o ne specialios žinios. Tačiau peržengus tam tikrą ribą visi, kurie apskritai nori rasti savo vietą darbo rinkoje, tarsi privalo turėti aukštojo mokslo diplomą. Tokiai pasiūlai didėjant, spaudimas turėti diplomą stiprėja toliau, ir galiausiai matome diplomų devalvaciją ir bendrą smunkantį aukštojo išsilavinimo lygį, kuris jau nebeatlieka savo pirminės „išrūšiavimo“ funkcijos. Prisimindami, kad aukštasis mokslas yra brangus malonumas, vietoj turto prieaugio galime kalbėti apie žmogiškųjų ir materialių išteklių švaistymą.
Pabaigoje – kelios nemalonios išvados. Pirma, duomenys leidžia manyti, kad nuo tam tikro lygio švietimo kapitalo didinimas, priešingai, nei tikimasi, lėtina ekonominį augimą. Antra, jei išsilavinusios darbo jėgos pasiūla sparčiai didėja, o paklausa stagnuoja, išsilavinimo grąža gali labai staigiai mažėti. Beje, tai ne vienus metus stebima ir Lietuvoje. Trečia, švietimo kokybė gali būti tokia menka, kad ilgi lavinimo metai visiškai nepadidina žmogiškojo kapitalo.
Visus šiuos tris dalykus tikrai verta prisiminti ir kalbant apie esą „neišvengiamai teigiamą“ švietimo įtaką, ir renkantis būsimą gyvenimo kelią.

Jei išsilavinusios darbo jėgos pasiūla sparčiai didėja, o paklausa stagnuoja, išsilavinimo grąža gali labai staigiai mažėti.