Mes ne meilės ir laisvės savyje atrasti nesugebame, bet apskritai nemokame džiaugtis. Džiaugsmas žmogui tampa tiesiog nebūdingas.

Matyt, dauguma tautiečių sutiktų su nuomone, kad vasaris geriausiai simbolizuoja žiemą, nes jis atneša pūgas, o niūrus dangus neretai primena ir gausias ašaras liejantį lapkritį, kurį esame įpratę vadinti niūriausiu metų mėnesiu. Kažkaip ir vasaris atrodo niūrokas, nepaisant to, kad šiemet jis gana vaiskiai pakeitė žvarbiais vėjais ir nemažomis šildymo sąskaitomis įkyrėjusį sausį.
Kita vertus, vasarį visai teisingai būtų galima pavadinti ir savotiška „pabaigos pradžia”. Sulig juo baigiasi žiema ir prasideda pavasaris, o neretai jį simbolizuojančios pūgos simbolizuoja ir artėjantį atodrėkį bei naują metų proveržį, kai nuo stogų ima varvėti gana greitai vandeniu virstantis sniegas, o rytinė tamsa mus apleidžia kaskart vis anksčiau.
Vasarį pavadinčiau ir tipiniu lietuvišku mėnesiu. Beje, ne tik dėl to, kad ką tik atšventėme Nepriklausomybės dieną, kurią Lietuvos Taryba ano šimtmečio pradžioje lyg tyčia parinko niūriai žiemiškai tautiečių nuotaikai praskaidrinti. Bet ir dėl to, kad vasarį atgimusi Lietuvos valstybė savaime susisiejo su atgimstančia gamta bei ilgų metų paženklintos okupacijos pabaigos pradžia. Sakau „pabaigos pradžia”, nes vos po poros dešimtmečių teko vėl užsimesti ant pečių okupacijos jungą, kurį jau tikrą pavasario dieną po daugelio metų, tikėkimės, galutinai, nusimetėme dar kartą.
O kaip tipinis lietuviškas mėnuo vasaris mano pasąmonėje įsitvirtino dėl paprastos priežasties. Jis yra toks pat neprognozuojamas ir niūrus kaip tūlas lietuvis, nuolat besižvalgantis, dėl ko dar sykį pagodoti ir savo sunkią dalią apverkti. Bet vasaris, kaip ir lietuvis, gali ir nustebinti: ką tik piktais vėjo gūsiais žvarbinęs, jis nelauktai pradžiugina šiltais saulės spinduliais, pranešdamas apie artėjantį pavasarį. Iki šiol taip ir negaliu suprasti, iš kur pas mus tiek to netikėtumo: ką tik “kvailą” valdžią ir “bukus” kaimynus keikę, abejingais ar net piktais žvilgsniais varstę “kažkodėl vis besigrūdančius” troleibuso ar prekybos centro pakeleivius, su ašara akyje aukojame nemažas sumas kenčiantiems, o bažnyčiose ramybės linkime kiekvienam greta atsidūrusiam.
Ne veltui, matyt, vasaris pažeria ir dar daugiau kontrastų. Greta pūgos ir saulės tirpdomo sniego sandūros jis įtaiso ir dvi iš pažiūros visiškai svetimas viena kitai šventes: jau minėtą Nepriklausomybės dieną ir Šv. Valentino linksmybes. Kontrastas čia gana įdomus: viena vertus, niūri žiema, kita vertus, karščiu alsuojanti meilė ir džiaugsmas. O lietuviški kontrastai supainioja vertybes ir tarp švenčių: džiaugsmas Meilės dieną ir rimtis bei susikaupimas Vasario 16-ąją. Laimei, pastaroji šventė tampa vis džiaugsmingesnė, bet pagraudenimų ir grėsmių įvardijimų iškilminguose posėdžiuose ir renginiuose, ko gero, tikrai nepritrūksime. O kad taip galėtume tiesiog linksmintis ir džiaugtis – juk laisvę minime! O jei dar meilę su laisvės džiaugsmu susietume, turėtume visai pakilų vasario tridienį…
Bet lietuvis nebūtų lietuvis, jei savo ir taip vidinių konfliktų draskomos sielos nepadraskytų dar labiau ir nerastų dėl ko ir kitų šalčiu paspirginti. Tikras vasario žmogus tas tautietis. Tad ir šiandien vis dar sutinkame megztomis beretėmis vadinamų ir jomis ne tik galvas, bet ir smegenis nuo pamąstymo prisidengusių piliečių, kurie piktai keiksnoja visus, išdrįsusius Valentino dieną švęsti, nes ji, girdi, tautos idealus paniekina ir laivės kovas pažemina. Bet jie nepamąsto, kad, aklai puldami kitą, jį tik atbaido nuo savo vertybių, ir jo pasąmonėje Nepriklausomybės diena ir tūžmingas įsimylėjėlių dieną smerkiančiųjų choras tampa vienu…
O galėtume tiesiog džiaugtis meile ir laisve, kurios kažkodėl mūsų vidiniame pasaulyje nelimpa, ir tiek. O juk kiek daug kalbėta apie “meilės laisvę” ir “laisvės meilę”… Visam pasauliui tai susijusios sąvokos, bet mums kažkodėl ne.
Čia šaknys, matyt, slypi visai kitur. Dirbdamas su pacientais pastebiu, kad mes tiesiog ne meilės ir laisvės savyje atrasti nesugebame, bet apskritai nemokame džiaugtis. Ir visai ne apie depresiją ar kokią kitą psichikos bėdą kalbu, nes džiaugsmas tiesiog tampa nebūdingas žmogui. Mes nesugebame įvertinti to, ką turime, bet vis knaisiojamės po neturėjimo klodus. Užuot atradę savo vertybes, imame lygintis su kitais ir atrandame vien trūkumus ir pavydą. Būna įdomu, kai paprašyti įvardyti savo pranašumus, mano pacientai netikėtai atranda jų gerokai daugiau nei trūkumų, tačiau apskritai ateina į psichoterapiją, nes save laiko nevykėliais, gyvenimo nuskriaustais žmonėmis.
Taip jau yra, kad savo vertybes atsinešame iš vaikystės, susikūrę jas šeimose. Iš ten pat atsinešame ir savivertės pojūtį, leidžiantį ar draudžiantį jaustis gerais, sėkmingais ar tiesiog visaverčiais. Tačiau sakykite, iš kur žmogus gali gauti dvasinės pilnatvės, jei nuo mažens yra apstatomas reikalavimais ir taisyklėmis, pamirštant, kad vaiką reikia nuolat maitinti ne tik košėmis, bet ir pripažinimu bei įvertinimu? Kiek esu matęs žmonių, kurių pasiekimai vaikystėje buvo vertinami kaip savaime suprantamas dalykas, o nesėkmės nuolat baudžiamos. O kiek esu matęs žmonių, kurie vis girdėdavo, ko yra nepadarę ar ne taip padarę, bet retai kada išgirdę, kokie puikūs jie yra.
Kiekvienas žmogus – sava istorija. Kiekvienas pacientas irgi atsineša savitą gyvenimo pojūtį ir tik jam būdingą savivertę. Deja, dažniausiai menką savivertę, kuri gimsta dar tuomet, kai mes, suaugusieji, įsivaizduojame, jog vaiką reikia auklėti griežtai, nustatyti jam taisykles ir reikalavimus, bet pamirštame, kad laistyti reikia ne tik gėles. Gėlė be vandens nuvysta, o žmogus be pripažinimo ir žavėjimosi juo tiesiog nepažįsta savęs ir nemoka džiaugtis gyvenimu, nes nežino, koks jis turi būti…
Ir tada žmogus ima ieškoti pavyzdžių, kurie užpildytų jo viduje esančią tuštumą ir įprasmintų gyvenimą. Deja, neretai tie pavyzdžiai būna nepasiekiami arba tiesiog nevykę. O juk tereikia įsiklausyti į F.Kafkos mintį: “Būk savimi, užuot svarstęs, kuo būti.”

Mes nesugebame įvertinti to, ką turime, ir vis knaisiojamės po neturėjimo klodus.