Šią savaitę Maskvoje Lietuvos ekspertai pratęs niekaip nesibaigiančias derybas su koncernu „Gazprom“.
Užkliuvo už varčios – ir vėl iš pradžios: „Gazpromo“ pasiūlymai prezidentės Dalios Grybauskaitės neįtikino. Šalies vadovė pareiškė, kad du trečdaliai raštu išdėstytų sąlygų Lietuvai nepriimtinos, nes siūlomos dujų kainos nuolaidos būtų „mūsų pačių sąskaita“.
Neoficialiais duomenimis, siūloma kaina (370 JAV dolerių, arba maždaug 930 Lt už tūkst. kubinių metrų) per trejus metus, kai žadama ją taikyti, leistų Lietuvai sutaupyti apie 2 mlrd. Lt, tačiau tektų atsisakyti daugiau nei 4 mlrd. Lt vertės pretenzijų Stokholmo arbitraže, kuriam Lietuva apskundė „Gazpromą“ dėl nepagrįstos gamtinių dujų kainodaros 2008–2012 m.
Tiesa, niekas negali garantuoti, kad būtent tokia suma Lietuvai ir būtų priteista. Štai energetikos ekspertas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas skaičiuoja, kad, lyginant Lietuvai tiektų dujų kainas su kainomis Latvijoje ir Estijoje, per metus susidarytų maždaug 0,5 mlrd. Lt permoka, o per penkerius metus (nuo 2008-ųjų iki 2012-ųjų) išeitų apytiksliai 2,5 mlrd. Lt siekiantis nuostolis Lietuvos ūkiui.
Dar vienas aspektas: neaišku, kam toji vienokia ar kitokia iš „Gazpromo“ priteista milijardinė suma galiausiai būtų nukreipta. Visi žinome, kad šalies biudžetas skylių nestokoja, todėl nėra garantijos, kad kompensacija pasiektų galutinius dujų vartotojus. Pagaliau žalą, tokiu būdu patirtą daugiausiai dujų „suvalgančių“ pramonės ar energetikos įmonių, sudėtinga būtų apskaičiuoti, nes jos didžiąją dalį dėl brangstančių gamybos išteklių patirtų nuostolių jau permetė savosios produkcijos vartotojams.
Vis dėlto įprasta tarptautinė praktika, pasak V.Jankausko, būtų išskaičiuoti gautą kompensaciją iš ateities dujų tiekimo sandorių kainos. Toks sprendimas, ypač jei jo nereikėtų lūkuriuoti metų metus, veikiausiai tenkintų pramonę, tačiau nebūtų objektyvus vartojimo grandinės pabaigoje esančių buitinių vartotojų atžvilgiu, nes jie kompensaciją už praeities permokas pajustų menkiausiai.
Antra vertus, analogiškas likimas mūsų lauktų ir šią savaitę tęsiamų Lietuvos derybų su „Gazpromu“ sėkmingos pabaigos atveju, tiesiog dujos (ir iš dalies šiluma) tuomet atpigtų greičiau.
Kodėl piniginės nepajus dujų pigimo
Bet ar tikrai pajustume šį pigimą? Jau nuspręsta, kad nuo 2015 m. pradžios į dujų perdavimo tarifus sugrįš vadinamoji terminalo dedamoji, kurios visi šalies dujų vartotojai negalės išvengti – nepriklausomai nuo to, ar vartos vamzdynais, ar per SGD terminalą importuotas gamtines dujas. Dėl konkretaus šios dedamosios dydžio dar turės apsispręsti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Nepamirškime ir naujo gamtinių dujų akcizo mokesčio, kuris vykdant ES direktyvą turėtų būti įvestas jau šįmet. Pernai Finansų ministerijos parengtos Akcizų įstatymo pataisos numatė, kad už tūkstantį kubinių metrų dujų buitiniams vartotojams teks mokėti 35 Lt, o verslui – 18 Lt akcizą. Tiesa, premjeras žadėjo neskubėti šio mokesčio įvesti, nors pagal ES reikalavimus jis turėtų būti pradėtas rinkti jau gegužę.
Visa tai sudėjus tampa aišku, kad netgi Vyriausybei sėkmingai suderėjus dėl 20 proc. pigesnių dujų buitiniai vartotojai tokio ženklaus skirtumo nejus.
Gal dujų pigimą pajustų bent centrinio šildymo sąskaitas apmokantys Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai? Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas skaičiuoja, kad dujomis šildomuose didmiesčiuose – Vilniuje ir Kaune standartinio 60 kvadratinių metrų ploto buto, esančio senos statybos name, sąskaita už centrinį šildymą per mėnesį sumažėtų 50 Lt, o per pusmetį trunkantį šildymo sezoną – 300 Lt. Palyginimui: visai neseniai šilumininkai skelbė, kad dėl šiltos šių metų žiemos analogiško buto gyventojai per šildymo sezoną sutaupys maždaug 350 Lt, tai yra daugiau, nei sutaupytų atpigus dujoms. O biokuro katilinėmis šildomi miesteliai jokio pigimo šildymo sąskaitose apskritai neišvystų – išskyrus, žinoma, privačių namų, šildomų dujomis, savininkus.
Be to, didelė tikimybė, kad norėdama tesėti įvairius rinkėjams duotus pažadus Vyriausybė susigundys naikinti lengvatinį PVM, taikomą šildymo sąskaitoms. Šiuo metu joms galioja 9 proc., o ne įprastinis 21 proc. PVM tarifas. Nors pingant dujoms mažėja ir konkreti PVM skaitinė išraiška, tačiau daugiau nei dvigubai pakilusį šio mokesčio tarifą vis dėlto pajustume.
Kur investuoti ieškinio milijardus
Jei Lietuva Stokholmo arbitraže vis dėlto prisiteistų iš „Gazpromo“ savo permokėtus milijardus, kaip tikslingiausia būtų juos panaudoti? V.Stasiūnas įsitikinęs, kad laikinas dujų kainos sumažinimas tebūtų vienas iš būdų šiuos pinigus „pravalgyti“. Efektyviau būtų juos panaudoti modernizuojant daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas. Būtent dėl netvarkingų namų vidaus sistemų šilumininkų sąskaitos gyventojams tampa nepakeliama našta. Tam reikalingos lėšos apytiksliai skaičiuojamos buto ploto kvadratiniam metrui numatant po 50 Lt. Taigi standartinio buto savininkui tokie darbai atsieina maždaug 3000 Lt, o mėnesio sąskaitų ekonomija, sutvarkius vien pastato vidaus sistemas, siekia 100 Lt. Tad investicija daugiabučio namo gyventojams sugrįžta per penkerius metus. Vilniuje tokia galimybe pasinaudojo jau 200 daugiabučių.
Kitas būdas valstybei protingai investuoti pinigus, anot V.Stasiūno – pertvarkyti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkį taip, kad didžioji jos dalis būtų gaminama iš biokuro. Tačiau ar brangstant biokurui ir pingant gamtinėms dujoms tokios investicijos turėtų perspektyvą?
„Būtų tikras stebuklas, jei šilumos gamybos savikaina dujinėse jėgainėse ir antrarūšį kurą – biomasę bei komunalines atliekas deginančiose jėgainėse susilygintų. Vakarų Europos patirtis tokio stebuklo dar nėra mačiusi“, – tvirtina šilumininkų atstovas.
Jo įsitikinimu, lengvatinis PVM šildymui turėtų galioti tol, kol šilumos gamyba didžiuosiuose miestuose nebus atpiginta ir neįsibėgės namų renovacijos procesai.
Stebuklais netiki ir „Lietuvos energijos gamybos“ Verslo plėtros departamento direktorius Adomas Birulis, neseniai „Veidui“ skirtame komentare nurodęs, kad optimistinis scenarijus, jog iš dujų gaminama elektra vėl taptų konkurencinga rinkoje, per artimiausius kelerius metus mažai tikėtinas. Kad apsimokėtų gaminti elektrą naujajame Lietuvos elektrinės kombinuoto ciklo bloke, dujų kaina turėtų neviršyti 900 Lt už tūkstantį kubinių metrų. Šiuo metu „Gazpromo“ siūlomos laikinos kainos (930 Lt) tik priartėja, bet nepasiekia šios ribos.
Stambiausias šalies dujų vartotojas – koncernas „Achemos“ grupė per pusę darbo savaitės taip ir nerado galimybės nuosekliau atsakyti „Veidui“, kaip jo rezultatus veikia dujų kainų skirtumai, tačiau koncerno prezidentas Valdemaras Vareika neseniai skelbė, kad šiuo metu „Gazpromo“ siūlomos nuolaidos „Achemos“ gamyklos apyvartą galėtų pakelti 15 proc. Papildomai uždirbtų ir „Lietuvos geležinkeliai“, ir Klaipėdos uostas, nes daugiau Jonavoje pagamintų trąšų būtų eksportuojama. Šiuo metu dalis šios gamyklos cechų sustabdyta, juos paleidus darbo vėl turėtų maždaug šimtas darbuotojų.
V.Jankausko žiniomis, pačios „Achemos“ derybos su „Gazpromu“ dėl naujos dujų tiekimo sutarties sustabdytos ir veikiausiai nebus atnaujintos tol, kol vienaip ar kitaip nebus išspręsti aktualūs klausimai derybose su Lietuvos Vyriausybe.
Dar klausimas, kada Rusija, jeigu Lietuva laimėtų arbitražą Stokholme, išmokėtų tuos pinigus. Šiaip nėra tokio mechanizmo, kuris priverstų vieną valstybę kitai valstybei kažką padaryti (Kurilų salų atvejis). Tikrai nustebčiau, jeigu šį dešimtmetį, Rusija išmokėtų Lietuvai, laimėjimo atveju, ką nors.