Pradėjusi karą prieš Ukrainą ir okupavusi Krymą, Rusija susidūrė su netikėtu ukrainiečių pasipriešinimu agresijai, taip pat privertė visas kaimynines valstybes, įskaitant netgi neutraliąją Švediją, susirūpinti savo gynyba ir peržiūrėti visą santykių su Rusija strategiją.

Kremliaus strategų galvose Krymo okupacija turėjo būti netgi ne “blickrygas”, o lengvas triumfo pasivažinėjimas Sevastopolio ir Simferopolio gatvėmis, vietos merginoms mėtant gėles, o Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariams su išskleistomis dalinių vėliavomis pereinant į Krymo Respublikos pusę. Po to, vietos „banderų fašistams“ ir „totorių islamistams“ sukėlus riaušes ir pradėjus šaudyti į „Krymo kariuomenės“ karius, Rusijos pajėgos būtų atsiuntusios „taikdarius“ ir pasilikusios lygiai taip pat, kaip pasiliko „palaikyti taikos“ nuo Moldovos atplėštoje Padniestrėje bei nuo Gruzijos atplėštose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Taip palei visą Juodosios jūros šiaurinę pakrantę nuo Kaukazo iki Moldovos būtų sukurta tarptautinės bendruomenės nepripažintų, bet Rusijos kontroliuojamų pseudonepriklausomų valstybėlių juosta, kurianti placdarmą buvusiai Sovietų Sąjungai (kokiu nors kitu pavadinimu) atkurti.
Svarbiausia Kremliaus strategijos dalis buvo siekis išvengti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo ir Vakarų valstybių, pirmiausia Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos, sankcijų, tad Ukrainos puolime Rusijos karinės pajėgos formaliai dalyvauti neturėjo, viskas turėjo būti daroma neva rusų kilmės Ukrainos piliečių rankomis, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nesipriešinant. Tokia operacijos eiga būtų leidusi bent jau ES, kurios didžiosios valstybės visai nedega noru ne tik kad ginklu kariauti su Rusija, bet netgi taikyti jai ekonomines sankcijas, apsimesti, kad dėl visko kalti patys ukrainiečiai, po Maidano revoliucijos pergalės nesugebėję suvaldyti savų radikalų iš Vakarų Ukrainos, ir nusiplauti rankas.
Savo ruožtu Rusija, jeigu viskas būtų ėję pagal Kremliaus strategų planus, būtų okupavusi ne tik Krymą, bet ir dalį rytinės Ukrainos, pirmiausia Charkovo, Lugansko, Donecko, Zaporožės, Chersono, Odesos sritis – vadinamąją Kairiakrantę Ukrainą ir Mažąją Rusiją, kurioje didelė gyventojų dalis kalba rusiškai arba laiko save etniniais rusais, o pastaruosius pusantro dešimtmečio parlamento ir prezidento rinkimuose balsuoja už prorusiškus politikus.
Taip Ukraina būtų buvusi suskaldyta pagal du dešimtmečius Rusijos imperinių revanšistų ir Kremliaus geopolitinių konsultantų rašomus planus: rusakalbė Ukraina su kadaise sovietmečiu išplėtota sunkiąja pramone ir derlingomis lygumomis atitenka Rusijos Federacijai, ukrainietiškai kalbanti Ukraina arba tampa (Kremliaus akyse) nevisaverte pusiau kolonijine valsybėle, arba, kaip itin dažnai kalbėta pastarąjį pusmetį, vykstant Maidano kovoms su Viktoro Janukovyčiaus kriminalizuotu režimu, išdraskoma ir prijungiama dalimis prie Lenkijos, Vengrijos ir Rumunijos (visų šių valstybių ultranacionalistai turi teritorinių pretenzijų Ukrainai, nors nė vienos jų vyriausybės niekada jokių pretenzijų neturėjo).
Geopolitinės atskirties linijos Ukrainoje, Kremliaus požiūriu, turėjo būti išvestos daugmaž taip pat, kaip buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai egzistavo tik Ukrainos sovietinė respublika su sostine Charkove.

Kam Rusijai reikia suskaldyti Ukrainą

Toks dabartinės Ukrainos suskaldymas (galbūt ją visai panaikinant kaip valstybę) Rusiją valdančiam Vladimiro Putino režimui beveik gyvybiškai būtinas. Pirmiausia todėl, kad, kaip dar prieš du dešimtmečius atvykęs į Vilnių Lietuvos politikams ir politologams aiškino iškilus Amerikos geopolitikas Zbigniewas Brzezinskis, „su Ukraina Rusija – imperija, be Ukrainos – tik Rusija“. Ši jo daug kartų įvairiose auditorijose kartota mintis labai gerai žinoma ir Rusijoje ir, galimas dalykas, netgi geriau suprantama, nei paties autoriaus.
Kairiakrantė Ukraina, kartu su Krymu, Odesa ir Mikolajivu, Rusijai gyvybiškai reikalinga dėl trijų priežasčių: pirma, dar nuo gilaus sovietmečio ten buvo sutelkta sunkioji laivų statybos, karinė ir kosminė pramonė bei konstravimo biurai, kūrę sovietines balistines raketas, tankus, karinius transporto lėktuvus, karo laivus. Svarbu ir tai, kad Ukrainos karinis pramoninis kompleksas sovietmečiu buvo geriausias ir pažangiausias. Rusijos kosminės raketos bei lėktuvai ir dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kyla ir skrenda Rytų Ukrainos pramonės gaminamais varikliais, Charkovo tankai yra pagrindiniai konkurentai Uralo tankams tarptautinėje prekybos ginklais rinkoje, naują karinį transporto lėktuvą Rusija bando sukurti glaudžiai bendradarbiaudama su Ukrainos Antonovo konstruktorių biuru.
Antroji priežastis – tranzitas. Per Rytinę Ukrainą eina vienas pagrindinių magistralinių dujotiekių, per kurį „Gazpromo“ dujos tiekiamos Pietų ir Vidurio Europai, Odesos-Brodų naftotiekis yra vienas alternatyvių Vidurio Europos apsirūpinimo Kaspijos jūros nafta, apeinant Rusiją, kelių, Odesos ir Mikolajivo uostai yra pagrindiniai pietiniai Rusijos jūrų vartai, Kryme, pagal pernai gruodžio mėnesį pasirašytą susitarimą, Kinija planuoja plynoje vietoje statyti milžinišką uostą, per kurį jos prekės bus tiekiamos į Europą ir Rusiją, o į pačią Kiniją plauks Ukrainoje išauginta žemės ūkio produkcija.
Trečioji priežastis – tai, kas Rusijoje vadinama „žemės ūkio saugumu“: nepaisant milžiniškų Rusijos Federacijos teritorijų, ši šalis dėl klimato, prasto dirvožemio ir menkai išplėtotų žemės ūkio bei maisto pramonės technologijų paprasčiausiai nesugeba užsiauginti pakankamai maisto. Be importo iš abiejų Amerikų ir Europos, įskaitant Ukrainą, Rusija paprasčiausiai nepajėgia išsimaitinti, o tai savo ruožtu reiškia, jog, nepaisant visų triukšmingų Kremliaus aiškinimų, kad jis nebijąs tarptautinių sankcijų, Rusijos režimo autarkija yra neįmanoma. Derlingosios Ukrainos dalies užgrobimas gerokai palengvintų (gal net visiškai patenkintų) Rusijos apsirūpinimą maisto produktais.

Kultinė Krymo reikšmė

Pats Krymas, ypač jame esanti Rusijos Juodosios jūros laivyno pagrindinė bazė Sevastopolis, turi rusams per šimtmečius valstybinės propagandos mitologizuotą ir sakralizuotą reikšmę. Visas Rusijos imperijos istorijos periodas, XVIII amžiaus antroji pusė, populiariai apibūdinamas kaip „Očakovo Krymo užkariavimo laikai“. Atplėšusi Krymo pusiasalį nuo tuometės Osmanų imperijos (dabartinės Turkijos pirmtakės), Rusija įkūrė jame savo laivyno bazę ir tvirtovę, į kurią atsiremdama nukariavo Kaukazą ir dominavo visoje Juodojoje jūroje iki pat Bosforo sąsiaurio, kurio užgrobimas ir laisvas išėjimas į Viduržemio jūrą buvo šimtametė taip ir neišsipildžiusi Rusijos carų ir Sovietų Sąjungos “gensekų” svajonė.
Tačiau su Krymu susiję ir du patys skaudžiausi kariniai pralaimėjimai Rusijos istorijoje. Pirmasis nutiko 1856-aisiais, kai po dvejus su puse metų trukusios apsiausties ir šturmo jungtinės Britanijos, Prancūzijos, Sardinijos ir Osmanų imperijos pajėgos užėmė Sevastopolį, sunaikino rusų laivyną ir uždraudė ateityje jam išplaukti iš Juodosios jūros, taip netiesiogiai prisidėdamos prie Rusijos laivyno sutriuškinimo Cušimos mūšyje 1905 m. rusų ir japonų karo metu.
Antrasis nutiko 1942-aisiais, kai po aštuonis mėnesius trukusios apsiausties ir šturmo nacių vermachtas ir Rumunijos kariuomenė užėmė Sevastopolį, iš kurio daugiau nei 100 tūkst. karių garnizono sovietams pavyko evakuoti tik porą dešimčių tūkstančių, – kiti žuvo arba pateko į nelaisvę.
Nepaisant šių skausmingų pralaimėjimų, propaganda pavertė abu Sevastopolio šturmus „didžiomis rusų ginklo pergalėmis“, tad ir dabar Rusijos remiami Krymo separatistai dainuoja apie „legendinį priešų nepaimamą Sevastopolį“. Nors tikrovė lygiai priešinga: Krymas, grynai kariniu požiūriu, – neapginamas. Be jau minėtų šturmų 1856 ir 1942 m., Krymas buvo užimtas 1918 m. kaizerinės Vokietijos, 1920 m. – bolševikų, 1944 m. sovietai atsikariavo jį iš nacių.
Krymas neturi nei pakankamai gėlo vandens (šiuo metu 80 proc. gėlo vandens tiekiama iš Ukrainos Dniepro upės specialiu 1971 m. iškastu kanalu su eile siurblinių, esančių Ukrainoje), nei elektros energijos, visas susisiekimas sausuma, tiek automobiliais, tiek geležinkeliu, eina per sąsmauką, jungiančią Krymo pusiasalį su Ukrainos Chersono sritimi.
Kariniu požiūriu Krymas turi būti ginamas būtent Chersone, tad ne veltui iš karto po kovo 28-ąją įvykusios faktinės Rusijos okupacijos Ukrainos vyriausybė nedelsdama permetė į Chersoną dalį 79-osios atskirosios aeromobilios brigados, kuri yra viena kovingiausių ir geriausiai sukomplektuotų Ukrainos armijoje.