V. Skaraičio/BFL nuotr.

„Mes šiemet prognozuojame vos 1 proc. Rusijos BVP augimą – globaliame kontekste tai tikrai prastas rezultatas. Tai atsilieps ir Baltijos valstybėms“, – įspėja lenkas Grzegorzas Sielewiczius, Lietuvoje dalyvavęs „Coface“ ir „Danske bank“ organizuotoje konferencijoje apie verslo rizikos valdymą.
Taigi „Veido“ pokalbis su G.Sielewicziumi.
VEIDAS: Pradėkime nuo pasaulinės ekonomikos apžvalgos. Pasaulinė finansų krizė baigiasi, stebimi atsigavimo ženklai, tą jaučia ir Vidurio bei Rytų Europos regionas. Kaip jūs šiandien įvertintumėte makroekonominę padėtį pasaulyje?
G.S.: Globali ekonomika išties kyla: mūsų prognozėmis, 2014 m. galime tikėtis 2,5 proc., o 2015 m. – 3 proc. augimo. Tai labiausiai pastebima JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės rinkose, tačiau nemažas augimas bus fiksuojamas ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje.
JAV ir Vokietijos rinkos nuo kitų valstybių, tarkim, esančių euro zonoje, iš esmės skiriasi tuo, kad jų ekonomika kyla ne tik dėl vartojimo, bet ir dėl investicijų. Tai reiškia, kad šiose valstybėse investuotojai jaučiasi užtikrinti ir ilguoju laikotarpiu yra nusiteikę stiprinti savo pozicijas šalyje. JAV korporacijų rentabilumas gana aukštas, jų skolos vidurkis palyginti nedidelis. Šalies gyventojų vartojimas didėja, o nedarbo lygis siekia apie 7 proc. Tad verslas pasaulinėje rinkoje jaučiasi vis laisviau, todėl galima teigti, kad investicinis klimatas tampa vis palankesnis. Pernykštės JAV vyriausybės problemos neišgąsdino didžiųjų korporacijų – jos tai suvokė kaip trumpalaikį politinį procesą, o ne tam tikrą rimtą grėsmę.
Tačiau yra ir ne tokių sėkmingų pavyzdžių, tarkim, Ispanija ar Portugalija. Jų finansinė padėtis nėra stabili, vartojimo lygis žemas, kur kas mažesnis nei iki krizės. Jas taip pat kamuoja didžiulė valstybės skola, didelis nedarbas, kuris Ispanijoje siekia 28 proc., o jaunimo – net 50 proc. Mūsų studijos rodo, kad Ispanijos ir Italijos verslas turi mokėti dvigubai didesnes palūkanas nei Vokietijos ar Prancūzijos, nepaisant to, kad visos jos priklauso vienai ekonominei erdvei. Be abejo, tai lemia šių valstybių ekonominę padėtį.
VEIDAS: Kokia yra Vidurio ir Rytų Europos regiono padėtis?
G.S.: Jei kalbėsime apskritai, jų perspektyva priklauso nuo pažengusių valstybių ekonomikos atsigavimo. Daugelio Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių pagrindinė prekybos partnerė yra Vokietija. Pavyzdžiui, Vokietijos ir Lenkijos užsienio prekyba smarkiai koreliuoja. Kitaip tariant, tiek Lenkija, tiek kitos VRE šalys iš principo aprūpina Vokietiją tam tikromis prekėmis, pavyzdžiui, detalėmis, kurios vėliau eksportuojamos į kitus regionus. Tokie gaminiai paklausūs Azijos šalyse, kur vokiškos prekės suvokiamos kaip aukštos kokybės.
Tačiau Baltijos valstybių, ypač Lietuvos ir Latvijos, padėtis šiek tiek kitokia. Pagrindinė šių šalių prekybos partnerė yra Rusija, tad tai turi šiokios tokios įtakos jų ekonomikos kilimui. Mes prognozuojame, kad Lietuvos ir Latvijos ekonomika šiemet augs tiek pat, kiek ir pernai, nors kitos VRE valstybės patirs kur kas didesnį augimą.
Rusija kelia rūpesčių ne vien dėl Ukrainos faktoriaus, nes ji susiduria ir su didelėmis vidaus problemomis: mažėjančiu vartojimu, užsienio investuotojų pasitraukimu (per praėjusius metus pasitraukė net 67 mlrd. JAV dolerių vertės kapitalo). Tiesą sakant, net vietos verslas nėra užtikrintas dėl Rusijos ekonomikos perspektyvų, tad investicijų nuolat mažėja. Todėl mes prognozuojame vos 1 proc. Rusijos BVP augimą – globaliame kontekste tai tikrai prastas rezultatas. Tai atsilieps ir Baltijos valstybėms.
Lietuvos ir Latvijos verslas turėtų siekti didinti savo prekybos dalį Vakarų bei Šiaurės Europos rinkose, kur ateinančiais metais bus fiksuojamas tikrai didelis ekonomikos kilimas. Taip pat derėtų ieškoti ir naujų, „egzotiškų“ rinkų – Kinijos, Azijos. Teko girdėti, kad Rusijai neįsileidžiant pieno produktų iš Lietuvos prekybininkai rado išeitį, kaip šias prekes realizuoti. Tad naujų rinkų paieška padėtų stiprinti ne tik verslo pozicijas, bet ir valstybės ekonomiką.
VEIDAS: Paminėjote Kiniją. Kokią prognozuojate šios didžiosios Azijos ekonomikos ateitį?
G.S.: Kinijoje pastebima perteklinių gamybos pajėgumų, todėl artimuoju laikotarpiu greičiausiai matysime, kaip mažesni šios rinkos žaidėjai iš jos pasitraukia. Kinijos vyriausybė tikisi mažinti taršos mastą, tad dalis gamyklų, kurios nepajėgia atsinaujinti, bus priverstos užsidaryti. Kinijai grėsmę kelia ir didėjanti skolinimosi našta. Palūkanų normos jau dabar didėja ir didės toliau, tad verslas susidurs su tam tikrais sunkumais.
Mūsų įstaiga atliko Kinijos bendrovių apklausą – klausėme apie pagrindinius jų iššūkius 2014 metais. Verslininkai pabrėžė, kad į globalios ekonomikos perspektyvą žiūri pozityviai, tačiau nerimą jiems kelia Kinijos ekonomikos lėtėjimas. Daugiau nei 60 proc. apklaustųjų išreiškė šį nerimą, o daugiau nei 50 proc. buvo susirūpinę ir dėl griežtėjančių skolinimosi normų. Nors šiemet Kinijai prognozuojame 7,3 proc. augimą, tačiau jis kur kas nuosaikesnis nei pastarąjį dešimtmetį: 2000–2011 m. Kinijos ekonomikos plėtros vidurkis siekė 10,6 proc. Kinijos ekonomikos lėtėjimas gali turėti įtakos ir kitų valstybių ekonomikai.
VEIDAS: Ar Kinijos ekonomikos lėtėjimas gali paveikti VRE valstybių padėtį?
G.S.: Galiu pateikti pavyzdį apie vieną Lenkijos įmonę, kuri išgauna varį bei gamina su juo susijusius produktus. Įvertinusi Kinijos ekonomikos lėtėjimą ši įmonė sumažino gamybos apimtis, ir tai lėmė jos kainos akcijų biržoje kritimą. Daugiau nei 90 proc. jos produkcijos buvo eksportuojama į Kiniją. Taigi tokios įmonės, kurios turi glaudžių ryšių su Kinija, be abejo, nukentės. Tačiau sykiu tai ir šansas šioms valstybėms, nes Europos bei VRE regiono įmonės gali padėti Kinijai modernizuoti pramonę ir mažinti oro taršą – padėti prisitaikyti prie Kinijos valdžios užmojų.
VEIDAS: Pakalbėkime apie eurą. Prisijungimas prie euro zonos buvo Baltijos valstybių tikslas nuo pat ES narystės pradžios. Tikimasi, kad Lietuva tai padarys kitais metais, o Lenkija euro įsivesti neskuba. Kaip apibūdintumėte euro perspektyvas, kokios naudos ar galimos žalos įžvelgtumėte?
G.S.: Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lenkija neįvykdo Mastrichto kriterijų – šiemet prognozuojamas 4,4 proc. biudžeto deficitas. Be to, kad Lenkija įsivestų eurą, būtina keisti Konstituciją, o tam reikia dviejų trečdalių visų parlamento balsų – tai nėra lengva užduotis. Nepaisant šių kliūčių, Lenkija šiuo metu imasi stebėtojos vaidmens ir laukia, kokį poveikį euro įvedimas turės kaimyninėms valstybės, pavyzdžiui, Latvijai.
Vis dėlto Lenkija nespinduliuoja noru jungtis prie euro zonos, kol nėra išspręstos su euro krize susijusios problemos. 2008 m. pasaulinė finansų krizė smarkiai kirto euro zonos valstybių ekonomikai, o Lenkija krizę išgyveno gana neblogai dėl didelės vidaus paklausos. 2009 m. pradėjo didėti nedarbas, mažėti vartojimas, o Lenkija, turėdama savo valiutą, išlošė, nes kontroliuodama savo fiskalinę politiką sugebėjo subalansuoti finansus bei padidinti eksportą.
Euro įvedimas yra svarbus žingsnis stiprinant ekonominę integraciją, didinant investuotojų pasitikėjimą šalimi, pritraukiant tiesioginių užsienio investicijų. Tačiau pietinių Europos valstybių pavyzdys parodė, kad euro zona nėra rojus: valstybės nesilaikė nustatytų kriterijų, tad prasidėjus krizei turėjo įvykdyti skaudžias reformas, ir tai atsiliepė visoms euro zonos narėms. Krizės pamokos turi būti išmoktos, tačiau tikiu, jog euro zonos narės dės visas pastangas, kad euras būtų išsaugotas ir sustiprintas.
VEIDAS: Kaip vertinate Eurazijos ekonominę sąjungą: ar tai tik eilinė Maskvos iniciatyva kontroliuoti posovietinę erdvę, o gal naujos kokybės iniciatyva kurti alternatyvą ES?
G.S.: Nedrįsčiau teigti, kad šia sąjunga Rusija siekia kurti sau satelitines ekonomikas. Be abejo, posovietinės valstybės turi išplėtojusias didelę pramonę, žaliavos poreikį, tad Rusija siekia konsoliduoti šias rinkas. Juk pati Ukraina yra 45 mln. vartotojų turinti ekonomika – ji svarbi ne tik dėl savo rinkos, bet ir dėl pramonės.
Nemanau, kad Eurazijos sąjunga gali ateityje lygiai konkuruoti su ES, tačiau jungimasis į ekonomines sąjungas, regionalizacija yra šiandienos tendencija – didesnis gali daugiau.
VEIDAS: Ukraina susiduria su didžiuliais ekonominiais sunkumais. Laikinasis šalies premjeras Arsenijus Jaceniukas tvirtina, kad šalies biudžete praktiškai nebeliko pinigų. Galbūt pasinaudodama revoliucine situacija valstybėje dabartinė valdžia turėtų pritaikyti „šoko terapiją“ Ukrainos ekonominei restruktūrizacijai?
G.S.: Manau, tai būtų labai tikslinga. Ukraina nukentėjo nuo įvairių politinių grupuočių interesų kovos, didelės korupcijos. Apie 1990-uosius Lenkijos ir Ukrainos BVP vienam gyventojui buvo praktiškai lygus, tačiau 2012 m. Lenkija Ukrainą lenkė net tris kartus. Tai rodo, kad Lenkija sėkmingai įvykdė ekonomines bei politines reformas. Ir Gruzija yra teigiamas pavyzdys, nes per pastaruosius metus ji padarė didelę pažangą. Tai pastebima ir palankumo pradėti verslą indekse „Doing Business“. Tuo pačiu keliu galiausiai turi žengti ir Ukraina.
VEIDAS: Tačiau įvykiai Ukrainoje bei Kryme, Vakarų sankcijos smarkiai kirto ir Rusijos ekonomikai. Ar tai gali privesti Rusiją prie naujos ekonominės krizės?
G.S.: Be abejonės, Rusija susidurs su nemažu ekonomikos nuosmukiu, tačiau tai nebus žlugimas. Nepaisant ES ir JAV svarstomų sankcijų, reikia suvokti, kad Rusija turi milžiniškų prekybinių ryšių su Vakarais, pavyzdžiui, Vokietija. Todėl Vokietija priešinasi ekonominėms sankcijoms. Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bankai smarkiai susiję su Rusijoje veikiančiu verslu, tad jie taip pat priešinsis bet kokioms iniciatyvoms, galinčioms pakenkti jų interesams.
VEIDAS: Galiausiai kaip vertinate JAV ir ES laisvosios prekybos sutartį, dėl kurios šiuo metu deramasi? Kas iš to laimėtų?
G.S.: Jei būtų pasirašyta ES ir JAV laisvosios prekybos sutartis, prekyba vyktų kur kas paprasčiau. Manau, kad laisvosios prekybos sutartis ne skatintų konkurenciją tarp JAV ir Europos verslo, bet kaip tik padėtų užpildyta tuščias ekonomikos nišas abiejose pusėse.

Grzegorzas Sielewiczius yra tarptautinės verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface“ ekonomistas, analizuojantis Vidurio ir Rytų Europos regioną. Paryžiuje jis dirba „Coface“ grupės ekonominių tyrimų skyriuje. G.Sielewicziaus domėjimosi sritis – regiono makroekonominė ir mikroekonominė analitika, padedanti nustatyti bendrą įmonių riziką. Anksčiau G.Sielewiczius dirbo specialistu Lenkijos finansų ministerijoje, kur buvo atsakingas už valstybės iždo užsienio obligacijas ir tyrimų analizę, „UniCredit“ finansų maklerių įmonėje bei vokiečių banke „Deutsche Bank“.