Separatistinių teritorijų patirtis Krymui laimės nežada
Krymo gyventojų džiugesys prisijungus prie Rusijos greitai išblės – tai liudija anksčiau atskilusių ir su Rusija suartėjusių regionų patirtis.
Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iškilmingoje ir pompastiškoje ceremonijoje paskelbė, kad Krymas tampa Rusijos Federacijos dalimi. Ciniškai ignoruodamas tarptautinės teisės principus, Kremlius okupavo bei neteisėtu referendumu aneksavo Krymo pusiasalį. Kovo 16 dieną įvykęs vadinamasis referendumas, kurio baigtį buvo nesunku prognozuoti jam dar neprasidėjus, tapo pagrindu Rusijos prezidentui įvykdyti savo užmačias: deklaruojama, kad Krymo prisijungimą prie Rusijos parėmė net 95,5 proc. pusiasalio gyventojų.
Po iškilmingo pasirašymo Krymo prorusiškos valdžios atstovai neslėpė džiaugsmo spausdami ranką V.Putinui. Tačiau nors visi supranta, kad įvykusio referendumo rezultatai buvo suklastoti, ko gero, esant laisvam Krymo gyventojų apsisprendimui rezultatas taip pat būtų Kremliaus naudai: pusiasalyje, kuriame dominuojantys rusai sudaro apie 59 proc. visų gyventojų, demokratišku referendumu greičiausiai būtų priimtas toks pat sprendimas, tik šiek tiek kuklesne persvara.
„Šiandien laimingiausia diena mano gyvenime, mes grįžtame pas motiną Rusiją“, – britų dienraščiui „Guardian“ teigė 72 metų Liudmila Balatskaja. „Laukėme to 23-ejus metus. Pagaliau einame namo“, – džiaugsmo neslėpė Vladivostoke gimusi, tačiau visą gyvenimą Sevastopolyje gyvenusi Raisa Basoka.
Pagrindinis separatistinių regionų, siekiančių grįžti į Kremliaus glėbį, gyventojų siekis – viltis, kad Rusijos sudėtyje prasidės klestėjimo ir ekonominės gerovės laikotarpis. Tą pačią viltį išreiškė ir Pietų Osetijos bei Abchazijos ir Padniestrės regionų gyventojai, kurie praėjus vos keleriems metams buvo priversti nusivilti. Prisijungimas prie Rusijos neišpildė jų lūkesčių, o viltys gyventi geriau sudužo į šipulius.
Taigi kaip šiandien gyvena nepripažintų separatistinių regionų gyventojai?
Pietų Osetija: žlugusios viltys tapti turizmo centru
Pietų Osetija bei Abchazija – separatistiniai Gruzijos regionai, nepriklausomomis pasiskelbusios, tačiau tarptautinės bendruomenės nepripažįstamos valstybės. Konflikto ištakos tarp šių regionų ir Tbilisio slypi kur kas giliau, nei įprastai minimas 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas.
Kaip teigia Birmingamo universiteto profesorius Stefanas Wolffas, tiek Abchazija, tiek Pietų Osetija turėjo didelius autonominius įgaliojimus būdamos Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl įtampa tarp osetinų, abchazų ir gruzinų prasidėjo praėjusio amžiaus aštuntojo devintojo dešimtmečių sandūroje, kai sustiprėjo gruzinų nacionalizmas. „Abchazija ir Pietų Osetija norėjo išsaugoti savo autonomiją ir išlikti Sovietų Sąjungos sudėtyje, suvokdamos tai kaip vienintelį kelią išsaugoti etnokultūrinį tapatumą“, – teigia profesorius.
Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpiu prasidėję konfliktai išaugo į karinius neramumus, o separatistiniams regionams paskelbus nepriklausomybę šie „įšalę konfliktai“ lieka gyvi iki šiol.
Pietų Osetijos gyventojų teigimu, Rusijos kariuomenės įvedimą 2008 m. jie pasitiko taip pat džiaugsmingai kaip Krymo gyventojai. Tačiau greitai džiugios nuotaikos išblėso. „Pirmą žiemą vis dar manėme, kad „karas ką tik baigėsi“. Antrą žiemą apėmė didžiulė neviltis. Kai atėjo trečioji žiema, viskas pasidarė aišku“, – savo nusivylimą atskleidė nevyriausybinei organizacijai „Pietų Osetijos kapitalas“, veikiančiai sostinėje Cchinvalyje, vadovaujanti Dina Alborova.
Karinių konfliktų padariniai Pietų Osetijai kainavo ypač daug, o realaus atsigavimo ženklų nematyti iki šiol: net vertinant viso Pietų Kaukazo kontekste Pietų Osetija išlieka kaip ypač vargingas regionas, neturintis realios pramonės ir nesulaukiantis išorės investicijų. 2008 m. su džiaugsmu rusų kariuomenę pasitiko ne tik piliečiai, bet ir Pietų Osetijos valdžia, kuri įsivaizdavo sukursianti turizmu paremtą ekonominį atsigavimą, panašų į nykštukinių valstybių – Monako ar Andoros.
Separatistinis regionas, kovojęs dėl Rusijos pripažinimo beveik du dešimtmečius, užsiėmė daugiausia obuolių auginimu ir nelegalia narkotikų, klastotų pinigų bei alkoholio prekyba per tunelį, Pietų Osetiją jungiantį su Rusija. Kaip teigia „New York Times“, po 2008 m. konflikto Rusija šiam regionui atsikurti skyrė 55 mln. JAV dolerių, tačiau praėjusių metų Rusijos federalinio audito duomenimis, 33 milijonai buvo iššvaistyti arba pavogti.
Reaguodama į tai Pietų Osetijos valdžia pradėjo net septyniasdešimt bylų buvusiems valstybės pareigūnams, o šių metų pradžioje buvęs KGB karininkas ir dabartinis prezidentas Leonidas Tibilovas atšaukė visą ministrų kabinetą. „Nors pažeidimai padaryti ankstesniais metais, kabinetas nesiėmė jokių veiksmų padariniams likviduoti, todėl turėjau priimti šį sprendimą“, – šių metų sausį pareiškė nepripažintos valstybės prezidentas.
Regione nėra išplėtota praktiškai jokia infrastruktūra, socialinė ar švietimo sistema, o dauguma nuo karo nukentėjusių pastatų stūkso neatstatyti, tačiau Pietų Osetijoje galima pamatyti juodų prabangių automobilių, kuriais važinėjasi valdžios pareigūnai.
Komentarai (4)
Komentuoti
Loading ...
Primityve, susirask radijo svoboda, programa
Мифы и репутации. Царь и раб
Ведущий: Иван Толстой
Беседа с поэтом, прозаиком, эссеистом Сергеем Магидом, автором новой историософской концепции России.
Программу ведет Иван Толстой
22:00 – 23:00марта 25, 2014
Мифы и репутаци. Царь и раб. Передача вторая
Ведущий: Иван Толстой
Поэт, прозаик и эссеист Сергей Магид представляет свою историософскую концепцию России. Политика, культура, национальное самосознание – под единым углом зрения.
Программу ведет Иван Толстой.
svoboda,org
pardon, frazė su žodžiu primityvas įsirašė iš kažkur netyčia
Neatmestina, kad Krymas gali ateityje tapti pasipriešinimo Rusijos imperijai simboliu. Jei žvelgti į pusiasalio istoriją, tai ji ne tik labai įdomi, bet ir perspėjanti apie tai, ką gali padaryti okupacinis režimas su vietinių gyventojų atskiromis tautinėmis grupėmis.
Krymas pagal carinės Rusijos ir Turkijos sutartį turėjo teisę į neutralumą. Rusija tą sutartį sulaužė, o Kryme gyvenusius totorius beveik totaliai išnaikino arba privertė bėgti į kitas šalis. Antrą kartą Krymo totoriai buvo išvežti po Antrojo pasaulinio karo jau sovietinio režimo. Jie visi nenusižudė, kaip Masado vadovaujami žydai – sikarijai ir net sugebėjo po Sojūzo subyrėjimo išsikovoti teisę grįžti į savo istorinę tėvynę. Būtų labai liūdna, kad ši V.Putino režimo įvykdyta okupacija galutinai paskandintų Krymo totorių viltis puoselėti savo tautos kalbą ir kultūrą kartu su kitomis Ukrainoje gyvenančiais ukrainiečiais bei kitų tautų bendrijomis.
Prisiminimai apie imperijų vykdytus Pasaulio padalinimus lietuviams yra ypač skaudūs. Tai vyko dviejų imperijų – fašistinės ir stalininės slaptame suokalbyje abipusiu pritarimu. Esame Europos Sąjungos nariai. Tikėtis, kad demokratinės šalys bandys pratęsti slaptų suokalbių istoriją, nėra jokios logikos. Kremlius lieka gan vienišas, vis labiau pats save izoliuoja ir jam belieka tik sava žiniasklaida, kuri nuolat demagoginiais ir melo išpuoliais kursto rusų tautą prieš kitas tautas. Ta nyki propaganda veikia, tačiau manau, kad nepaliečia sveikų tautos šaknų, kurios po tokios karinės ekspansijos gali dar labiau sutvirtėti.
Vis sunkiau mūsų žiniasklaidai rasti Pasaulio kairiojoje spaudoje V.Putino agresiją pateisinančius rašinius ir vis daugiau žinomų rusų pasako savo nuomonę, smerkiančią agresiją prieš kaimyninę Ukrainą. Tai nemaža parama “Pomaidaninei” Ukrainai, kurios vienybė stiprėja ne savaitėmis, o dienomis. Su putiniška Rusija ukrainiečių tauta nebedraugaus niekada. Tenka viltis, kad iš vidaus pūvantis V.Putino režimas sužlugs. Sąlygos tam, silpstant ekonominėms galimybėms ryšium su tokia vykdoma politika, vis ryškėja. Rusijos verslo magnatai gali surasti tokį statytinį, kurio aplinkoje “otkatiniai” atskaitymai bus mažesni ir tokie kariniai vojažai nebus planuojami bei vykdomi. Kol kas jie gelbsti savo milijardus dolerių slėpdami juos užsienio bankuose. Kai kurių lėšos juose jau “užšaldytos”. Nesvarbu ką tokie čiauška į eterį, kaip jiems V.Putino karinės agresijos proveržiai Čečėnijoje, Gruzijoje ar Ukrainoje patinka. Gali būti, kad net visai tokia politika normaliam verslui vystyti nepalanki, tad ir atsakas į ją gali būti adekvatus.
Džimis Sinkleris: „Putinas gali visiškai sunaikinti JAV ekonomiką“ (KK)
KOMENTARAS RAŠINIUI
Aukso prekybos žinovas Džimis Sinkleris (Jim Sinclair) yra suinteresuotas, kad valiutos nyktų, o aukso rinka plėstųsi. Dėl dolerio išlikimo, verta suprasti esmę. Išgabentas doleris už JAV ribų nėra vertybė tikrojo to žodžio prasme. Tai tik žyminis popierius ir yra tik pasitikėjimo ženklas. Jis užsienyje netenka savo tiesioginės funkcijos ir labai priklauso nuo valstybės, kurioje išleidžiamas, interesų. JAV gali pagreitinti “spausdinimo mašiną” ir pasitikėjimas tokia popierine produkcija vis tiek atneš sėkmės, jei ja patikės užsienio šalys. Vidinė rinka, esant perteklinėms apimtims greitai pajustų infliacinį smūgį. Pasaulyje egzistuojančios valiutos seniai tik iš dalies padengtos aukso ištekliais ir D.Sinkleris tą puikiai žino. Sutrikdžius popierinės valiutos rinką, prekeiviai auksu sulauktų “Aukso amžiaus”.
JAV gali bet kuriuo momentu paskelbti, kad Rusija, Kinija ir kitos dolerių prikaupusios šalys gali juos susmulkinti ir panaudoti briketų kurui gamybai. JAV gali ir kitaip elgtis. Pakeisti ženklus, o senus priimti tik iš patikimų, “draugiškų” šaltinių, jų kiekius daugiau ar mažiau ribojant. Štai tada Rusijos verslą, naudojusį daugiausiai dolerius, sukrėstų iki visiško valstybės ekonominio išsibalansavimo. Bankinių kortelių sistema yra kur kas labiau išsivysčiusi Vakarų šalyse, negu Rusijoje, tad jos lengviau galėtų manevruoti ir viena ir kita kryptimi.
Komentaro apimtis neleidžia giliau analizuoti visokius galimus variantus, tačiau esmė kitur. Galima būtų giliau pakalbėti apie valiutų prasmę Pasaulyje, bet tam reiktų išsamesnės studijos, kurią galėtų atlikti tik aukšto lygio ekonomistas, suvokiantis pasaulio makroekonomikos ir finansų sistemos privalumus, trūkumus ir kaitą. Svarbiausia valstybei pačios gamybos ir prekybos apimtys. Kokia valiuta bus atsiskaitoma ar esamos valiotos formos palaipsniui išnyks – tik susitarimo reikalas. Tad, kol “Putinas sunaikins Jungtinių Valstijų ekonomiką”, Rusijos ekonomika susitrauks į ožio ragą dešimtį kartų.