V.Putinas iškovojo ir Krymą, ir piliečių paramą
Kremlius agresyvėja mažėjant piliečių paramai.
1999 metais, vos tik Kremliaus vadovu tapo Vladimiras Putinas, Rusijoje buvo pradėta diegti „suverenios demokratijos“ koncepcija. Ši ideologinė Kremliaus linija buvo pateikiama kaip alternatyva Vakaruose vyraujančiam liberalios demokratijos modeliui. Tačiau, kaip teigia JAV analitikas Raymondas Sondagas, trečiosios V.Putino kadencijos metais jo pagrindinė politinė linija nutolo nuo „suverenios demokratijos“, suprantamos kaip valdžios kontroliuojamas piliečių valdymas, ir pasuko autoritarinio valdymo modelio link. Mokslininko nuomone, septyniasdešimt metų diktatūros sąlygomis gyvenusioje visuomenėje demokratinis valstybės valdymo modelis neįsitvirtino, todėl V.Putinas įžvelgė galimybę dar griežčiau konsoliduoti savo galią.
Teigiama, kad būtent dėl to per trečiąją V.Putino kadenciją Kremliuje sustiprėjo prieš JAV nukreipta retorika, o siekdamas pridengti autoritarizmo apraiškas prezidentas pasirinko tradicionalistinį, socialiai jautraus vadovo vaidmenį.
Nors šis Kremliaus ideologijos posūkis vertinamas įvairiai, dažnai jo veiksmai yra lemiami poreikio iš naujo sustiprinti valdžios galią bei konsoliduoti visuomenės nuomonę. 2013 m. gruodį, praėjus pusantrų metų nuo prezidento rinkimų, V.Putino vertinimas visuomenėje buvo nusiritęs žemiausiai per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Nepriklausomo Levados nuomonės tyrimų centro duomenimis, V.Putiną palankiai vertino 61 proc. respondentų, ir tai buvo prasčiausias rezultatas per trylika metų. Įprastai Rusijos vadovui paramą reiškia daugiau nei 70 proc. respondentų, o ekonominio pakilimo laikotarpiu jį palankiai vertinančiųjų buvo net 88 proc.
Pastarųjų metų Rusijos ekonomikos lėtėjimas, krintanti Rusijos rublio vertė bei investuotojų pasitraukimas piliečiams nežada nieko gero, tad jų nusivylimas ekonomine ir socialine gerove vėl sumažino simpatijas V.Putinui. Tad, sociologo Aleksejaus Levinsono teigimu, tikriausiai vėl buvo imtasi taktikos nukreipti piliečių dėmesį nuo vidaus problemų ir sustiprinti jų paramą Kremliaus vykdomai „didžiosios Rusijos“ atkūrimo politikai. „Egzistuoja teorija, kad antrasis Čečėnijos karas 1999 m. padėjo tuo metu nežinomam Putinui iškilti“, – teigia mokslininkas.
Taip pat manoma, kad karas su Gruzija 2008-aisiais padėjo sustiprinti tuomečio prezidento Dmitrijaus Medvedevo pozicijas. Tad, šalia geopolitinių bei ekonominių priežasčių, Kremliaus ekspansionizmas suaktyvėja tada, kai reikia sustiprinti piliečių paramą vykdomai politikai.
Rusai teigiamai reaguoja į Krymo aneksiją
Tai rodo ir prezidento V.Putino reitingai po įvykių Kryme. Kovo viduryje visuomenės nuomonės apklausos agentūros VCIOM atliktas tyrimas parodė, kad Rusijos vadovo populiarumas šoktelėjo net 15 proc., iki 75,7 proc., ir yra didžiausias per pastaruosius penkerius metus. Levados centras pateikia duomenis apie dar didesnę – 80 proc. siekiančią visuomenės paramą. Jo atstovų teigimu, tokį visuomenės nuomonės pokytį lėmė du dalykai: „geras Ukrainos politinės krizės išsprendimas bei pagalba Krymo piliečiams“.
Kitos apklausos šią argumentaciją tik patvirtina: praėjusių metų rugsėjį, dar prieš visus įvykius Ukrainoje, atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. apklaustųjų laiko Krymą Rusijos dalimi. O prieš pat priverstinį referendumą Kryme VCIOM atlikta apklausa atskleidė, kad net 92 proc. Rusijos piliečių palaiko Krymo prisijungimą prie Rusijos Federacijos.
Levados tyrimų centro atstovas Denisas Volkovas pabrėžia, esą nors praeityje dauguma rusų priešinosi kariniams veiksmams kitose valstybėse, „taikus“ Krymo užėmimas pasitarnavo, kad V.Putinas užsitikrintų paramą vykdomai Krymo aneksijai. Negana to, 43 proc. Rusijos piliečių Ukrainos valdžios nuvertimą vertino kaip „kruviną perversmą“, o 23 proc. – kaip „civilinį karą“.
Taigi, piliečių nuomone, V.Putino veiksmai buvo būtini, kad būtų sustabdytas galimas kraujo praliejimas įsiplieskiant etniniam konfliktui. „Jei kareiviai nebūtų pasirodę Kryme, įvykiai būtų išsirutulioję į rusų ir totorių pogromus. Nesvarbu, ką manote apie Putiną, tačiau šį kartą jis prisiėmė atsakomybę ir sustabdė beprasmiškas grumtynes Kryme“, – teigia „The Guardian“ cituojamas žurnalistas Aleksandras Železniakas.
Vis dėlto ne tik rusų piliečių sąmonėje tebegyvas revanšizmas, siekiant atsikovoti po Sovietų Sąjungos griūties prarastas teritorijas, lemia tokį požiūrį. Rusijos propagandos nuolat palaikoma „fašizmo šmėklos“ baimė atsispindi piliečių pasisakymuose. „Turime apsaugoti žmones nuo fašizmo, nuo blogio. Mes remiame Putiną“, – teigė Maskvoje vykusiame vyriausybės palaikymo mitinge „Novaja Gazeta“ kalbinamas aktyvistas Dmitrijus Enteo.
Tai, ką dalis politikos apžvalgininkų įvardija kaip projektą „Sovietų Sąjunga 2.0“, iš tiesų primena prieš dvidešimt trejus metus subyrėjusios totalitarinės imperijos laikus. Tiek Krymo, tiek Maskvos gyventojų susibūrimai buvo persmelkti nostalgijos griuvusiai Sovietų Sąjungai. „Kelis dešimtmečius buvome Ukrainos dalis, tačiau mes visada buvome rusiškas miestas. Pamatę, ką prieš kelias savaites Kijeve padarė fašistai, negalėjome likti Ukrainoje“, – teigė Sevastopolio miesto gyventoja Olga Vološanovskaja.
Kaip praneša „The National Post“, visą Kryme vykusio gyventojų referendumo dieną pusiasalyje skambėjo Sovietų Sąjungą šlovinančios dainos, o Rusijos trispalvėmis pasipuošę jauni ir seni gyventojai neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau buvo atkurtas „istorinis teisingumas“. Rusų kariuomenės įvedimą vietos gyventojai pasveikino kaip „išvadavimą nuo fašizmo grėsmės“.
Nepaisant to, kad didžioji Rusijos piliečių dalis palaiko Kremliaus veiksmus, keliolikos tūkstančių protestuotojų minia Maskvoje susirinko pasisakyti prieš vykdomą politiką. Žmogaus teisių stebėjimo agentūros “OVDInfo” duomenimis, bent 361 žmogus buvo suimtas. Vienas jų, Michailas Danielas, kaip cituoja „Christian Science Monitor“, teigė: „Yra tam tikrų dalykų, kuriems būtinas visuomenės dėmesys. Rusijos kariuomenės intervencija į suverenios valstybės teritoriją – būtent toks dalykas. Manau, kad per anksti kalbėti apie bet kokią grėsmę rusų tautybės piliečiams Ukrainoje. Tai Rusijos valdžios ambicijų įgyvendinimas.”
Rusijos propaganda aktyviai veikia ir Lietuvoje, todėl apie Lietuvos tautinių mažumų reakciją į įvykius Kryme pasigirdo nevienareikšmių žinių.
Komentarai (3)
Komentuoti
Loading ...
Manau, kad NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas yra visiškai teisus, o tai, kad Rusijos pareigūnai tai atsakė šaipymusi ir juokais, tai dar neaišku kas juoksis paskutinis.
Kas galėjo pagalvoti II-o pasaulinio karo metais, kad padėti SSRS stoję šalys JAV, Didžioji Britanija taps sovietinės sistemos priešais? Vakarų frontas Europoje, mūšiai Afrikoje, prieš fašistų sąjungininkę Japoniją buvo labai aršūs ir pareikalavo labai daug netekčių. Prisiminkime, kaip sunkiai JAV laivams ilgoką laiką pavykdavo prasibrauti su pagalba. Daug ką galima prisiminti… Ir tai, kaip sovietai įsigijo branduolinio ginklo technologijas ir kokį šoką patyrė Rytų Europos šalys, paskelbus karo baigtį ir Vokietijos režimo krachą. Juk sovietinė armija ne tik pamiršo apleisti išvaduotas šalis, bet ir įvedė ten savo sovietinę tvarką. Vienos tapo Varšuvos pakto satelitais, o kitos buvo visiškai okupuotos. Kariniai demokratijos tramdymai Vengrijoje ir Čekoslovakijoje parodė kaip giliai Rytų sovietinėje imperijoje įsišakniję smurtiniai metodai.
Visa tai jau praeitis, o paskutiniai dešimtmečiai Pasauliui suteikė vilčių, kad ir sovietinės imperijos režimas gali keistis. Tas atokvėpis buvo tol, kol Rusija nepasuko didžiarusiško šovinizmo link. Prasidėjes V.Putino laikotarpis pasižymėjo sutarties su Čečėnija sulaužymu ir jos gyventojų genocidu. Pasipriešinimo tam Rusija susilaukė didžiulio. Aukos milžiniškos abiejose pusėse, o rezultate matome “jaunėlio” Kadyrovo klano režimą ir beveik nematome Čečėnijoje rusakalbių, kurių būta beveik pusė gyventojų. Jei žiūrėti tautiniu požiūriu, tai rusai toje respublikoje visiškai pralaimėjo. Rusijos režimas bandė situaciją užglostyti atstatymo lėšomis, kurių didelė dalis suplaukė į režimo valdininkų kišenes.
Vėliau, pasinaudojant nedideliais etniniais Kaukazo tautų skirtumais, sekė Rusijos išpuolis prieš Gruziją. Abchazijos ir P.Osetijos anklavai taip ir liko Pasaulio šalių nepripažintomis teritorijomis. Jei Rusija išvestų iš ten savo karines pajėgas ir referendumuose būtų leista dalyvauti ne tik dabartiniams gyventojams bet ir priverstiems emigruoti, tai rezultatas, manau, būtų Maskvai apverktinas. Na ir kas, kad Kryme padarytas referendumas kartu su “žaliais žmogeliukais”. Tokiais metodais su ginkluotais raginimais teisėti referendumai nerengiami. Rusijos režimas ir toliau nerimsta, bando diktuoti Ukrainai savo valią, nurodinėti netgi kokia turi būti šalies konstitucija. Kaip sakoma, “per prievarta draugu netapsi”, tad net nereikia stebėtis, kad ukrainiečių tauta vienijasi galimos tolimesnės intervencijos akivaizdoje, ruošiasi išsirinkti ją atstovaujančią valdžią, likti laisva ir spręsti savo ateitį pati. Viltys, kad NATO ir Rusija apsijungs kovoje už Pasaulio stabilią taiką ir prieš pasaulinį terorizmą baigia visai išblėsti. Pačiu didžiausiu šių laikų teroristu tampa Rusijos imperijos režimas, kuris negailėdamas gyvybių naikina kitų šalių gyventojus ir netgi savo piliečius, kai šie režimui paklusti nenori. Nuo Rusijos armijos vien tik V.Putino premjeriavimo ir prezidentavimo metais žuvo tiek žmonių, kad net žinomiausias Pasaulio teroristas Osama bin Ladenas galėtų pavydėti.
Nejauku Baltijos šalių ir kitų šalia Rytų imperijos esančių valstybių gyventojams šalia tokio agresyvaus monstro, skleidžiančio revanšines sojūzo idėjas. Ne SSRS subyrėjimas yra didžiausia pastarojo meto nelaimė, o putiniško režimo padidėjęs aktyvumas, grasantis kariniais konfliktais ar net nauju pasauliniu karu. Tokio tipo fašistuojantys diktatoriai turi būti sustabdyti bendromis pastangomis. Rusų tauta turi pagaliau susivokti į kur juos veda toks režimas.
Kaip teigiama, kad maždaug kas antras separatistas yra Rusijos, o ginklai ir sprogmenys yra atgabenti iš Rusijos, tai lyg ir viskas aišku, kas Rytų Ukrainoje vyksta. Kai kurių Rusijos programų įžūlios laidos liejosi per kraštus. Tačiau tokio Dmitrijaus Kiseliovo demagogijos dar niekas nepralenkė. Tuo labiau Lietuvoje. Rita Miliūtė gan demonstratyviai atstovauja Lietuvos kairei, kurios gal net dauguma nebenori Rusijos imperijos savivaliavimo Lietuvoje. Tuo metu Borisas Nemcovas Rusijos režimui ir jo “carui” rėžia tiesiai, panaudodamas netgi V.Putino raišką. Gal kad geriau suprastų. Nėra jis vienišas Rusijoje, tačiau dauguma ploja V.Putino “žygdarbiams”. Galima pastebėti, kad kai kurie “lietuviški internetiniai tituškos” nuosekliai darbuojasi Rusijos imperijos naudai jau nuo internetinių dienraščių atsiradimo pradžios. Kiti išsiryškino per Irako – Kuveito krizę, Gaddafio nuvertimo metu ar tada, kai Rusijos armija užpuolė Gruziją. Pačiais kritiškiausiais momentais tokių demagogų skaičius ir aktyvumas pastebimai padidėdavo. Dabar tai tampa vėl ryšku. Kai kas gal šią naktį nemiegojo laukdamas kada gi tuos “fašistus ukrainiečius” Rusijos armija patvarkys. Apie galimą pavojingą momentą, kuris buvo suderintas su samdytais Rusijos piliečiais, vakar sunerimęs prakalbo Ukrainos valdžios atstovas. Gandai, palaikantys ginkluotus teroristus, galėjo būti ir specialiai skleidžiami. Tačiau, ukrainiečiai jau pasiruošę jokių “koridorių” per laisvą šalį neleisti daryti. Jei Ukraina priešinsis okupantams lengva nebus. Perspektyvoje lauktų imperijos dar didesnis pralaimėjimas negu aneksavus Krymą. Pasaulis jau ne toks, koks buvo Hitlerio agresijos pradžios metu. Demokratinės šalys labiau susitelkę, karinės tramdymo priemonės yra kur kas mobilesnės, tad V.Putinui gali “pasisekti” tik ekonomiškai ir piolitiškai traumuoti Rusiją, bet likęs pasaulis atsilaikys. Gal tai pradeda suvokti ir “caro” aplinka bei karo generolai. Gal ir jie labiau nori išlikti negu iš valdovo rankų eilinius blizgučius gauti. Pradėjau savo mintis “nuo lietuviškų tituškų”, tai tuo ir baigsiu. “Penktos kolonos” siautėjimas komentarų puslapiuose tik dar labiau atskleidžia situaciją Lietuvoje. Būtent tai gerokai apjungė laisvės saugotojus ir svyruojančius, tačiau neparsidavusius. Nežinau, kokios dienos “stavkės” yra išmokamos Rytų Ukrainoje, tačiau jos tikrai neatsipirks jei šturmuojantys pastatus teroristai bus sužeisti ar net žus. Sakysiu tiesiai – visiškas absurdas šiuolaikiniame pasaulyje griauti valstybių sienas jėga. Rusai ir ukrainiečiai yra gan giminingos, artimos savo praeitimi ir kultūra tautos. Jei dauguma Ukrainos visuomenės apsispręs žengti į priekį atmetę didžiulę korupciją ir savivaldžiavimą ir panorės būti kartu su Europos Sąjunga, tai niekas neturi teisės tam trukdyti. Tuo labiau iš užsienio šalies pasitelkiant provokaciją ir tankus, raketas bei kitokią ginkluotę.
Kur beyeisi visur Pikasas.