Laurynas Kasčiūnas
Artimiausiomis savaitėmis paaiškės, ar Rusija įgis neformalią veto teisę NATO ir ES plėtrai į Rytus.
Klydo tie, kurie teigė, kad Vladimiras Putinas intervenciją į Ukrainą vykdė atitrūkęs nuo realybės. Anaiptol. Jis puikiai žinojo, kad apie Krymo aneksiją niekas iš didžiųjų Vakarų valstybių pirmąją derybų dėl taikos Ukrainoje dieną jau nebekalbės. V.Putinas racionaliai skaičiavo, kad privers Vakarus sėstis prie derybų stalo ir tartis dėl Ukrainos ateities.
Vakarų, o ypač didžiųjų Europos Sąjungos valstybių mąstymo logiką Rusijos vadovas jau senokai yra perpratęs. ES valstybės pasirengusios nuolat susimokėti ir paaukoti kaimynystėje esančių valstybių savarankiškumą mainais net ir į laikiną ramybės bei taikos būseną. Dar prieš intervenciją į Krymą jis puikiai žinojo, kad pasibaigus šiam konfliktui Rusija savo rankose turės daugiau nei prieš šio konflikto pradžią.
Akivaizdu, kad šiandien Ukraina jau yra virtusi mainų objektu. Dėl Ukrainos ateities tariamasi be paties Kijevo dalyvavimo. Vakarai, o didžiosios Vakarų Europos valstybės net labai ir nesipriešindamos, bus priversti sutikti su Ukrainos virsmu buferine zona. Vokiečiai jau kovo pradžioje kalbėjo apie tai, kad federacinis modelis jų šalyje pasiteisino, ir kėlė naivų klausimą, o kodėl gi jis negalėtų pasiteisinti ir Ukrainoje.
Galbūt ~de jure~ Ukraina ir netaps federacine valstybe, tačiau regionams naujoji vyriausybė bus priversta suteikti daugiau politinės autonomijos. Automatiškai tai reikštų ir didesnes Rusijos įtakos galimybes.
Dėl neutraliteto įtvirtinimo net ir tokių abejonių tikriausiai nebeliks. Pirmas signalas, kad ES net nesirengia atverti durų už Europos idėją savo gyvybes aukojusiems ukrainiečiams, yra atsisakymas pasirašyti ekonominę Asociacijos sutarties dalį – sustiprintą laisvosios prekybos susitarimą. O juk būtent nuo šios sutarties pasirašymo momento Ukraina net ir teoriškai nebegalėtų tapti Rusijos kuriamos Eurazijos sąjungos nare. Tuo metu apie ES narystės perspektyvos Ukrainai suteikimo svarbą Bendrijoje jau kalba tik Baltijos šalys.
Vis dažniau pasigirsta signalų, kad į Rytų partnerystės politiką (tarkime, į Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimą) bus įtraukta ir Rusija. Ir tikriausiai vėl bus prisiminta giliai į stalčius padėta V.Putino idėja apie bendrą ekonominę erdvę nuo „Lisabonos iki Vladivostoko“, o tai praktiškai reikštų ES derybas su Rusijos kontroliuojama Eurazijos muitų sąjunga dėl laisvosios prekybos susitarimo. Esant tokioms sąlygoms Rytų partnerystės politika patirtų visišką bankrotą. Belieka klausti: ar tai reikštų, kad Rusija įgyja neformalią veto teisę ne tik dėl NATO, bet ir dėl ES plėtros posovietinėje erdvėje?
Kitas klausimas – ar tai galios tik Ukrainai, ar ir Gruzijai su Moldova? Reikėtų priminti, kad šios valstybės iki šių metų vidurio tikisi pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES, o Gruzija – gauti narystės NATO veiksmų planą. Ar šios šalys irgi taps Vakarų ir Rusijos mainų objektu?
Ne ką geresnės žinios ir dėl vidinių Ukrainos raidos tendencijų. Nors Viktoro Janokovyčiaus valdžioje jau nebėra, revoliucijoje dalyvavusiems ukrainiečiams tai tebuvo tarpinis tikslas. Maidanas tikėjosi ir kovojo dėl esminių valstybės politinės ir ekonominės sanklodos pokyčių – nepriklausomos, demokratinės, neoligarchinės Ukrainos, galinčios laisvai apsispręsti dėl savo geopolitinės krypties. Juk viena esminių posovietinės Ukrainos problemų – valstybės užgrobimas, kai buvę „raudonieji direktoriai“, sudalyvavę ne itin skaidriuose privatizacijos procesuose ir tapę stambiais verslininkais, ėmė kontroliuoti valstybę.
Prezidento Leonido Kučmos laikotarpiu privatizacijos procesai Ukrainoje vyko ne vadovaujantis ekonomikos liberalizavimo logika, bet traktuojant juos tik kaip priemonę įvykdyti turto persiskirstymą tarp konkuruojančių interesų grupių ir taip užtikrinti vidinę galios pusiausvyrą. Stambios verslo struktūros įsitraukė į politinių sprendimų priėmimą, siekdamos įgyti valstybės protekciją. Būtent taip ir atsirado posovietinė “ukrainietiška” oligarchija.
Tad ar nepasikartos nepavykusios 2004 m. Oranžinės revoliucijos scenarijus, kai, nepaisant milžiniškų visuomenės lūkesčių, tos pačios oligarchinės žaidimo taisyklės liko nepakitusios? Juk po Oranžinės revoliucijos, naujiems politiniams lyderiams (pirmiausia Julijai Tymošenko, kuri žadėjo tai padaryti) praleidus progą iš esmės peržiūrėti iki tol vykdytų privatizavimo procesų rezultatus, Ukraina nesugebėjo pakeisti savo raidos krypties. Ji ir toliau liko oligarchinė valstybė, nes vienas stambias verslo struktūras tiesiog pakeitė kitos. Arba, kaip teigė to meto apžvalgininkai, milijonieriai išstūmė milijardierius.
Maskva puikiai supranta: nepaisant oligarchų provakarietiškos laikysenos, klientelizmas ir korupcija leis Rusijai ilgainiui atkurti savo ekonominę ir politinę įtaką Ukrainoje. Todėl jos interesas – „užkonservuoti“ oligarchinę valstybės sanklodą šioje šalyje. Ir, regis, jai sekasi – porevoliucinėje Ukrainoje svarbiausius postus užima J.Tymošenko šalininkai, o būtent ši politinė veikėja ir jos politinė aplinka – tai toks pat oligarchinės prigimties produktas kaip ir buvusio prezidento V.Janukovyčiaus Regionų partija. Tad jeigu J.Tymošenko gegužės 25 d. pavyks laimėti prezidento rinkimus, Ukraina iš esmės grįš ten, kur ir buvo prieš Maidano revoliuciją.
Ar gali Ukrainos oligarchai tapti europietiško tipo verslininkais? Taip, bet tam reikalinga esminė sąlyga – Ukrainos narystė ES. Tačiau nėra jokių ženklų, kad Prancūzija ar Vokietija sutiks Ukrainai suteikti bent jau tolimą narystės ES perspektyvą. Vakarų europiečiams Ukraina nėra Europos valstybė, todėl jie netgi yra linkę vadovautis neišvengiamos Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos teze.
Tad, regis, vėl kartojasi 2004 m. nepasisekusios Oranžinės revoliucijos scenarijus.