Kauno technologijos universitete (KTU) – esminės permainos: vyksta studijų ir mokslo valdymo pertvarka. Visose universiteto veiklos srityse – daug svarbių pokyčių: kinta studijų programos, dėstymo metodai, dėstytojų darbo principai, reorganizuojami fakultetai. Kaip šis atsinaujinimas pakeis studijų procesą? Kur link žvelgia ir ko siekia viena didžiausių Lietuvoje aukštųjų mokyklų? Apie tai – pokalbis su KTU studijų prorektoriumi prof. Pranu Žiliuku.

VEIDAS: Esminės universitetų vidaus pertvarkos – ganėtinai retas reiškinys, liudijantis apie visuomenės, verslo poreikių pokyčius. Kas pasikeitė pasaulyje ir Lietuvoje, kodėl prireikė pertvarkos?
P.Ž.: Iš tiesų, aukštosiose mokyklose pokyčiai paprastai būna nedideli ir nepastebimi, o esminiai lūžiai, kurie padėtų atskirti vakarykštę aukštąją mokyklą nuo dabartinės, ne tokie jau dažni, nes akademinė aplinka ganėtinai inertiška.
Bet laužo pats gyvenimas, sparti jo kaita, tad nesiryžtant kažko keisti iš vidaus privers išorės aplinkybės. Šiuo atžvilgiu Lietuvos universitetai pagaliau ima skirtis vienas nuo kito. Tie, kurie ryžosi esminiams pokyčiams, jau gali džiaugtis proveržiu: šias mokyklas ir jų absolventus itin vertina darbdaviai.
Prisiminkime praeitį: prieš keliasdešimt metų aukštosiose mokyklose daugelio dalykų tekdavo mokytis klasikiniu būdu – dėstytojui skaitant paskaitą auditorijoje, mokantis iš vadovėlių ir užrašų. Betgi dabar ne vienas pasakytume, kad diplominiam darbui, o ir vėlesnėje profesinėje veikloje, panaudojome anaiptol ne visų dalykų žinias. Vadinasi, kažkas buvo ne taip.
O juk tokio stiliaus dėstymo metodų, būtent taip vykstančio studijų proceso apstu ir šiandienos aukštosiose mokyklose. Tuo metu darbdaviui jau reikia specialistų, kurie ne tik žinotų, kaip naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir galėtų išsyk “pagauti”, įgyvendinti naujas idėjas, maža to – gebėtų kurti naujus produktus.
Gerai išmanančių technologijas vidurinės grandies specialistų gali parengti ir kolegijos ar profesinio mokymo įstaigos. O štai aukšto lygio specialistas, kokius dabar kai kurių sričių darbdaviai tiesiog graibsto, jau turi būti ir kūrėjas, komandos vadovas bei lyderis, netgi savotiškas futuristas, gebantis įžvelgti, kas bus aktualu ateityje. Neatsiejami nuo šiuolaikinio specialisto sąvokos ir antreprenerystės gebėjimai: inicijuoti ir įgyvendinti verslo idėjas, kurti paklausius produktus, mobilizuoti reikiamus išteklius.
Akivaizdu – tokio specialisto rengimo procesas turi būti kitoks. Pačios žinios šiandien nebrangios, jų pilna virtualioji erdvė – svarbiausia sugebėti jomis naudotis, žinoti, kokių ir kiek prisikimšti į galvą, o kokias verčiau saugoti kitokiose laikmenose. Taip pat labai svarbu gebėti įžvelgti, visapusiškai nagrinėti problemas, rasti įvairių jų sprendimo būdų.
Kitas didžiulis, esminis pokytis, verčiantis aukštąją mokyklą keistis, yra neregėtai sparti skaitmeninių technologijų plėtra. Vaizdžiai kalbant, Europos Sąjunga atvėrė valstybių sienas, o virtualioji erdvė apskritai nepaiso nei valstybių sienų, nei santvarkų. Internetas suteikė daugybę įvairiausių galimybių siekti aukštos kvalifikacijos net ir nesėdint aukštosios mokyklos suole: tai nuotolinės studijos, masiniai atvirieji interneto kursai, profesionalūs didžiųjų firmų kursai ir t.t.
Tai iššūkis aukštajai mokyklai: kaip tokiomis aplinkybėmis atitikti visuomenės ir verslo lūkesčius, išsaugoti tarptautinį autoritetą ir išlikti traukos centru, patraukliu studentui, dėstytojui, verslui ir socialiniams partneriams? Vertinant ambicingai, moderni aukštoji mokykla turėtų sujungti tai, ko reikia verslui, suteikti studentui profesinių įgūdžių ir išugdyti jį kaip būsimą valstybės patriotą, visuomenišką, atsakingą žmogų, kuris suvokia bendražmogiškąsias vertybes, o kurdamas naują produktą atsižvelgs į socialinį, humanitarinį kontekstą, pagalvos, kaip tausoti išteklius.
Tokio specialisto – su visu paketu žinių, konkrečių praktinių profesinių gebėjimų, mokantį naudotis technologijomis, su savita pasaulėžiūra, intelektu – neparengs nei įmonė, nei nuotolinės studijos. Tai ir yra aukštosios mokyklos priedermė.
VEIDAS: Kas iš numatytų pokyčių jau įgyvendinta? Kas nuvylė, o kas ypač pasiteisino?
P.Ž.: Universitete mažiname paskaitų krūvį, modulių skaičių, skatiname, kad dėstytojai dirbtų ir komandomis, o vieno ar kito dalyko kursą vainikuotų konkretus rezultatas – įgyti tam tikri įgūdžiai, išspręsta problema. Teorinių paskaitų dalis nuo 28 val. per savaitę mažėja iki 20-ies, likęs laikas skiriamas studentų savarankiškam ar komandiniam darbui bei probleminiu mokymu ir kūrybinių dirbtuvių metodu pagrįstiems individualizuotiems semestro projektams, kurių metu komandos sprendžia pateiktas problemas, tarkime, iš verslo srities, ar netgi – verslo įmonėje.
Toks komandos darbas aktualus ne tik dėstytojui, bet ir verslui, o ir studentai jaučia vidinę atsakomybę, pasitenkinimą, kad padedami vyresniųjų kolegų yra pajėgūs spręsti konkrečias užduotis.
Tačiau esama ir kitos medalio pusės. Norint universitete organizuoti tokias studijas, komandų nariai turi būti lygiaverčiai, o šis mokymo metodas atskleidė didelį dalies jaunimo nesavarankiškumą (atvirai sakant, ir dalies dėstytojų). “Gerieji” mokiniai pasiekia rezultatų neretai padedami korepetitorių, bet kai prireikia mąstyti patiems, kai nėra aiškaus užduoties scenarijaus ir jį reikia susidaryti, išsiaiškinti, kokių prireiks žinių, o gal iš viso teks keisti idėją, – tikrai ne kiekvienas tai sugeba.
Todėl ir norėtųsi, kad bendrojo lavinimo mokyklose būtų stipriau ugdomas analitinis mąstymas, savarankiškumas, atsakomybė. Neretas studentas nesigėdydamas sako: tingiu mokytis. Beje, Lietuva šiuo atžvilgiu – jokia išimtis: tingumas būdingas ir kitur Europoje. O štai Pietų Korėjos aukštosiose mokyklose studentai dirba tiesiog pasigėrėtinai uoliai. Todėl kai rengiame bendrus projektus, jie stebisi: kodėl mėnesiais kankinatės prie darbo, kurį įmanoma atlikti per savaitę?
Vienas itin vykusių pertvarkos žingsnių – išplėtotos gretutinės studijos. Bakalauro studijų programoje vienus metus galima skirti laisvai pasirenkamoms kitos krypties studijoms. Kadangi studentai prisijungia prie jau esančių srautų, nereikia kurti specialių modulių, studijų procesas dėl to nepabrangsta.
KTU turime apie 70 bakalauro programų, ir studentai yra sudarę apie 380 studijų programų su gretutinės krypties vienų metų intarpu derinių. Tarkime, gamybos inžinerijos programa gretinama su vadybos, informatikai randa sąsajų su socialiniais ar kitais mokslais, mechanikos studijos jungiamos su sportu. Toks mokymosi individualizavimas suteikia galimybę studentui jungtis prie įvairių srautų, tobulėti pasirinktoje profesinėje kryptyje renkantis aktualias temas semestro ir baigiamiesiems darbams, atliekant praktiką konkrečiose įmonėse.
Vėlgi gaila: šitaip individualizuoti savo studijas kol kas geba palyginti nedidelis procentas besimokančiųjų – dalis jų abejingi naujovėms ir nepakyla aukščiau elementarios buities poreikių. O motyvuotam žmogui studijos KTU jau dabar suteikia kur kas daugiau galimybių nei prieš pertvarką.
VEIDAS: Pertvarka jau įpusėjo. Kaip keičiasi universitetas?
P.Ž.: Siekiame, kad studijų programos būtų itin lanksčios, kad moduliai būtų sudaryti taip, jog praktiškosios dalies, probleminio mokymo, dalykinių jungčių būtų kiek įmanoma daugiau, o studijų programos būtų individualizuotos pagal studento poreikius ar net atsižvelgiant į jo būsimos karjeros poreikius. Jei studentas pasirenka karjerą konkrečioje įmonėje arba sieja ją su tam tikrais gaminiais, jis jau gali savo studijas pakreipti reikiama linkme, priešingai nei kiti jo kolegos.
Dėl to mažiname auditorijų plotus, perkeliame, jungiame katedras, centrus, institutus, ištisus fakultetus, centralizuojame laboratorijas, kad jos atliktų daugiau funkcijų. Pritaikę universiteto erdves pertvarkytam mokymosi procesui, jose stengsimės sudaryti maksimalias sąlygas šiuolaikinėms studijoms, pavyzdžiui, užtikrinsime aukštos kokybės belaidę erdvę, kad būtų galima dirbti kompiuteriu bet kurioje universiteto vietoje. Vakarų universitetų patirtis rodo, kad tokiu atveju mažėja stacionarių kompiuterių klasių poreikis.
Pamažu keisis mokomoji bazė: būtų idealu, jei kai kurios patalpos funkcionuotų 24 valandas per parą arba bent taip, kad studentas, atėjęs aštuntą ryto, jose turėtų ką veikti iki pat aštuonių vakaro.
Rudenį pradės veikti integruotas mokslo, studijų ir verslo centras “Santaka”, tačiau jame daugiausia šeimininkaus mokslininkai ir verslas. Greta jo mes ketiname panašų “slėnį” – kūrybines laboratorijas – įrengti ir studentams. kad ir jie galėtų įgyvendinti savo idėjas, patirtų kūrybinio proceso įdomumą.
Beje, kūrybingi, motyvuoti profesinei karjerai pasirengti studentai jau senokai turi galimybę įsitraukti į paties universiteto ar verslo iniciatyva atliekamus mokslinius ir eksperimentinės plėtros tyrimus, kurie, sujungti su studijomis, gali būti panaudoti konkrečiam produktui, technologijai sukurti ir įdiegti įmonėje ar išaugti iki inovacijų lygmens. Ko gero, nemaža dalis projektų net ir nebūtų įvykdyti be mūsų informatikos studentų.
Užtai universitetas turi būti didelis, turi turėti ne vieną studijų ir mokslo sritį, kad į kiekvieną problemą galėtų žvelgti plačiu tarpsritiniu, tarpdalykiniu požiūriu. Todėl ir KTU šalia fizinių, technologijos mokslų plėtojami biomedicinos, socialiniai mokslai, menai. Tarp šių sričių jau seniai mezgasi naujos, įdomios, perspektyvios sąveikos (biomedicina – inžinerija, biomedicina – menas ir t.t.). Tad jeigu mokslo institucija sugeba aprėpti visą šį platų žinių lauką ir turi šių sričių mokslininkų, įrangos – specialistas “neuždaromas”, nepasmerkiamas vienai žinių sričiai, o nuolat yra atviroje erdvėje, ir bet kokia naujovė gali būti išsyk “pagauta”, natūraliai įsilieti į tyrimų procesą. Toks poreikis laipsniškai veda prie glaudesnio bendradarbiavimo su kitomis šalies ir užsienio mokyklomis.
Kai kurių dalykų, apie kuriuos čia užsiminiau, šiandien turime tik užuomazgas, kai ką jau spėjome išplėtoti. Bet dėl vieno dalyko belieka apgailestauti: Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos 2014–2020 m. ciklas infrastruktūrai gerinti lėšų jau skirs nedaug. Ir nors KTU ankstesniais paramos laikotarpiais pajėgė panaudoti išties nemažai lėšų, šiandien žvelgiant atgal apmaudu – buvo galima kai ką padaryti racionaliau. Tad dabar teks labai racionaliai, akylai prižiūrėti kiekvieną projektą, kad jis duotų maksimalią naudą pertvarkant universitetą ir kad būtų realios naudos studentui.