Prezidentei pareikalavus viceministrų skaidrumo ir politinio patikimumo, premjeras apsidžiaugė, kad Lietuva nėra Šiaurės Korėja. Bet premjerui, Seimo pirmininkei nė motais, kad ne valstybei, o partijoms ir jų rėmėjams atidirbinėjantys viceministrai Lietuvą norėtų paversti Graikija (tikrai ne klimato prasme).

Praėjusią savaitę Lietuva vėl ieškojo savo tapatybės. Ruošiantis Prezidentės Dalios Grybauskaitės antros kadencijos inauguracijai ir Vyriausybės „mandagumo atsistatydinimui“ bei atsilaisvinus aplinkos ministro ir daugelio aplinkosaugos valdininkų kėdėms, viešojoje erdvėje buvo paskelbtas nepatikimų viceministrų sąrašas. Kaip žinia, dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir tuometinė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovaujama parlamentinė dauguma taip reformavo valstybės tarnybą, kad ministerijose neliko profesionalių, valstybės tarnautojo statusą turinčių viceministrų. Vienintelis toks valstybės tarnautojas ministerijose liko ministerijos kancleris. Tokia tuometinė A.Kubiliaus „permainų koalicijos“ valstybės reforma leido partijoms dalintis ne tik ministrų, bet ir viceministrų portfelius. Taip atsirado politinio pasitikėjimo viceministrai.
Turėjo būti geriau, kaip ir daug kas, ką buvo sugalvojusi „permainų koalicija“. Turėjo būti lengviau įgyvendinti rinkimus laimėjusių politinių partijų šalies vizijas. Bet išėjo kaip visada – partijos gavo daugiau galios ir ja pasinaudojo ne valstybės, o savo gerovei.
Partiniai viceministrai visiškai atsipalaidavo nuo į rezultatus orientuoto darbo, nes dažniausiai ministro kėdėje sėdėjo politikas iš kitos politinės partijos, nei jo viceministrai. Tad nebuvo ko stengtis, atėjus rinkimams vis vien su postu teks atsisveikinti, o jei dirbsi gerai, tai nuopelnus sau prisiskirs konkuruojančios partijos ministras. Todėl ne tik ministrų, bet ir politinio pasitikėjimo viceministrų postų dalybos priminė tikrą plėšikų gaujos grobio dalijimosi puotą. Bet, jei tauta tokius išrinko, ką čia bepadarysi. Kai kurie apsukresni viceministrai, atstovaujantys labai į finansinės grąžos partijoms darbo rezultatus orientuotoms politinėms partijoms, tapo svarbesni už pačius ministrus. Ir ministerijose užvirė darbas.
Šią partijų puotą šiek tiek išblaškė Prezidentė D.Grybauskaitė, kuri ėmėsi formuoti naują konstitucinę kultūrą ir priminė, ką reiškia Prezidento teisė kartu su Seimu formuoti Vyriausybės sudėtį. Taip atsirado Prezidento konstitucinė galimybė (kuri miegojo Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus prezidentavimo laikais) reikalauti iš ministro kabineto narių ne tik tautos suteikto mandato, bet ir atitikti profesionalumo, padorumo ir kitokius ministrui būtinus reikalavimus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m